Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
     Akistata su istorija
     Vizijos prie ąžuolo
     Apie protėvius
     Kaimas prie Minijos
     Aukso žiedai
     Dėdė Jonas
     Vizija virš Atlanto
     Kelionė per pasaulį
     Kaimo istorijos
     Du gyvenimai
     Sodybos
     Gondinga - Plungė
     Pirmoji paroda
     Pirmieji žingsniai
     Mano kalendorius
     Močiutė Emilija
     Forumas
     Stonkai
     Gentys
     Reziume
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Anicetas Stonkus

Dėdė Jonas


Įrašas kitoje pusėje:

- Gimiau 1878. VIII. 26. Nerūkiau ir jokių, be išimties, alkoholinių gėrimų niekuomet nė su kuo negėriau. Jonas Brežinskis, Babrungėnai 1959.VII.26
1905-1908 m.Kūlupėnų ir Kulių pradžios mokyklų mokytojas.

1. Apie Joną Brežinskį rašė:

Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt aštuntais metais rugpjūčio 29 d. Aš, Platelių R.K. parapijos vikaras Juzefas Milevičius visomis sakramento apeigomis Jonu pakrikštijau kūdikį gimusį š. m. rugpjūčio 26 d. Tėvas valstietis Pranas Brežinskis, motina Agota Steponavičiūtė, esantys teisėtoje santuokoje, gyvenantys Gintališkės valsčiuje, Platelių bendruomenėje, Babrungėnų kaime. Krikšto tėvai: valstietis Jonas Brežinskis ir Marija Steponavičiūtė iš Babrungėnų km. Platelių parapijos.

1878 m. Platelių R.K. parapijos gimimų metrikos knyga. LVIA F – 669. Ap. 16 (versta iš rusų kalbos).

“Brežinskis Jonas (g. 1878 Platelių vl. Babrungėnuose) mokėsi Palangoje. Įsigijo pradžios mokyklos mokytojo cenzą. Spaudos draudimo metu platino rusų draudžiamą lietuvių literatūrą 1905-1908 Kūlupėnų ir Kužių pradžios mokyklų mokytojas, vėliau grįžęs į savo ūkį. 1916 m. su kunigu P. Malakausku Plateliuose įsteigė slaptą jaunimo organizaciją “Saulutę” ir leido to paties vardo laikraštį. Bendradarbiavo “Židinyje”, “Ryte”, “XX amžiuje”."  (Lietuvių Enciklopedija III t. 232 psl. išleista JAV, Bostone.)

"… Eivinskienė yra kilusi iš gabios Brežinskių giminės, kažkur nuo Platelių miškų. Jos brolis yra ūkininkas, bet ne  toks kaip kiti. Ir jis aukščiau bendro ūkininkijos lygio stovi  savo inteligencija, gyvenimo supratimu, dvasiniais poreikiais. Yra pasišventęs blaivybės propaguotojas ir blaivininkų draugijos organizatorius." (Aleksandras Pakalniškis “Plungė”. 1980 m. Chicago Ill, USA.)

“… Žemaitijoje, Plungės rajone, toje pusėje, kur Plateliai, Alsėdžiai. Ž. Kalvarija, gyveno šviesus žmogus Jonas Brežinskis.  Nepriklausomybės laikais jis kūrė kaime savišvietos ir kultūros būrelius, ir tik stebėtis reikia, kokios tai būta šviesios ir garbingos veiklos. Paskui viskas išnyko lyg sapnas. Išvežė Jono Brežinskio artimuosius į Sibirą. Išsklaidė bendraminčius: jis liko tarsi tremtinių ambasadorius gimtinėje”. St. Kašauskas “Leisk Viešpatie, numirti” 251 psl. Išleista Vilnius “Mintis” 1990 m.

“…Vienijimasis vyko vardan Tėvynės ir jos laisvės. Vokiečių okupacijos metais Tėvynės padėtis buvo tragiška. Bene geriausiai Lietuvos tuometinę būklę atspindi Izidoriaus Brutenio (Jono Brežinskio) straipsnis “Lietuvos atsišaukimas”: “Aš, sužeista ir kraujuos paplūdusi, guliu ant mirties patalo. Gabesnieji mano vaikeliai, kurie dirbo dėl manęs ir visu kuo šelpė mane, vieni padėjo savo galveles ant Karpatų ir Balkanuose (tik ne už manęs – už kitą tokią), kiti išsigandę, nebežinau, į kokią padangę išsileido. Bepalikote prie mano lovelės tik jūs, mano sūneliai – dukrelės. Jūs besate vienintelė mano viltis ir parama. Atsiminkite, jog aš dar nenoriu mirti. Trokštu dar girdėti jūsų kalbą, linksmąsias daineles ir gėrėtis lietuvių kultūra. Tik susimildami, gelbėkite mane, gydykite mano žaizdas. Atstatykite visas karo nudegintąsias mano trobeles, neleiskite pražūti savo mažesniųjų brolelių ir seselių talentams…”
Adomas Butrimas “Saulutė ir saulutininkai”  (1990 Plungės raj. laikraščio “Kibirkštis” Nr. 33, 34, 35, 36, 37)

… Dar 1916 m. J. Brežinskui susitarus su vokiečių žandaru, įsteigiami suaugusiųjų mokymo kursai, kurie vykdavo sekmadieniais po pamaldų dviem grupėmis. Kursuose P. Malakauskis dėstė tikybą ir lietuvių kalbą. Pranas Montvydas – Lietuvos istoriją, Jonas Brežinskas – aritmetiką, dailyraštį, gamtos pažinimą. (Iš knygos “Plateliai”)

Tokios žinios apie dėdę Joną mano pateiktuose šaltiniuose. Tai tik aisbergo viršūnė jo atliktų darbų ir nuopelnų savo kraštui. Daugiau kaip pusę amžiaus jis buvo daugumos žmonių žinomas ir kaip švyturys rodė kelią į dorą Platelių ir Plungės apylinkėse.

2003-ji – dvigubas jubiliejus. Lygiai prieš keturiasdešimt metų (1963) užgęso jo akių žvilgsnis, paskutinį dūžį padarė pavargusi širdis. Į Anapilį seniai išėjo bendražygiai, kaimynai, pažįstami. Nedaug beliko ir artimųjų. Lenkiu prieš Tavo atminimą savo galvą ir jaučiu pareigą dar kartą prisiminti, papasakoti ką girdėjau, radau parašytą ir kai artimai bendravome.

Šeima, giminės
Brežinskiai ir Steponavičiai buvo seni Babrungėnų gyventojai. Minima, 1759 m. Platelių R.K. bažnyčios krikšto metrikos knygoje, kad 1759.06.14 Joana pakrikštyta Kazonų dukra. Krikšto tėvai Jonas Ripkauskas ir Ona Brežinskienė. Visi iš Babrungėnų kaimo. (LVIA F-669 ap. 1 s.v.33)

1787.01.23 Kazimieru pakrikštytas Augustino ir Veronikos Petreikytės – Steponavičių sūnus. Krikšto tėvai Steponas Brežinskis ir Marijona Drobavičiūtė. Visi iš Babrungėnų kaimo, Platelių parapijos. (LVIA F- 669.ap. 1)

Apie pavardės kilmę Dėdė Jonas man aiškino taip: vykstant pirmykštei žemdirbystei buvo naudojamos brežės. Imama kelių eglaičių viršūnės, sutrumpinamos šakos, galūnės surišamos ir traukiant naudojamos kaip akėčios.

Pranas Brežinskis ir Agota Steponavičiūtė susituokė 1877 m. Po metų gimęs sūnus pakrikštytas Jonu. Krikšto tėvai buvo jo dėdė Jonas Brežinskis, vėliau artimai bendradarbiavusio “Saulutės” organizacijoje pusbrolio Leono tėvas. Tais laikais šeimos buvo gausios. Po Jono gimė vyriausia sesuo Magdalena Brežinskaitė (Raudienė), 1888m. Aurelija (Ivinskienė), 1890 m. Marija (Stonkienė), jauniausia duktė Petronėlė (Serapinienė).

Velionė mano mama pasakojo, kad šeimoje buvo gilios krikščionių tikėjimo tradicijos. Sekmadieniais, kas negalėdavo nuvykti į bažnyčią, vidudienį (per sumą) apie valandą laiko melsdavosi namuose (šią tradiciją atnešė ir į Pakutūvėnus).

Šeima buvo auklėjama vyskupo M. Valančiaus švietimo, blaivybės ir doros įtakoje. Visi vaikai mokėjo skaityti, o vyriausią sūnų Joną leido mokintis į Palangos progimnaziją ir mokytojų kursus. Namuose buvo ne tik maldaknygės ir kantičkos (giesmynas), bet ir pasaulietiško turinio leidinių: kalendorių, M. Valančiaus knygelė “Mikis melagis, Pruncė paukštvanagis”, knygelė apie gerą apsiėjimą “Nebūk storžievis” ir kt.

Tėvas ir sūnus glaudžiai bendradarbiavo su knygnešiais. Velionis mano brolis Zenonas pasakojo, kad 1940 m. lankantis Babrungėnuose dėdė Jonas rodė prie sodybos augantį medį, kurio drevėje buvo slepiama nuo žandarų lietuviška spauda. Baigęs progimnaziją ir mokytojų kursus mokino vaikus Kūlupėnuose ir Kužiuose. 1911 metais mirus tėvui, jis kaip vienintelis vyras šeimoje, grįžo į Babrungėnus ūkininkauti, tačiau ir čia nenutraukia savo švietėjiško darbo jaunimo tarpe.

Visas tolimesnis gyvenimas iki pat mirties 1963 m. liko susietas su gimtąja sodyba Babrungėnuose. Iš Babrungėnų išsiskirstė ir savo gyvenimo keliais išsivaikščiojo seserys.

Magdalena ištekėjo už vietinio ūkininko Raudžio. Išaugino sūnus Kazimierą, Zenoną, Antaną, Kasparą, Julijoną, Joną ir dukrą.

Zenonas per karus atsidūrė Australijoje, Melburne. Ten ir palaidotas, sūnų Joną su šeima 1951 m. bolševikai buvo ištrėmę į Sibirą. Grįžo į Babrungėnus pas dėdę Joną. Gyvas, atrodo, tik Žlibinuose gyvenantis Julijonas.

Brolis Jonas ir vyriausia sesuo Magdalena Raudienė

1888 m. gimusi Aurelija 1905 m. nutekėjo į Kaušėnų kaimą prie Plungės už 27 m. amžiaus našlio Juozo Ivinskio.

Tai garsiausia iš visų Brežinskaičių šeima. Be vyro pirmos žmonos pagimdyto Juozo, ji išaugino savo sūnus Zenoną, Vladą, Joną, Povilą, dukras Bronelę ir Janiną.

Garsiausias vyriausias sūnus Zenonas, savo istoriniais darbais ir tyrinėjimais išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, 1933 m. Vytauto Didžiojo Universitete, apgynė disertaciją, 1935m. buvo suteiktas docento vardas, paskirtas Visuotinės istorijos katedros vedėju. Darbus Lietuvoje nutraukė, 1944 m. vasarą priartėjęs frontas. Pasitraukė į vakarus. Dirbo Raudonajam Kryžiuje, dėstė istoriją lietuvių gimnazijoje, dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendravo su VLIK, u. Dirbo Vatikano ir Romos archyvuose.

Būdamas emigracijoje parašė monografijas “Šv.Kazimieras” (1959), “Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva” (1953), “Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978) ir daug kitų. Mirė 1971 m. Bonoje, 1998m. palaikai pervežti į Antakalnio kapines Vilniuje. Jonas Ivinskis – komersantas palaidotas Čikagoje.

Vladas Ivinskis medicinos daktaras iki 1944m. spalio dirbo Plungėje. Pasitraukė į vakarus. Užsiėmė medicinos praktika Australijoje, Naujoje Zelandijoje. Palaidotas Sidnėjuje.

Bronelė Ivinskaitė – Barzdienė. Nepriklausomybės laikais baigė Dotnuvos ž.ū. Akademijos namų ruošos – agronomijos fakultetą. Gyveno ir numirė Kaune. Janina Bumelienė farmacininkė, gyveno ir mirė Čikagoje.

Jauniausias sūnus Povilas, baigęs ž.ū. mokyklą buvo numatytas ūkininkauti tėviškėje. Užėjus bolševikams pasitraukė į Kauną. 2002-08-20 palaidotas Kleboniškių kapinėse.

Mama, Aurelija Ivinskienė, sulaukusi be trijų mėnesių šimto metų mirė 1988 metais. Kartu su Jonu, Janina palaidota Čikagos šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse.

Trečioji Brežinskaitė Marija 1913m. nutekėjo už ūkininko Stonkaus Antano į Kretingos apskričio Pakutūvėnų kaimą. Užaugino septynis vaikus. Vyriausia sūnus Antanas g. 1914m. baigęs Kretingos ž.ū. mokyklą dirbo nepriklausomos Lietuvos pasienio policijoje. Priklausė Šiaulių organizacijai. Už pogrindinę veiklą buvo nuteistas 25 m. “gulago”. Grįžęs gyveno Klaipėdoje. 1992 m. palaidotas prie Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Vyriausia dukra Monika g. 1915 m. ištekėjo už Telšių apskričio Smilgių kaimo bajoro Butkevičiaus. Ūkininkavo iki 1944m. spalio. Pasitraukė į Vakarus, iš kur, pagal sutartį, su šeima  išvyko į Australiją ir apsigyveno Melburne. 1921 m. g. duktė Aurelija Šakinienė, ištekėjusi ūkininkavo Plungės raj. Šimulių kaime. 1949 m. buvo ištremta į Sibirą prie Lenos. Grįžusi apsigyveno prie Kretingos Padvarių kaime.
Sūnus Zenonas, gimęs 1923 m. baigė Kretingos gimnaziją, studijavo Dotnuvos ž.ū. Akademijoje. 1944 m. pasitraukė į vakarus. Apsigyveno ir sukūrė šeimą Kanadoje, Hamiltone. Mirė 2003-01-30. Palaidotas Anapilio kapinėse prie Toronto.

Sūnus Jonas gimęs 1928m. mokėsi Kretingos ž.ū. mokykloje, tarnavo Tarybinėje Armijoje, dirbo brigadininku, mechaniku Aleksandravo kolūkyje. Po atgimimo atsiėmė tėviškės žemę, ūkininkavo. 1997m. mirė, palaidotas Pakutūvėnuose.

Duktė Bronelė – Maleckienė g. 1930 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje. Dabar pensininkė. Užaugino dvi dukras. Turi tris anūkus ir anūkę. Gyvena prie Čikagos JAV.

Anicetas g. 1933 m. baigęs Lietuvos Vet. Akademiją, dirbo veterinarinį darbą Suvalkijoje. Dabar gyvena Marijampolėje.
 
Jauniausia sesuo Petronėlė ištekėjo už kaimyno ūkininko Kazono augintinio L. Serapino. Užaugino du sūnus ir penkias dukras. Vyriausias sūnus Liudas kunigas, trys dukros medicinos darbuotojos. Jauniausia Adelė mokytoja ūkininkauja tėviškėje Babrungėnuose. Tėvus ir jauniausią dukrą Adelę bolševikai buvo ištrėmę į Buriat – Mongoliją. Agutė g. 1933 m. buvo teista ir kaip politinė kalinė vargo sovietų “gulaguose”.

Kaip matome Ivinskių ir Stonkų šeimos plačiausiai buvo išsklaidytos po pasaulį. Vienintelis sūnus Jonas Brežinskis šeimos nesukūrė.

1933 metais mirė Agota Brežinskienė. Dėdė Jonas buvo užsiėmęs dar ir visokiausia visuomenine veikla, tai jam ūkininkauti padėjo sesers sūnus Jonas Raudys ir dukterėčia Monika Stonkutė. Monika ištekėjo, o Babrungėnų sodyba liko susieta su Raudžio Jono šeima.

Daug prirašyta apie Jono Brežinskio veiklą “saulutės” laikotarpiu. Nesumažėjo ir iškovojus Lietuvos nepriklausomybę. Aktyviai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose, susirašinėjo su garsiais to meto mokslininkais, dvasininkais, bendradarbiavo spaudoje.

Velionis mano brolis Jonas, kažkada pasakojo, kad dėdė buvo parašęs knygą, atrodo “Moliniai trobesiai” pavadinimu. Tačiau man jos neteko regėti, nei, daugiau girdėti. Gal ji slapyvardžiu buvo ir pasirašyta.

 Vis dėl to, brangiausias palikimas yra išlikę jo parašyti laiškai. Karas ir bolševikinė okupacija išblaškė gimines, bendražygius, kaimynus, pažįstamus. Vieniems teko pabėgėlių, kitiems tremtinių dalia.

Gal Dievo Apvaizdos dėka dėdė liko bolševikų teriojamoje gimtinėje ir kaip, kad 1916 m. rašė savo “Lietuvos atsišaukime” vėl budėjo prie “sužeistos, kraujuose paplūdusios, gulinčios ant mirties patalo” Lietuvos. Taikliai pastebėjo rašytojas S. Kašauskas: “jis liko tarsi tremtinių ambasadorius gimtinėje”. Skrido jo rašyti laiškai ne tik į rytus, bet ir į vakarus ir nebuvo kada rūdyti plunksnai.

Nuotrauka daryta apie 1930-31 metus. Prie P. Brežinskio kapo Beržore. Iš kairės P. Brežinskytė–Serapinienė, Jonas Brežinskis, mama Agota Brežinskienė ir Marija Brežinskytė–Stonkienė

Epistolinis palikimas

Epistolinį palikimą galima suskirstyti į du laikotarpius: Nepriklausomybės metų korespondencija, ir laiškai rašyti į rytus ir vakarus Sovietų okupacijos laiku. Be kultūrinės veiklos Nepriklausomybės metais dėdė palaikė ryšius su įvairiais ano meto mokslo vyrais. Ypatingas jo požiūris buvo į supančią aplinką, gamtą. Jis buvo betarpiškas gamtos harmonijos dalyvis, kvėpavo ja, stebėjo ją. Iš balsų ir čiulbėjimo atskirdavo paukščius, iš kvapų augalus. Apie gamtą žinojo daug patarlių, priežodžių, pasakojimų.

Laiške gamtininkui T. Ivanauskui rašė: “Mano bočiaus Steponavičiaus sodyboje perėjo lelys. Žmonės kalba, jeigu pamatai lelio lizdą ir kiaušinius, tai lelys juos išneša kitur. Gal nuo to ir pasakymas: - Laksto kaip lelys su kiaušiais”.

“Dėdė palaikė santykius su prelatu Jakštu – Dambrausku buvo geri bičiuliai su tautosakos rinkėju, kalbininku Matu Untuliu. Ypatingai šilti santykiai iki pat mirties išliko su garsiuoju sūnėnu profesoriumi Zenonu Ivinskiu. Dėdė dažnai lankydavosi pas seserį Aureliją, jos prašymu laiške išguldydavo ir esančias namų bėdas.

Kaušėnai 1932. X. 30
Malonus, Zenonai
“Vakar Prezidentas atidarė Telšiai – Kretinga geležinkelį. Į iškilmes Plungėje patekau ir aš netyčiomis. Mat buvau pakviestas perkalbėti Bladį. Tačiau žygis ir pastangos be vaisių. Šią naktį nakvojau Kaušėnuose, - čia ir laišką tau rašau”.
Apie dėdės asmenybę, interesų įvairumą, mąstymą geriausiai atspindi jo laiškas rašytas sūnėnui Zenonui.
Malonus, Zenonai.
Esu tavęs labai pasiilgęs. Mačiau “XX amžiuje” tavo straipsnius. Tik jų dabar perskaityti neįveikiau. “Mūsų laikrašty” tilpusius perskaitau. Skaitau šiuos laikraščius “XX amžių”, “Pasaulio Lietuvį”, “Darbą ir sveikatą”, “Gimtąją Kalbą”, “Žvaigždę”, “Misijas”, “Ūkininko Patarėją”, “Žemaičių Prietelių”, ir dar kartais ateina iš Charbino “Каталический Вестник”. “Mūsų laikraštį”skaito Serapinai. Šiemet daug rašau į “Žemaičių Prietelių”. Čia yra “Žemaitiška Pastuogė” – skyrius Žemaičiams savo tarme rašyti. Tame skyriuje tilpo daug mano surinktos tautosakos: priežodžių, mįslių, dainų, pasakų, įvairių atsiminimų bei padavimų iš rusų gadynės. Taip pat “Žem. Priet.” Šiemet tilpo keli mano straipsniai, būtent: “Butelio tradicijos” (5 Nr.), “Ūkininkai nusiskundžia aukštom samdinių algom” (6 Nr.), “Senesnės kartos veikėjo žodis Žemaičių jaunuomenei” (7 Nr.). Tokią antraštę padėjo pati redakcija. Ten pat: “Darbo knygelėse reikia grafos, kur būtų pažymimas darbininkų elgesys”, “Mano surinktos tautosakos istorija”, “Mūsų vietovardžiai” (10 Nr.), “Maskolių vaišės (11 Nr.), “Apie senus ir naujus vietovardžius” (11 Nr.), “Milinė sermėga apie civilinę ištuoka” (Nr. 12). “Iš akrūtų gadynės” (13 Nr.). mano slapyvardis: Zėduorius Brutenis, Jeronimas Daugminas, Endriejus Balsys. Dvi mano daineles iš “Žem. Prieteliaus” atspausdinęs “Margutis” – Amerikos lietuvių žurnalas. Vieną tokį žurnalą ir voką su savo adresu atsiuntė man iš Amerikos Arėjas – Vitkauskas. Turiu surinktos medžiagos ir dar rengiuosi papildyti mūsų giminės aprašymui ----- Sergu ir ilgai gyventi nevyliuos. Jaučiu negerai skrandy, grobuose, pūslėje. Jau šią žiemą nieko nebedirbu į ūkio reikalus mažai besikišu. Tačiau daug skaitau ir po truputį rašinėju. Labai keista. Kaskart noriu daugiau žinoti. Noriu dar lig mirties suskubti daug ką perskaityti. Labiausiai domiuosi Kristaus gyvenimu. Pasirodo, kad viskas čia pasaulyje nepastovu, netikra. Ir kiek pirmiau Kristus manęs neįdomavo, tiek dabar juo domiuosi. Aš pats jau savo įsitikinimu priėjau išvados, kad veltui čia statysime namus ir saugosime pilis, jeigu jų nestos ir nesaugos Dievas.
Mirti nebijau, nors dar kelerius metus norėčiau pasibovyti. Nežinau tik kaip bus; su rusais ir lenkais aname pasaulyje susikalbėsiu gerai. Šiaip taip iš bėdos ir su vokiečiais. Bet kaip reikės susikalbėti su anglais, prancūzais, japonais, kinais ir kt.? Gal šį vakarą suskubsiu parašyti “XX amžiui” straipsnį. Bent pamėginti norėčiau ar priims. Jei parašysiu – įduok redakcijai. Visiems savo geriesiems ir brangiesiems ir mano pažįstamiems perduok mano širdingus sveikinimus. Už visokius mano plepalus, jei kame esu parašęs dovanok. Daugiau taip nebus. Žinok tiek senas, tiek mažas – vaikas.
Babrungėnai 1940 balandžio 1 d. Dėdė Jonas

Ką daugiau bepridėsi? Užėjus Sovietinei okupacijai, profesorius Zenonas Ivinskis pasitraukė 1944 metais į vakarus ir ryšiai nutrūko. Atsinaujino tik po Stalino mirties, valdant Sąjungą Chruščiovui.
1963 metais Dėdė Jonas prieš mirtį dar spėjo man atsiųsti laišką,  viduje su Popiežiaus Pauliaus VI įšventinimo proga išleistu voku, pašto ženklu ir antspaudu profesoriaus Zenono Ivinskio atsiųstu iš Vatikano.



Faksmilė. Kitoje voko pusėje Z. Ivinskio ranka įrašyta: 1963.VI.21 naujai išrinktas Popiežius Paulius VI vietoje buvusio Jono XXIII Kardinolas Jonas Montinis Milano archiviskupas. Net Chruščiovas atsiuntė sveikinimus.

a) Laiškai į rytus
Dėdė Jonas 1940 m. balandžio 1 d. rašydamas sūnėnui Zenonui laišką apie savo ligas ir artimą smertį, anot M. Tveno “gerokai perdėjo”.

Prieš akis jam dar buvo likę 23 patys baisiausi, karo, okupacijos, tautos genocido metai. 1944 m. Kremliaus paskirto Lietuvai generalgubernatoriaus Suslovo pasakymas: - “Bus Lietuva, tik be lietuvių” – aktyviai dalyvaujant vietiniams kolaborantams, skubiai buvo įgyvendinamas. Kas nežuvo miškuose, tardymo kamerose, masiškai buvo vežami už Uralo.

Likęs “tremtinių ambasadoriumi” Lietuvoje dėdė Jonas rašė laiškus, guodė, ramino, pasakojo apie padėtį gimtinėje. Bet ką gero galėjo parašyti? Skaitau laišką rašytą bendražygei mokytojai J. Gadeikytei į tremtį.

1949.05.01 Rytmetys, ūkanotas. Šis laiškas lai būna Jums penkiems. Žinau, kad mano laiškas jums nepatinka. Bet aš tokiems laiškams, kurie jums patiktų neturiu medžiagos. Meluoti nenoriu. Aš norėjau viską, kas pas mus darosi, tiksliai nusakyti, tartum nufotografuoti. Jūs žinote, kad šiame pasaulyje rojaus dar niekam nėra buvę ir nebus, dėl to nesigraužkite ir nenusiminkite. Šakinius turbūt žinote, išvežė prieš šv. Velykas, trečiadienį. Stonkai patys buvo pasitraukę, bet jų turtą, ką berado išvežė, o ir pačių kelis kartus ieškojo…

Paskutinieji du sakinai apie mūsų šeimą. Perskaičius, atrodo, vėl pradėjo kraujuoti prieš penkiasdešimt keturis metus padarytos žaizdos. Vėl pajutau tą kovo mėnesio žvarbų šaltį, kurį patyriau besislapstydamas, Paminijo daubose; vaizdą, kai pasibaigus trėmimo kompanijai, įžengėme pro išlaužtas duris į tuščią, prišiukšlintą, stribų pridergtą trobą.

Kai dėdė rašė šį laišką, mano sesuo Aurelija su vyru ir dviem mažais kūdikiais, bado ir utėlių kamuojami Lenos upe barža plaukė į tolimoje šiaurėje esančią Bodaibo prieplauką, kur 1904 m. caro valdžios įsakymu buvo sušaudyti streikuojantys darbininkai, į istoriją įėjęs “sušaudymu prie Lenos” vardu.
Jau niekas dabar nepasakys, kiek jo nuo senatvės apgrubusia, pavargusia ranka parašytų laiškų į tremtį. A. Butrimas rašė: “Šimtams tremtinių šeimų kiekvienas jo laiškas buvo laukiamas, kaip gėlo vandens lašas dykumoje”. Dėdė ne tik guodžia ir ramina, vargstančius pragaištingame Sibire, bet ir kiek galėdamas gelbsti:

1.    “… Aš pasiunčiau jums vaistų, nuo parazitų. Jei tuos vaistus gausite prašau juos taupyti, dėl to, kad kitą kartą sunku bus begauti. Su pasiuntimu jie brangiai kainuoja. Už vieno siuntinio pasiuntimą moku 31 rublį, o kur dar dėžė, medžiaga apsiuvimui?…” O tas “vaistas”, tai anais laikais pagarsėjęs dustas.
Kad jaunos poros negyventų be šliubo, o vaikeliai be krikšto - siunčia Katalikiškų jungtuvių pavyzdį, gyvenantiems aplinkybėje, kur nėra kunigo.  Dėdė, baigęs progimnaziją ir gavęs mokytojo licenziją, kurį laiką mokytojavo, paskui grįžo į ūkį.

Tačiau visas tolimesnio jo gyvenimo tikslas buvo skleisti žmonėms šviesą. “Saulutės” organizacijos pagrindinis devizas buvo “Šviestis ir šviesti”. Didžiausias pavojus iškilo tautai, kada didžiulė jos dalis tapo tremtiniais.
Laiške Jonui Raudžiui rašo: “…Būk visuomet lietuvis visuose savo poelgiuose. Lietuviškai dainuok, lietuviškai žaisk, šok ir t.t.  Jūs lietuviai tremtiniai, gerbkite savo lietuvišką kalbą. Nebijokite, jūsų vaikai svetimą kalbą išmoks, bet lengvai gali užmiršti savąją ir net susibirėti. Matote pilnas Sibiras prigrūstas lietuvių, ir dar jie tebegrūdžiami”.

Dailyraščiu dėdė rašo mažąjai  Raudžių Teresėlei (dabar Teresė Razmienė, mokytoja, gyvena Plungėje).

“…Žinau, Teresėle, kad tu neturėsi laiko parašyti man. Tatai nerašyk ilgo laiško. Užteks ir kelių žodelių. Tik parašyk savo ranka ir lietuviškomis raidėmis. Jei parašai rusiškas gali parašyti ir lietuviškas. Juk nesunku išmokti. Ar nepakyrėjo mokytis”? Mokslas yra naudingu daiktu. Dabar visi mokosi. Aš esu senas, greit mirsiu, ir tai dar mokausi. Mokykitės ir jūs vaikai. Neužmirškime, kad esame lietuviai. Savo namuose, savo šeimose ir lietuviai, su vienas kitu kalbėkime tik lietuviškai. Vartokime tik grynus lietuviškus žodžius… Rusiškai kalbėkime tik su rusais. Neužmirškime lietuviškų mėnesių ir savaičių dienų”.

Laiške iš eilės surašo lietuviškus mėnesių ir savaitės dienų pavadinimus, pasiunčia sąlyginius aritmetikos uždavinius: “Kulikauskiai pardavė du šunyčius, vieną už 5 rublius, antrą – už 3. Už kiek parduoti abu šunyčiai? Tuos pinigus padalijo Leksiui su Brone pusiau. Po kelis rublius gavo Bronė su Leksiu?
Dirbdamas laiškanešiu, dėdė kaimuose renka knygas, vadovėlius ir siunčia tremtinių vaikams.
Laiške dėkoja mokytoja Julija Gadeikytė.

“Siuntinį su vaikiška literatūra gavau. Ačiū visos jaunosios kartos vardu. Tik dabar vaikų mokymu neturiu kada užsiimti, kasdien einu į darbą nuo ankstaus ryto ligi vėlyvo vakaro. Kiti mokyti neturi drąsos, nepataria užsiimti ir man. Yra piktų akių. Kiek bus galimybės knygas duosiu vaikams, kurie patys gali skaityti, o pati darbui atsidėsiu žiemos laike. Jaunimas labai laukia knygų, iš to spręskite apie mūsų dvasinį alkį”.

Parskaitęs šitą laišką mąstau: gūdžiais carinės Rusijos okupacijos metais Tėvas Pranciškus ir sūnus Jonas platino iš Prūsų gabenamą uždraustą lietuvišką raštą. Istorija kartojasi. Dar žiauresnė bolševikinė okupacija. Dėdė vėl renka spausdintą lietuvišką žodį, siunčia tremtiniams į Sibirą. Malšina dvasinį alkį, gelbsti lietuvybę.

Kas galėtų paneigti, kad pradėjęs eiti knygnešių takais devynioliktojo amžiaus pabaigoje, juos nutiesė į dvidešimtojo amžiaus vidurį. Jis ilgiausiai vykdęs savo šventą misiją – Seniausias Žemaitijos Knygnešys.

b. laiškai į vakarus (dipukams)
Iš esmės skiriasi laiškai rašyti į vakarus. Išvengę bolševikinės “laimės”, pabėgę nuo “Stalino saulės”, mūsų tautiečiai išvykę į vakarus pasklido po įvairias šalis. Dirbo, statėsi namus, kūrė šeimas, augino vaikus. Nereikėjo jiems iš Tarybų Lietuvos siųsti “vaistų” nuo parazitų – dusto.

Prakutę jie patys ištiesė pagalbos ranką likusiems “komunistiniame rojuje” tėvams, broliams, artimiesiems.

Tik vienas bendras bruožas jungė gyvenančius rytuose ir vakaruose: vis jie ilgėjosi gimtosios padangės, tėviškės girių ir laukų kvapų – Motinos Lietuvos.

Sovietų Sąjunga geležine uždanga atsitvėrė nuo vakarų demokratinių šalių. Neleido išvykti aplankyti, ar atvykti į Lietuvą giminėms ir artimiesiems. Baisi “gėda” – turėti kapitalistinėje šalyje giminaičių!

Pirmieji “dipukai” iš JAV ir Kanados atvykti į Lietuvą vizas gavo apie 1971-72 metus. Bet, tik į Vilnių. Aplankyti gimtąsias vietas buvo tabu. Laiškai buvo saugumo cenzūruojami. “Ne taip” parašyti – nepasiekdavo adresato. Apie mūsų gyvenimą, vaizdas išvykusiems buvo gana miglotas.

Rašydamas mano broliui Zenonui laišką į Kanadą Dėdė gudrauja. Pradėjęs apie gamtą, sveikatą toliau paklausia: - “Sakyk, Zenonai, ar pas jus būna taip? Žmogus eina gatve ir valgo bondelatį. Kitas jį sutikęs klausia, kur gavai tą bondelatį, ar brangiai mokėjai, ar didelė eilė?”.

Laiškas adresatą pasiekė!

Nuėjęs pas savo seserį (Stonkienę) rašo laišką dukrai Monikai Stonkutei – Butkevičienei į Melburną Australijoje. Kartu parašo ir apie sūnaus Jono (Stonkaus) uždarbį. “… Jonas brigadininkaudamas per metus uždirbo 600 darbadienių. Šiemet darbadieniai gerai įvertinti po 1 kg grūdų ir 20 kapeikų..” Laiškas pasiekė tikslą. Svainis V. Butkevičius atrašė: “Uždarbis tikrai didelis… Grūdų prisivalgęs, gyvenk ir norėk. Kaip paukštelis – pinigų nereikia, palesei grūdelių ir giedok atmintinai išmoktą giesmę. Dievuliau, ko beliko vertas žmogus”. 1958.05.17 Rašydamas  mano seseriai Bronelei į Čikagą Dėdė aprašo mūsų namų turtus. “…Tėveliai laiko vieną karvelę ir šiemet nusitraukė veršelį, turi vieną avį su dviem ėriukais. Kiaulių augina du bekoniukus ir vieną mažą paršelį. Vištų turi devynias”.

Kaip J. Žemaitė sako apsakymuose, taip Dėdė savo laiškuose neužmiršta ir gamtos. Ten pat rašo “…Jūs gyvenate dideliame mieste, kur aukšti namai dangų raižo, tačiau mums įdomu žinoti, ar jus aplanko bent kokie dideli ar maži paukščiai, paukšteliai. Parašykite mums ar jūs matote bent kokius paukščius? Pas mus varnėnai (špokai) švilpauja – parpia, strazdai traška – čerškia, sėjeliai siek – siek – siek liepa sėti; pempės balose – pelkėse klykauja; gegutės kukuoja, budučiai – tutučiai buduoja – tutuoja. Net varlės prūduose ir tos gieda. Sakykite – rašykite ar pas jus yra tokių gamtos grožybių? … Bepigu, kad mes galėtume Jums Lietuvos gamtos grožybes parodyti kino filmuose, o visų įvairiausių paukščių – paukštelių čiulbesius – garsus perduoti per radiją. Tai būtų, manau, labai įdomu jūsų vaikams. Su Dievu! Siunčiu Jums visiems – dideliems ir mažiems kuo nuoširdžiausius linkėjimus.
Dėdė Jonas

Šitokie laiškai daug metų skrido į rytus ir vakarus; artimiesiems pradėti kreipiniais – vakali, vakalee, pabaigoje pasirašydamas – Dėdė Jonas.

Prisiminimai
Nelabai didelis mano bendravimo su dėde ir prisiminimų kraitis. Pirmiausia, tai didžiulis, net 55 metų amžiaus skirtumas, o be to, Pakutuvėnus nuo Babrungėnų skyrė apie 20 km. atstumas.

Vaikystėje, kai man buvo 7-10 metų dėdės atsilankymas daug džiaugsmo nesuteikdavo. Pirmiausia pasidomėdavo kaip moku poteriautis skaityti, sakyti eilėraščius ir dainuoti. Kaip taisyklė, imdavau jaudintis, painiotis ir kalbėdamas “Tikiu Dievą Tėvą” dažniausiai bejėgiškai sustodavau ties” trečioj dienoj kėlės iš numirusių”. Po daugelio metų kalbėjausi su į Marijampolę  atvykusia, Australijoje Sidnėjuje gyvenančia Danute Ivinskaite – Daubariene (daktaro Vlado Ivinskio iki 1944 m. spalio mėn. dirbusiu Plungėje, dukra). Plungė nuo Babrungėnų daug arčiau ir dėdė dažniau apsilankydavo, tai Danutė poterius greit be klaidų kalbėti išmoko.

Marijampolėje gyvenantis, Babrungėnuose gimęs ir augęs, Juozas Peldžius pasakojo, kad dėdė sutikęs vaiką pakalbindavo, pasiteiraudavo kiek metų, kur gyvena. Užduodavo ir klausimų. Kartais gana painių. Pavyzdžiui, kodėl save matai vandenyje? Jeigu neatsakydavai – paaiškindavo. Visa esybe – kūnu ir siela jis buvo pedagogas iš didžiosios raidės. Niekas tais laikas nekalbėjo apie sveikuolius, o  jis negėrė, nerūkė, grūdinosi. žiemą maudydavosi eketėje ir kol dar nebuvo nuo galvos išsiskirstę plaukai, nenešiojo kepurės. Man labai įdomiai atrodė, kaip, nežiūrėdamas į veidrodį, skusdavosi barzdą. O jis teigė, kad žmogus atmintinai turi žinoti, kas ant tavęs yra.

Kai kas jį vadino keistuoliu. Bet jam dar keisčiau atrodė, jei žmogus nemoka nė skaityti, nė rašyti, o sunkiai uždirbtą litą prageria ar prakortuoja. Artimiau teko pabendrauti, kai iš Babrungėnų į Plungę persikraustė gyvent, su šeima, Jonas Raudys. Mane priėmė gyventi “ant kveteros”. Dėdė dirbo laiškanešiu – ateidavo į Plungę pasiimti spaudą. Užsukdavo, kartais pernakvodavo. Jis labai mėgo bendrauti su moksleiviais. Man sunkiau sekėsi rusų kalba. Tai jis atnešė dar caro laikais išleistą Barono “Rusų – lietuvių kalbos žodyną”. Labai nustebau, kai atmintinai su įsijautimu rusiškai padeklamavo visą J. Lermontovo poemą. “Mciri”.

1940 metais rašydamas profesoriui Z. Ivinskiui laišką, pajuokavo, kad po smerčio bus sunku susikalbėti su anglais, prancūzais, kinais ir kt. Gimnazijoje užsienio kalba buvo anglų. Atėjęs imdavo vadovėlį arba, kaip tas ar tas vadinasi, klausinėdavo. Pasakojo mano giminaitė – bendraklasė Jadvyga Smilingytė – Blažienė iš Berenių. Sykį su padvada pavežėjo dėdę. Jis pradėjo klausinėti, kaipo tas, ar kitas daiktas vadinasi angliškai. Sėkmingai atsakinėjo, kol paklausė. Vo kap angliška vuotags (botagas)?

1951 m. spalį į Sibirą ištrėmė Raudžius. Kartu ir aš likau benamis. Mane gyventi priglaudė bendraklasio mama. Dažnai užeidavo dėdė. Anglų kalboje buvo padaręs geroką pažangą. Paskui baigiau gimnaziją ir mūsų keliai išsiskyrė. Likau nesužinojęs kiek anglų kalboje pasistūmėjo į priekį: ar Paskutinę Teismo Dieną sugebės be vertėjo pasikalbėti su karaliene Viktorija ar Vinstonu Čerčiliu?

    Stebino jo žinių įvairumo spektras. Išaiškino Brežinskių pavardės kilmę. O apie Klaipėdos pavadinimą aiškino taip: gilioje senovėje žemaičiai duonos nekepdavo. Iš miltų su vandeniu darydavo paplakus, arba virdavo buizą. Kuršiai, kurie daugumoje buvo jūrininkai, dėl patogumo kepdavo papločius, duoną, kurią vadino “klaipe”. Iš to – Klaipėda. Kurį laiką T. Lietuva buvo suskirstyta sritimis. Plungė priklausė Klaipėdos sričiai. Dėdė pasakojo, kad į srities ryšių darbuotojų suvažiavimą Klaipėdoje Plungės rajono delegatų tarpe buvo pakviestas ir jis. Kaip kaimo laiškanešių atstovui buvo suteiktas žodis. Po pasisakymo apstojo jį salėje buvę žurnalistai – korespondentai prašydami “popieriaus iš kurio mokinosi kalbėti”. Didžiausiam jų nustebimui dėdė atsakė, kad jis jokių juodraščių neturėjo, o kalbėjo ekspromtu.

Jis žinojo daugybę priežodžių, patarlių, padavimų, posakių.

1955 m. grįžau iš studijų žiemos atostogoms į Pakutūvėnus. Dėdė atnešė Monikos rašytą laišką iš Australijos. Vakare pristūmėme prie pečiaus (viryklės) stalą – paruošėme guolį. Jam buvo jau 77 metai. Atsigulęs pradėjo pasakoti, kad visos patarlės, priežodžiai, dainelės surištos su žmonių gyvenimu, aplinka, būsena ir padeklamavo “aš ont pečiaus goliejau, aukštyn rėjtus toriejau, sošėlau, soplokau pakol rėjtus apsokau”. Kamavo jį tada reumatas, artritai. Buvo tikintis, bet ne davatka. Turėjo ir savo personalinį priežodį “vadėnas – znuočėjas”, kuriuo dažnai pradėdavo pokalbį. Juodžiausios bolševikinės okupacijos metu sugebėdavo pajuokauti, ar ką nors linksmesnio papasakoti. Žinojo nemažai anekdotų, bet jie būdavo kultūringi, intelektualūs. Pvz., Susitarė visos pasaulio valstybės sustabdyti savo radijo stotis ir pasiklausyti ar radijo bangomis neateina žinių iš kitų pasaulių, visatos. Klausosi vieną dieną, antrą, o trečioje dienoje eteryje pasigirdo “Jo – mat”. Nudžiugo visos Tarybų Sąjungos radijo stotys: - “Kažkur tai kosmose gyvena mūsiškiai – slavai!”.

Turėjo nemažą biblioteką, net gana retų knygų. Pavyzdžiui M. Daukšos “Postėlę”. Kaip švenčiausią relikviją saugau man gimnazijos baigimo proga padovanotus Lietuviškosios Enciklopedijos (1933-1941 m) devynis tomus.

Bėga metai – keičiasi kartos. Dvidešimtame amžiuje išmirė jo seserys, bendražygiai, kaimynai. Nedaug į dvidešimt pirmąjį amžių beįžengė jo vaikaičių, gyvų liudininkų. Viską užkloja užmiršimo dulkės. Po kiek laiko gal kokiame spausdintame leidinyje, archyvo lentynoje istorikas tyrinėtojas ras, kad XX amž. Žemaitijoje gyveno doras žmogus – Jonas Brežinskis.

Amžinojoje “ramybės” vietoje

Senosios Beržoro kapinės daugumos Babrungėnų kaimo gyventojų amžinojo poilsio vieta.
Tėvas Pranciškus buvo palaidotas 1911 m. Po dvidešimt dviejų metų (1933 m.) šalia atsigulė ir mama Agota. 1941 m. mano mama (M. Stonkienė) ant tėvų kapo pastatydino akmeninį kryžių. Po pavardėmis ir datomis ant kryžiaus pagrindo apačioje buvo iškalti dėdės Jono iš 142 psalmės parinkti žodžiai. 1963 m. čia į paskutinę žemiškojo  gyvenimo stotelę atvyko ir dėdė Jonas. Užrašas akmenyje buvo papildytas “ir sūnus Jonas” data.

Kapus prižiūrėjo giminės, Raudžiai ir kol gyva buvo Beržore gyvenanti dėdės bendražygė mokytoja Julija Gadeikytė. Taip praėjo daugiau kaip 30 metų. Kodėl antraštėje “ramybės” parašiau kabutėse?
1993 ir 1994 m. Babrungėnuose kaimyniniuose ūkiuose įvyko dvi tragiškos nelaimės. Vasario mėnesį, nuslinkęs nuo kūgio sušalęs apsnigtas, šiaudų luitas prispaudė ir uždusino Joną Raudį. Atgavus Nepriklausomybę į tėviškę ūkininkauti iš Kauno grįžo jauniausia Serapinų duktė Adelė Tarvydienė. 1994 m. pavasarį prispaustas traktoriaus žuvo jos vyras Edvardas. Mano brolis Jonas, dalyvavęs laidotuvėse buvo suglumintas, kad  neatsiklausę kitų giminaičių nuomonės, velionį laidoja į bočių kapus. Toks poelgis papiktino ne tik giminaičius, bet ir nemažai dėdės pažįstamų. Be to, čia savavališkai perlaidojo dar “Smetonos laikais” mirusios ir Beržore palaidotos 7 m. sesers Aurelijos palaikus, perkalė ant M. Stonkienės tėvams pastatyto kryžiaus užrašus.

1995 m. iš Čikagos atvyko mano sesuo Bronelė. Kartu su  broliu Jonu nuvykome į Beržorą. Užsukome į Platelius. Pasikalbėjus su, už kapines atsakingu, asmeniu (Paulausku), paaiškėjo, kad Tarvydui laidoti iš vakaro buvo parinkta vieta ir iškasta duobė naujosiose kapinėse. Tačiau, kitą rytą buvo palaidotas ant bočių ir dėdės palaikų senuosiuose…

Scenarijus paprastas. Susirinkęs į šermenis Serapinų UAB,as paskaičiavo, kad jau praėjo 31 metai po paskutinio laidojimo. Raudys Jonas palaidotas Plungėje, Stonkai turi Pakutūvėnus. Valda laisva, senaties įstatymas leidžia, tai galima “prichvatizuoti”. Na, o paminklas? Statiniai ant sklypo visi priklauso naujai šeimininkei. Juo labiau, kad nereikia nė su parapijos klebonu aiškintis – duobei pašventinti turi savą kunigą (L. Serapiną). Taip buvo ir padaryta. Lankantis našlė Z. Raudienė pasakojo, kai vykstant tai “pertvarkai” kapuose Dėdė Jonas sapne ne sykį verkdamas prašė: “Zuzanėle gelbėk!” Bet, ką bedarys sena moteris. Nors juodas darbas atliktas, nutarėme užsukti pas p. Tarvydinę pasikalbėti dėl “status guo” atstatymo. Pokalbis nepasisekė. Bjauru buvo klausytis demagoginių išvedžiojimų, žiūrėti į netikras ašaras ir isteriją.

Sesuo Bronelė siūlė ieškoti advokato, ruošti bylą, buvo pasiruošusi finansuoti.  Persigalvojome – negi ir mes nusirisime iki tokio lygio. Duokime ramybę senolių kaulams.

Pasienyje susiglaudę bočių ir dėdės palaikai laukia atvykstančios į kaimynystę valdingosios jauniausios anūkės Adelės.

Ilgokai svarsčiau ar rašyti apie šį Beržoro kapinių detektyvą. “Už” nulėmė po Jono Brežinskio pavarde iškalti saviveikliniai žodžiai “savamokslis inteligentas”. Taip dėdė buvo inteligentas iš didžiosios raidės, bet jis turėjo anoj gadynėje gautą didelį išsilavinimą. Jis buvo mokytojas. Caro laikais gavę Palangoje, Veiveriuose, Mintaujoje ar kitur mokytojų cenzus, jie davė pagrindus ištisai prieškarinės Nepriklausomos Lietuvos inteligentų kartai. Jie kitaip suprato dorą ir dvasines vertybes, negu kai kurie, aukštus mokslus baigę sovietiniais laikais pedagogai.

Kokie prasmingi ant paminklo išlikę, kadaise jo parinkti žodžiai:
“Neminėk, Viešpatie, mano ir mano tėvų kaltybių ir nekeršyk už mano nuodėmes” psalmė 142.



Marijampolė
2003 kovas


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com