© Jolanta
Klietkutė
Darbai
Patys
pirmieji darbai laukuose pavasarį buvo: vyrams tvorų tvėrimas ir
remontavimas, moterims pievų taisymas. Po to sekė sėja. Baigus sėti,
buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai. Tuo pačiu laiku reikėjo
susikasti velėnas (durpes). Nespėjo viską kaip reikiant baigti, o
veizėk jau ir šienapjūtė prasidėjo. Darbas darbą ginėsi, ir vienas
darbas kitam ant kulnų lipo. Šienapjūtė nebuvo dar baigta, kai jau
reikėjo pjauti rugius. Po rugiapjūtės veikiai ir vasarojaus pjovimas
atėjo. Paskui ir kiti vėlyvo rudens darbai. Šienapjūtė buvo
didžiausias, sunkiausias ir karščiausias žemės ūkio darbas. Juk ir
dabar dar tebėra paprotys bet kokių didelių darbų užplūdimą vadinti
šienapjūte. Visos pievos buvo šienaujamos dalgiu. Šieną pjaudavo vien
tiktai vyrai. Retenybė ir keistenybė buvo pamatyti šienaujančią moterį.
Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus, į pievas išeidavo antra
darbininkų grupė grėbėjos. Ją sudarydavo daugiausia moterys:
gaspadinė, mergės (samdytosios merginos) ir dienininkės.
Bulviakasis pas
Stasį Stuopelį Pakutuvėnų kaime. Pirma iš kairės tarnaitė Valiunė,
auklė, Stasys Stuopelis su sūnumi Justinu, bernas Kostas, augintinis
Stasys Astrauskas ir Stasė Stuopelytė. ~1937 m.
Nuotraukos
iš Stanislavos Stuopelytės asmeninio archyvo
Bulviakasis pas Izidorių Rupeiką Pakutuvėnų kaime. Vežime sėdi pats
Rupeika, iš kairės į dešinę Antanas Šakinis, jo brolis Justinas, bernas
Pranas Skarulskis, Aniceta Gusčiūtė, trys moterys
neatpažintos, 1938 m.
Talkos
Bulviakasis
Pakutuvėnų kaime. ~1935 m. Nuotrauka iš Stanislavos Stuopelytės
asmeninio archyvo
Buvo ūkyje ir tokių darbų, kuriuos reikėjo atlikti greitai, per dieną,
dvi ar tris, kuriems reikėjo darbo jėgos žymiai daugiau, negu
normaliame darbymetyje. Tokie darbai buvo javų kūlimas ir linamynis.
Šiems, labai skubiems darbams, atlikti buvo išsivystęs talkų paprotys.
Kaimynas kaimyną vaidindavo į talką, aiškiai nurodydamas, kiek
darbininkų ar kokios kitos pagalbos nori. Pavadintasis neatsisakydavo,
pasistengdavo sutvarkyti savo reikalus taip, kad galėtų talkoje
dalyvauti. Už šią pagalbą nemokėjo atlyginimo, tačiau tai nebuvo
veltui, nes buvo atlyginama tokiu pat darbo jėgos kiekiu, kai antra
pusė į talką pavadindavo. Ir nebuvo reikalo prašyti, kad į talką
ateitų. Davė tik žinią, kartais per piemenį ar vaiką pasiųsdami. Žodis
talka nebuvo naudojamas.
Kadangi ne visi buvo turtingi ir galėjo išlaikyti arklį, buvo paplitęs
ir skolinimosi paprotys (tiek gyvulių, tiek padargų). Už vieną skolinto
arklio darbo dieną reikėdavo atidirbti tris dienas: pjauti rugius,
vasarojų, rauti linus
Atsiskaityti stengdavosi iki Kalėdų. Kalėdų
proga ūkininkas padėkodavo už darbą, darbininkai už arklius. (Pauliutės
Petrutės interviu (Simutienės V.
asmeninis archyvas))
Kūlimas
Rudenį po bulviakasio kaimas kuldavo javus. Kūlimo darbuose talkindavo
vieni kitiems. Ūkininkai kuliamosios mašinos neturėjo. Ją būdavo
nusipirkęs koks prasigyvenęs, sumanesnis mažažemis ir važiavo per
kiemus kuldamas ir imdamas dienos atlyginimą už savo mašiną. Tokių
mašinų nebuvo daug, tad darbo joms visą rudenį buvo. Ūkininkas iš
anksto užsiprašydavo mašiną ir stodavo į laukiančiųjų eilę. Jam
pasakydavo kurią dieną gaus mašiną, todėl tai dienai susivadindavo
talkininkus. Pats ūkininkas turėjo parsivežti mašiną iš ten, kur ji ką
tik buvo baigusi kulti. Svarbiausias asmuo buvo mašinistas, o po jo tas
vyras, kuris leisdavo pėdus į kuliamąją. Jį ir mašinistą samdydavo ir
valgydindavo svetainėje prie atskiro stalo ir valgius patiekdavo
specialiai jiems pagamintus.
Mašinavonė
baigėsi, laukia patalkis. ~1935 m. Nuotrauka iš Stanislavos Stuopelytės
asmeninio archyvo
Visi kiti talkininkai valgydavo valgomajame prie didelio stalo.
Valgydindavo keturis kartus dienoje. Pabaigtuvėms palikdavo ką nors
skanaus (cepelinus ar kotletus, giros ir pyrago). Kūlė tęsdavosi 13
dienas, priklausomai nuo derliaus.
Jaunimas mėgdavo šias talkas, nes po jų pašokdavo, padainuodavo.
Po mašinavonės visada būdavo patalkis pasilinksminimas, pabaigus
darbus; būtinai atsirasdavo armonika ir visi prašokdavo iki aušros.
Linų mynimas
Žiemos metu, kai visi kiti darbai jau atlikti, prasidėdavo linų mynimas
mynė. Linus nusiveždavo pas ūkininkus, kurių klojimuose būdavo
didelės krosnys. Mindavo pas Vladą Stropų, Stonkus, Dobilus,
Grigalauskus, Stuopelius, Rupeikas. Darbą pradėdavo apie 3 val. ryto,
vieni kitiems padėdavo, rengdavo talkas ir maitindavo tas ūkininkas,
kurio linus mindavo. Dirbdami dainuodavo, sekdavo pasakas, kalbėdavo
apie vaiduoklius... Nedainuodavo tik tada, jei būdavo adventas ar
gavėnia. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)
Linų
mynimo talka pas ūkininką Stasį Stuopelį. ~1935 m. Nuotrauka iš
Stanislavos Stuopelytės asmeninio archyvo
Turgus
Miško medžiagą arkliais veždavo į Klaipėdą. Savo žemės ūkio produktus
ūkininkai veždavo į Plungės ir Kretingos turgus. Plungėje produktų
kainos buvo žemesnės negu Kretingoje, todėl nors ir toliau, bet
dažniausiai visi važiuodavo į Kretingą (27 km.).
Išvažiuodavo 3 val. nakties, susivyniodavo kojas į kailinius
užtiesalus, kuriuos vadindavo šunenomis, nes seniau jie buvo iš šuns
kailio, bet vėliau siuvami iš avikailių ir aptraukiami milu. Nuvažiavus
į turgų, juos uždėdavo ant arklių, kad nešaltų. Žiemos metu įsidėdavo
ir pakaitintų plytų, kad nešaltų kojos, o jei vis vien būdavo šalta
bėgdavo paskui vežėčias ar roges.
Plungė buvo už 8 km. jeigu galėdavo išvažiuoti per brastą Minijoje, o
jeigu ne, tai tekdavo važiuoti per Liepgirių ar Vieštovėnų tiltus, o
tada jau 1518 km. kelias.
|
Stanislovo Grigalausko
pjaunamoji. |
|
Linarūtė pas ūkininkus
Stuopelius. ~ 1935 m. |
|
Rugiapjūtė pas ūkininkus
Stuopelius. ~ 1935 m. |
Rugiapjūtė pas ūkininkus
Stuopelius. ~ 1935 m. |
|
Rugiapjūtė pas ūkininkus
Stuopelius. ~ 1935 m. |
Apavas
Žmonės namuose avėjo medinėmis
klumpėmis. Klumpių meistrus iš Olandijos buvo pasikvietęs plungiškis
kunigaikštis Irenėjus Oginskis (XVIXVII a). Olandai to darbo išmokė
žemaičius (Lietuvių enciklopedija. Boston, 1960,
T.XII, p.148) ir Pakutuvėnuose pas ūkininkus skaptavo jau gretimo kaimo
klumpadirbis.
Klumpėms daryti naudojo lengvą, neskylančią medieną: drebulę, liepą,
kartais ir beržą. Paruošę žaliavą, parsiveždavo meistrą su visais
instrumentais. Jis išmatuodavo visos šeimynos pėdas ir pradėdavo
dirbti. Per kelias savaites pridarydavo pusę kamaros įvairių klumpių.
Padarydavo ir gražių, išeiginių, išraižytų ornamentais, gėlytėmis,
nupoliruotų. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)
Batai buvo prabangos dalykas. Su jais važiuodavo į miestą, bažnyčią.
Vasarą batų raištelius susirišdavo, batus persiverdavo per petį
ir basi į kelionę. Apsiaudavo tik priemiestyje. Taip batai
ištverdavo 1015 metų.
Žiemą per šalčius nešiodavo tūbus (veltinius), kurie buvo specialistų
veliami iš avių vilnų. Ant jų užsimaudavo guminius kaliošus.
Į miškus žiemą arba į dirvos darbus rudenį, pavasarį avėjo naginėmis
arba kojinomis. Nagines raukdavo iš stiprios, storos odos. Paimdavo
priekyje platesnį, užpakalyje siauresnį pailgą keturkampį odos gabalą,
sulenkę išilgai priekį ir užpakalį susiūdavo plonomis, stipriomis
virvutėmis (užrauktais). Kalteliu aplinkui iškaldavo skylutes,
apverdavo stipria virvute, padarydavo užraukimą. Kojas apvyniodavo
autais, įsiaudavo į nagines, užtraukdavo ir virvutėmis apvyniodavo apie
staibius. Su naginėmis žiemą vaikai ir į mokyklą nueidavo. Kojinas
darydavo iš neišdirbtos karvių ar arklių skūros (odos), nuluptos ties
riešo ir čiurnos sąnariais. Plaukai būdavo apavo išorėje. (Stonkus
A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus
A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))
Kalvė
Kalvės Pakutuvėnuose nebuvo, tuos
darbus atlikdavo Aleksandrave dvarininko Rėpšaus kalvėje. Stambesnieji
ūkininkai savo sodyboje turėjo kalves, kur kaustydavo savo arklius,
atlikdavo smulkaus inventoriaus remontą.
Siuvėjai
Moterys ir merginos turėjo savo
siuvėją Petrutę Pauliutę, kurią ūkininkai keletui savaičių parsiveždavo
kartu su siuvamąja. Ji gyveno gretimame Aleksandravo kaime, kuriame
tuomet gyventojų buvo nedaug ir darbo nepakakdavo. Petrutė buvo labai
gabi siuvėja, mokėjo įtikti visoms moterims, pati kurdavo modelius.
Darbo turėjo labai daug, jai padėdavo mokinės, nes norinčių pasimokyti
pas gerą siuvėją, nuolat pakakdavo.
Baldai
Baldus Pakutuvėnų ūkininkaitėms
gamindavo du broliai meistrai Matevičiai (ne pakutuvėniškiai). Jie
dažniausiai gamino ąžuolinius baldus ir važinėdavo nuo vieno ūkininko
pas kitą.
Skalbimas
Tris kartus per metus vykdavo didysis skalbimas. Skalbdavo sodybų
tvenkiniuose: žiemą prakirsdavo didelę eketę, atsinešdavo dar karštus,
ištrintus ir išvirintus pelenų šarme skalbinius, išgriebtus dėdavo ant
medinių suolų ir mušdavo specialiomis medinėmis kultuvėmis, o po to
eketėje gerai išskalaudavo. Šaldavo rankos, tai tekdavo atšildyti jas
šarme. Po to džiovindavo lauke ar jaujoje, vėliau lininius kočiodavo
mediniais kočėlais, pirktinius lygindavo angliniais lygintuvais. Vėliau
veždavo į Aleksandravą, kur ūkininkai Tamošauskai buvo pasidirbinę
maglius (prietaisas skalbiniams lyginti), už kuriuos reikėjo mokėti.
(Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)
Vasaros metu skalbinius veždavo prie Minijos, skalbdavo tekančiame
vandenyje. Pakrantėje jie ir išdžiūdavo. Moterys maudydavosi,
ilsėdavosi ir išdžiūvusius skalbinius vakare parsiveždavo į namus.
Vaikai, prisirinkdavo geldelių, kurias namuose susmulkindavo plaktuku
ir mamos dėdavo tuos miltus į vištų lesalą, kad būtų kieti kiaušinių
lukštai. (Šimkienės Stanislavos interviu, 1996)
Pakrantėje prie didžiojo klevo (kažkur netoli Stonkų žemės) būdavo
pastatytas priskoloptas (ilgas suolas). Jis buvo padarytas iš plačios
ilgos lentos, ant ilgų kojų. Išvirinus beržinių šakalių pelenuose
žlugtą, jį atsiveždavo prie upės. Įnešdavo priskoloptą į vandenį ir su
medinėmis kultuvėmis žlugtą gerai išskalbdavo. Skalbti kelioms moterims
reikėdavo sutariant, pataikant į natą. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo
Stonkų giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis
archyvas, rankraštis, 1999))
Vasarą prieš vilnų kirpimą Minijoje ir aveles trinkdavo. Pasigauna
avelę, įsiveda į vandenį, plauna vilneles, pamuiluoja, švariu smėliu
patrina. Tik reikia saugoti, kad avelių ausys neprisisemtų, nes avelės
gali vaituliu susirgti. Ištrinktas gyvuliukas išbėga iš vandens,
išsipurto kailinukus, išdžiūsta ir bėgioja kaip snieguolė. Tik neilgai,
nes išdžiūvusias vilneles nukerpa. Jos švarios, kvepia Minijos
vandenėliu. (Stonkus A. Pakutuvėnų kaimo Stonkų
giminės istorija (Stonkaus A. asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))
Malūnas
Plaukiant Minija palei Pakutuvėnus, už kokių 23
posūkių priplaukiame tą vietą, kur iki Didžiojo Tėvynės karo veikė
vandens malūnas ir lentpjūvė. Vanduo į malūną patekdavo kanalu, kuris
ėjo į kairę nuo upės, ir vėl įtekėdavo į Miniją už kelių šimtų metrų
nuo vingio. Čia buvęs ir aukštas medinis tiltas per Miniją. (Kondratas
B. Minijos vingiais. Vilnius, 1976, p.41)
Minijos upėje, ūkininkų Stonkų žemėje, upėje buvo medinė užtvanka.
Paminijyje, malūnininkas, susitaręs su Stonkais, kirsdavo alksnius,
karklus ir, pasidaręs talką juos veždavo. Iš tų medžių suklodavo storą
klodą, viršūnėmis prieš vandenį. Užveždavo stambaus žvyro, akmenų. Tarp
storagalių tankiai sukaldavo storus kuolus ir stipriomis karklų šakomis
išpindavo tvorelę. Šitoks įrenginys sustiprindavo, sujungdavo visą
užtvanką ir per potvynius neleisdavo vandeniui nunešti stambaus žvyro
ir akmenų. Pavasarį, per ledonešį ir potvynius užtvanką gerokai
apipešiodavo, pralauždavo silpnesnes vietas arba prasigaudavo naujoje
vietoje, tad kasmet reikėjo remontuoti ir ji vis ilgėjo.
Upe kiek žemiau gyveno pasiturinti Etzoldtų šeima, kaime vadinama
prūsais. Jie buvo pasistatę malūną, kuriame buvo net elektra (o tai
labai retas atvejis kaime). Vanduo į malūną patekdavo kanalu, kuris ėjo
į kairę nuo upės, ir vėl įtekėdavo į Miniją už kelių šimtų metrų nuo
vingio. Čia buvo ir aukštas medinis tiltas per upę. Kadangi pavasariais
Minija labai smarkiai patvindavo ir dažnai nuplaudavo tiltą, buvo
įrengtas ir nedidelis keltas. Nugriovus malūną toks platus tiltas jau
nebebuvo reikalingas, ir atstatydavo tik nedidelį lieptelį. Minijos
potvyniai kartais apsemdavo ne tik kapčius (žiemai žemėje iškastus
sandėliukus daržovėms), bet ir rūsius, tvartus. Gyvulius tekdavo
skubiai vesti pas kaimynus, o kurių nespėdavo išgelbėti, tuos
nusinešdavo srovė. (Spučienės Marytės interviu (autorės asmeninis
archyvas, 1997))
Malūnas savo laiku buvo labai garsus, važiuodavo į jį maltis grūdus,
gamintis kruopų iš Plungės, Kartenos, Kulių... Darbas malūne
prasidėdavo anksti ir baigdavosi paryčiui, kai nebūdavo ko malti.
Malūnininkui padėdavo samdiniai, vadinami gižais. Labai daug darbo
būdavo rudenį, nes kiekvienas stengėsi kuo greičiau sumalti grūdus.
Prie malūno nusitęsdavo ilgiausios eilės, tekdavo laukti ištisą parą. O
jei pasitaikydavo sausas ruduo, nusekdavo upė ir upeliai, reikėdavo
laukti kol siaurutė vandens juosta sunešdavo vandens, kad suktųsi
girnos. Žmonių malūne būdavo ilgiausios eilės, laukdavo kartais net
savaitėmis, todėl palikę grūdus važiuodavo namo, nes maisto būtų
pritrūkę ne tik gyvuliams, bet ir sau.
Neturtingesnieji maldavosi maistui grūdus ir namuose rankinėmis
girnomis, grūdus išdžiovinę ant duonkepės krosnies. Nors tas darbas
buvo labai sunkus, bet išsivirti kleckų susimaldavo (grūdus patys
spragilais ir susikuldavo).
Etzoldtams išvykus, malūnas ir žemė paliko valstybės nuosavybe. Buvo
planuota čia statyti elektrinę, tačiau tai nepavyko, malūnas ir
lentpjūvė buvo nugriauti. Buvo dar vienas, taip vadinamas Širvio
malūnas, Narvaišių kaime kitoje Minijos pusėje priešais Stonkų ūkį, bet
ten galima buvo nuvažiuoti tik vasaros metu, kai upė nusekdavo ir
maldavo ten grūdus tik gyvulių maistui.
Daubos gale, kur Minija susiaurėdavo, ant lynų iš piršto storumo vielų
per upę buvo nutiestas kabantis lieptas - beždžionių tiltas, vėjo
pučiamas, siūbavęs į šonus ir daugeliui baugu būdavę juo eiti. Juo bet
kuriuo metų laiku galima buvo pereiti per Miniją. Jo statybos
iniciatorius buvo kaimynas Brazdeikis Jonas (gyvenęs Mickaus ūkyje).
Talkinant kaimynams susisiekimas buvo sutvarkytas. Tas lieptas buvo
patogus žmonėms upę pereiti į Pakutuvėnų bažnyčią arba pakutuvėniškiams
į Norvaišius ar Plungę. Vėliau, kai vanduo nunešė užtvanką, malūną,
lieptas neremontuojamas sunyko. (Stonkus A.
Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės istorija (Stonkaus A.
asmeninis archyvas, rankraštis, 1999))
Daugiau apie lieptus Pakutuvėnuose galite paskaityti A. Stonkaus prisiminimuose.
Legendos
Apie tai prisiminė ir Marytė Gaudutytė Spučienė: Buvo Sekminių sekmadienis, ankstyvas pavasaris, visa šeima išėjo į Mišias bažnyčion. Po Sumos aš pirmoji parbėgau namo, kadangi mama man buvo liepusi perrišti karvę. Tik spėjau ištraukti iš žemės kuolą, kai karvė gyliuodama (gindamasi nuo mašalų) puolė bėgti namo. Ir staiga matau, tiesiai į mane atbėga avinėlis. Parsivariau jį tvartan ir su tėvais nuėjome į laukus skaičiuoti savų. Bet mūsiškiai visi buvo vietoje. Taip pat jo nepasigedo nė vienas kaimynas. Po pietų mama vėl išvedė pririšti karvę daubon. Avinėlis nubėgo iš paskos. Ir tik ji spėjo įkalti žemėn kuolą, kai avinėlis, nubėgęs tolėliau tris kartus garsiai subliovė ir dingo. Negalėjo jis niekur taip staigiai pabėgti. Ir tik tuomet mes susimąstėme: juk mūsų karvė labai nemėgsta avių. Vieną jau buvo nudūrusi, o dabar ji visą pusdienį visiškai nekreipė dėmesio į šalimais tvarte bestovintį avinėlį. Mes, vaikai, avinėlius labai mylėjome ir dažnai juos myluodavome, glostydavome, tačiau kažkodėl nė vienam iš mūsų nė į galvą neatėjo prie šio bent prisiliesti. Žmonės netikėjo, kai jiems pasakojome šią istoriją, tačiau juk visa mūsų šeima tai matė.
Žmonės pasakoja, jog ant tokio pasivaidenusio avinėlio reikia spėti užmesti rožančių, tuomet ir visas lobis bus tavo.
