Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė

Žymūs kaimo žmonės


Grigalauskas Petras
, Petro, g.1847 m., valstietis, gyv.Pakutuvėnų k., Plungės valsč., Tlš. 1899.III.20 akcizininkai kratė jo namus, klojime ir prie jo žabuose rado 28 pavadinimų 1581 egz. lietuviškų leidinių: <...>. Caro 1900.I.12 paliepimu 2 m. ištremtas už Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštų, Kuršo gub. ir Rygos. Bausmę atliko Oriolo gubernijoje. (Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904. Vilnius, 1994, p.141) Tą patį Petrą Grigalauską mini ir 1900 m. „Tėvynės sargas“: „Plateliszkiai, rodos, bene žydai, iszdavė dar vieną vežėją lietuviszkų kningu, Petrą Grigalauskį, ukininką isz Kuliszkių Pakutuvėnų sodos. Pas tą atvykę liubrikai atrado po virbais už svirnų 4 didžius pakius įvairių–įvairiausių kningelių ant 200 rub., už kurias, tur but aptaisytas, liepė užmokėti 75 rub., poszlinos, o paties nėmaž nekuszino. Metams beveik praslinkus, atėjo paliepimas persikelti ant gyvenimo ant dviejų metų į Arlo guberniją. Grigalauskis – vedęs, su vaikais. Palieka ukę. Jam vertėtu paszalpą suteikti, ypacz, kad turėjo trumpesnį liežuvį, neg kiti, kuriems rodos, jog lengviaus bus, jei su savimi nusivež daugiaus kaimynų“. (Naujos aukos persekiojimo lietuv. rasztų // Tėvynės Sargas. Vilnius, 1900, Nr.2-3, p.75)

Antanas Stonkus (g. 1887 m.) 
1906 metais išvyko į Ameriką kur dvejus metus kasė anglis. Grįžęs buvo paimtas į carinę kariuomenę. Teko tarnauti Gruzijoje, Tiflise (Tbilisyje) kunigaikščio Dimitrijaus pulke. Kilus neramumams Irane (Persijoje) vyko gelbėti šacho. Grįžęs atsiėmė ūkį, 1913 metais Antanas vedė Marelę (Marijoną) Bražinskaitę (g. 1890 m.). Bražinskų ūkis buvo Telšių apskr., Plungės valsčiuje, Babrungėnų kaime. Marijonos sesuo Aurelija ištekėjo už turtingo ūkininko Juozo Ivinskio, gyvenančio Kaušėnų kaime (Plungės raj.). Jos sūnūs: istorikas profesorius Zenonas Ivinskis, gydytojas Vladas Ivinskis. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999)

Anicetas Stonkus
1944 m. baigė Aleksandravo pradžios mokyklą. 1945 metais įstojo į Plungės Ekonominę mokyklą, kur be vidurinio išsilavinimo, kaip jis pats sako: „Galėjai įsigyti buhalterio, prekių žinovo ar kitokio spekulianto specialybę“. 1953 m. baigė šią Plungės vidurinę mokyklą. Buvo Kauno sunkumų kilotojų klubo narys. Tris kartus iškovojęs sunkaus svorio Respublikos studentų čempiono, du kartus Kauno miesto čempiono vardus. Gyvena Marijampolėje. Veterinaras. Domisi literatūra ir istorija, renka kraštotyrą. Surinko duomenis apie Pakutuvėnų kaimo gyventojus nuo 1794 m. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999)). A. Stonkus mirė 2012 m. gegužės 22 d. Palaidotas Marijampolės kapinėse.
Aniceto Stonkaus Fondas (rankraščiai) yra ir šiame tinklapyje.

Monika Stonkutė–Butkevičienė–Venskienė davė mintį įsirengti „inspektus“ (šiltnamius), vienintelius visame Pakutuvėnų kaime, kur galima būtų auginti pomidorus ir kt. daržoves. 1936 metais ji ištekėjo už penkiolika metų už ją vyresnio Smilgių kaimo bajoro Vaclovo Butkevičiaus. 1940–44 m. šeima slapstėsi nuo trėmimų ir pasitraukė į Vakarus, į Australiją. Danutė yra labai aktyvi Australijos Lietuvių bendruomenės veikėja. 1992 metais ji pradėjo rūpintis tėviškės reikalais. Ne vieną stebina Danutės fenomenas. Užaugusi ir mokslus baigusi Australijoje, ten užauginusi vaikus, ji grįžo į gimtąjį kaimą, atkūrė tėvų ūkį, surado bendrą kalbą su socializmo išauklėta kaimo visuomene. Medingėnų kaimo mokykloje vaikus moko anglų kalbos, priklauso Respublikinei serbentų augintojų draugijai. Vietinėje spaudoje ji buvo pavadinta „Smilgių Don Kichote“. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999 m.))

Stuopelis Kostas 1955–1967 metais buvo parapijos vargonininku. Grojo smuiku, vargonais ir pianinu. Caro laikais buvo baigęs gimnaziją, labai gerai mokėjo matematiką, buvo labai nagingas smulkiuose dalykuose. Paišė ornamentus, ažūrus, fotografavo – o tai buvo labai retas atvejis kaime. Buvo savotišku ano meto kaimo istorijos fiksuotoju. (Šakinio Juozo interviu, 2002)


Juozas Šakinis
– pedagogas, Lietuvos ir Kretingos rajono politinis bei visuomenės veikėjas, g. 1946 m. kovo 19 d., 1964 m. baigė Pakutuvėnų aštuonmetę mokyklą (Rupeikų ūkyje), įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo meninio medžio apdirbimo skyrių. 1977 m. baigė Valstybinį dailės institutą, įgydamas dailės mokytojo specialybę. 1969-1972 m. Vilniaus techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto dizaineris, 1977-1979 m. – Klaipėdos pedagoginės mokyklos dėstytojas, Kretingos kultūros rūmų dailininkas. 1979-1992 m. Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonės „Minija“ vyriausiasis dailininkas, sukūrė daug patalpų interjerų ir baldų projektų Maskvoje, Peterburge, Toljaty, Prahoje, Kaune, Vilniuje, Panevėžy. 1992-1996 m. Kretingos religijų studijų institute prie Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. 1996–2000 m. (dvi kadencijas) Kretingos rajono savivaldybės meras. Nuo 2000 m. Kretingos pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymo reikalams, 2005 m. mokytojas. 1995 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m. ir 2003–2007 m. Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys. 1997-2000 m. Lietuvos Savivaldybių asociacijos viceprezidentas. Dalyvaujant asociacijos veikloje teko atstovauti Lietuvą Europos šalyse: Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Žmona Halina Irena iki pensijos mokė vaikus tikybos Kretingos miesto S. Daukanto vidurinėje mokykloje. Dukterys Neringa ir Kristina gyvena Prancūzijoje.


Pakutuvėnų kaimo ilgaamže galima pavadinti Juliją Drungilaitę, kuri mirė 1965 metais nugyvenusi 116 metų. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996).

Ignacas Stropus
. Žymiu fotografu, išleidusiu meninių fotografijų rinkinius, turėjusį savo fotoateljė Palangoje, buvo 1884 m. Pakutuvėnuose gimęs Ignas Stropus. Fotografijos mokėsi Plungėje pas M. Berkovičių 1909 m. ir Kretingoje pas A. Survilą 1910 m. Kelerius metus fotografavo Kretingos apskrities miesteliuose, vėliau Kretingoje, o 1921 m. Apsigyveno Palangoje, iš klebono išsinuomavo galą namo ir įsirengė fotopaviljoną (dabar toje vietoje ligoninės skveras ir gėlių kioskas). I. Stropus išleido pluoštą atvirukų, taip pat savo fotografijas atskiru leidiniu (Stropus I. Palanga: Albumas. 1933). Jis yra fotografavęs ir mūsų kultūros bei meno veikėjus Butkų Juzę, J. Basanavičių, V. Krėvę–Mickevičių, J. Jablonskį ir kt., taip pat du didelius gaisrus – 1931 m. kovo 31 d. Plungėje ir 1938 m. Palangoje. Per gaisrą Palangoje I. Stropus, užuot gelbėjęs savo butą, daiktus ar paviljoną, pasičiupo fotoaparatą, kelis tuzinus plokštelių ir visą dieną fotografavo liepsnos šėlsmą. Nesunku įsivaizduoti ugnį gesinusių žmonių reakciją matant didžiulio gaisro sumaišty su aparatu ir trikoju stovu įsitaisiusį fotografą... 1945 m. Ignacas išsikėlė į gimtuosius Pakutuvėnus, vėliau apsigyveno pas sūnų Kaune, kur 1959 m. mirė. (Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940. Vilnius, 1996, p.106) Jo sūnus Algirdas – žymus Lietuvos chirurgas, dėstęs Kauno medicinos institute chirurgiją.



Stropus Kazimieras sugrįžta iš I pasaulinio karo. Pasitinka motina Jacinta bei broliai dvyniai Vladas ir Justinas. ~1918 m. Fotografavo Ignacas Stropus. Nuotrauka iš Stanislavos Šimkienės asmeninio archyvo

 
I.Stropaus daryta fotografija ir jos reversas. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio.

I. Stropus daugiausia fotografavo peizažus, portretus, architektūrą, įvairius miestelio įvykius, negausias įmones ir kt. Fotografuodamas paviljone, jis su šviesa, vadinamuoju „rembrantiškuoju“ apšvietimu, siekė išgauti efektingus šešėlius, faktūras, veido modeliavimą. Todėl portretinėms nuotraukoms naudojo ir visiškai juodą foną. Be to, ateljė buvo turtinga dekoracija, kurios šonuose ir apačioje buvo nupiešti grotelių, apkaustų bei kitų iš geležies nukaltų dirbinių raštą imituojantys ornamentai, papildyti groteskiniais augaliniais bei figūriniais motyvais. Dešiniajame šone buvo tokiu pačiu ornamentu dekoruotas kvadratinis stulpas, į kurį galėjo pasiremti pozuotojas. Ant grindų buvo patiestas pilkos medžiagos gabalas. Būta ir keleto kėdžių raižytomis kojelėmis ir atramomis. Palangoje darytų nuotraukų apatiniame dešiniajame kampe būdavo įspaudžiamas reljefinis neapibrėžtas įspaudas, kurio dešinės pusės viršuje buvo nurodyta vietovė - PALANGA, istrižai iš viršutinio kairiojo kampo į dešinį ėjo užrašas Meno - FOTOGR., o kairėje pusėje apačioje fotografo pavardė - STROPUS.

Labiausiai I. Stropus mėgo dirbti lauke. Fotografuodamas gamtoje, jis nesitenkindavo atsitiktiniu kadru, o kartais ištisą dieną ieškodavo įdomaus motyvo, kantriai laukdavo reikiamos šviesos, nevengdavo fotografuoti prieš šviesą, naudodavo įvairiausius filtrus, dažnai keliskart fotografuodavo tą patį motyvą, kol išgaudavo norimą lyrišką, romantišką ar kitokią nuotaiką, nesitenkino sausu dokumentalumu. Jo nuotraukose užfiksuota nemažai kultūros ir meno veikėjų - Butkų Juzė, Jonas Basanavičius, Vincas Krėvė, Jonas Jablonskis ir kt.

1933 m. net su keturių dešimčių peizažinių fotografijų kolekcija I. Stropus dalyvavo „Putpelės“ draugijos surengtoje parodoje Šiauliuose. Jo kolekcija buvo vientisiausia ir kruopščiai atrinkta.

1934 m. Kretingoje buvo surengta fotografijų paroda, kurioje, regis, turėjo dalyvauti ir I. Stropus (šioje parodoje pagyrimo raštą gavo Kretingos fotografas A. Survila, kuris buvo I. Stropaus fotografijos mokytojas.)

1933 m. I. Stropus išleido pluoštą atvirukų, kurie buvo pardavinėjami miestelio knygyne ir spaudos kioske. 1936 m. pasirodė ir jo fotografijų albumas „Palanga“ (Palanga. Vaizdų albumas. Foto Stropaus. Lietuvos Šaulių sąjungos Palangos būrio leidinys. 1936 m. kovo 18 d.).

I. Stropus fotografavo ir du didelius gaisrus - 1931 m. kovo 31 d. Plungėje ir 1938 m. gegužės 10 d. Palangoje. Per gaisrą Palangoje I. Stropus, palikęs savo liepsnojančią fotoateljė, visą dieną fotografavo degantį miestą.

I. Stropaus nuotraukos buvo spausdinamos to meto periodinėje spaudoje. Dvisavaitiniame žurnale „Mūsų dienos“, leidžiamame Kaune, 1928 m. rugpjūčio 5 d. Nr. 11 išspausdintos penkios nuotraukos iš Palangos, o 1934 m. Marijampolėje ėjusiame dvisavaitiniame žurnale „Šaltinėlis“ aptinkame dar penketą nuotraukų („Aukščiausia Nidos kopa“, „Smiltimis apnešta žvejo troba“, „Turgaus diena“, „Limonado gamintojai“, „Ekskursija prie Švedų kapo kalno“). Nuotrauka „Smiltimis apnešta žvejo troba“ publikuojama ir Franco Efos knygoje „Dünenbau“, kuri išleista 1904 m. Kyla klausimas, ar nebus I. Stropus šią nuotrauką reprodukavęs iš minėto leidinio ir panaudojęs kaip savo? I. Stropaus nuotraukos publikuotos ir albumuose „Pamatykime Lietuvą“ (1930 m.), „Į Lietuvą Vytauto Didžiojo metais“ (1930 m.), „D. L. K. Vytauto jubiliejinių 1930 m. albomas“ (1931 m.), „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“ (1933 m.) ir kituose.

(informacija esanti po nuotraukomis imta iš:
http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/pirm_Palangos_fotografai.htm)


© 2010-02-03, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com