© Anicetas Stonkus
Pirmieji žingsniai
1953
m. vasarą, baigęs Plungės vidurinę mokyklą, atvykau į Liet. Vet.
Akademiją laikyti stojamųjų egzaminų. Apgyvendino vieninteliame
akademijos studentų bendrabutyje /Varnių gatvėje/.
Čia susipažinau su kitu pretendentu į daktarus atvykusiu iš
Radviliškio, atletiškos išvaizdos vaikinu Adolfu Lapeika.Iš jo
pasakojimo supratau, kad jo galva pramušta dėl sunkumų kilnojimo.
Nužvelgęs ir įvertinęs mano eksterjerą pasiūlė: - Atrodai kietas vyras
gal nori sunkumus pakilnoti? ir pridūrė, kad galiu į jį kreiptis
Adoli.
Adolis jau kultivavo sunkumų kilnojimą, buvo dalyvavęs varžybose,
pažinojo kai kuriuos trenerius, sunkumų kilnotojus.
Taip, dar laike stojamųjų egzaminų sesijos mane nusivedė už
Vilijampolės tilto į avalynės fabriko Raudonasis spalis /buvusi
Lithuanika/ salę, kur trenerio Česlovo Lukoševičiaus vadovaujami,
treniravosi Kauno m. Spartako l.s. draugijos štangistai.
Savo gyvenime štangos nebuvau čiupinėjęs. Buvau kaimo vaikinas, dirbęs
pasitaikiusius darbus. Kieme tarp dvejų medžių buvau įsitaisęs skersinį
/turniką/, o vietoje svarsčio dvipūdės kilnojau vokiško tanko Tigro
vikšrų segmentą, kuris apytikriai tiek svėrė. Vietoje rutulio stumdžiau
apskritą, sveriantį apie 7 kg. akmenį, kurį nesunkiai
nusviesdavau už 10 metrų ribos. Rudenį ir pavasarį apie 10 km. pėsčias
eidavau į Plungės gimnaziją ir atgal. Buvo gera proga sportinio ėjimo
treniruotėms, kurio buvau viršijęs trečią atskyrį.
Taigi šiokį tokį pasiruošimą turėjau. Nors ir be kėlimo technikos
įveikto svorio pakako, kad treneris Č.Lukoševičius pasiūlytų tęsti
treniruotes.
Stojamieji egzaminai pasisekė kartu su Adoliu tapome studentais.
Kartu tęsėme treniruotes Spartako komandos sudėtyje. Prikalbinome dar
bendrakursius J.Šeštakauską, A.Petriką antrakursį Chasbijavičių.
Treniravomės jau penki akademikai nors tam reikėjo didžiulės valios
ir užsispyrimo. Apleidęs mokslą ir netekęs stipendijos, tuoj galėjai
likti už Alma Mater ribų.
Savotiškos šventės būdavo varžybos. Maitinimui pagerinti duodavo
talonus, kuriuos Laisvės Alėjoje Dietinėj Valgykloje su padavėjomis
iškeitę į rublius, pigiau ir sočiai galėjome pavalgyti akademijos
studentų valgykloje.
Tais metais lapkričio mėnesį Spartako komandos sudėtyje jau dalyvavome
Kauno miesto sunkiaatlečių varžybose. Gruodžio mėnesį Lapeika,
Petrikas, Šeštakauskas ir aš dalyvavome Vilniuje respublikinėse
Spartako draugijos komandinėse štangistų varžybose, kuriose dalyvavo
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos sportininkai.
Čia jau buvo visko viršūnė: apgyvendino Naručio viešbutyje, valgėme
apačioje restorane. Už brangius maisto talonus galėjai pietums
užsisakyti... net muštą šnicelį ir kitokių skanumynų. Vakare grojo
orkestras ir dainavo solistai. Varžybos irgi pasisekė į Kauną grįžome
nugalėtojai. Trofėją taurę aplaistėme grįžę Kauno geležinkelio
stoties restorane. Pussunkiame svoryje tapau draugijos čempionas.
Trenerio Č.Lukoševičiaus iniciatyva kas mėnesį Spartako draugija
mokėdavo po 50 rublių stipendiją. Jos spalvas teko ginti dar eilėje
varžybų.
Veterinarijos Akademijos sporto klube sunkumų kilnojimo sekcija
susikūrė 1955 m. rudenį, kai į fizinio lavinimo katedrą dėstytoju
atvyko dirbti baigęs Kūno Kultūros Institutą sunkiosios atletikos
specialistas Kėdainiškis Česlovas Gedminas /vadinamas Čarliu/. Sekcijos
branduolį iš pradžios sudarėme Spartakiečiai Lapeika Šeštakauskas ir
aš. Su Čarliu jau buvome pažįstami iš susitikimų įvairiose varžybose.
Greitai Centrinių Rūmų dešinėje pusėje fligelyje esančioje pirmame
aukšte saliukėje atsirado potiltis, Inkaro sporto klubas paskolino
senovišką nechromuotą štangą, nupirko svarsčius, hantelius. Kadangi
toje saliukėje treniravosi ir gimnastai, tai buvo ir jų įrenginiai.
Prasidėjo studentų verbavimas. Čia nepamainomas buvo Adolis. Pamatęs
teritorijoje atletiškesnį vaikiną, sustabdydavo: - atrodai kietas
vyras, einam į salę pabandyti štangos. Ir eidavo - kur dingsi? Savo
jėgas ant potilčio čia išbandė ir būsimas rektorius
R.Karazija ir profesorius Č.Jukna.
Taip susidarė būrelis štangos kilnojimo entuziastų. 1955 m. pabaigoje
gavome dovaną nupirko Olimpinę štangą, gražią blizgančią,
nikeliuotą.
Mano albume išliko pačios pirmosios akademikų štangistų komandos
nuotrauka.
Iš
dešinės į kairę A.Stonkus sunkus svoris (3 vet. fak. k.),
A.Lapeika pussunkis svoris (3 vet. fak. k._, V.Mardosa vidutinis
svoris (3 zoot. fak. k.), Bosas pusvidutinis svoris (2 zoot. fak.
k.), Girbūdas lengvas svoris (3 vet. fak. k.), Kersnauskas
puslengvis svoris (2 zoot. fak. k.), J.Šeštakauskas lengviausias
svoris (3 vet. fak. k.) ir treneris Česlovas Gedminas
Taigi pirmą LVA štangistų rinktinę sudarė keturi 1953 m. pradėję studijas 3 čio vet. fakulteto studentai; vienas 3 kurso ir du 2 kurso zootechnijos studentai.
Atliekamu laiku tarp paskaitų dažnai užbėgdavome į saliukę geležų
pakilnoti. Ne visada štanga gražiai nusileisdavo ant potilčio; dažnai
su triukšmu, nuo kurio lakstydavo gretimos laboratorijos kolbos ir
mėgintuvėliai.
Greitai, akademijos vadovybės nurodymu, šalia epizootologijos katedros
buvo sumūryta laikina, krosnimi kūrenama, treniruočių salė. Ji buvo
aprūpinta, tais laikais įmanomu gauti, treniruočių inventoriumi.
Šiltu metų laikotarpiu viskas buvo normalu, tačiau užėjus šalčiams
gerokai reikėjo paplušėti, kad sušiltum. Krosnis irgi turėjo savo
kaprizus: jeigu nepatikdavo atmosferos slėgis lauke, dūmus leisdavo į
saliukės vidų. Bet mūsų karta nebuvo reikli, joje ir pabaigėme
akademinį štangos laikotarpį.Nors sąlygos nebuvo idealios, tačiau
entuziastų pakako. Greitai ir joje /saliukėje/ pasidarė ankšta. Kai
kuriose svorių kategorijose varžyboms jau galėjome pasiūlyti po du, net
po tris atletus.
Kol nebuvo pastatytas sporto ir karinės /spec. podgotovkos/ katedrų
pastatas su žaidimų sale, problema buvo suruošti akademijoje
sunkiaatlečių varžybas. Bet ir ją išsprendėme, tam panaudodami
klinikose trečiąją auditoriją. Apšilimui manieže būtų užtekę erdvės net
dešimčiai komandų, o ir žiūrovams buvo patogu stebėti kovas.
Trečioje auditorijoje įvyko net vienos tarptautinės varžybos tarp LVA
ir Baltarusijos, Gorkų Žemės Ūkio Akademijos. Pergalę šventėme mes.
Įdedu
išlikusią mūsų komandos nuotrauką.
Iš kairės į dešinę J.Šeštakauskas lengviausias svoris, Ant.Drakšas
puslengvis svoris, R.Janulis lengvas svoris, Kersnauskas lengvas
svoris, Z.Eimontas pusvidutinis svoris, Bosas vidutinis svoris,
A.Lapeika pussunkis svoris ir A.Stonkus sunkus svoris.
Treneris Č.Gedminas stengėsi, kad kuo daugiau jo auklėtinių dalyvautų įvairaus lygio varžybose. Teko dalyvauti rengiamuose turnyruose tarp sporto draugijų, miestų, aukštųjų mokyklų. Tada buvo praktikuojama nugalėtojus vertinti pagal surinktus taškus septyniose svorių kategorijose trikovėje atletų iškeltų kilogramų sumą.
To meto mūsų komandos aukščiausias pasiekimas buvo, kai 1956 metais
Lietuvos aukštųjų mokyklų žaidynėse mūsų Akademijos sunkumų
kilnotojai laimėjome pirmą komandinę vietą. Trys dalyviai tapome
respublikos aukštųjų mokyklų čempionais.
Išaugotoje nuotraukoje: pirmoje eilėje iš kairės į dešinę A.Stonkus
sunkus svoris, A.Lapeika Vidutinis svoris, J.Sabeckis lengvas
svoris, J.Šeštakauskas lengviausias svoris. Antroje eilėje
Kavaliauskas pussunkis svoris, Z.Eimontas- vidutinis svoris ir
A.Drakšas puslengvis svoris. Aš laikau nugalėtojų taurę ir diplomą.
Kiti nugalėtojai su čempionų diplomais
Mano nuomone, ši nuotrauka tikrai istorinė, nes iki tol jokia
Akademijos sporto klubo komanda tokio lygio varžybose to nebuvo
pasiekusi. Mes buvome pirmieji.
Lenkiu galvą, pačiame jėgų klestėjime į Anapilį išėjusiam treneriui
Česlovui. Pirma komandinė vieta ir trys čempionai toks buvo jo darbo
pradinis indėlis tiesiant gaires į tolimesnes Akademijos sunkiaatlečių
pergales.
Mūsų komandos ir trenerio santykiai buvo ne tik draugiški, bet ir
šeimyniški. Būdami panašaus amžiaus puikiai vieni kitus supratome.
Čarlis buvo ne tik sunkumų kilnojimo fanatikas, bet dar ir
medžiotojas, linksmo būdo, įvairių nuotykių mėgėjas.
Diskutuodami apie komandos ateitį supratome, kad atsitiktinių resursų,
stojančiųjų į Akademiją nebeužtenka. Geresnių rezultatų galima tikėtis
pradedant dirbti tik su jaunesniais, arba jau štangą čiupinėjusiais
vaikinais. Pradėjome domėtis rajonais kur jau buvo kultivuojamas
sunkumų kilnojimas.
Taip iš Užvenčio į Akademiją studijuoti įstojo buvęs Nemuno
l. s. Draugijos rinktinės narys L.Zikas, iš Jonavos R.Janulis,
Švenčionyse įgūdžius jau gavę Maminskai. Iš Plungės pasikviečiau buvusį
gerą gimnastą, stipruolį iš prigimties Antaną Drakšą. Pasisekė
prikalbinti net Vilnietį, garsaus trenerio Mkartumiano auklėtinį
lengvasvorį V.Jefimovą. Į treniruotes atėjo, įstoję studijuoti jauni
vaikinai Bernatonis, Bulatovas, Putrimas, J.Barauskas ir kiti.
Ateidavo į treniruotes ir iš Vilijampolės mokyklų moksleivių. Pradėjo
treniruotis Vytas Šeštakauskas ir labai gerų duomenų vaikinas Kybartas,
kuris vėliau įstojo į Akademiją ir baigė. Iš Birštono atvykdavo
treniruotis, vėliau tapęs sporto meistru, Lietuvos čempionu ir TSRS
prizininku Balys Stašaitis. Akademijos sunkumų kilnotojai jau buvo
žinomi Lietuvoje, kviečiami į respublikos rinktinę. 1957 m. kovo mėnesį
mūsų komandos nariai Eimontas, J.Šeštakauskas, V.Jefimovas dalyvavome
turnyre Lietuva Estija Pernu kurorte. Aš kaip II os komandos
sunkiasvoris.
Atėjus jauniems, mes senieji pradėjome užleisti vietą, nes kartu ėjo į
pabaigą mūsų studijos. 1957 m. pavasarį išsiskirstėme atlikti ilgą
gamybinę praktiką, o grįžus jau rūpėjo kaip užbaigti paskutinius
semestrus ir išlaikyti valstybinius egzaminus.
Paskutinį kartą Akademijos štangistų rinktinės sudėtyje mudu su
J.Šeštakausku dalyvavome 1958 m. vasarą Pabaltijo ir Baltarusijos
studentų spartakiadoje Minske.
Paskutinį semestrą jau reguliariai nebesitreniravome. Po valstybinių
egzaminų įtampos ir diplomo aplaistymo nebeapskaičiavau savo jėgų ir
stūmimo veiksme nebeįveikiau, kadaise lengvai paklusdavusio svorio.
Taip baigėsi mano štangisto karjera.
REZULTATAI
Nors Akademijos komanda įvairiose varžybose iškovodavo nemažai
pergalių, prizinių vietų, jos nariai tapdavo čempionais, tačiau
palyginus su dabartimi rezultatai buvo žemiau negu kuklūs. Toks lygis
buvo visoje respublikoje.
Kurdama rojų žemėje sovietinė valdžia pirmiausiai pasikėsino į duonos
augintojus. 1946 1948 1949 ir 1951 metais gyventojų. deportacijos
sukėlė katastrofą žemės ūkyje ir maitinimosi sferose. Bado šmėkla
beldėsi ne tik į miestiečių, bet ir į kaimiečių duris. Pagalba iš namų
buvo gana menka, kiti ir tos negaudavo.
Pragyvenimo pagrindas buvo stipendija. Pirmame kurse apie 120 rublių.
Sesijinius egzaminus išlaikius labai gerai, stipendija padidėdavo
dvidešimt penkiais procentais. Pasisekė, ir jau po pirmos sesijos
gaudavau apie pusantro šimto rublių.
Pereinant į aukštesnį kursą stipendija didėdavo. Kai kas po paskaitų
vakarais eidavo padirbėti įvairių darbų.
Pagrindinė mūsų maitintoja buvo po IV ir V auditorijomis pusrūsyje
studentų valgykla. Čia lengvatinėmis kainomis pavalgydavome sriubos ir
apmalšindavome alkį kitais patiekalais. Sunkmetis buvo su visais
produktais. Atstovėjęs valandą ar ilgiau duoninėje, galėjai
nusipirkti du kepaliukus juodos forminės duonos /kitokios nebuvo/.
Mėsos parduotuvėje Laisvės Alėjoje prieinama mums kaina galima buvo
nusipirkti iš subproduktų virto zelco arba arklienos dešros, kuri buvo
sausa, saldi ir verdant vis kietėdavo.
Norisi papasakoti apie to meto sovietinio viešojo maitinimo
stebuklus, liaudyje pavadintus zabiegalkomis arba snarglinėmis.
Jų aplink Akademiją buvo net septynios. Keturios Tilžės gatvėje nuo
Akademijos iki Vilijampolės tilto, dvi už kiemo vartų gatvelėje link
Sąjungos aikštės ir viena Linkuvos gatvėje.
Tai buvo prie gatvės esančių namų didesniuose kambariuose įrengti barai
su keliais stalukais ir kėdėmis. Prie jų virš durų kabojo iškabos
BUFETAS su prierašu, kad jis priklauso Lietkoopsąjungai arba
valstybiniai prekybai. Juose galėjai užsisakyti degtinės; iš statinių
ar butelių nepasterizuoto žigulinio alaus, arba atsigaivint labai
populiariu limonadu krem - soda. Užkąsti galėjai sumuštiniu su
margarinu ir kilke, įvairių žuvų, kilkių, silkių, menkių konservais
alyvoje arba pomidorų padaže. Kartais pasitaikydavo brangiai
kainuojančio fermentinio sūrio.Virtuvės buvo, atrodo tik dvejuose
anksčiau išvardintuose maitinimo taškuose. Čia galėjai
paskanauti sriubos ir pasistiprinti tais laikais beveik nacionaliniais
patiekalais tapusiais: kotletais ar maltais šniceliais su jų labai
panašios sudėties socialistiniu turiniu.
Tačiau šitos įstaigos buvo per brangios studentiškai kišenei, todėl
didžiausia parama alkanam skrandžiui buvo iš namų atsivežti lašiniai.
Bet ir iš jų gaunamos kalorijos pasiekti aukštiems rezultatams buvo per
liesos. Štangos kilnojimas sunkus fizinis darbas. Tam reikalingos
atatinkamos sąlygos. Jos nebuvo idealios. Gal todėl ir ši sporto šaka
nebuvo labai populiari, ir rezultatai gana kuklūs.
Prisimenu, kaip džiaugėsi respublikos čempionas Andrius Žukas kai per
varžybas Estija Lietuva 1957 m. trikovėje įveikė 400 kg ribą.
Pasakojo: - Kai Kucenka įveikė tokį svorį, jį pasikvietęs Stalinas
paspaudė ranką,/deja Stalinas jau buvo miręs ir Andrius liko
nepasveikintas/. Be to, prisiminė matęs, kaip visasąjunginėje
stovykloje jos rinktinės nariai šaukštais rijo raudonus ir juodus
ikrus. Tai bent.
Apie treniruočių sąlygas minėjau. Kartu su treneriais darėme viską ką
galėjome.
1986 m. būnant kvalifikacijos kėlimo kursuose, mane katedros vedėjas
J.Damanskas nusivedė į Akademijos sporto kompleksą parodyti kur
treniruojasi sunkiaatlečiai.
Prieš trisdešimt metų, šaltoje ir nuo krosnies prirūkusioje saliukėje,
turint net labiausiai lakią fantaziją, nebūtum pagalvojęs, ką teks
pamatyti. Žiūrėdamas į visa tai, krūtinėje jaučiau didelį pasitenkinimą
ir džiaugsmą, - kad męs buvome pirmieji.
Baigęs studijas, vis dar domėjausi Akademijos sunkiaatlečių
pasiekimais. Didelis smūgis buvo ankstyva Česlovo mirtis. Iš visos
Lietuvos susirinkę jo auklėtiniai iš Šančių į Panemunės kapines nešėme
klastingos ligos vėžio auką. ąžuoliniame karste. Prisimenu ant duobės
krašto pasakytus atsisveikinimo žodžius: - Česlovai mes Tavo
auklėtiniai, palydėję į amžinybę prisiminsime visą gyvenimą, ne tokį,
ką priglaudžia Panemunės kapinių smėlis, o linksmą, gyvybingą,
draugišką kokį matydavome per treniruotes, varžybas ir gyvenime. Toks
jis likęs mano atmintyje ir šiandien po pusės amžiaus.
Po keleto metų buvau pakviestas svečiu į sunkumų kilnojimo turnyrą
treneriui Č.Gedminui atminti. Jis vyko naujo pastato pusrūsyje, su
įvairiais treniruokliais ir įrengimais, treniruotėms pritaikytoje
patalpoje.
Apie sunkiąją atletiką pakalbėdavome ir į gamybinę praktiką pas mane į
kolūkį atvykusiais studentais J.Bakeliu, Vytautu Barkausku.
Pasikalbėdavome ir su Akademijos auklėtiniu respublikos stipruolių
čempionu A.Kirkliausku. Tačiau, metams bėgant, vis dažniau tenka
išgirsti apie netektis. Iš gyvenimo traukėsi buvę garsūs respublikos
atletai su kuriais vienaip ar kitaip teko bendrauti: A.Žukas,
J.Vitkevičius, Pr. Pocius, J.Kavaliauskas ir t.t.
Iš mūsų trejeto likau vienas. Jaučiu pareigą truputį pakalbėti apie
juos. Iš mūsų kurso sunkumų kilnotojų trejeto Juozas Šeštakauskas buvo
vyriausias, gimęs 1928 m. Į Akademiją Juozas įstojo atsitarnavęs
sovietinėje armijoje. Su tėvais gyveno Aleksote Julijanavoje. Nors
buvo smulkaus kūno sudėjimo, bet iš prigimties fiziškai stiprus. Jis
pagrindinis mūsų komandos lengviausias svoris, nors dažnai prieš
varžybas tekdavo numesti 3-4 kg. viršsvorio. Studijos sekėsi puikiai.
Baigęs įstojo į Vet. Moksl. Tiriamąjį institutą, apsigynė disertaciją
ir dirbo mokslinį darbą.
Adolfas Lapeika /Adolis/ gimęs apie 1930 m. nors truputį užsikirsdavo
kalba dainuodavo labai gerai. Studijos sekėsi vidutiniškai, bet buvo
tikras sunkumų kilnojimo fanatikas. Be to turėjo labai smagią ranką ir
nebojo jokių agresorių. Štai vienas toks epizodas. Akademijoje šokiai
tada vykdavo centrinių rūmų foje /kolonų salėj/, kadangi pas mus
dauguma studentų buvo vyrai tai ateidavo panelių, iš senamiestyje
buvusios, medicinos mokyklos, bei vietinių iš Vilijampolės. Tačiau deja
įprato lankytis ir vietiniai kavalieriai, kurie nepasižymėjo kultūra:
ateidavo gerokai įkaušę, keikdavosi, užgauliai kabindavosi prie
studentų, kurie nebuvo įpratę konfliktuoti. Tvarką daryti ėmėsi Adolis.
Vieną vakarą , pradėjus šiems siautėti, buvo užrakintas įėjimas, o jis
pradėjo, pasigavęs po vieną, apdoroti svečius. Prisijungus ir kitiems
studentams, Vilijampolės chebrai buvo suruošta tikra Baltramiejaus
naktis. Po šio įvykio daugiau pas mus šokiuose jie nebesirodė. Apie šį
įvykį kalbėjo dar kelios studentų kartos.
Mūsų trejetas buvome dar vieno labai svarbaus įvykio dalyviai. Pradėsiu
nuo 1989 m. sausio 14 d. šeštadienio veterinarijos akademijos
savaitraščio Gyvulininkystės specialistas N.1 /953/ docento K.Trainio
vedamojo straipsnio Istorijos puslapiai pasakoja.
Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga buvo įkurta 1923 metais. Taigi šiemet sukanka 66 metai nuo šios Sąjungos įkūrimo.Po karo sąjungos veikla kaip ir daugelis nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtų sąjungų ir draugijų/ netgi nepolitinių/ valdžios nebuvo palaikomos /net draudžiamos/ ir todėl pamažu išblėso. Paskutinis suvažiavimas įvyko 1958 m., o po to suvažiavimai jau nebuvo šaukiami. Akademijos kiemo viduryje auga paskutinio veterinarijos gydytojų suvažiavimo delegatų pasodintas ąžuolas. Jam jau 31 metai, tiek pat metų Lietuvos veterinarijos gydytojai gyvena be savo profesinės organizacijos. Tautinio atgimimo sąjūdis vėl pažadino viltį ir norą atkurti šią sąjungą. Tuo baigiu ištrauką iš straipsnio ir noriu pratęsti mintį.
1958 m. pavasarį baigė studijas mūsų XVII toji veterinarijos gydytojų
laida /šiemet sukanka 50 metų/. Nors dar nebuvome išlaikę valstybinių
egzaminų, neturėjome diplomų, bet buvome pakviesti dalyvauti XX jame
vet. gydytojų sąjungos suvažiavime, kuris vyko naujai pastatytoje
žaidimų salėje. Jam atžymėti buvo nutarta Akademijos kieme pasodinti
ąžuoliuką. Administracija paruošti duobę įpareigojo dėstytojui
Č.Gedminui. Jo nuomone tam geriausiai tikome trys absolventai
Lietuvos aukštųjų mokyklų žaidynių sunkumų kilnojimo čempionai.
Iškasus duobę ir susirinkus suvažiavimo delegatams;įstatę ąžuoliuką
pradėjome apkasinėti. Bet, tarp delegatų buvęs, prieš porą metų baigęs
gydytojas aspirantas Ign. Balčiūnas pareiškė, kad sodinti privalo
daktarai o ne studentai. Mes perdavėme jam, atrodo dar Raseinių rajono
vyr. vet. gydytojui Miliauskui kastuvus ir jie pabaigė mūsų pradėtą
darbą. Todėl negaliu sakyti mes pasodinome, o tik mes sodinome.
Docentas K.Trainys rašo: - Jam jau 31 metai. Tiek metų buvo praėję po
pasodinimo, o tada, kiek prisimenu, galėjo būti jau ne mažiau 10 metų.
Taip likimas lėmė, kad po 31 metų teko dalyvauti 1989 m. sausio 14 d.
Veterinarijos Akademijoje įvykusio gydytojų sąjungos atkūrimo XXI
suvažiavimo delegatu.
Darbas ir diskusijos vyko jau tautinio atgimimo dvasia. Buvo
apsvarstytas Liet. vet. gyd. sąjungos įstatų projektas, priimta
suvažiavimo rezoliucija. Bet didžiausią įspūdį paliko, kai buvusio mūsų
sunkumų kilnotojo, mokslininko Bernatonio paraginti pirmą kartą
Akademijos iškilmių salėje užtraukėme Lietuvos himną. Iš pradžių
nedrąsiai o vėliau vis tvirčiau ir darniau.
Per ilgas okupacijos sutemas, mūsų kolegų širdyse ir sąmonėje dar
nebuvo išsitrynę V.Kudirkos Tautinės giesmės žodžiai ir gaidos.
Suvažiavimo nuotrauka
Gražiai
klesti ir lapoja prieš 50 metų mūsų sodintas ąžuolas.
Aš,
Paskutinis Mohikanas linkiu, kad galingi vyrai ąžuolai dar
ilgai ant potilčio garsintų mūsų Alma Mater. Marijampolė 2008 m. birželis
Iš
seno albumo
Čempionai
1956 m. aukštųjų mokyklų žaidynių sunkumų kilnojimo čempionai
1956 m. Kauno miesto sunkumų kilnojimo komandinių varžybų nugalėtojai
LVA I v. Čempionai: iš kairės į dešinę. J. Šeštakauskas, J. Sabeckas,
A. Lapeika, Č. Gedminas, A. Stonkus
Varžybose
1. Spaudimas
 |
 |
| 2. Rovimas | 3. Stūmimas |
Treniruotėje
