Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė

Bažnytinės šventės

Atlaidai

Šv. Antano atlaidai 1999 m.


Didžiojo ketvirtadienio liturgija 2000 metais


Uždegama Velykų žvakė 2000 metais
1942-06-10 d. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis Pakutuvėnų bažnyčiai skyrė dvi iškilmes, kurių metu galima išstatyti Švč. Sakramentą: šv. Antano Paduviečio (artimiausią sekmadienį po birželio 13 d.) bei šv. Juozapo Mergelės Marijos sužadėtinio (kovo 19 d.). (Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)

Kadangi Švč. Sakramento išstatymas tais laikais buvo labai didelė iškilmė – šios dienos buvo prilygintos atlaidams. Atskirų dokumentų dėl atlaidų skyrimo ir kodėl būtent šiai bažnyčiai buvo suteiktas šv. Antano Paduviečio vardas, archyvuose rasti nepavyko.

Įdomu, kad šv. Antano atlaidai buvo švenčiami labai iškilmingai, o apie šv. Juozapo iškilmes niekas net neužsimena, labiau švęsdavo Visų Šventųjų dieną.

Į šv. Antano atlaidus susirinkdavo žmonės iš tolimiausių kampelių. Veronika Simutienė, kilusi iš Repšaičių kaimo, prisimena, kad ją dar mažutę mama ištisus 19 kilometrų pėsčiomis vesdavosi į bažnyčią. Plentu niekas nėjo, žinojo takelius nuo trobos prie trobos, pakeliui susitikdavo kitų moterų, susipažindavo ir taip kartu atkeliaudavo į Pakutuvėnus. Kelias pirmyn ir atgal trukdavo geras 6 valandas. Mašinų tuomet dar nebuvo, arklius taip pat ne kiekvienas turėjo, taigi – keliavo pėsčiomis. Bažnyčia ir šventorius būdavo sausakimši žmonių. (Simutienės Veronikos interviu, 2002)

Pakutuvėnų parapijos šeimose vyravo tradicija, kad vieną kartą metuose – šv. Antano dienai – suvažiuodavo visa giminė (tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės). Atlaidams buvo ruošiamasi iš anksto ir labai rūpestingai: mamos priruošdavo vaišių, vaikus išmaudydavo, nuvesdavo pas Gusčių Julijoną, kuris juos nukirpdavo ir tai progai visiems pasiūdavo naujus batus. Po to laukdavo kelionė pas siuvėją Razmienę, kuri vaikams siuvo naujus drabužėlius. (Šakinio Juozo interviu, 2002)

Atlaidų sekmadienį įprasta buvo sudalyvauti Sumoje. Tuos, kurie likdavo namuose, Sumos laiku suklupdydavo ir reikėdavo atkalbėti kokią rožančiaus dalį ir sukalbėti tam laikotarpiui pritaikytą litaniją. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)

Suma prasidėdavo giesme „Pulkim ant kelių…“, o pasibaigdavo iškilminga procesija aplinkui bažnyčią. Pirma eidavo mergaitės baltomis suknelėmis ir berdavo gėlytes. Toliau vyrai nešė vėliavas, kurių kaspinus laikė vyresnio amžiaus to paties kaimo moterys. Už vėliavų keturi vyrai nešdavo baldakimą aptrauktą tamsiai vyšninės spalvos medžiaga, geltonais apvadais. Po juo eidavo kunigas nešantis Švenčiausiąjį Sakramentą. Visą kelią giesmininkai giedojo giesmes, o žmonės prisijungdavo iš paskos. (Simutienės Veronikos interviu, 2002)

Po iškilmių bažnyčioje laukdavo linksma gegužinė lankoje už kapinaičių. (Šakinio Juozo interviu, 2002)

Pamaldos vaikams nusibosdavo, tačiau už šventoriaus „bagamaznikai“ [religinių paveikslų pardavėjai], su „beigeliais“ [bandelėmis], saldainiais, ledais ir kitokiais skanėstais akis ir nosį viliojo. Svajonių viršūnė buvo „šakarmarozinas“ – vaflinė tūta, prigrandyta visokių spalvų ir kvapų ledais. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)

Arkliais kinkytais vežimais žmonės važiuodavo į Palangą, į šv. Roko atlaidus. Taip pat buvo gili tradicija, jog apsisprendęs kokiam nors rimtam reikalui ar darbui, žmogelis važiuodavo į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią ir tris kartus keliais apeidavo šv. Antano altorių, kad reikalas sektųsi. Vaikams didžiulė laimė buvo ir kai Kuliuose vykdavo atlaidai „Škapliernos“, ar šv. Petro atlaidai Kartenoje. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija, rankraštis, 1999)

Laidotuvės

Laidotuvės Pakutuvėnų parapijoje pokario metais buvo daug paprastesnės ir kuklesnės negu šiomis dienomis. Kam nors mirštant, artimieji sukviesdavo gimines, kaimynus, kurie padėdavo mirštantįjį „numarinti“: suklaupdavo kambary ar koridoriuje, uždegdavo žvakę, garsiai melsdavosi… (Simutienės Veronikos interviu, 2002)

Mirštantįjį visuomet palydėdavo „laimingos mirties varpelio“ skambėjimas. Tai buvo mažas (nykščio piršto pagalvėlės dydžio) auksinis varpelis, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija. (Šakinio Juozo interviu, 2002)


Laidotuvės Pakutuvėnų parapijoje 1944 m. Procesija iš bažnyčios į kapines. Tolumoje matyti "mirusiųjų kryžius". Nuotrauka iš Stanislavos Stuopelytės asmeninio archyvo
Prie mirštančio žmogaus būtinai turėjo būti parvežamas kunigas, nors tas žmogus savo gyvenime ir gerokai nuo tikėjimo atšalęs būtų buvęs. Mirti be kunigo buvo laikoma nelaime. Tik kunigas galėjo prirengti žmogų kelionei į aną pasaulį. Į tą reikalą buvo žiūrima rimtai ir pagarbiai. (Pakalniškis A. Žemaičiai. Chicago, Illinois, 1977, p. 153)

Mirusį, nuprausdavo, nuskusdavo (jei paaugęs vyras), aprengdavo ir guldė ne į karstą, o ant lentos. Karstą tuoj pat darydavo kas nors iš kaimynų. Karstai buvo nedažyti, baltų lentų. Kai atsirado greitai džiūvantys dažai, – ėmė dažyti juodai. Jokių papuošimų ant jų nebūdavo.

Velionis negalėjo likti vienas per abi budėjimo naktis. Šalia budėdavo giedoriai, giminės, kaimynai. Niekas nenešė gėlių ar vainikų. Prie karsto kampų vasarą pastatydavo keturis berželius, o žiemą – eglaites.

Vaišių nekėlė. Budynėje (budėjime prie velionio) dalyvaujantiems išvirdavo neluptų bulvių, padarydavo kastinio. Juokaudami sakydavo: „Bus šviežios duonos su sviestu“. Prie „duonos su sviestu“ duodavo arbatos, o dažniausiai – kavos  (ne kavos pupelių, bet degintų miežių, kurie buvo vadinami kava), svaigių gėrimų nebūdavo. Valgydavo išvykdami, o po laidotuvių sugrįžti namo pietų, papročio nebuvo.
(Simutienės Veronikos interviu, 2002)

Prieš išveždami velionį dėdavo į karstą, užvoždavo, užkaldavo. Prie keturių vežimo kampų pritaisydavo tas pačias eglaites ar berželius, kurių viršūnes papuošdavo maždaug 10x20 cm gulsčios „M“ formos juodomis vėliavėlėmis su baltais (interviu, ten pat) arba bronziniais (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996) kryželiais. Vežime virš gardžių padarydavo paaukštinimą, ant kurio dėdavo karstą. Turtingų ir vargšų laidotuvės skyrėsi tuo, kad turtingus veždavo keturiais arkliais kinkytais vežimais. Sekančiame vežime važiuodavo giedoriai, toliau – giminės, kaimynai… Giedoriai visą kelią giedodavo giesmes. Daug jų nemokėjo, dažniausiai skambėdavo „Amžiną atilsį…“, „Marija, Marija“ ar „Visų šventųjų“ litanija.

Buvo svarbu mirusįjį palaidoti „deramai“. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai lietuvių tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.

Justino Šakinio laidotuvės. Iš dešinės: Petronėlė Rupeikienė (Arytė), Rupeika Izidorius, Petronėlė Šakinienė, už nugaros jos vyras Antanas Šakinis, Juozas Šakinis, Alina Šakinienė (velionio žmona) su sūnumi Justinu, už nugaros jos brolis Grigalauskas, velionio brolis Vaclovas Šakinis, Izidorius Šakinis, nežinoma ponia, Stasys Grigalauskas (Voverinis), kiti – nežinomi. Foto „I.Klova. Plungė“ 1944.
Nuotrauka iš Juozo Šakinio asmeninio archyvo

Prie didžiųjų vartų į šventorių Žemaitijos parapijose stovi mirusiųjų kryžius. Prie šio kryžiaus padėti neštuvai laukdavo atvykstančiojo – atlydimo. Jį sutikdavo varpai, kaip tik nugirsdavo giedorius, bei tik pamatydavo iš varpinės kame kalnuose atvežamąjį. Tyla įsiviešpataudavo, kai numirėlį uždaram karste padėdavo ant „mortyrų“ – neštuvų prie mirusiųjų kryžiaus. Čia atidarydavo karstą – pasižiūrėdavo, ar bevežant nesupurtino kaip, keliaujant pastarąją kelionę duobėtu, akmenuotu keliu. Nuo čia pasiimdavo kunigas ir lydėdavo į bažnyčią. (Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. Chicago, 1965, p.7)

Laidotuvės pasibaigdavo kapinėse. Tuos pačius keturis medelius sudurdavo į žemę prie kapo.
Pakutuvėnų kapinės, kaip parapijinės, pašventintos 1942 metų pavasarį, tačiau vietiniai gyventojai prisimena iš labai senų laikų čia buvus senkapius (Šakinio Juozo interviu, 2002).


Į laidotuves susirinkdavo visas kaimas. 1944 m. laidoja ūkininkų Rupeikų augintinį Justiną Šakinį. Nuotraukoje matyti Izidoriaus Rupeikos namas, statytas 1924 m. Jame nuo 1949 iki 1964 m. buvo Aleksandravo septynmetė mokykla. Šeimininkas buvo ištremtas į Sibirą. Nuotrauka iš Stanislavos Stuopelytės asmeninio archyvo

© 2010-05-12, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com