Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Jolanta Klietkutė

Kryžiaus kelias


Senieji Pakutuvėnų bažnyčios Kryžiaus kelio paveikslai, šiuo metu kabantys kapinių koplyčioje. 1997 m.
Foto: Jolanta Klietkutė

Kapinių koplyčia, 1-oji stotis "Jėzus nuteisiamas mirti"

4-tosios stoties „Jėzus susitinka savo Motiną“ brėžinys




Koplyčia "Jėzus susitinka savo Motiną“. 1996 m.
Foto: Jolanta Klietkutė


5-toji stotis „Simonas Kirenietis Jėzui padeda nešti kryžių“.
1996 m. Foto: Algirdas Darangauskas



7-tosios Kryžiaus kelio stoties „Jėzus parpuola antrą kartą“
koplyčios brėžinys 1996 m. Architektas Jonas Mockus (Plateliai). Rimos Čekėnaitės asmeninis archyvas

Kryžiaus kelias – procesija, atsiradusi prisimenant Via Dolorosa  („Skausmingąją gatvę“) Jeruzalėje – tai 14 stacijų (stočių), simbolizuojančių Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki nukryžiavimo, palaidojimo, jas vainikuoja Prisikėlimas. Kryžiaus kelias nėra tik paskiros stotys, bet vienas didis, įsimąstyti ir kontempliuoti kviečiantis slėpinys.

Anot tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į šv. Žemę atvykę maldininkai.

Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje pasaulio bažnyčių įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias.

Šiuo metu – Kryžiaus kelias (lot. Via Crucis) – tai pamaldumo praktika, kurią sudaro keturiolikos Kristaus kančios vietų arba stočių, pavaizduotų bažnyčiose įtaisytais paveikslais ar skulptūromis lankymas, apmąstant  Jo kančią ir kalbant tam tikras maldas, giedant giesmes. Kryžiaus kelias, kaip dvasinė krikščioniško tikėjimo išraiška, ne iš karto įgavo savo dabartinę formą – tai ilgų amžių evoliucijos kelias. (Kopec J. Droga Krzyżowa. Poznan, 1987,  s. 10)

Kryžiaus kelio įsteigimo privilegiją Apaštališkais Sostas visų pirma skyrė šv. Pranciškaus broliams, už jų rūpinimąsi šventomis Jeruzalės vietomis. Kanoniškai steigti Kryžiaus kelius turi teisę visi pranciškonai observantai, jų įgalioti bendruomenių kunigai, taip pat kardinolai ir vyskupai. Be to kunigai ordinarai turi teisę deleguoti kitus kunigus steigti Kryžiaus kelius ir skirti atlaidus, jeigu parapijos teritorijoje nėra pranciškonų observantų namų. (Kopec J., ten pat, s.14)

Einant ir apmąstant Kryžiaus kelią gaunami atlaidai. Jokie poteriai neįsakyti nei prie atskirų stočių, nei pabaigoje. Eidami pavieniui, praleidžiame giesmes, prisimename Jėzaus kančią savomis mintimis arba pasinaudojame maldyne pateikiamais skaitiniais. (Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, p.379)

Naujausius Kryžiaus keliui skirtus atlaidus normuoja Pauliaus VI Konstitucija „Indulgentiarum doctrina“ (1967 metų sausio 1 d.) ir to dokumento pagrindu sudarytas atlaidų įsakymas, paskelbtas Apaštališkosios Penitenciarijos 1968 birželio 29-tosios dekretu (kur šalia įvairių kitų praktikų minimas Kryžiaus kelias). Įsakymas apibrėžia Kryžiaus kelio charakterį, su juo susietas dvasines malones, bei sąlygas joms gauti. <…> Tikinčiajam, kuris pamaldžiai eina Kryžiaus kelią, suteikiami visuotiniai atlaidai. Atlaidams gauti reikalingos šios sąlygos:
  • Einamo Kryžiaus kelio stotys turi būti kanoniškai įsteigtos.
  • Kryžiaus kelio įsteigimui būtina 14 kryžių, šalia kurių įprasta patalpinti tiek pat paveikslų vaizduojančių Jeruzalės stočių tematiką.
  • Sutinkamai su visuotinai priimtu papročiu, Kryžiaus kelio praktika susideda iš keturiolikos  skaitinių, prie kurių pridedami tam tikri atliepai. Galima tiktai apmąstyti Kristaus kančią ir mirtį. Nebūtina mąstymus atlikti kiekvienoje stotyje.
  • Būtina pereiti nuo vienos stoties į kitą. Tačiau jei Kryžiaus kelias yra organizuotas ir eina iš karto labai daug žmonių, kurie be sumaišties negali pereiti nuo vienos stoties prie kitos, pakanka, jei pereina tiktai vedantysis, o kiti lieka savo vietose.
  • Tie, kurie dėl svarbių priežasčių negali eiti Kryžiaus kelio, atlaidus gali pelnyti jei mažiausiai pusvalandį giliai permąstys ar skaitys apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią ir Mirtį.
  • Rytų Bažnyčioje, kur Kryžiaus kelias nėra žinomas, šių atlaidų gavimui patriarchai gali skirti kitą praktiką mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties atminimui. (Kopec J., ten pat, s. 11)
Norint gauti visuotinius atlaidus, reikia atlikti Bažnyčios nustatytus darbus ar maldas, prieiti išpažinties ir Komunijos, pasimelsti popiežiaus intencija ir nebūti prisirišusiam prie jokios, kad ir lengvos nuodėmės. (Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, p.98)

Taigi, ir Pakutuvėnuose, pastačius bažnyčią, buvo susirūpinta Kryžiaus kelių įsteigimu: „<...> Naujoje Pakutuvėnų bažnytėlėje dar nėra kanoniškai įsteigti Kryžiaus Keliai. Dabar jau turime paveikslus, todėl, pasitarus su dekanu prel. Pukiu, nutarėme prašyti Jūsų Ekscelencijos, kad atvyktumėte ir, jei galima, trečiąjį advento sekmadienį asmeniškai Jūs įvestumėte tuos atlaidus <…>. Jeigu Jūsų Ekscelencija asmeniškai tretįjį advento sekmadienį atvykti į Pakutuvėnus negalėtumėte, tai labai prašome atsiųsti nors atitinkamą raštą ir nurodymus Kretingos Pranciškonams, kad jie įvestų. Mes su jais dėl atvykimo susitarsime. Reiškiame aukščiausią pagarbą. Pakutuvėnų bažnyčios komiteto vardu kun. J. Olšauskas. 1943 XI 19“. (Pakutuvėnų klebono J. Olšausko prašymas JE Telšių Vyskupui (Pakutuvėnų bažnyčios archyvas))

1943 metų gruodžio 6 dieną Pakutuvėnų bažnyčioje kunigas Norbertas Švambrys iš Kretingos Mažesniųjų brolių vienuolyno, įsteigė kryžiaus kelius. Palaiminimą davė JE Telšių vyskupas V. Borisevičius 1943 11 26 d. (Pakutuvėnų bažnyčios archyvas)

Deja, nė vienas iš apklaustų Pakutuvėnų parapijos gyventojų jau nebeprisimena kaip čia buvo einami Kryžiaus keliai.

1996 metais Kryžiaus kelias Pakutuvėnuose buvo atnaujintas ir iš bažnyčios perkeltas į lauką, kur pagal Rimos Čekėnaitės (iš Utenos), Telšių dailės mokyklos studentės, diplominio darbo projektą „Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stotys“, stotys (būsimos koplytėlės) buvo išdėstytos laukuose (50 ha plote): prasidėjo prie kapinių koplyčios ir ėjo ratu per visą Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybai išnuomotą plotą, sugrįžtant į bažnyčią.

„Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stočių temą pasirinkau neatsitiktinai. Čia kuriama jaunimo sodyba ir man buvo pasiūlyta suprojektuoti Kryžiaus kelio stotis, parinkti vietas, kurios tiktų koplytėlių statybai ir tai atvaizduoti plane, kuriuo kiekvienas galėtų lengvai naudotis. Pirmame planšete pateikiu labai konkretų planą. Kituose penkiuose planšetuose pateikiu siūlomų koplytėlių fasadus ir planus (M1:50).

Kaip idėja, rėmiausi Pakutuvėnuose išlikusia kapinių koplyčia, kuri yra ir pirmoji stotis. Koplytėlės yra skirtingų dydžių. Medžiagas diktuoja pati gamta. Tai yra akmuo, molis, medis. Vienas iš pagrindinių reikalavimų – kad koplytėlė būtų kuo paprastesnė, žemaitiška bei atspindėtų pranciškonų dvasią ir pasaulį. Todėl darbą pradėjau nuo žemaičių architektūros analizės, taip pat turėjau susipažinti su konkrečia vieta, jos istorija.  Koplytėlių priekinis fasadas bus būdingas šv.Pranciškaus atstatytai Italijos Porciunkulės bažnytėlei. Vėliau rinkau vietas koplytėlėms ir kiekviena vieta diktavo medžiagą, iš kurios ji būtų statoma (pav. netoli upės – lengva medinė konstrukcija, be pamatų, klėties principu, šešėlinėje vietoje – molinė, atviroje vietoje – akmeninė). Stogus siūlau dengti iš skiedrų. Koplytėlių dydis taip pat neatsitiktinis – jos pritaikytos ilgiau apsistoti vienam žmogui, norinčiam pailsėti nuo kasdienybės ir susitaikyti su Dievu.  Kadangi koplytėlės yra skirtos jaunimo sodybai, jos daugiau pritaikytos jaunam žmogui, atsižvelgiant į jo poreikius.“ (Čekėnaitė R. Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stotys. Pramoninių gaminių meninis konstravimas. L. Valužienė. Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, 1996 06 26, p.3)

Priimtas toks stočių eiliškumas:
  1. Jėzus nuteisiamas mirti. (Kapinių koplyčia)
  2. Jėzus ima nešti kryžių. (Vieta prie kapinių galinių vartų)
  3. Pirmasis suklupimas po kryžiumi. (Koplyčios nėra, vietą žymi iš rąstų sukalta arka)
  4. Jėzus susitinka savo Motiną. (1997 m. Kretingos UAB „Edija“ statyta koplyčia šalia angaro)
  5. Simonas Kirenietis padeda nešti kryžių. (Koplyčios nėra, vieta nepažymėta)
  6. Veronika nušluosto Jėzui veidą. (Koplyčios nėra, vieta nepažymėta)
  7. Antrasis suklupimas po kryžiumi. (1996 m. Placido Jasiūno (Ukmergė) statyta koplyčia, architektas Jonas Mockus (Palteliai))
  8. Jėzus guodžia verkiančias moteris. (Kitoje upelio pusėje (pereinama šalia maudyklos), koplyčios nėra, vieta nepažymėta)
  9. Trečiasis suklupimas po kryžiumi. (Koplyčios nėra, vieta nepažymėta)
  10. Jėzaus apnuoginimas. (Ant kalvos esančios į pietus už „molinuko“ (tvartelio) šalia bityno, koplyčios nėra, vieta nepažymėta)
  11. Išganytojas kalamas prie kryžiaus. (2010 m. vasarą, miške už skautų stovyklos, Oskaras pastatė namelį)
  12. Jėzus miršta ant kryžiaus. (Tris kryžius 1996 metų Velykoms pastatė Kostas Ketlerius). Ši kalva buvo apaugusi ąžuolynu, tačiau 1960–tųjų metų melioracija jį visiškai sunaikino (Šakinio Juozo interviu, autorės asmeninis archyvas, 2002). 2006 metų vasrą naujus tris Kryžius pastatė Pakutuvėnų „Susitaikinimo sodybos“ bendruomenė).
  13. Jėzus ant Motinos kelių. (Koplyčios nėra, vieta nepažymėta)
  14. Kristaus kapas. (1996 m. prancūzų euroskautų iškasta koplyčia, kurią įrengė režisierius Virginijus Vyšniauskas (Kretinga). 1996 metais aplinkui pasodintas obelų sodas)
  15. Jėzus prisikelia iš numirusių. (Koplyčios nėra, vieta – priešais bažnyčią. Iš šios vietos maldininkai sugrįžta į bažnyčią)


Šie Kryžiaus keliai vis dar yra kuriami, statomi dėl to nėra aprobuoti nei brolių pranciškonų provincijolo, nei vyskupo.

Kryžiaus kelio vaikščiojimo tradicija labai mėgiama vasaros stovyklų metu penktadienio vakarais, sugrįžtant į bažnyčią naktinėms šv. Mišioms ir Susitaikinimo Sakramentui. Kryžiaus kelio maldos dažniausiai imamos ne iš maldaknygių. Einama tyloje, giedant kokią giesmę ar kartojant maldą: „Viešpatie, Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nudidėjėlio“.

Nuo „Jėzaus apnuoginimo“ stoties iki „Jėzus kalamas prie kryžiaus“ stoties einama visiškoje tyloje apmąstant Jėzaus kančią. Stovyklautojai dar prieš dieną būna suskirstomi į 15 grupelių, kurios apsiima „šefuoti“ kurią vieną stotį: papuošia tą vietą, paruošia mąstymą.

Pakutuvėnų parapijoje vystosi nauja tradicija, kuomet Kryžiaus kelio stočių koplytėlės bus įrengtos ir naudojamos kaip „pūstynės“, t.y. – atsiskyrėlių laikino gyvenimo ir maldos nameliai. Čia gali atvykti žmonės maldai, pasninkui, susitaikinimui ir pagyventi 3 dienas kaip atsiskyrėliai. Kol kas dar tik svajojama čia perkelti Katerinos De Hueck Doherty Kanadoje įkurtos „Madona House“ bendruomenės „pūstynių“ patirtį: „Nors esu tvirtai įsitikinusi, kad tyla ir vienatvė pirmiausia yra proto ir širdies nusiteikimas, vis dėlto jau seniai jaučiu, kad turėtume daryti ir šį tą daugiau. Mes gyvename tragiškame amžiuje, kai žmonės susiduria su dramatiškais sprendimais, kurie sukrečia net ir pačių stipriausiųjų sielas. Tai taip pat neurozės, nerimo, baimės, psichoterapijos, raminamųjų tablečių, euforiškų stimuliatorių amžius. Visi šie dalykai yra žmogaus troškimo pabėgti nuo tikrovės, atsakomybės ir apsisprendimo simboliai. Šis amžius yra stabų – visuomeninės padėties, turto ir jėgos – garbinimo amžius. <…> Ką atsakyti į visas šias mus taip sunkiai slegiančias tamsumas? <…> Ką atsakyti į žmonių be Dievo vienišumą? Ką atsakyti į dabarties žmogaus neapykantą Dievui? Man atrodo, aš turiu tik vieną atsakymą – pūstynė. Pūstynė reiškia maldą, atgailą, apsimarinimą, vienatvę, tylą, paaukotą meilės, atpirkimo ir atsiteisimo Dievui dvasioje.“ (De Hueck Doherty K. Pūstynė. Vilnius, 2000, p.24) <…> „Rusui žodis pustynia reiškia daug daugiai nei geografinę vietą. Jis reiškia ramią, nuošalią vietą, į kurią žmonės trokšta išeiti tam, kad atrastų Dievą, gyvenantį juose pačiuose.“ (De Hueck Doherty K., ten pat, p.25) Kanadoje gyvenanti rusė moteris tiesiog žodis žodin įvardija ir Pakutuvėnų pūstynių – Kryžiaus kelio stočių paskirtį bei mūsų pačių svajones (gal tai yra viso šio laikmečio troškimas?).

2004 m. spalio 16-17 dienomis ant trijų kryžių kalno, 4 ha plote, buvo pasodinta 400 medelių – 300 ąžuolų ir 100 skroblų. Giraitė užsodinta kretingiškių Prano Pruckaus ir Virginijos Dargevičienės bei plungiškio Alvydo Vengalio iniciatyva ir už pačių lėšas parūpintais medeliais. Sodinant medelius dvi dienas talkino per dešimt talkininkų iš Telšių urėdijos, Kulių girininkijos. (Beniušienė Irena. Pakutuvėnuose pasodino ąžuolų giraitę // Pajūrio Naujienos, 2004 10 19 Nr. 82)

2009 m. balandžio 25 d. Pakutuvėnuose, šalia trijų kryžių kalvos, pradėtas sodinti tūkstančio ąžuolų parkas, kuris įprasmina Lietuvos vardo tūkstančio metų jubiliejų. Ąžuolyno sodinimas įtrauktas į „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009“ renginių programą. (plačiau apie ąžuolyną...)


Placido Jasiūno (Ukmergė) statoma 7-tosios Kryžiaus kelio stoties „Jėzus parpuola antrą kartą“ koplyčia. 1996 m. Foto: Jolanta Klietkutė


7-tosios Kryžiaus kelio stoties „Jėzus parpuola antrą kartą“ koplyčia. 1996 m. Foto: Jolanta Klietkutė


Akmeninis bokštas, turintis žymėti 10-ąją stotį „Jėzus apnuoginamas“


Akmeninis kapas, turintis žymėti 14-ąją stotį „Jėzus palaidojamas"


Kristaus Kapo koplyčia. 1999 m. Foto: Jolanta Klietkutė





Kristaus Kapo koplyčia. 2007 m.
Foto: Jolanta Klietkutė



Trys kryžiai žymintys 12-ąją stotį „Jėzus miršta ant kryžiaus“



Trys kryžiai Pakutuvėnuose, statyti Kosto Ketlerio. 1996 m. Foto: Rima Čekėnaitė



Didžiojo Penktadienio pamaldos Pakutuvėnuose. 2001 m. Foto: Jolanta Klietkutė






Trijų kryžių atnaujinimas. 2000 m.
Foto: Jolanta Klietkutė


Rimos Čekėnaitės diplominio darbo „Pakutuvėnų Kryžiaus kelio stotys“ planas

© 2010-03-29, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com