© Jolanta
Klietkutė Susitaikinimo sodyba
Brolio Pauliaus Vaineikio ofm interviu
Konrad Schmidt (LAZARUS-Hilfswerk koordinatoriaus) interviu
Svarbi informacija
|
Foto: Neringa Kubiliūtė  2012 m. pavasaris. Molinuko - nė ženklo neneliko. Foto: Jolanta Klietkutė
|
1990 metais brolis Gediminas Numgaudis OFM dirbo Šventosios bažnytėlėje: Čia dažnai atvykdavo šv. Jono kongregacijos sesuo Barbora, svajojanti įkurti mergaičių, sunkiai besiadaptuojančių visuomenėje, namus. Mes kartu ėmėme ieškoti vietos šiai idėjai įgyvendinti. Tuo metu Kretingos pranciškonų gimnazijoje dailės mokytoju dirbęs Juozas Šakinis daug pasakojo apie jo gimtuosius Pakutuvėnus, nepaprastai gražią gamtą, numelioruotą kaimą ir vienišą bažnyčią. Kartu nuvykome jos aplankyti ir ši vieta sesei Barborai pasirodė esanti per toli nuo artimiausio miestelio, o man patiko. 1991 metais, kai broliai vienuolyne klausė kur turėtų būti jų noviciatas aš parodžiau Pakutuvėnus ir pasakiau, kad mano įsitikinimu jis turėtų būti būtent čia. Tėvas Matas Jurevičius OFM ėmė dažnai atvažinėti į šią bažnyčią dvasinėm pratybom. Vėliau čia atvyko ir broliai kandidatai Paulius Vaineikis bei Faustas Meškuotis. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, 2002)
1991 metų birželio 14 dieną (per šv. Antano atlaidus) mes, pirmieji brolių pranciškonų naujokai, atvykome į Pakutuvėnus, rekolekcijoms. Tėvas Matas OFM mums parašė eremitų regulą pagal dykumų tėvų patirtį (valgyti tik vieną kartą per dieną ir tik duonos, kurią reikia patiems susielgetauti po du einant per kaimą). Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams. Meldėmės, o po to atsivertę skaitėme šv. Raštą, kuriame radome patvirtinančius žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir dviese su broliu Faustu Meškuočiu, tėvo Astijaus Kungio OFM palaiminti, išėjome statytis noviciato. Nė vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, bet perskaitėme, kad šv. Pranciškus statė iš mėšlo ir molio, sienas pindamas iš žabų vytelių. Tai ir mes nutarėme pirmą namuką pasistatyti molinį. Nežinojome nuo ko pradėti, tačiau mus nuolat lydėjo Viešpaties palaima atvyko inžinieriai iš Aleksandravo kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Tai buvo žymiai efektingesnė rišamoji priemonė. Traktoriais mums ėmė vežti molį. Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su broliu Faustu padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas, kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kurie mums padėdavo. Kiekvienas atsinešdavo kokių nors įdomių, labai pravertusių patarimų. Rugsėjo mėnesį nutarėme, kad visi broliai kandidatai važiuos kartu ir pagaliau pasistatysime namuką, nes supratome, kad mums dviese tikrai pritrūks jėgų. Darbas vyko labai sparčiai, sienos kilo, kilo ir galiausiai liko tiktai stogą uždengti. Bet mes to darbo pabaigti nesuspėjome, stogą uždengė stalius iš Aleksandravo. Bendrovės pirmininkas paaukojo duris, langą. Šio namuko paskirtis vieno brolio eremito (atsiskyrėlio) namas, kuriame jis metus galėjo gyventi. Ir ateityje, manėme, kad tokių namukų turi būti žymiai daugiau. Bet Viešpaties plane buvo kitaip Pakutuvėnų vieta tapo visų. 1993 metais niekaip negalėjome rasti vietos jaunimo stovyklai-rekolekcijoms prieš žygį į Žemaičių Kalvariją. Bandėme Šventojoje, kitose vietose, bet nieko neišėjo, tarsi Viešpats būtų sakęs: Jums visi keliai į kitas vietas uždaryti darykite stovyklą Pakutuvėnuose. Taip atsirado pirmoji Pakutuvėnų stovykla. (Vaineikio Pauliaus OFM interviu, 1997)
1993 m. man buvo stiprus įkvėpimas šalia Šventosios bažnyčios įkurti susitaikinimo oazę, tokią kaip Taize (Prancūzijoje), bendruomenę priimančią atvykstančius žmones, ieškančius atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus, kur jie būtų išklausomi, galėtų pasimelsti: ši bendruomenė būtų krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Tačiau tokiai idėjai nepritarė Palangos kunigai ir šios vietos teko atsisakyti. 1995 metų pavasarį su architektu iš Palangos Kastyčiu Aleknavičiumi savaitę gyvenome Pakutuvėnuose melsdamiesi ir klausdami Dievo kas čia turėtų vykti. Abiem atėjo ta pati vizija: etnografinė žemaitiška sodyba. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, 2002)
Susitaikinimo
sodyba išsivystė iš brolio Gedimino OFM svajotos idėjos, 1995 metais
Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybai ir broliams pranciškonams
ieškant galimybių suteikti žmonėms vietą pabūti vienumoje, per bendrą
darbą, maldą ir poilsį atstatyti santykius su savimi, Dievu ir
aplinkiniais. Pakutuvėnų bažnyčia (esanti 30 km. nuo Kretingos)
idealiai tinka šiai idėjai, nes yra gana toli nuo pagrindinio kelio ir
kaimo (7 km), artimiausias vienkiemis tik už kelių kilometrų. Gavome
JE Telšių vyskupo Antano Vaičiaus palaiminimą. Susitarus su Plungės
klebonu kun. J. Pačinsku, Pakutuvėnų bažnyčios klebono pareigas perėmė
brolis Gediminas Numgaudis OFM.
1995 metais Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba 50-čiai metų
išsinuomavo 49,25 ha žemės aplinkui Šv. Antano Paduviečio bažnyčią
Pakutuvėnuose ir ėmė kurti Susitaikinimo sodybą. Vasaromis čia vyksta
stovyklos Lietuvos šeimoms, Karaliaučiaus srities lietuvių kilmės
vaikams, Kretingos bei Lietuvos akademiniam jaunimui, rekolekcijos
prieš atgailos žygius į Žemaičių Kalvariją, rankdarbių, ikonografijos
mokyklėlės, aplinkinių kaimų vaikai ruošiami Pirmosios Komunijos,
Sutvirtinimo sakramentams. Kitais metų laikais Kretingos Šv. Antano
religijos studijų instituto studentai, bei Pranciškoniškojo Jaunimo
Tarnybos nariai atvyksta asmeninėms rekolekcijoms. Nuo 1995 metų
organizuojamos šeimų stovyklos buvo pirmasis tokio pobūdžio bandymas
Lietuvoje. Šios stovyklos turėjo didelę įtaką Lietuvos šeimų dvasiniam
prabudimui.
Nuo 1995 metų Pakutuvėnų parapijoje buvo atlikti šie darbai:
- 1995 metais ąžuolinį altorių ir 1996 m. ąžuolinius tabernakulį bei pultą šv. Raštui pagal Gedimino Numgaudžio OFM projektą padarė Kretingos vienuolyno meistras Kazimieras Ramonas.
- 1996
m. vasarą įvesta aukštos įtampos elektros linija (finansavo Plungės
miesto savivaldybė), žemos įtampos elektros linijos įvedimo išlaidas
parėmė Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (1996 m.), 1998 m. Jūratės
Pauliukonytės-Gentlesk (JAV) rūpesčiu elektra įvesta ir į bažnyčią.
- 1996 m. Vokietijos labdaros organizacijos LAZARUSHilfswerk pagalba iš konteinerių pastatytas laikinas būstas gyventi bendruomenei.
- Savanorių
darbininkų pastangomis (pakutuvėniškių: Stepono Milašiaus, Povilo
Gėrybos, Stasio Daukšos, kretingiškio: Irmanto Tamošausko) 1995
metų žiemą bažnyčioje sudėtos medinės grindys, sumūryta krosnis (Antano
Lygnugario iš Klaipėdos).
- 1997 m. numelioruotas bažnyčios šventorius ir Kristaus kapo koplyčia (Plungės melioracijos tarnybos auka).
- Akmenskaldys
Mindaugas Šimkevičius iš Telšių, 1998 metais gyvendamas Pakutuvėnuose,
bažnyčiai nukalė akmeninį, žydų aukuro formos, tabernakulį.
- Pagal
Telšių dailės akademijos studentės Rimos Čekėnaitės (iš Utenos)
diplominį darbą Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stotys (1996 m.) aplinkui
bažnyčią statomos kryžiaus kelio stočių koplyčios.
- 1997
m. rugsėjį Placidas Jasiūnas (Ukmergė) ir Egidijus Gricius (Rietavas)
sumontavo laiptus į bažnyčios bokštą (laiptus padarė Kretingos
vienuolyno meistras Kazimieras Ramonas).
- 1997 m. pabaigoje į bažnyčią įvesta telefono linija.
- 1998
m. verslininkas Juozas Rupeika iš Plungės paaukojo naujus langus
bažnyčios apšiltinimui. Jis papasakojo įdomią istoriją: vieną dieną jis
su savo sūnumi važiavo automobiliu ir sankryžoje netikėtai susidūrė su
gaisrine mašina. Paskutinę avarijos sekundę p. Juozas pagalvojo, kad
jei liks gyvas sūnus jis padarys ką nors gero bažnyčiai. Įvyko
stebuklas automobilis buvo visiškai sumaitotas, o vairuotojas ir
keleivis net nesužeisti. Taigi, teko vykdyti pažadą ir daryti auką
bažnyčiai. Atvyko pas Kretingos pranciškonus, tačiau šie pasiuntė į
Pakutuvėnus.
- Nyderlandų
bendradarbiaujantieji fondai, atsakydami į Jolantos Klietkutės (iš
Vilniaus) paraišką, skyrė finansavimą šios bažnyčios stogo remontui ir
2000 m. rudenį buvo uždengtas naujas stogas, nes senasis 1999 m. buvo
nuniokotas praūžusios uragano Anatolijus.
- 2001
metais Kretingos UAB Edija suremontavo bažnyčios vidų, įrengė naujas
pakabinamas lubas, konferencijų salę palėpėje, įvedė elektros
instaliaciją.
- 2002
m. balandžio 30 d. Kretingos bažnyčia Pakutuvėnų bažnyčiai padovanojo
27 medinius suolus. Senieji Pakutuvėnų suolai perkelti į kapinių
koplyčią.
- 2002 m. liepos mėn. nutiestas kelias pro bažnyčią į buvusios klebonijos vietą.
- 2002 m. pastatytas Tvartelis su Betliejaus koplyčia, kuriame įsikūrė bendruomenė.
- 2004
m. Nyderlandų fondui finansuojant bažnyčioje sudėti plastikiniai
langai, įstiklintas balkonas, sudėtos naujos žąuolinės durys.
- 2005
m. kovo 22 d. juridiškai įregistruotas Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio
vienuolynas. Čia apsigyveno broliai Gediminas Numgaudis, Paulius
Vaineikis, Carlo Bertagnin.
- 2005 m. birželio 17 d. bendruomenei vadovauti paskirtos Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės seserys vienuolės.
- 2007 m. bažnyčiai padovanoti nauji, mediniai suolai. Senieji grąžinti Kretingos bažnyčiai.
- 2008 m. išrinkta vieta Provincijos eremityno statyboms.
- 2009 m. pastatytas vyrų namas.
- 2009 m. pavasarį pasodintas Tūkstančio ažuoliukų parkas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui įamžinti.
- 2010 m. pastatyta nauja lauko virtuvė.
- 2011 m. su žeme sulyginti 2008 m. sudegusio molinuko likučiai.
- 2012 m. kovo mėn. šventoriuje pastatytas naujas ąžuolinis kryžius, kurį aukojo ir statė Pakutuvėnų bei Aleksandravo kaimo gyventojai.
- 2013 m. statomas naujas mūrinis dušų ir tuletų pastatas, skirtas stovykloms/
- 2013 m. rugsėjo 1 d. Reabilitacinė Susitaikinimo sodybos bendruomenė uždaryta. Seserys, gavusios kitas tarnystes, išvyko iš Pakutuvėnų. Susitarus su kuriuo nors broliu galima atvykti kelioms dienoms asmeninėms rekolekcijoms, poilsiui, susitaikinimui.
"Pakutuvėnai, tai tikriausiai yra mūsų dangiškojo Tėvo idėja, nes jaunimas neturi šaknų Bažnyčios viduje, tačiau nori sužinoti apie dvasinį gyvenimą. Klausėme savęs, ką mes dėl jų galime padaryti. Vokietijoje nupirkome du eksportinius konteinerius (kuriuose vežiodavo kavą). Draugo Artur Reuter fermoje juos pasistatėme ir darbavomės patys bei senukai pensininkai. Viename konteineryje stengėmės įrengti viską, ko gali prireikti: virtuvę, miegamąjį (5as lovas), rašomąjį stalą, apšildymą (krosnelę), šaldytuvą, elektrinę plytelę. Kitame konteineryje įrengėme dirbtuves, kad galima būtų dirbti. < > Jau pirmaisiais metais matėme vaisius: kiek daug buvo išpažinčių, Pirmosios Komunijos ėjo ne tik vaikai, bet ir vyresni žmonės. Pastebėjome, kad atėjo ir narkomanų, kurie pirmą kartą ėjo išpažinties, Pirmosios Komunijos, kad žmonės čia atvyksta iš toli: iš Vilniaus, Kauno iš užsienio. Pastebėjome, kad jaunimas, kuris čia apsilanko, išeina su ramybe ir pagarba Dievui (gal net ir sau pačiam) širdyje, su viltimi gyventi. Tikiu, kad mūsų dar laukia labai ilgas kelias (stovyklų bei statybų). Paraleliai vystantis bendruomenės dvasiniam gyvenimui, vyksta ir statybos. Labai džiugu, kad labai daug padeda Kretingos firma Edija, kurios vadovas Edmundas Jasinskas (vyresnysis), išgirdęs, kad Pakutuvėnus remia vokiečiai nustebo: Kodėl Lietuvoje turi dirbti vokiečiai, negi mes patys negalime savo vaikams padėti? (Shmidt Konrad, Lazarus-Hilfsverk koordinatorius, Vokietija, interviu, 1997)
Susitaikinimo sodybos bendruomenė jau perėjo nemažą vystymosi kelią, kurį galima suskirstyti į kelis etapus:
1. Pustelnikų(1995-1996 m.), kuomet bendruomenę sudarė 4-5 žmonės čia atvykę iš idėjos. Jie stengėsi gyventi pagal dykumų tėvų patirtį, melstis ir atgailauti už savo ir pasaulio nuodėmes. Tai buvo žmones priimanti ir maldoje auganti bendruomenė, kuri neturėjo nieko savo. Nebuvo vandens, elektros, telefono. Gyveno kapinių koplyčioje o maistą gaminosi vokiečių dovanotuose konteineriuose ant krosnelės. Valgydavo du kartus per dieną rytą ir vakare. Pustelnikai meldėsi 4 kartus per dieną Liturginių valandų malda: Rytinę, Dieninę, Vakarinę ir Naktinę, kurios pabaigoje kalbėdavo rožinį ir kaitydavo tos dienos Šventųjų gyvenimus. Žiemą miegoti tekdavo apsikabinus per dieną ant krosnies įkaitusį akmenį, nes kapinių koplyčia nešildoma. Atvykusiems svečiams buvo skirtas konteineris, tačiau jame krosnelė labai greitai atšaldavo ir tekdavo apsispręsti, arba taip pat miegoti su įkaitintu akmeniu, arba budėti ir kūrenti kas dvi valandas.
2. Pustelnikų bei reabilitacijos (1996-1999 m.) bendruomenė. Gyvenimo būdas beveik toks pat kaip aukščiau aprašytasis. Skirtumas tik tas, kad bendruomenėje apsigyveno ne tik vaikinai, bet ir dvi merginos (kurios gyveno bažnyčioje). Bendruomenės narių skaičius svyravo nuo 4 iki 8, o vasarą prie stalo susirinkdavo iki 30 žmonių. Susikoncentravo nerašytos bendruomenės gyvenimo taisyklės, atsirado dykumos diena (pirmadienis), kuomet kiekvienas galėjo pabūti akis į akį su Viešpačiu, atsirado Adoracijos poreikis. Pastebima, kad atvykstantys svečiai vis dažniau būdavo narkomanai, norintys pakeisti savo gyvenimą, ieškantys pagalbos. Pamažu ryškėjo bendruomenės kryptis priklausomybių reabilitacija. Vis dažniau lankėsi spaudos atstovai, atvykdavo net ekskursijos autobusais. Stovyklos, kurias čia organizuodavo Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba, labai greitai visoje Lietuvoje paskleidė žinią, kad Žemaitijoje yra idiliška vieta poilsiui ir maldai. Žmonių antplūdis kartais tikrai pasidarydavo nevaldomas. Atsirasdavo ne tik pamaldžių, bet ir bohemos ieškančių. Pustelnikai dar bandė laikytis maldos ir atsiskyrėlių gyvenimo būdo, bet 1999 m. rudenį bendruomenė buvo uždaryta. Dėl dviejų priežasčių: nevaldoma svečių invazija (ne tik į žmonių kiekį, bet ir į gyvenimo būdą) ir pašaukimo ištyrimas (jei bendruomenė tikrai būtina, pagyvenę mieste, vėl sugrįš tie, kam Pakutuvėnų tikrai reikia).
3. 2001 m. Susitaikinimo sodyboje įsikūrė sveikstančių narkomanų bendruomenė kurioje nuolat gyvena 1013 žmonių. Jos tikslas padėti žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybės ligų, integruoti juos į visuomenės gyvenimą. Gyvenimas Susitaikinimo sodyboje organizuojamas bendruomenės principu. Jaunuoliai pratinasi gyventi su kitais žmonėmis, kartu dirbti, kartu valgyti, padėti tiems, kurie ką tik atvyko (anksčiau atvykusieji ir atsistojusieji ant kojų, padeda kapstytis tiems, kurie ką tik atvyko). Gyvenimo bendruomenėje laikas: iki 1 metų. Naudojamasi Dvylikos žingsnių ir tradicijų metodais. Aktyviai dalyvaujama anoniminių alkoholikų (toliau AA) ir narkomanų anonimų (toliau NA) veikloje. Trečiadieniais, penktadieniais 19.00 val. Kretingoje, Vilniaus g. 4 bei sekmadieniais 15.00 val. Vyksta uždari NA grupės X susirinkimai. Bendruomenės taisyklės atspausdintos popieriuje ir pakabintos virtuvėje, kad kiekvienas atėjęs galėtų susipažinti.
4.
2005 m. vasarą bendruomenei vadovauti paskirtos Švč. Nekaltosios
Mergelės Marijos tarnaitės seserys vienuolės. Susitaikinimo sodyba
sveikstančių nuo įvairių priklausomybių žmonių bendruomenė, kurioje
nuolat gyvena 5-6 žmonės. Bendruomenėje stengiamasi gyventi
krikščioniškais principais paremtą bendruomeninį gyvenimą. Kiekvienas
naujai atvykstantis žmogus supažindinamas su taisyklėmis, kurias
pasirašydamas įsipareigoja jų laikytis visą buvimo Pakutuvėnuose
laikotarpį. Sveikimo pagrindą sudaro darbas, malda bei tarnystė.
Taikomi Dvylikos žingsnių ir tradicijų metodai, dalyvaujama
anoniminių AA veikloje.
5. 2007 m. oficialiai įkurta VšĮ
Susitaikinimo sodyba Pakutuvėnų infrastruktūrai vystyti, bendruomenės
bei stovyklų reikalams palaikyti. Steigėjai: brolių pranciškonų
vienuolynas, Plungės savivaldybė, Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo
tarnyba.
Pakutuvėnų Susitaikinimo Sodybos bendruomenę sudaro trys
broliai pranciškonai, dvi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės
seserys, 5-6 žmonės, sveikstantys iš įvairių priklausomybių bei keletas
darbuotojų. Visi vadovaujasi tradicine vienuolynuose įprasta
dienotvarke, vadinama regula, pritaikyta Pautuvėnų misijai. Daug
dėmesio skiriama maldai: kasdien ryte, per pietus ir vakare (po
rožinio) kalbamos Dievo tautos Liturginės valandos. Visi dalyvauja
kasdieninėse Šv. Mišiose. Nuo pusryčių iki pietų, o taip pat pasibaigus
pietų pertraukai, iki vakarienės vyksta įvairiapusė terapinė veikla,
įskaitant aktyvaus darbo terapiją.
Nors Pakutuvėnuose ir susiformavo sveikstančių narkomanų bendruomenė, tačiau išlieka tas pats poreikis kaip pradžioje: nedidelės tikinčiųjų bendruomenės, kuri priimtų atvažiuojančius žmones, kad jie galėtų pabūti maldoje, pasidarbuoti prie žemės, prie gyvulių ir tokiu būdu patirtų dvasinį gydymą. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, autorės asmeninis archyvas, 2002) Pakutuvėnų parapijos perspektyva: dvi šalimais gyvuojančios bendruomenės sveikstančių narkomanų ir rekolekcinio veikimo (evangelizacinė).
6. Nuo 2013 m. rudens Pakutuvėnuose lieka tik broliai pranciškonai bei keli darbuotojai. Susitarus su kuriuo nors broliu galima atvykti kelioms dienoms asmeninėms rekolekcijoms, poilsiui, susitaikinimui...
Br. Pauliaus Vaineikio, ofm interviu (1997 m.)
1991
metų birželio 14 dieną (per šv.Antano atlaidus) atvykome čia, į
Pakutuvėnus, rekolekcijoms kartu su tėvu Matu, ofm ir pirmaisiais
postulantais. Tada t.Matas upeliuko vagoje iškasė gilią duobę (ten
dabar yra tiltelis), kuri greitai prisipildė vandens. T.Matas palaimino
ir taip mes įsigijome geriamo vandens. Tėvas Matas mums parašė eremitų
regulą pagal dykumų tėvų patirtį: valgydavome tik vieną kartą per dieną
ir tik duonos, kurią turėjome patys susielgetauti po du eidami į
kaimus. Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku
gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos
vieta broliams naujokams.
Po rekolekcijų išėjome pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją, o po to iškilo
didelis klausimas kur mes, pirmieji broliai, atliksime noviciatą? Br.
Gediminas, ofm pasakė: Jeigu patys nepasistatysite noviciato, tai jo
ir neturėsite. O kur jį reikėtų statyti? Vieną vakarą Šventojoje
susirinko Angelė, Aurida, br.Gediminas, Faustas ir aš. Mes meldėmės, o
po to atsivertę skaitėme šv.Raštą, kuriame radome patvirtinančius
žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir
dviese su Faustu, Astijaus palaiminti, išėjome statyti mūsų noviciato.
Nė vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, nebuvome bandę statyti
namų, bet perskaitėme, kad šv.Pranciškus statė iš mėšlo ir molio,
sienas pindamas iš žabų vytelių. Tai mes ir nutarėme pirmą namuką tokį
ir pasistatyti - molinį. Tėvas Matas patarė sienas daryti metro storio,
kadangi žiemos pas mus šaltos. Nežinojome nuo ko pradėti, tačiau mus
nuolat lydėjo Viešpaties palaima - atvyko inžinieriai iš Aleksandravo
kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Tai buvo
žymiai efektingesnė rišamoji priemonė. Traktoriais mums ėmė vežti molį.
Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su Faustu padarėme
pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas,
kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kurie mums
padėdavo. Kiekvienas atsinešdavo kokių nors įdomių, labai pravertusių
patarimų. Vėliau darbai truputį sustojo, rugsėjo mėnesį nutarėme, kad
visi postulantai važiuos kartu ir pagaliau pasistatysime tą namuką, nes
supratome, kad mums dviese tikrai pritrūks jėgų. Darbas vyko labai
sparčiai, sienos kilo, kilo ir galiausiai liko tiktai stogą uždengti.
Bet mes patys to darbo pabaigti nesuspėjome, stogą uždengė stalius iš
Aleksandravo. Aukojo mums visi kas ką galėjo. Bendrovės pirmininkas
paaukojo mums duris, langą. Šio namuko funkcija - vieno brolio eremito
namas, kuriame jis metus galėjo gyventi. Ir ateityje, manėme, kad tokių
namukų turi būti žymiai daugiau. Bet taip gavosi, kad Viešpaties plane
buvo kitaip: ne vien tiktai mums, bet ta Pakutuvėnų vieta tapo visų
žmonių Pakutuvėnų vieta.
Buvo vienas įdomus įvykis: pirmą kartą iš Amerikos mūsų vizituoti buvo
atsiųstas amerikietis Viljamas Gulas. Jo užduotis buvo pasižiūrėti kaip
gyvena pranciškonai Lietuvoje. Jį Astijus tiesiai iš Amerikos lėktuvo
atvežė į Pakutuvėnų kapines, kur koplyčioje kampe stovi karstas, per
vidurį - iš katafalko padarytas stalas. Geriame arbatą ir sakome, kad
štai čia, šitie pranciškonai statosi sau noviciatą, voniose minko molį
odinėmis kojinėmis, deda sienas... Jis labai susižavėjo. Ir aš visai
įsivaizduoju žmogų, kuris atvyko iš didžiojo pasaulio ir mano, kad jau
nebeįmanoma gyventi taip, kaip gyveno pirmieji pranciškonai, ir staiga
jis visa tai išvydo savo akimis. Tai jam buvo kaip pasaka ar
neišsipildžiusios svajonės įgyvendinimas. Ir jis sako: Jokių užsienių,
kad jokie užsieniai nelįstų į šią vietą, nes ten broliai gyvena
autentišką pranciškonų gyvenimą.
Ir dar vienas įdomus įvykis: kai turėjome pirmąsias dešimties dienų
rekolekcijas ir valgėme tik duoną su vandeniu, kartą atvažiavo
bendrovės pirmininkas Antanas. Kai jis išvydo pirmuosius mūsų brolius,
kaip mes, susėdę aplinkui, laužėme tą vieną kepalėlį gautos išmaldoje
duonos, užsigerdami vandeniu, jis tikriausiai manė, kad sapnuoja. Ir
kai kitą mėnesį mes su Faustu statėme molinuką, jis atveždavo tiktai
duonos ir sakė visam kaimui: Nevežkite nieko daugiau, nes tie
vienuoliai nieko daugiau nevalgo. Bet mes su Faustu sakom:
Atsiprašome, bet tai buvo tik dešimties dienų rekolekcijos, o dabar
mes dirbame, esame alkani kaip vilkai ir prie duonos labai norėtume
lašinių. Bet jis matyt nenorėjo, kad tas sapnas išsisklaidytų ir
kiekvieną kartą atveždavo šiltos duonos. Tiktai duonos. Ir prašė mūsų:
Būkit geri, gyvenkit šitaip. Tačiau atėję į rytmetinę brevijoriaus
maldą bažnyčioje už durų nuolat rasdavome padėtą po pintinę dešrų,
sūrių ir kitokių gėrybių, kurias sunešdavo žmonės. Jie tiek visko
prinešdavo, kad savaitės pabaigoje maistą turėdavome vežti į Kretingos
vienuolyną broliams, nes mes patys tiek nebesuvalgydavome. Ir po to
nutarėme daugiau iš Dievo nebeprašyti mėsos, nes kai tik paprašome, tai
po to nebesuvalgome...
1993 metais niekaip negalėjome rasti vietos jaunimo
stovyklai-rekolekcijoms prieš žygį į Žemaičių Kalvariją. Bandėme
Šventojoje, kitose vietose, bet nieko neišėjo, tarsi Viešpats būtų
sakęs: Jums visi keliai į kitas vietas uždaryti - darykite stovyklą
Pakutuvėnuose. Taip atsirado pirmoji visuomeninė Pakutuvėnų stovykla.
Buvo pastatyta pirmoji palapinė, kurioje gyveno apie 100 žmonių. Tuomet
man teko vadovauti žygiui ir mes su jaunimu per vieną dieną atėjome iš
Kretingos į Pakutuvėnus. Tai buvo 35 kilometrai kelio didžiausiame
karštyje. Po šio žygio penki žmonės jau nebegalėjo toliau
eiti į Kalvariją, kai kas gavo saulės smūgius, kiti gydėsi pūsles ant
kojų. Bet tai buvo tikras atgailos žygis. Prie mūsų prisijungė ir
italai t.Franyčius kartu su aštuoniais broliais iš Veronos. Taip ir
prasidėjo stovyklos.
1996
metų Pakutuvėnų vizija. Plakato autorius Gediminas Numgaudis ofm
2002
metų Pakutuvėnų vizija. Brėžinių autorius Kastytis Aleknavičius
Konrad
Schmidt (LAZARUS-Hilfswerk koordinatoriaus) interviu
(1997 m.)
Pakutuvėnai,
tai tikriausiai yra mūsų dangiškojo Tėvo idėja. Bet Dievas nuolat
naudoja konkrečius žingsnius. 1994 metais t.Astijus Kungys, ofm (tuomet
jis buvo Kretingos vienuolyno gvardijonu) ir t.Gediminas, ofm (kuris
tik prieš kelis mėnesius buvo gavęs kunigo šventimus) lankėsi
Vokietijoje Fuldos miesto pranciškonų vienuolyne, o po to atvyko pas
mus į Wuppertal miestą. Mes jau buvome susipažinę anksčiau Kaliningrade
1992 metais. LAZARUS organizacija tuomet talkino besikuriančiai
Kaliningrado parapijai. Ir mums buvo labai stiprus liudijimas matyti
kaip jauni žmonės iš Kretingos kartu su vienuoliais Astijumi ir
Gediminu atvykę į Kaliningradą skelbė Gerąją Naujieną ten, kur jaunimas
buvo labiausiai apleistas, kuriuo niekas nesirūpino. Jie atrado daug
ieškančių Dievo žmonių, atrado ir labai daug dvasioje puolusių.
Vakarais, sugrįžę atgal mes melsdavomės mažoje koplytėlėje įrengtoje
konteineryje Marija Raskovoj gatvėje. Tai buvo mūsų pažinties pradžia.
1994 metų vasarą mūsų namuose Vokietijoje aš paklausiau t.Gedimino: Ar
tu dar tebesvajoji apie evangelizaciją? Jis atsakė taip. Tuomet mes
nuvažiavome pas vieną mano draugą fermerį (Artur Reuter), aš žinojau,
kad jis turi nusipirkęs didelį angarą - maniežą arkliams (buvusį parodų
centro pastatą), tačiau nori jį paaukoti evangelizacijos tikslams.
Paklausėme t.Gedimino ar jo planams tiks angaras. Atsakė, kad labai.
Nuo to viskas prasidėjo.
Iš pradžių, dar kai tik buvo svajonė apie evangelizaciją, gal net ne
svajonė, nes t.Gediminas su jaunimo grupe jau važinėjo po miestus,
kaimus, kalbėjo gatvėse, bažnyčiose. Bet konkrečios vietos
evangelizacijai dar nebuvo. O kai dovanotas krovinys dar prieš Kalėdas
pasiekė Kretingą, kilo klausimas kur statyti. Aš ir mano žmona Wendi
patys atvykome Kalėdoms į Lietuvą. Iš pradžių angarą patalpino
Kretingoje po stogu, tačiau tuomet tikrai iškilo klausimas kur eiti,
kur surasti jam vietos. Tuomet sakiau t.Gediminui, kad jei norime
skelbti Evangeliją, jei norime paramos iš Vokietijos pusės, būtinai
turime visą savo veiklą derinti su Bažnyčia, privalome nuvykti pas
vyskupą. Telšių vyskupas Antanas Vaičius mus labai šiltai priėmė.
Išklausė mūsų pasakojimą, pritarė evangelizacijos idėjai, tačiau net
kelis kartus pakartojo: Kas ateina iš Vakarų? Kokia bus įtaka? Ir man
kažkaip savaime atėjo atsakymas: Reikia rizikuoti vardan
evangelizacijos, vardan Dievo, kad mūsų tautos ateitų pas Viešpatį.
T.Gediminas numatė vietą Šventojoje, o gal ir Pakutuvėnuose. Pirmą
kartą aš išgirdau šio buvusio kaimo pavadinimą. Vyskupas patarė:
Gaukite vietinio klebono sutikimą, o visa kita - jūsų pačių reikalas,
duodu jums leidimą ir laiminu. Šventosios dvasininkai nesutiko, tuomet
t.Gediminas sakė: Jei Dievas uždaro vienas duris, - atveria kitas.
Taip mes atsidūrėme Pakutuvėnuose. Buvo žiema, šalta, tylu ir keista:
bažnyčia, kapinės, buvusi koplyčia, medžiai... bet nėra namų, nėra
žmonių. Tada t.Gediminas papasakojo, kad kažkada čia buvo didelis
kaimas ir mes čia dabar viską pradėsime iš naujo su pakūta.
Vėl naujas klausimas - kur statyti angarą? T.Gediminui tai buvo labai
didelė problema. Jis svajojo apie mažas senovines trobas, kokias
anksčiau statydavosi lietuviai. Jas pasistatyti ir gyventi labai
paprastai. Apie tokio gyvenimo paprastumą jis labai dažnai kartojo.
Broliai pranciškonai prieš kelerius metus jau buvo ten pasistatę labai
mažutį namelį iš molio, taigi ši vieta jau turėjo ryšį su
pranciškonais. Bet evangelizacijai tik dabar atsiveria galimybės. Per
pirmuosius dvejus metus žmonės susirinkdavo vasarą, bet niekas
nepasikeitė. Angaras vis dar supakuotas, tačiau jaunimas ateina ir
girdi Dievo žodį. Jaunimas, kuris, kaip man atrodo, neturi šaknų
Bažnyčios viduje, tačiau jis nori sužinoti apie dvasinį gyvenimą. Tai
mums su žmona suteikė labai didelę viltį. Klausėme savęs, ką konkretaus
dabar galime daryti. Vokietijoje nupirkome du eksportinius konteinerius
(kuriuose vežiodavo kavą). Arturo fermoje pasistatėme juos ir
darbavomės mes patys bei senukai pensininkai. Viename konteineryje
stengėmės įrengti viską, ko gali prireikti: virtuvę, miegamąjį (5-as
lovas), rašomąjį stalą, apšildymą (krosnelę), šaldytuvą, elektrinė
plytelę (tačiau elektros Pakutuvėnuose nebuvo). Kitame konteineryje
įrengėme dirbtuves, kad galima būtų dirbti. Jaunimas Pakutuvėnuose
naudojosi šiomis priemonėmis ir mes savo akimis matėme, kad tai buvo
reikalinga.
Didžiausias Dievo palaiminimo šiai vietai ženklas, mano manymu buvo
tai, kad buvo padarytas gręžinys ir iš 70 metrų gylio be jokio siurblio
jau trečius metus teka neišsenkanti (net per karščius) srovė geriamo
vandens. Tarsi sakytų: Ateikite į šią vietą, kur teka geriamas
vanduo. Jau pirmaisiais metais matėme vaisius: kiek daug buvo
išpažinčių, kiek ėjo Pirmosios Komunijos ne tik vaikai, bet ir vyresni
žmonės. Pastebėjome, kad atėjo ir narkomanų, kurie pirmą kartą ėjo
išpažinties, Pirmosios Komunijos, kad žmonės čia atvyksta iš toli: iš
Vilniaus, Kauno iš užsienio, autobusas skautų iš Prancūzijos.
Pastebėjome, kad jaunimas, kuris čia apsilanko, išeina su ramybe ir
pagarba Dievui (gal net ir sau pačiam) širdyje, su viltimi gyventi. Šis
liudijimas ir mums įliejo naujos dvasios. Labai svarbu ir tai, kad nuo
95 metų čia nuolat gyvena penki-šeši žmonės, kad jie meldžiasi
bažnyčioje. Tikiu, kad mūsų dar laukia labai ilgas kelias (stovyklų bei
statybų). Jau 97 metų šeimų stovykloje vyravo susitaikinimo ir ramybės
dvasia, nors dalyvavo apie 300 žmonių. Tai irgi yra ženklas ir didelis
žingsnis į priekį. Dar pastebėjau, kad paraleliai vystantis
bendruomenės dvasiniam gyvenimui, vyksta ir statybos. Labai džiugu, kad
labai daug padeda viena Kretingos firma Edija, kurios vadovas
Edmundas Jasinskas, išgirdęs, kad Pakutuvėnus remia vokiečiai nustebo:
Kodėl Lietuvoje turi dirbti vokiečiai, negi mes patys negalime savo
vaikams padėti? Taip pat vienos studentės, iš Kretingos Religijų
studijų instituto, tėvelis Placidas Jasiūnas atvyko iš Ukmergės ir
dvejus metus darbavosi statybose. Jų pagalba ir buvo pastatytas
angaras. Matau, kad yra talentingų, praktiškų žmonių, kurie nepamiršta
maldos dvasios, tai vėlgi yra nauja patirtis Pakutuvėnuose - malda ir
praktinė veikla.
Jei manęs paklaustų kokią turiu viziją Pakutuvėnams, atsakyčiau, kad
reikia stebėti Dievo ženklus, būti kukliais ir klusniais maldoje.
Tikiu, kad Pakutuvėnai bus autentiškos pakūtos vieta. Man atrodo, kad
šis laikmetis yra labai panašus į šventojo Benedikto laikus. Jo laikais
buvo labai didelė genčių migracija, vyko daugybė karų Europoje ir
žmonės neturėjo orientacijos. Kaip sako šventasis Raštas: Žmonės be
ganytojo. Komunizmas neleido vystytis žmogaus asmenybei. Bet
kiekvienas žmogus turi sielą, kuri trokšta tikslo esančio žmogaus
viduje. Kiekviena siela ieško Dievo, net ir tuomet, kai ji Jo
nepažįsta. Žmogui pasakius, kad Dievo nėra, jis vietoje Jo sau
pasistato kitus tikslus, tai stabdo asmenybės vystymąsi. Tokios veiklos
rezultatų šiandien mes turime labai daug. Žmonės nežino kas yra laisvė.
Laisvė Dievuje yra galimybė pildyti Dievo įstatymą, priimti Dievo
meilę, Jo skaistumą, tiesą, - vienu žodžiu, priimti Jėzų. Tačiau tai
reikia paliudyti mūsų gyvenimu. Mes turime taip sąžiningai dirbti, kad
mūsų gabumai vystytųsi. Jeigu mus džiuginai tai, kad vystosi mūsų
išoriniai natūralūs gabumai, tai kiek kartų didesnis yra džiaugsmas kai
Šventoji Dvasia duoda savų gabumų, savo palaimos, savo dovanas.
Vadinasi, jeigu Pakutuvėnai nori tapti evangelizacijos vieta, ten
būtinai turi gyventi nuolatinė bendruomenė, kuri melstųsi ir turėtų
tvirtą, gryną krikščioniško gyvenimo dienotvarkę. Reikalingi žmonės,
kurie visa savo laisve apsispręstų sekti Jėzumi, kurį apreiškia
Šventoji Dvasia, o ne mūsų asmeninės svajonės.
SVARBI INFORMACIJA
Pakutuvėnai yra blaivybės,
nerūkymo, ramybės zona, bei minijos draustinis tad jums primename:
- į upę nepilkite muilo bei šampūno (muiliną vandenį pilkite tik ant kranto);
- Pakutuvėnų teritorijoje nepalikite tuščių (tuo labiau pilnų) butelių bei cigarečių nuorūkų;
- po teritoriją (tuo labiau bažnyčią) nevaikščiokite neblaivūs;
- gerbkite bažnyčią vidun ateikite padoriai vilkėdami.
Sesės Virginijos laikų, 20062013 m., bendruomenės gyvenimo taisykles galima peržiūrėti čia...
Taisyklės, galiojusios iki 2018 m. rugsėjo 1 d.:
1. Susitaikinimo sodyboje gyvename krikščioniškos bendruomenės gyvenimą: klausomės Dievo Žodžio, meldžiamės, dirbame, bendraujame ir pažįstame save.
2. Atvykusius žmones priimame 3 dienoms susipažinimui. Po to atsakingas asmuo leidžia pasilikti iki 3 savaičių, atskirais atvejais ir ilgiau.
3. Atvykę žmonės asmens dokumentus, ryšio priemones, multimedijos prietaisus ir vaistus atiduoda saugojimui už tai atsakingam asmeniui.
4. Išsilaikome iš paaukotų lėšų ir savo darbo. (Norintys paaukoti, piniginę auką įdeda į aukų dėžutę bažnyčioje arba atiduoda už tai atsakingam asmeniui). Pinigų nesiskoliname.
5. Gerbiame kiekvieną žmogų ir visa kas yra Dievo sukurta.
6. Punktualiai laikomės dienotvarkės. (Tik atsakingas asmuo gali atleisti nuo dienotvarkės laikymosi).
7. Nepriimtina fizinė ir psichologinė agresija.
8. Susilaikome nuo intymių ir seksualinių santykių.
9. Susilaikome nuo keiksmažodžių.
10. Nevartojame ir neįnešame alkoholio, psichotropinių medžiagų, bei destruktyvios literatūros, muzikos ir vaizdo įrašų.
11. Rūkoma tik sutartose vietose.
12. Pastebėję neblaivų žmogų, įspėjame už tai atsakingą asmenį.
13. Kilus įtarimui dėl blaivumo, žmonės, gyvenantys bendruomenėje, gali būti testuojami.
14. Vidaus patalpose, bei visoje aplinkoje palaikome tvarką ir švarą.
15. Valgome dienotvarkėje nustatytu laiku tai, kas yra padėta ant stalo.
16. Arbatą ar kavą geriame susitarus su atsakingu asmeniu sutartu laiku.
17. Norėdami paskambinti telefonu, prašome atsakingo asmens.
18. Muzikos ar kitokių garso įrašų klausomės, jeigu niekas neprieštarauja. Nenaudojame grotuvų su ausinėmis.
19. Medikamentus vartojimui išduoda už vaistus atsakingas asmuo.
20. Niekam neteikiame žinių apie bendruomenėje gyvenančius žmones.
21. Iš sodybos išvykstame su atsakingo asmens leidimu.
22. Išvykdami atsiskaitome su atsakingu asmeniu už patalynę, knygas ir kitus paimtus naudojimuisi daiktus, bei sutvarkome kambarį.
23. Darbas bendruomenėje yra neatlygintinas pinigais.
Nesilaikydami šių taisyklių, greitai važiuojame namo.
