Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
     Akistata su istorija
     Vizijos prie ąžuolo
     Apie protėvius
     Kaimas prie Minijos
     Aukso žiedai
     Dėdė Jonas
     Vizija virš Atlanto
     Kelionė per pasaulį
     Kaimo istorijos
     Du gyvenimai
     Sodybos
     Gondinga - Plungė
     Pirmoji paroda
     Pirmieji žingsniai
     Mano kalendorius
     Močiutė Emilija
     Forumas
     Stonkai
     Gentys
     Reziume
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Anicetas Stonkus

Aukso žiedai
Skiriu mūsų mamytės Marijos Brežinskytės–Stonkienės šviesiam atminimui


1. Po tėviškės stogu
Taip likimas lėmė, kad 1933 m. balandžio mėn. 26 d. Pakutuvėnų kaime Antano ir Marijos Stonkų šeimoje gimęs vaikinas likau jauniausiu (pagrondiniu).

Plungės R. K. bažnyčios klebonas Povilas Pukys visomis sakramento apeigomis suteikė Aniceto vardą.

Mūsų šeimoje už mane 19 metų buvo vyresnis brolis Antanas, 18 m. - sesuo Monika, 12 m. - sesuo Aurelija, 10 m. - brolis Zenonas, 5 m. - brolis Jonas ir 3 m, - sesė Bronelė.

Aš augau ir gyvenau vyresniųjų šešėlyje. Vieni vyresnieji jau buvo baigę, kiti dar mokinosi įvairiose mokyklose. Antanas, baigęs Kretingos žemės ūkio mokyklą ir atitarnavęs kariuomenėje, buvo aktyvus Aleksandravo Šiaulių būrio narys (būrio vadas mokytojas Gulbinskis). Zenonas Plungės gimnazistas. Pradžios mokykloje mokėsi Jonas ir Bronelė. Namuose buvo įvairių knygų, vadovėlių, laikraščių. Didžiausia svajonė buvo pačiam išmokti skaityti. Neprisimenu pirmųjų savo mokslų eigos, tačiau būdamas penkerių metų jau pusėtinai skaičiau. Kai 1940 m. pavasarį pradėjau lankyti Aleksandravo pradinę mokyklą jau galėjau paskaityti ne tik elementorių, bet maldaknygę ir laikraščius. Pirma perskaityta knyga buvo "Mamos pasakos".

Mano tėvelis apie 1906/7 metus buvo išvykęs į Ameriką. Senųjų lietuvių emigrantų "grinorių" gretose, Pensilvanijoje kasė akmens anglis. Mirus bočiui Stonkui Antanui, grįžo atgal tvarkyti ūkio reikalų. Po kiek laiko buvo paimtas į caro kariuomenę. Tarnavo Gruzijoje, Tbilisyje. Kilus neramumams Persijoje (Irane) jų pulkas buvo pasiųstas šachui į pagalbą slopinti sukilimo. Tada, irgi, pakliuvo į panašią situaciją, kaip XX a. pabaigoje prie Sovietų daug mūsų lietuvaičių pateko į karą Afganistane. Laimė grįžo gyvas ir sveikas.

1913 m. vedė Mariją Brežinskytę iš Babrungėnų kaimo. Neilga buvo jų šeimyninė laimė. 1914 m. prasidėjo Pirmas pasaulinis karas. Tėvelis liepos mėnesį buvo mobilizuotas ir Rytprūsiuose prie Gumbinės pateko į vokiečių nelaisvę. Keturis metus Silezijoje kasė akmens anglis. 1918 m. pabėgo iš belaisvės ir grįžo į Lietuvą.

Kaimynai sakydavo: " Stonkus daug svieto yra matęs".

Per įvairius susiėjimus, giminėms ar kaimynams papasakodavo apie matytus kraštus, savo išgyvenimus. Padainuodavo ir kariuomenėje išmoktų rusiškų dainų. Mums, vaikams, labai įdomu buvo pasiklausyti.

Antanas Stonkus kunigaikščio Dmitrijaus pulko eilinis. Nuotrauka daryta 1910 m. Tbilisyje
Akiračiui plėsti didelę įtaką turėjo Aleksandravo mokyklos knygynėlis (biblioteka). Nedaug ten buvo knygų, gal apie pora šimtų. Viskas tilpo į dviejų durų spintą klasės kampe. Vienoje pusėje stovėjo gaublys ir kitos mokymo priemonės, kitoje knygos. Skaityti duodavo vyresnių skyrių mokiniams ir gerai mokantiems skaityti. Man knygas mokytojas Vyt. Stonkus duodavo jau antrame skyriuje. Daugelio knygų pavadinimai atmintyje išliko iki šių dienų. Čia buvo brolių Grimų, Pero, Haupo pasakos. J. Žemaitės, J. Tumo-Vaižganto, Motiejaus Valančiaus, Pr. Mašioto raštų tomeliai. Maironio, Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio), Stanevičiaus eilėraščių. Didelį pasisekimą turėjo P. Cvirkos „Cukriniai avinėliai", M. Vaitkaus „Auštant", „Rytmečio žygiai" „Daktaras Dolitlis ir jo gyvuliai“, „Peliukės Mikės" laiškai" „Kas šlama, brazda žalioje girioje". Šiandieną ne vieno knygos mylėtojo svajonė būtų turėti savo bibliotekoje tokias fundamentalias knygas kaip „Savanoris", „Baudžiava", „Knygnešys". Buvo ir užsienio autorių verstinės literatūros, H. Senkevičiaus „Dykumose ir Giriose", V. Skoto „Aivenkas", „Paulius ir Virginija" (autoriaus neprisimenu). Labiausiai mano fantaziją audrino kelionių ir nuotykių knygos. Buvo čia A. Venclovos parinktos ir redaguotos „Didžiosios kelionės" apie šiaurės ašigalio tyrinėjimus, Kolumbo, Magelano, Kapitono Dž. Kuko atradimus. Visų kelionių knygų viršūnė buvo Mato Šalčiaus „Svečiuose pas 40 tautų".

Dažnai galime išgirsti frazę: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus". Kada ji pasirodė nepasakysiu, tačiau kas ją išpopuliarino radau atsakymą prieš šešiasdešimtį metų mokyklos knygynėlyje. Tokiu pavadinimu buvo Balio Sruogos parašyta knygutė. Joje pasakojama apie paauglio žemaituko 1812 m. kelionė pėsčiomis per Žemaitiją į Kauną susirasti Napoleono armijoje tarnaujantį tėvelį. Kelionėje patiria įvairių nuotykių ir, pagaliau, laimingai susitinka. Mėgau ir aš pafantazuoti, kur užaugęs keliausiu.

Pirmoji kelionė, kurios nebeprisimenu, buvo iš Pakutuvėnų į Plungę, kai kūmai mane vežė krikštyti. Vėliau tėvai pasiimdavo važiuodami į Kulių „Škapliernos". Kartenos šv. Petro, ar Plungės šv. Jono atlaidus. Tų kelionių svarbiausias akcentas buvo kai pas „bagamazninkus" nupirkdavo ilgų, spalvotuose popieriukuose įvyniotų, saldainių, „šakarmarozinų" (ledų), „medauninkų" ar „beigelių". Įdomesnė kelionė 1943 metų liepos mėnesį buvo į Žemaičių Kalvariją. Nors gerokai pavargau, kol apvaikščiojome visus „kalnus", tačiau ubagų prisižiūrėjau sočiai. Ir kokių jų čia nebuvo! Prisimenu prie šventoriaus vartų sėdi barzdotas, juodu raiščiu užrišta akimi ubagas ir tyliai pradeda giedoti: „ - rats ratą vijo" - visu balsu - „į pat Kalvariją" - vėl tyliai - „vo kokia greitybė, neišpasakyta".

Tada, dar, nė nesapnavau, kad po metų teks palikti gimtuosius namus, mamą, kamuojamas alkio, baimės, utėlių, niežų, kitų pabėgėlių tarpe, klajosiu Rytprūsių, Lenkijos, ir Vokietijos karo keliais.
Manęs laukė Didžioji kelionė, užsitęsusi beveik aštuonis mėnesius.

Mano pradinio mokslo metai buvo paženklinti karo įvykiais. 1939 m. Vokietija ir Rusija žaibiškai užgrobė Lenkiją. Tuoj žlugo Prancūzija, Norvegija, Danija, Jugoslavija, Graikija. 1940 m birželį Sovietai okupavo nepriklausomą Lietuvą ir Pabaltijį. Prasidėjo bolševikinis teroras. Po metų Vokietija pradeda karą su Sovietų Sąjunga. Frontas nusirita į rytus. Prasideda fašistinė okupacija. Dar tebekraujuoja 1941 m. birželio mėn. lietuvių tremties į rytus, žudynių Rainių miškelyje, Pravieniškėse ir kitose vietose prisiminimų žaizdos, įsiveržę vokiečiai sušaudė 35 Ablingos ir 7 Žvaginių kaimų gyventojus. Prasideda žydų genocidas. Žmonių pokalbiuose vyrauja okupantų žiaurumo ir karo tematika. Apie bolševikmečio terorą pasirodo knygos „Lietuvos archyvas", „Žemaičių kankiniai", „Čekisto naguose", pulkininko Just. Petruičio „Kaip jie mus sušaudė" ir kitos.

Vokiečių valdžia ūkininkams nustatė duokles (pyliavas). Jaunimą verbuoja į kariuomenę, darbams į Vokietiją. Trūksta pagrindinių, reikalingiausių prekių: žibalo, druskos, muilo, audinių, cukraus. Valstiečiai iš avies lajaus liejo žvakes, iš kritusių gyvulių lavonų ir muilo akmens (natrio šarmo) namuose virė muilą vietoje cukraus iš runkelių sirupą. Namuose pagyvėjo verpimo, mezgimo ir audimo manufaktūra, atsirado su mediniais padais avalynės. Pasirodė motorų, kūrenamų medžio kaladėlėmis (garo generatoriai), kurie sukdavo kuliamąsias mašinas ir varydavo sunkvežimius. Spaudoje, žurnale „Savaitė", dienraštyje „Ateitis" bei įvairiuose kursuose ir paskaitose gyventojai buvo mokinami kaip be cukraus pasigaminti gardaus maisto, kokia gera kava iš cikorijos, ąžuolo gilių, spragintų miežių.

Kadangi, kai kur, pasirodydavo utėlių ir grėsė pavojus dėmėtosios šiltinės epidemijai, buvo aiškinama kokių medžių pelenai tinkamiausi daryti šarmui žlugtą virinti. Kaimuose savo reikalams ir pardavimui pradėjo auginti tabaką ir varyti naminę degtinę. Muilo akmenį, žiebtuvėlius, sachariną įvairius prieskonius ir kitokias smulkmenas su spekuliantais mainydavo į įvairius maisto produktus: lašinius, sviestą kiaušinius. Už valdžiai (sodybai) parduotus produktus, duodavo talonus (punktus). Pagal juos galėdavo nusipirkti tam tikrą kiekį druskos, žibalo, medžiagų.

Mokykloje pasirodė vaikų su trofėjinėmis raudonarmiečių kepurėmis, iš kariškių aprangos persiūtais drabužėliais.

Per pertraukas jau žaidėme kariškus žaidimus: vokiečių ir rusų karą. Tik niekas nenorėjo būti rusais.

Tokiame įvykių fone 1944 m. pavasarį pabaigiau keturis skyrius, o rudenį lankiau penktą. Deja, vasarą karas vėl sugrįžo iš rytų. Okupavus rusams didžiąją Lietuvos dalį, frontas laikinai sustojo ties Šiauliais, Raseiniais. Iš užimtų kraštų Žemaitiją užplūdo pabėgėliai. Prie Platelių Plokštinės miške įsikūrė lietuvių savisaugos „Vanagų" karinė formuotė. Penki iš jų apsigyveno ir pas mus. (Rašiau „Žemaičių Saulutės" 45 Nr. 2003-12-12).

Vokiečiai šiapus Kartenos vasarą skubiai pradėjo kasti apkasus, daryti įtvirtinimus. Iš aplinkinių kaimų į darbus varomi žmonės. Iš mūsų namų „gynybai tvirtinti" eidavo brolis Jonas. Jam tada buvo jau šešiolika metų. Parėjęs pasakodavo, kad prie Kartenos pilni laukai žmonių. Kasa prieštankinius griovius, tranšėjas, daro blindažus. Darbus nurodinėja kariškiai inžinieriai, o darbininkus prižiūri uniformuoti juoda uniforma ir ginkluoti mažo kalibro šautuvėliais pusberniai „hitlerjugendas". Jų mėgstamiausias užsiėmimas buvo šaudyti varnas, o ten dirbanti mūsų kaimynė Gustienė Valentinienė jas pešdavo ir virdavo. Mums juokas ėmė iš tokių vokietukų gastronominių pomėgių.

Dažnai iš gretimo Norvaišių kaimo ateidavo mano pusbrolis Žutautas Kazimieras. Jis prieš Sovietų okupaciją 1940 m. mokinosi Kauno karo mokykloje. Toje pat mokykloje kariūnu buvo ir mūsų svečias „vanagas" Br. Saulėnas. Jie buvo geri pažįstami. Prie rusų Saulėnas pakliuvo į Varėnos poligoną, o Kazimieras į Pabradės. Karui prasidėjus abiems pasisekė laimingai pabėgti.
Prisimenu, sekmadieniais po pamaldų Pakutuvėnų bažnyčios šventoriuje vyrai daugiausia kalbėdavo apie užimtose teritorijose rusų daromas piktadarybes, žiaurumą. Tą patvirtindavo ir iš įvairių vietų atvykę pabėgėliai.

Tokios kalbos eidavo ir pas mus namuose. Kalbėdavo, kad vokiečiai jau nebeturi kur trauktis. Į Klaipėdos kraštą rusų neįsileis. Ties Kartena frontas bus sustabdytas. Vietiniai labai tikėjo Kazimiero ir Saulėno nuomone. Buvę kariūnai, tarnavę lietuvių ir sovietų kariuomenėse. Išeitis buvo aiški: jeigu kas spruk už Kartenos ir lauk, kol vokiečiai rusus nustums atgal. Deja, nepasitvirtino „strategų" prognozės.

1944 m spalio 8 d. iš Smilgių kaimo pas mus su dvikinkiu vežimu ir įvairiais daiktais atvyko svainis Butkevičius Vaclovas su žmona Monika ir dukra Danute. Pranešė, kad jau užimti Telšiai, ir mes girdėjome kanonadų griausmą.


Nuotrauka daryta 1940m. paskutinę Nepriklausomos Lietuvos vasarą. Stonkų šeima. Pirmoje eilėje iš kairės mama Stonkienė Marija, jauniausias sūnus Anicetas, tėvas Antanas Stonkus, jauniausia dukra Bronelė. Antroje eilėje stovi brolis Jonas, sesuo Aurelija, brolis Zenonas. Nuotraukoje nėra vyriausio brolio Antano (tarnavo pasienio policijoje) ir sesės Monikos (gyveno Smilgių kaime) ištekėjus už Vaclovo Butkevičiaus)


2. Didžioji kelionė į vakarus
Spalio 9 d. (sekmadienį) iš ryto į kelionę susiruošė Butkevičiai. Mama jiems į vežimą įsodino ir jauniausią 14 metų dukrą Bronelę. Broliai Zenonas ir Jonas į vežimėlį pasikinkė kumelę ir kartu su keturiais čia gyvenusiais „vanagais" pasekė jų keliais. Apie pietus atėjo pusbrolis K. Žutautas ir pas juos buvęs „vanagas" Vaitekūnas. Pasitarę, nusprendė, kad, nors, laikinai reikia pasitraukti už Kartenos. Pasikinkėme į vežimą du arklius prisidėjome pašaro, ratams tepalo, pasagų arkliams kaustyti, miltų, lašinių, patalynės rūbų. Mama griežtai atsisakė kur nors išvykti. Ji su tarnaujančia samdine Petrone liko „saugoti namų".

Bendrai paėmus, visi buvo taip pasimetę, kad niekas neįsivaizdavo visos padėties tragiškumo. Gal tik laikinai pasitraukiame iš namų?

Dėstant į vežimą paskutinius pundus, apie 16 vai. prie Aleksandravo pasigirdo pabūklų trenksmas. Nuo Kulių prasiveržę rusų tankai užblokavo kelią prie Aleksandravo ir Liepgirių. Ta kryptimi jau buvo beprasmiška važiuoti.

Noravaišių ir Šateikių pusėje nieko įtartino nesigirdėjo. Nutarta pro Norvaišių malūną per Minijos brastą kaimo keliu važiuoti į Plungės - Kretingos vieškelį, vėliau keliuku per Zakatavą pro Šateikių geležinkelio stotį pasiekti Salantų kelią ir aplinkiniu keliu į Kretingą. Pagal karišką terminą - „veržiamės iš apsupimo". Pervažiuojame Norvaišių kaimą prie ūkininko A. Domarko, vieškelio Plungė - Kretinga atkalnėje masė vokiečių karinės technikos ir pabėgėlių vežimų. Prie Liepgirių mūšis nesiliauja, diena brėkšta. Aleksandravo kryptimi matėsi gaisro pašvaistė ir dūmai.

Jaučiama didžiulė sumaištis ir panika. Mūsiškiai, pasikalbėję su keliais pabėgėliais, pasiūlė pamėginti mūsų numatytu maršrutu. Greitai pasklido žinia, kad važiuoja vietiniai, kurie žino apvažiavimą. Prisijungė apie 15-20 kinkinių ir jau važiuoja visa kolona. Lamingai pasiekėme Šateikių geležinkelio stotį. Sutemo. Prie Aleksandravo vis dar vyko kautynės, matėsi gaisro pašvaistė. Be didesnių nuotykių, auštant pasiekėme Kretingą. „Prasiveržėme". Važiuojame pro grafo Tiškevičiaus rūmus, bažnyčią kapines. Staiga išgirstama: - „Papunis". Tai sesuo Bronelė ryte išvažiavusi su Butkevičiais, pastebėjo mus pro šalį važiuojančius. Prie jų ir Jonas su vežimėliu. Taip laimingo atsitiktinumo dėka susitikome. Jie papasakojo, kad buvo pilni keliai technikos ir vežimų, grūstis ir kamščiai. 27 kilometrus į Kretingą važiavo beveik visą parą. Tėvas pasiūlė aplinkine gatve išvažiuoti į Klaipėdos plentą. Pasisiekė gana sėkmingai palikti miestą. Prie stoties degė keli vagonai, sproginėjo šaudmenys. Iš Butkevičiaus ir Jono sužinojome, kad prie Kartenos pravažiavo tuščius neseniai iškastus apkasus - tenai frontas nesustojo. Greitai sugrįžti į namus viltys žlugo, karo kelias mus vedė į vakarus. Tas kelias pilnas nelaimingų, apleidusių savo namus, gimtąsias vietas pabėgėlių. Vežimus vos traukėjau baigiantys pereiti visą Lietuvą sunykę, nekaustyti arkliai. Vežimuose įvairiaus amžiaus vyrai, moterys, vaikai, verkia kūdikiai. Visi su baime žvalgosi į dangų, ar nepasirodys bolševikų maitvanagiai. Kur pasislėpti nuo bombų ir kulkosvaidžių.

Keliais važiuoja karinė technika. Žiūrėk kaip pasitraukti į šoną. Nebūsi atidus, tai užkabins koks „Tigras" ar „Pantera" vikšru, neliks nė arklių, nė vežimo. Aplenkdami kliūtis, velkamės, daugumoje paplentėmis. Dabar mūsų tikslas į Klaipėdą, į Memelį.

Neprivažiavus Klaipėdos matome, iškastus apkasus, kariškiai stato pabūklus. Sodybose matosi tankų, kitos karinės technikos. Gal čia bus ta nenugalimoji fronto linija, į kurią atsimuš rusai. Visai netoli Klaipėdos, pakelėje pamatėme tetos Ivinskienės ir daktaro Vlado Ivinskio vežimus.

Sustoję pasikalbame. Sužinome, kad Kaušėnuose ūkį „saugoti" liko jos jauniausias sūnus Povilas. Mūsų namus Pakutuvėnuose - mama. Temstant pasiekiame Klaipėdą. Žmonių, vežimų ir įvairios technikos tiek prisirinkę, atrodo, kad visa Lietuva čia subėgo. Atskrenda rusų lėktuvai, numeta bombų, juos apšaudo zenitinė artilerija. Naktį mieste pavojinga. Važiuojame į Melnragės mišką. Pamiškėje aptinkame ūkininko (būro) tuščią sodybą. Palaidos, nemelžtos karvės mykia. Durys atidarinėtos. Į vidų neiname, nepatogu eiti į svetimą trobą be šeimininkų žinios. Miegame vežimuose. Ryte vėl į Klaipėdą. Ten sužinojome, kad kelias į Tilžę užkirstas. Vėl pakliuvome į apsuptį. Visi pabėgėliai išsigandę, sunerimę. Sklando visokių kalbų: - „vokiečiai pasiųs tankus, sutelks kumštį ir nuvys rusus nuo plento". Įvairias perspektyvas pranašauja karo „specialistai" ir „strategai". Žutautas ir Vaitekūnas vokiečių „kumščio" nelaukia. Iš įvairių rąstigalių, lentgalių ir poros skardinių bačkų pasidarė plaustą ir nusiyrė per marias į Neringą. Zenonas su kitais „vanagais" dar sekmadienį po pietų, pamatę, kad vežimai.vos rieda į priekį, pėsti nuėjo į vakarus. Kiekvienas gelbstisi kaip sugebėjo. Čia pabėgėlių minia labai marga. Yra vyrų su Estijos, Latvijos net Ispanijos „mėlynosios divizijos" uniformomis. Daug generolo Vlasovo legiono, buvusių vokiečių užimtuose kraštuose rusų policininkų apsirengusių uniformomis asmenų. Matėsi ir kaukaziečių su papachomis ir burkomis, bei šviesiai žalia uniforma su ruda apykakle aprengtų mūsų „plechavičiukų?". Virš miesto vyksta oro kautynės. Iš pamušto lėktuvo iššokęs lakūnas su parašiutu virš jūros daro kojomis įvairius judesius, nori nusileisti sausumoje. Gatvėse matosi sudaužytų vežimų, mašinų, negyvų arklių. Jaučiamės bjauriai. Nakvoti vėl važiuojame į Melnragę. Ryte sužinome, kad į Neringą kelia keltai. Ant jų telpa po du sunkvežimius ir du vežimus. Stojame į eilę. Niekur negali jaustis saugiai. Praėjusią naktį Melnragės miške vokiečių tankas pervažiavo prie kelio miegančią ūkininkę Bagdonavičienę iš Kepurėnų. Butkevičiai persikelia ankščiau. Mes vėliau. Prasideda kelionė gražiąja Neringa.

Mums, dabar, ne grožis rūpi - skubinamės kuo toliau nuo Klaipėdos, išnešti sveiką kailį. Kadaise skalda grįstas plentas, išmaltas, duobėtos, į viršų išsimušęs smėlis. Daugumos pabėgėlių vežimai jau išsibaladoję, netepti, arkliai nepašerti, pavargę.

Vežimai lūžta, arkliai nebepaveža per smėlį mantos. Žmonės meta mažiau reikalingus daiktus, šalia eina pėsti. Mes dar neseniai pradėjome savo Odisėją, arkliai įmitę, pakinktai stiprūs, vežimai geri. Pakelėje radome išmestų miltų, grūdų - pasiimame. Už perkėlos prie mūsų prisistatė ir paprašė, kad nors daiktus pavėžėtume ponia Kubilienė iš Kretingos. Moteris apie 30 metų. Jos vyrą prieš kiek laiko vokiečiai sučiupo gatvėje ir išvežė į Reichą. Dabar važiuoja jo ieškoti. Priėmėme ir seną, rudą vokietį Špilmaną.

Jis Kretingoje dirbęs komendantūroje vertėju. Taigi, turime gaspadinę ir vertėją, gal prireiks „faterliande". Plentu į abi puses važiuoja karinė technika.

Reikia jos saugotis. Dažniausiai tenka važiuoti šalikėliais. Prie kelio veikia „lauko paštas". Ant medžių prisegti laiškeliai ar nuotraukos, kad matytų artimieji ar pažįstami, kas jau pravažiavo. Nakvojame pakelėje pušynėliuose po vežimais. Naktį girdime kaip bombarduoja Klaipėdą. Virš miesto rusai „iškabina lempas". Tankiai šaudo priešlėktuviniai pabūklai. Ryte sužinome, kad netoliese miegantį vyrą pervažiavo karinis sunkvežimis. Liko žmona su dviem vaikučiais. Antra, mums žinoma, beprasmė mirtis pakelėje. Džiaugiamės pabėgę iš Klaipėdos, bet nežinai kur tavęs tyko giltinė. Nežinome į kur veda mūsų pabėgėlių kelias.

Ruošiantis vykti iš namų, sumaištyje nepagalvojome, kad reikia ir bliūdukų ir šaukštų ir puodo išsivirti. Duona baigėsi, liko tik lašiniai ir miltai. Bet kaip paruošti? Padėjo kitų nelaimės. Radome pakelyje visai neblogą katiliuką košei virti, radome ir šaukštų. Iš metalinių konservų dėžučių pasidarėme arbatai gerti puodukus. Radome ir visokių dekių ir adijalų. Galėjome net arklius uždengti.

Taigi ir kelionėje prasigyvenome. Arklius girdydavome Kuršių mariose. Vanduo gėlas, nors ir nelabai noriai arkliai gėrė.

Kuršių Nerija važiavome gal tris paras. Pagaliau privažiavome miestelį Krane (Krantas). Neringos juosta baigėsi, dabar mes jau kadaise gentainių prūsų, gyvenusių, istorinėse žemėse. Krancai - kurortinis miestelis prie Baltijos. Namai labai gražūs, nudažyti linksmomis spalvomis, gatvės asfaltuotos.

Nėra kada grožėtis kurortu, atvykstančius vežimus vokiečių žandaras nukreipia į priemiestį, kur kažkokio dvaro lauke prie šiaudų kūgių surenkami visi pabėgėliai. Atrodo, kad čia vyksta didžiausias jomarkas, kiek akys užmato daugybė vežimų, arklių, žmonių ir kaip iš neužsukto vamzdžio vanduo iš Kuršių nerijos plūsta nauji. Žmonės, žvalgosi, ieško pažįstamų, giminių, šeimos narių. Čia surandame ir ankščiau atvykusius Butkevičius. Nors karo aidas nutolo, kažkur už Kuršmarių girdisi tik duslūs kanonados garsai, visiems neramu, baugiai žvalgosi į padangę. Kas būtų, jeigu atskridę rusų lėktuvai į šitą šurmulį numestų keletą bombų, apšaudytų iš kulkosvaidžių. Pasekmės būtų nenusakomos. Čia pat jūra, atplaukęs rusų laivas su savo artilerija bėdos pridarytų.
Vokiečiai daro tvarką (ordnungą). Išrikiuoja koloną po šimtą vežimų, duoda vedlį ir gilyn į Rytprūsių pietus.

Butkevičiai išvyko ankščiau su jais ir Bronelė. Mes, - tėvas, Jonas ir aš su dviem vežimais ir trimis arkliais vėliau. Atsikvėpėme lengviau - ištrūkom.

Pusiaukelėje į Karaliaučių apie Rudavą, viename dvare nakvojome. Pirmą kartą pamaitina. Gauname po porą riekučių duonos ir lėkštę žirnių sriubos. Labai skanu. Arkliams duoda pašaro, dar galima ir kelionei įsidėti. Viena ponia (frau), gal Donelaičio laikų būrų palikuonė, dar mokanti keletą žodžių paklausė: - „Ar ištol špacirinate?" - "Iš Žemaitijos". Liūdnas tas mūsų „špacierius", palikus namus. Kitą dieną šalia Karaliaučiaus prie Priegliaus upės kryžkelėje randame dar didesnį pabėgėlių susibūrimą negu Krancuose. Čia susiliejo trys srovės atvykstančių nuo Tilžės, Gumbinės ir Krancų. Kalba, kad mūšiai vyksta jau prie Gumbinės. Miestas eina iš rankų į rankas. Į bendrą pabėgėlių katilą įsilieja jau ir Rytprūsių gyventojai. Jie skiriasi nuo mūsų iš Ostlando (tokį bendrą vardą vokiečiai davė Estijai, Latvijai ir Lietuvai).

Vokiečių vežimai dideli, su guminiais ratais. Arkliai stambūs Belgų arba Ardėnų veislės. Mūsų vežimų ratai kaustyti metalu. Jeigu važiuojame asfaltu ar skalda grįsta danga, tai nieko, bet kai pasitaiko brūkis, tai tokį koncertą sukelia mūsų kolonos vežimų 400 ratų ir apie 200 kaustytų arklių. Dauguma jau pasiruošėme tolimai kelionei ir orų permainoms. Iš karklų sulenkėme lankus virš vežimų, pririšome adijalus ir dekius. Keliaujame kaip čigonai tabore „po savo stogu". Palaukus pusdienį eilėje pervažiuojame pakeliamu tiltu per Priegliaus upę. Tilto prieigose priešlėktuvinių pabūklų pozicijos, vaikšto patruliai. (Apie tą pakeliamą tiltą noriu paaiškinti, kad vokiečiai atsitraukdami kai pakėlė jį, tai ir iki šių dienų tebestovi. Rusai nesugebėjo nuleisti ir pastatė tiltą kitoje vietoje).

Nutolus gal penkis kilometrus išgirdome skrendant lėktuvus. Rusai skrenda į Karaliaučių. Tankiai kalena zenitiniai pabūklai, atskrenda vokiečių naikintuvai. Vyksta oro mūšis. Karas primena save. Visų nuotaika sumauta. Mūsų kelias eina į pietvakarius lygiagrečiai su Aistmarėmis. Jis tvarkingas, daugumoje asfaltuotas, apsodintas medžiais, krūmais. Važiuojame per kaimus, miestelius. Visur gražu, tvarka. Darosi problemų su nakvyne. Visur pilna pabėgėlių. Per spaudą ir radiją skelbia, kad tuoj bus panaudotas galingas slaptas ginklas ir priešas bus sunaikintas. Rusai toliau Gumbinės .nepraeis, bus nustumti atgal. Iš rytinių Rytprūsių apskričių pabėgėliai sustoję dvaruose ar pas ūkininkus laukia kada galės grįžti atgal. Kartojasi analogiška situacija. Kaip pas mus kalbėjo, kad „toliau Kartenos rusai nenueis". Deja, kasdien tolstame nuo savo gimtųjų namų. Spalio pabaiga. Oras labai gražus. Važiuojant, matome gražiai sužėlusius žiemkenčius, suartas dirvas, ganosi juodmargių galvijų kaimenės. Vokiška tvarka tebeveikia. Viename dideliame lauke rusų belaisviai ima runkelius. Juos saugo azijietiškų veido bruožų vokiška uniforma aprengti ir rusiškais šautuvais ginkluoti sargybiniai. Parduotuvėse nieko nenusipirksi - reikalingos kortelės. Be to, ir mūsų pinigai ostmarkės čia netinka. Parduota tik už "tikrus pinigus" - reichsmarkes. Išsprendžiame vienoje kepykloje duonos problemą: išsikeičiame į ruginius miltus.

Atvykstame į didelį, gražų miestą prie Aistmarių įlankos Elbingą. Cia taip ramu, nebesigirdi pabūklų griausmų, neskraido rusų lėktuvai. Mūsų kolona sustoja prie kareivinių. Vokiečiai bijosi, kad ligomis ir parazitais (kurių jau nestokojame) neužkrėstume Reicho. Visus veda į pirtį (dušą). Duoda po gabaliuką muilo, nukerpa plaukus. Rūbus ir guolį sukiša į termokameras iškepinti, ten įsimetusius „gyventojus". Tėvas turėjo milu trauktus kailinius ir jie ten pakliuvo. Kailis taip susitraukė, kad net man pasidarė per maži. Galop sutrupėjo ir iš milo liko gūnia kumelei pridengti. Kol mus išprausė ir išdezinfekavo praėjo para. Čia jau buvo pilnas maitinimas. Ryte puodelis juodos, erzacinės miežių kavos, pora riekučių marmeladu ar margarinu apteptos duonos. „Tepalo" sluoksnis toks plonas, kad visas pradingsta riekės skylutėse.

Kad pajustume skonį, vienas specialistas patarė valgant apteptąją pusę laikyti apačioje. Iš tikrųjų jo tiesa. Pietums - sėtinių, pašarinių burokų ir bulvių sriuba. Priedo riekė duonos ir apie dešimtis gramų virtos dešros. Sriubos paviršiuje plaukioja pavieniai riebalų rutuliukai. Vakarienei žila, pieniška kruopų sriuba, pasaldinta sacharinu ir riekutė duonos. Nuo tokio raciono sotus nebūsi, bet svarbiausia, kad gauni šilumos į skrandį. Po pusryčių vėl į kelionę. Išprausti, išdezinfekuoti, apkirpti, pamaitinti jaučiamės laimingi. Važiuojant nereikia kasytis, atrodo, kad ir arkliams lengviau vežimą traukti. Vakarop sustojome dideliame dvare prie Marijienburgo. Gauname kavos, duonos, arkliams pašaro. Susitinkame čia dirbančią suvalkiečių šeimą. Jie gyvena įrengtame bute prie tvartų. Papasakojo, kad čia pravažiavimo punktas. Kolonos seka viena po kitos. Marijienburgas - buvusi Kryžiuočių ordino sostinė. Čia buvo organizuojami grobikiški žygiai į Lietuvą. Į čia kryžiuočiai sugrįždavo su vergais ir prisigrobtu turtu. Tuos laikus dar mena jų pilies bokštai. Bet čia nesustojame. Privažiuojame didelę kryžkelę. Šakojasi kelias į vakarus, į Berlyną ir į pietus Marinverderį. Mes pasukame į pietus. Dairausi aplinkui, visur gražu, tvarka, tačiau krūtinėje nuolatinis sunkumas. Kuo tolyn, tuo jis sunkėja. Kaip ten namuose, kaip mama? Vis dažniau jaučiu ant skruosto atsisveikinant nukritusią mamos ašarą. Vis dažniau sąmonė atgamina paskutinių dienų vaizdinius. Kaip įkyri liga kamuoja klausimai; kodėl išvažiavome, kodėl palikome mamą, kas ištiko namus? Kodėl taip liūdnai paskutinį šeštadienio vakarą staugė šunelis Galionas? Klaustukas „kodėl" lyg aštriais nagais įsikabino į širdį ir kuo tolyn, tuo labiau ją drasko. Lyg juodas gedulas, nerimas vis gilyn skverbiasi į mūsų esybes. Matau, kaip poilsio metu tėvas kalbina mūsų ištikimuosius kelionės palydovus, geruosius mūsų sodybos atstovus kumelę Raudąją jos sūnų Rauduką, sūnėną Kuzį. Dažnai patikrina ar nekliba pasagos. Kad būtų lengviau vežti patepa vežimo ašis. Mes, šešiese iš vienos Žemaitijos sodybos patekę į baisųjį karo kelią, visi dar kartu. Jau šimtai kilometrų mums liko už pečių. O kur pabaiga? Mūsų taboras toliau ritasi į pietus. Kelias eina per senąsias prūsų genčių istorines vietas. Vėl kryžiuočių senovinė pilis ir miestas - Marijenverderis. Kadaise čia gyveno prūsų gentis pamedėnai (pamedė). Iš čia riteriai ruošdavo žygius į prūsų, jotvingių ir lietuvių žemes. Iš ten būdavo parvaromi vergai, parvežamas grobis. Tiek Marijenburgas, tiek Marijenverderis ne tik pavadinimais panašūs, bet ir istorija bei pastatais. Cia mūsų laukia eilinė nakvynė, o ryte - tolyn. Kelias lygiagrečiai Vyslos dešiniojo kranto. Važiuojame į pietus. Įvažiuojame į buvusią Lenkijos teritoriją - Dancigo koridorių. 1939 m. vokiečiai užpuolė Lenkiją, užėmė koridorių, sujungdami Didįjį Reichą su Rytprūsiais, kartu su Sovietų Sąjunga pasidalindami visą likusią Lenkiją.

Užėmę šį kraštą, vokiečiai daugumą vietinių gyventojų ištrėmė į rytines Lenkijos dalis, o čia atkėlė kolonistus vokiečius. Pakeitę kaimų ir miestelių pavadinimus vokiškais, įvedė savo kalbą ir tvarką. Tačiau per tuos penkis metus Rytprūsių ir Koridoriaus aplinka ir vaizdai neįgavo panašumo. Lenkijos pusėje miesteliai ir kaimai atrodo skurdžiau. Ilgu tiltu pervažiavome į kairįjį Vyslos krantą.
Privažiavome didelį miestą Brombergą. Lenkai vadino Bidgoščiu. Mūsų koloną nuvedė prie miesto pakraštyje raudonų plytų mokyklos. Vežimus išrikiuoja sporto aikštėje, iškinkome arklius. Turtą susinešame į trečiame aukšte esančią tuščią klasę. Pasieniais pridėta šiaudų. Čia mes gyvensime. Klasėje „suguldo" po 30-40 asmenų. Gyventojų mokykloje daug ir įvairių tautybių: lietuvių, latvių, estų, rusų. Dauguma atvykę ankščiau. Mūsų klasėje tik lietuviai. Čia įsikūrė ir mūsų keleivė p. Kubilienė. Ji pasimetusi, nesupranta kaip ir kur ieškoti vokiečių pagauto vyro. Mes visi savotiškai pasimetę. Čia yra ir žemaičių, ir aukštaičių, ir dzūkų. Labai įdomi pora iš Kauno su dviem nedideliais vaikučiais. Tai Simonas Simaniūkštis. Žmona aiškina, kad jos vyro tėvas buvo Simonas. Gaunasi Simonas Simono Simoniūkštis. Dieną vaikštome lauke apie mokyklą, prižiūrime arklius. Baisiausia, kad baigiasi pašarai. Labai pravertė pora maišų avižų, rastų Neringoje. Naktis virsta košmaru. Visokių garsų girdisi. Seni knarkia, vaikai, nusilpę, nepamaitinti verkia, kiti sėtinių ir burokų liesos sriubos privalgę leidžia garsiai dujas. Patalpoje jau ne oras, o tvaikas. Ventiliacija nespėja vėdinti, o langų atidarinėti negalima, turi būti aklinai užtemdinti. Karas. Užskridę lėktuvai pamatys žiburį ir numes bombą. Naktimis visi miestai ir kaimai paskendę gilion tamson. Vėl užpuolė parazitai, tai ir kasinėjiesi snausdamas.

Ryte pasigirsta komanda: - „ales kafe wolen" - (visi gerti kavos). Tėvas atpažino, kad mūsų maitinimui iš pabėgėlių atstovauja Liepgirių malūnininko Šleiniaus žentas Balsys. Jis moka vokiškai.

Kieme, pastatytose didelėse palapinėse, kariškos viryklės. Ryte, tradicinė juoda, spragintų miežių kava, sumuštiniai su runkeliniu marmeladu ir margarinu. Pietums daržovių sriuba, riekė duonos, vakarienei lėkštė žilos, saldžios, kruopų ar makaronų sriubos ir riekė duonos. Duoną raikydavo su kažkokiu įrenginiu, tai riekės buvo lygios ir nestoros. Laimei mes turėjome lašinių, tai truputį prisidūrus, didelio alkio nejautėme.

Gal po trijų dienų atvyko komisija. Savininkams liepė susirinkti prie vežimų. Komisijoje visi kariškiai. Tarpe jų daug senų uniformuotų vokiečių. Tai Reicho mobilizuotas paskutinis rezervas - folkšturmas. Vyrai 50-60 m. amžiaus. Turgus vyksta greitai. Apžiūri arklius, vežimus. Pasako kainą, užmoka, įsodina folkšturmistą ir „ofiderzein". Stovime nutirpę. Neramiai jaučiasi ir mūsų žirgai. Štai ir atsisveikinimas su gyvąja mūsų Pakutuvėnų komandos dalimi. Paskutinėmis savaitėmis jie buvo mūsų šeimos dalis. Mes juos glostėme, glamonėjome, kalbėjomės. Kaip atsisveikinti su Kūžiu? Jis tik keturiais metais jaunesnis už mane. Jo gyslomis tekėjo aristokratiškas Trakėnų ristūnų kraujas. Kiek sykių žiemos metu grakščiai išrietęs sprandą, papūtęs uodegą, kaip vėjas pakinkytas į rogutes, nulakindavo mus į Aleksandravo mokyklą. Ištikimoji motina Raudoji ir sūnau Rauduk, į kur nuves jus karo kelias? Tėvas paduoda „folkšturmistui" kaustymo įrankius, pasagas. Tas palinguoja galva: - „Gut, gut" ir įsėda į vežimą. Raudoji atsisukusi dar pažvelgia į mus ... „gu, gu, gu, gu". Ką ji norėjo pasakyti atsisveikindama?..

Tėvas įsidėjo į švarko kišenę „tikrų pinigų" reichsmarkių pluoštą, rankove nubraukė ašaras. Mudu su Jonu per jas žemės nematėme. Nieko neverti ir tie  „tikrieji pinigai". Viskas ant kortelių. Gali nusipirkti degtukų, šukų, bufete atsigerti runkelinės giros, vadinamos tamsiu alumi, suvalgyti iš burokų, bulvių, morkų ir kopūstų pagamintos mišrainės. Nusipirkome ir muilo, kuris molio, šlyno spalvos neputoja, o patrynus pasirodo smėlis.

Kažkas paskelbė, kad jį vokiečiai verda iš žydų lavonų. Išmėtėme. Sklando visokie gandai. Netoli buvo aerodromas.

Pradėjo kalbėti, kad vokiečiai gali numesti ant mokyklos patys bombą ir paskelbti, kad rusai nepataikė į aerodromą ir ištaškė mokyklą su pabėgėliais. Logiška. Kam tos bereikalingos mūsų burnos, kai ir patiems visko trūksta? Netoli mokyklos tėvas užkalbina senyvą, gatvę šluojantį, lenką. (Tėvas lenkiškai kalbėti pramoko 1914-18 metais būdamas belaisviu, Silezijoje kasdamas akmens anglį). Jis, baigščiai apsidairydamas, papasakojo, kad 1939 m. užėmus Lenkiją iš Dancigo koridoriaus ir Bidgoščio miesto į rytinius kraštus iškėlė daug gyventojų. Į jų vietą atkėlė kolonistus, pagal sutartį su Tarybų Sąjunga iš Pabaltijo išleistus ten gyvenusius vokiečius, vadinamus „folkdoičius". Nemažai atsikėlė iš Didžiosios Vokietijos, vadinamų „reichdoičiai". Dalį lenkų privertė pasirašyti sutartį, kad bus lojalūs vokiečių tvarkai, kalbės vokiškai. Tokių „persikrikštijusių" - „angedoičių" Bromberge gyveno apie 60% gyventojų. Koridoriuje lenkų kalba ir raštas oficialiai buvo uždrausti.

Tarp pabėgėlių nemažai buvo ir mano bendraamžių. Vaikai greitai susidraugauja. Ypač įdomu būdavo nueiti arčiau aerodromo pažiūrėti į lėktuvus.

Po miestą pavieniui vaikščioti buvo pavojinga: vietiniai paaugliai mūsų netoleravo ir stengėsi progai pasitaikius apkulti. Bjauriausi buvo juodomis uniformomis apsirengę su diržais ir peiliais (rinkomis) ginkluoti hitlerjugendo vaikėzai. Pamatę mus pradeda šūkauti: "rus šveine" (rusų kiaulė). Mes į miestą pradėjome išeidinėti 15-20 grupėmis, priedo į kišenes prisidėdavome akmenų. Po vieno susirėmimo čiabuvių požiūris į mus pasikeitė.

Ačiū Dievui, mokykloje likome nesubombarduoti. Vieną dieną atvažiavo sunkvežimiai ir mus su visa manta nuvežė į geležinkelio stotį. Susodino į keleivinį vagoną, naktį prikabino prie sąstato ir išvežė nežinoma kryptimi. Čia išsiskyrė mūsų ir ponios Kubilienės keliai.

Ryte išsodino mažoje stotelėje miške. Atvažiavo sunkvežimiai ir nuvežė į lagerį. Barakai dažyti žalia spalva apie 50-60 metrų ilgio, išdėstyti blokais. Viduryje didelė aikštė. Teritorija aptverta aukšta spygliuota viela, su sargybos bokšteliais. Čia mus išrengė, išdezinfekavo, apkirpo, iškaitino skudurus. Pastatai lentiniai, viduje galais į sienas sustatyti dviaukščiai gultai. Viduryje gal metro pločio praėjimas. Pagalvės ir čiužiniais iš popierinių siūlų, prikimšti plonų drožlių. Tualetai ir prausykla priblokuoti per barako vidurį.

Vienoje aikštės pusėje trijų aukštų administracinis pastatas, prie jo virtuvės, valgykla. Pusryčius ir vakarienę: erzacinę kavą ir duoną parsinešdavome visam barakui. Pietūs pamainomis valgykloje. Čia dažniausiai, truputį pariebinta pašarinių runkelių ir bulvių sriuba ir duona. Visai tvarkai vadovauja SS kareiviai. Už tvoros dažnai matome šunų ir esesininkų pravaromus dryžuota uniforma aprengtus kalinius. Mūsų teritoriją, sargybos bokštuose ginkluoti kulkosvaidžiais kariai, irgi saugo. Išeiti draudžiama. Visus mus kamuoja baisus nerimas. Juk esame Reichui tik našta. Apie konclagerius ir krematoriumus jau prisiklausėme visokių gandų. Atrinks galinčius dirbti, o kitus per kaminą. Nežinome, net kur gyvename, aplink tik miškas. Taip galime pabaigti gyvenimo kelią bevardžiai žmonės, bevardėje vietoje.

Fortūna vėl mums palanki. Vieną dieną atvažiavo keli dengti sunkvežimiai, susodino ir išvežė nežinoma kryptimi.

Kiek laiko važiavome nebeprisimenu, tik naktį atvežė į kažkokios bažnyčios šventorių ir iškraustė. Sakė čia gyvensime. Oras bjaurus, šlapdriba. Į vidų neįleidžia, nėra raktų. Drebėdami apsidangstome save ir turtą dekiais ir pratūnojome visą naktį. Ryte atėjo vienuolė apsirengusi juodu smulkiais taškučiais uniforminiu rūbu. Suvalkiečiams ji asocijavosi su paukščio povo patele (pakaške). Taip ji ir buvo praminta. „Pakaškė" atrakino duris ir mes susikraustėme. Viduje radome šiaudų, tai šokome pasiglemžti kuo daugiau, kad minkščiau gulėtume. Mes apsigyvenome anabaptistų bažnyčioje. Viduje keli stalai, mediniai suolai. Kampe metalinė, apskrita krosnis su per sieną iškištu kaminu. Truputis malkų, akmens anglių dėžė.

Mūsų čia apie trisdešimtis šeimų, žmonių virš šimto. Gyventojai įvairaus amžiaus. Šeimos įvairios sudėties. Greta guli 17 metų brolis ir 12 metų sesutė iš Kybartų. Tėvą pakeliui paėmė vokiečiai apkasų kasti. Yra vien tik moterų su mažais vaikais. Į mūsų grupę pateko ir ta moteris, kurios vyrą Neringoje naktį suvažinėjo vokiečių sunkvežimis.

Mus atgabeno į Pomeranijos apskrities miestą Sliochau. Cia irgi stūkso senovinė kryžiuočių pilis.
Po poros dienų vokiečiai surenka jaunus vyrus, kuriems nereikia rūpintis mažamečiais vaikais ar seniais. Į jų skaičių patenka Jonas. Juos siunčia į pafrontę kasti apkasų. Po savaitės gauname laišką- prie Varšuvos kasa apkasus. Vyresnius asmenis siunčia į darbus mieste. Tėvas imamas iš ežero pjauti ledus ir vežti į alaus daryklą. Mūsų paauglių darbas iš virtuvės mieste parnešti maistą.
Maistas kaip ir visur: erzacinė kava, liesa daržovių sriuba, norma duonos ir šiek tiek runkelinio marmelado ar margarino. Savaitėje sykį duodavo 25 gramus virtos dešros. Mums, paaugliams, įdomu pavaikščioti po miestą. Atkreipėme dėmesį, kad nemažai gatvėse vaikščiojo prancūziška karine uniforma apsirengusių vyrų, net su visomis regalijomis, be jokių sargybinių (tuo tarpus Rytprūsiuose matėme rusų belaisvius, kuriuos saugojo azijiečiai apsirengę vokiška uniforma). Sužinojome, kad jie prancūzų belaisviai, dirbantys pas ūkininkus, ateina į miestą pabendrauti.
Mūsų „maitintojų komanda" sriubą ir kavą neša kariškuose termosuose, o duoną ir kitus produktus velka vežimėlyje.

Bet ir čia įsigijome priešų. Hitlerjugendo vaikėzai pradėjo mus užpuldinėti, tai viena „frau" iš virtuvės mus lydi iki bažnyčios. Gyvenimo sąlygos bjaurios. Nusimaudyti galima tik greta esančiose kareivinėse po dušu, bet ir čia vanduo už kūną vos šiltesnis. Tualetas iškastas šventoriaus kampe ir apkaltas lentomis. Pečius „buržuika" blogai apšildo patalpą. Nėra kur išsidžiovinti. Pradėjo sirgti kūdikiai. Juos nuveža į miesto ligoninę ir iš ten jau nebegrįžta. Kadangi suaugę vyrai būna užimti kitais darbais, tai mums tenka ir savo mažuosius likimo brolius nunešti į paskutinę poilsio vietą. Vaizdas kraupus. Prie ligoninės morge, verkdamos mamos, aprengia savo kūdikius, pabučiuoja, įdeda į pailgą baltai dažytą keturkampę užvožiamą medinę dėžę su rankenomis iš šonų. Susirinkę šeimos nariai ir likimo draugai palydi į šalia ligoninės esančias kapines. Įleidžiame karstelį į duobę. Nelaimingos mamos aplaisto ašaromis, supiltą kauburėlį ir amžiams išsineša liūdesį ir širdies skausmą. Ten Sliochau kapinėse, bevardžiuose kapuose liko amžinai gulėti ne vienas dar neišsiskleidęs mūsų tautos žiedelis. Karo kelias buvo grindžiamas ne tik suaugusiųjų, bet ir kūdikių aukomis. Ligoninės laidojimo patalpose matėme daug su visais ordinais ir regalijomis pašarvotų aukšto laipsnio kariškių, be rankų, be kojų. Šliochavoje sutikome 1944-ųjų metų Kūčias ir Šv. Kalėdas. Šventėms keliomis bulkutėmis pagerino mūsų skurdų racioną. Prisimenu, kad mano bendraamžiai su graudžia nostalgija pasakojo, ką per Kalėdas valgydavo namuose. Šito mes čia neturėjome. Vienas bendraamžis Teodoras Povilaitis iš Kauno buvo atsivežęs K. May „Vinetu apačių vadas" šešis tomus. Skaityti tą knygą buvo man didžiausia Kalėdinė šventė. Už šventoriaus tvoros buvo vermachto kareivių barakai, netoli ir šaudykla. Tai mes vaikai sulipę ant tvoros stebėdavome, kaip kareivukai treniruojasi su faustpatroniais (pancerfaust) šaudyti į tankus. Sykį išgirdęs mus kalbant lietuviškai, užkalbino kareivis. Jis neseniai paimtas į kariuomenę lietuvis sakė, kad greitai jų būrys išvyks į rytų frontą.

Apie sausio vidurį 6 šeimas susodino į sunkvežimį ir išvežė. Važiavome gal porą valandų, kol pasiekėme gražią tvarkingą mūrinę, eglaitėmis ir krūmais apsodintą kaimo mokyklą. Apsigyvenome vienintelėje klasėje. Sužinojome, kad čia gyvenanti labai stora ponia frau Knapp, yra mokytojo žmona, kuris žuvo rytų fronte. Jai patarnavo apie 15 metų mergaitė - našlaitė Elzė. Mes atsidūrėme apie pora kilometrų nuo buvusio Dancigo koridoriaus, Noiguto valsčiaus, Naigofo kaime. Tuoj parašėme Jonui laišką. Be mudviejų kartu gyveno Stankevičienė nuo Vilkaviškio su trimis paauglėmis. Kalinauskų šeimyna su trylikamete dukra ir 7 metų sūnumi iš Kauno. Šluba ponia Grumblienė, buvusi Kybartų pasienio policijos viršininko žmona su penkiolikmečiu sūnumi Vytu. Taip pat buvo dvi moterys iš Dzūkijos su senomis mamomis. Viena Eidukevičienė, kitos pavardės nebeprisimenu.

Ūkininkų sodybos buvo išsidėsčiusios prie kelio, vedančio į valsčių. Daugumos gyventojų patalpos sublokuotos su svirnu, daržine, arklių ir galvijų tvartais. Kluonas ir kiaulidės buvo atskirai. Namai mūriniai, stogai čerpių. Atokiau buvo seniūno (biurgemeisterio) sodyba. Ten gyveno du senukai ir dvi dukros. Du sūnūs buvo žuvę kare. Mumis rūpinosi apyjaunė frau (ponia). Gavome maisto korteles, iš ūkininkų atvežė guoliui šiaudų, maistui bulvių, sušelpdavo ir pienu.

Kaime gyvenimas buvo neblogas. Pas vieną ūkininką dirbo jaunas vaikinas rusų belaisvis. Vakarais jis ateidavo pas mus pasikalbėti, tai viską apie kaimą ir papasakojo. Už korteles parsinešti maistą eidavome į valsčių apie 5 kilometrus. Čia žmonės buvo kitokie, niekas mūsų neužkabinėjo ir nesityčiojo. Visur gyventojai buvo daugiausia moterys, seniai ir vaikai. Vasario mėnesį prasidėjo labai blogas oras. Frontas artėjo, apie padėtį mažai ką težinojome. Didžiausią džiaugsmą patyrėme, kai apie vasario pabaigą, vieną vakarą pasirodė Jonas. Nuo Varšuvos pėsčiomis, ant vagonų stogų ir kitais būdais mus surado per dvi savaites. Vėl buvome trise. Įvyko stebuklas! Vietiniai, matydami, kad ateina galas, frontas laikinai sustojo nuo mūsų 30 km prie Konicos (lenk Choinic), ruošėsi bėgti. Pradėjo skersti gyvulius. Patys to darbo nemokėjo, be to, nebebuvo ir kam, tai kviesdavo tėvą ir Joną. Jie pasidarė geriausi apylinkės „fleišmanai".

Tada jau mėsos atsivalgėme. Visiems užteko. Mūšių garsai vis artėjo, vis dažniau mūsų mokykloje sustodavo kariškių, pravažiuodavo karinės technikos. Frau Knapp pasakė, kad Pomeranija atkirsta nuo Didžiojo Reicho, apsupta. (1945m. sausio 26 d. apsupę Pomeraniją rusai išėjo prie Baltijos jūros. Vasario 10 - balandžio 4 d. baigta Pomeranijos apsupties likvidacija. Iš karo archyvo). Darėsi aišku, kad toliau, bėgti beviltiška. Kas bus, tai bus, teks pasikliauti likimu. Vieną dieną gretimame kaime išgirdome šaudant. Išėjome į lauką pasižiūrėti. Per laukus ėjo voros žmonių, pasirodė tankai. Supratome - viskas... Rusai pavijo. Kalinauskas surado ilgą lazdą. Pririšo prie jo skiautę baltos medžiagos ir įkišo lauke prie durų į vėliavos stovą. Mes kapituliuojame. Suėjome į klasę, pas mus įėjo ir frau Knapp su Elze. Laukiame. Kieme pasigirdo automato serija. Smūgis į duris, žingsniai koridoriuje. Atsivėrė durys ir pasirodė automato vamzdis, o po to „rankas aukštyn" (ruki v verch). Sustojome, drebėdami, iškėlę rankas. Įėjo su „šimtasiūle" ir civilinėmis kelnėmis apsirengęs kareivis. Paklausė kas mes. Pasakėme, kad vokiečių išvežti. Į klasę prigužėjo ir daugiau nugalėtojų. Vaizdas atrodė kraupus. Apsirengę įvairiausiais pasitaikusiais rūbais, tik kepurės žieminės su žvaigždėmis vienodos. Gerokai išgėrę, elgėsi be ceremonijų. Apžiūrėjo, kokio turto turime. Nuo tėvo atėmė odinius (juchtinius) čebatus, frau Knapp nusegė laikrodį. Vienas būrys apsistojo mūsų mokykloje. Išvartė, išdraskė visas spintas. Radę uogienių, vyno, vertė mus
valgyti ir gerti. Žiūrėjo ar neužnuodyta. Atsisakyti nebuvo prasmės, ypač po tokio tosto: „gerk niekše" (peij svolač). Pamatę, kad nenugaišome, prisigėrė ir pradėjo orgijas. Griebė visas moteris, nežiūrėjo nė grožio, ne amžius. Dvi senutės sirgo plaučių uždegimu, nesikėlė, bet išvaduotojai nė jų neaplenkė. Vakare prisistatė kažkoks pulkininkas, apklausė ir patarė kuo greičiau eiti į Lenkiją nes ten gyvena sąjungininkai, o Vokietijoje viskas galima.

Naktis praėjo kaip košmaras, išsivedė frau Knapp ir Elzytę. Rytą išsirengėme į Lenkiją, kartu pradėjo ruoštis Kalinauskai, Stankevičienė ir Grumblienė su sūnumi. Dzūkės, su savo ligonėmis liko Dievo valiai.

Su tėvu užėjome pažiūrėti frau Knapp. Atsisveikinti. Radome nuogą parverstą skersai lovą negyvą. Kampe gailiai inkštė jos mylimas šunelis Poldis. Pamačiau, kad iš jo akių teka ašaros...
Tėvas užklojo ponios kūną drobule ir išėjome. Kur dingo Elzytė nebesužinojome. Jonas iš sandėliuko pasiėmė dviratį, prisirišome savo mantą, kiek turėjome maisto, pasidarėme po kuprinę ir į Lenkiją. Prasidėjo mūsų kelionė atgal.

3. Kelias atgal
Lenkija netoli, gal kokie trys kilometrai. Matosi ten aukštas spirito varyklos kaminas. Pakelėje užsukome pas seniūną (biurgemeistrą). Kieme radome bestovinčius išsigandusius senukus, mergaičių nesimatė. Prie namo raudonarmietis remontuoja mašiną. Langas išmuštas, į kabančią užuolaidą karys šluostosi tepaluotas rankas. Vaizdas neįprastas. Tėvas pasako seniūnui, kad „frau Knapp kaput" ir einame toliau. Sustabdo patruliai, paklausinėjo, kas ir kaip. Paaiškiname. Pataria atsargiau tuščiuose namuose, nes gali būti užminuoti.

Prieiname dvarą su spirito varykla, užsukome į vieną namą. Čia gyvena lenkai. Nutarėme, pasprukus iš Vokietijos, po visų košmarų pailsėti, nes toliau eiti nebėra jėgų. Lenkai pavaišina bulvėmis. Jų čia sandėliuose daug, nes iš jų buvo varomas spiritas vokiečių naudojamas kaip kuras technikai. Papasakojo, kad radę spirito rusai gėrė stiklinėmis. Šiaip didelių eibių nedarė, todėl mes ir pakliuvome ant pirmos rankos. Sužinojome, kad apylinkėje yra daug tuščių sodybų, nes buvę kolonistai vokiečiai, jau iš čia pasitraukė gerokai ankščiau. Artimiausias didelis miestas Konica (Chojnic) maždaug už 30 kilometrų. Mums iškyla dilema, kur eiti? Į vakarus ką tik nusirito frontas. Nutarėme eiti į Konicą, gal ten ką nors sutiksime savų. Nebebuvo jau vokiško „ordnungo" ir likome visai pasimetę. Einant į Konicą matėsi siaubingi ką tik praėjusio karo vaizdai: sudegusios sodybos, sudaužyta vokiečių ir rusų karo technika. Prirausta apkasų ir dar nepalaidoti žuvusiųjų lavonai. Paėję gal penkiolika kilometrų apsistojome tuščioje sodyboje. Į vidų ėjome su didele baime, o gal kas užminuota? Pasižiūrėjome pro išmuštą langą, viskas išmėtyta, iškuista, spintos išvartytos. Atsikvėpėme jau lengviau. Reiškia, žmogus čia jau buvo, jokia mina nesprogo. Jonas skiepe rado burokėlių ir bulvių. Dar turėjome iš Vokietijos skerstuvių - pasūdytų lašinių. Radome puodą. Prisidėjome pilną ir nutarėme išsivirti ilgesniam laikui. Nuėjau į lauką malkų. Už daržinės radau į eilę suguldytus basus vokiečių lavonus. Rusai, radę žuvusį vokietį pirmiausia paimdavo laikrodį, numaudavo žiedą, iškraustydavo kišenes ir nuaudavo batus. Į Berlyną eiti reikalinga gera avalynė. Sodyboje radę kai kurių rūbų prisitaikėme sau, nes su utėlėmis negalėjome „rodos" rasti. Pavalgę bulvių, susiruošėme guolius ir sumigome. Naktį prikėlė atvykusių kariškių mergų ir vyrų grupė. Jie pasišviesdami prožektoriais pradėjo raustis, ieškodami vietos nakvynei. Mes jau nebeužmigome, nes iš mišraus jų dalinio girdėjosi kikenimai, dūsavimai, keiksmai ir kitokie garsai. Ryte kuo ankščiau sprukome nuo tokios kaimynystės. Apie pietus pasiekėme Konicą (Choinica). Čia kurį laiką buvo sustojęs frontas. Mieste daug griuvėsių, kai kur dar ruseno gaisravietės. Namų sveikais langais nesimatė. Gatvėse vaikščiojo nemažai įvairiausių tautybių pabėgėlių. Vieni pėsti, su nešuliais, kiti važiuoti arkliais. Vietinių gyventojų nedaug. Ieškome kur laikinai apsistoti, pailsėti. Skubėti neturime kur. Viename name randame virtuvę su puse išdaužto lango. Susiieškome kuro, pasikuriame, užsiviriname vandens, parsinešto iš šulinio. Visur baimė ir rizika: ar neužšoksi kur ant minos, ar neužnuodytas vanduo, rastas maistas. Į kitus kambarius ateina būrys uniformuotų prancūzų, buvusių vokiečių belaisvių. Pasisakome, kad mes iš Lietuvos. Jie net tokio krašto nežino. Mes jiems „rus". Nakvynei daug reikalavimų nekeliame. Svarbu ką nors minkštesnio po šonais ir galva pasidėti ir užsikloti, kad nesušaltume. Čia būnant, prisistato besikuriančios lenkų valdžios atstovas su baltai raudonu raiščiu ant rankovės.

Paklausia, kas mes per vieni, kur einame. Pasakome, kad lietuviai, o kur eiti nežinome. Paaiškino, kad rusų komendantas įsakęs visus pabėgėlius vykti į Bydgoščį, ten yra surinkimo punktas (sbornij punkt). Iki Bydgoščio gal pora šimtų kilometrų. Kas mums - nueisime. Gatvėje vienas pabėgėlis patarė Jonui susigadinti dviratį, nes gerus atima lenkų policija. Jonas išleido iš padangų orą.
Rusai ruošėsi Berlyno šturmui. Į vakarus važiavo pilni keliai karo technikos ir kariuomenės. Reikėjo saugotis, kad nepasipainiotume jiems ant kelio. Matėme, kaip keliu važiavo dviračiu raudonarmietis. Gal, buvo išgėręs, arba nemokėjo gerai naudotis tokia technika. Pasuko daugiau į vidurį. Atlėkė „amfibija" ir nė nestabtelėjusi nutrenkė kareivėlį su visu dviračiu į griovį.
Moralas aiškus - nesipainiok! Pirmoje eilėje Berlynas! Ne tik kariškių, bet ir civilių pilni keliai klajoja. Vieni eina į vakarus, kiti į rytus, šiaurę ar pietus.

Jeigu lenkai pamatydavo, kad sukame į jų sodybą, tai iš tolo šaukia: „niema nic, pani, všisko german zabral" (Nieko nėra ponai, viską vokiečiai paėmė). Tokių „ponų" kaip mes buvo pilni keliai, tai ir nakvodavome kur tuščiose sodybose į šiaudus ar kokius skudurus įlindę. Eidami sutikome lenkų policiją su baltai-raudonais raiščiais. Jie apžiūrėjo ką nešame, ką galėtų atimti. Pamatę, kad dviratis subliūškusiomis padangomis pasakė: „cholera jovera" (šūdas dviratis) ir paleido eiti tolyn. Tokių lenkiškų „stribų" toliau daug kur sutikome.

Viename miestelyje sustabdė patruliai. Parsivedė į komendantūrą ir įmetė į skiepą (piemenyčią). Klebonijos skiepas mūrinis didelis su dviem mažais grotuotais langais. Priklota sutriušusių šiaudų. Iškratė, nieko tinkamo nerado. Čia buvo ir kitų panašiai sulaikytų. Daugumoje jauni vyrai, rusai buvę vokiečių belaisviai. Kitame šone moterys, buvusios „Dancigo koridoriaus" kolonistės vokietės „folkdoič", „angedoič". Vakare pas jas ateidavo komendantūros kareiviai. Kad ir tamsu, aišku kas dedasi. Ryte mus pakviečia į viršų. Tėvą su Jonu pristato ardyti kažkokį pastatą, pjaustyti ir skaldyti šakalius. Jie dirba nesimuliuodami. Ateina senyvas rusų kareivis, pasikalba su tėvu ir pareiškia, kad mes durni, jog skubame. Reikia tiek padaryti, kad užtektų tam kartui. Aš nunešu šakalių glėbį į virtuvę. Gaunu puodelį saldžios arbatos, duonos, „tušonkos". Virėjas įduoda nunešti ir saviškiams. Grįžtame atgal į skiepą pernakvojame. Kitą dieną ten privaro tiek klijentų, kad vos telpa. Mus pakviečia kažkoks karininkas. Apklausia, duoda „spravkę" (pažymą) ir liepia eiti į Bydgoščį. Ten yra tokių valkatėlių surinkimo punktas. Iškeliaujame nurodyta kryptimi.

Istorija kartojasi: 1918 metais tėvas, būdamas 31, metų Didžiojo karo pabaigoje, pabėgęs iš belaisvės Silezijos kasyklose klajojo Lenkijos keliais. Dabar jau Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje, būdamas 58 metų, su dviem nepilnamečiais sūnumis, ieško kelio namo.

Pajutau, kad dar daugiau prasigyvenau. Prie įvairių veislių utėlių pasipildžiusių daboklėje, prisidėjo dar ir niežai (suskis). Net rankos pavargsta besikasant. Per dieną nukulniuojame 25-30 kilometrų. Blogiausia, kai užpuola blogas oras, lietus. Įėjome į mišką, pradėjo lyti. Medžiai dar be lapų, nėra kur pasislėpti. Iš kelio pasukti irgi neatsargu, gali ant minos užlipti. Permirkome. Jonas pastebėjo, kad mano paltelio visa nugara violetinė. Išvažiuodamas iš namų buvau pasiėmęs brolio Zenono parvežtą, storą sąsiuvinį ir "kimitiškų" (cheminių) pieštukų. Kelionėje užsirašydavau kur pravažiavome, ką mačiau, ką girdėjau. Jaučiausi kaip kapitonas vesdamas laivo žurnalą. Saugojau j į kaip savo akį suvyniojęs į medžiagą ir arčiau nugaros įsidėjęs į savo nešmenę. Deja, viskas permirko, užrašai susiliejo, pieštukai perskilo ir ištirpo, nudažydami violetiškai ne tik visus daiktus kuprinėje, bet nugarą ir užpakalį. Gaila, tačiau ką buvau užsirašęs giliau pasiliko atmintyje.
Einant keliu jau netoli Bydgoščio pajutome kažkokį nemalonų dvelksmą. Juo tolyn, tuo labiau stiprėjo. Priėjome atkastus senus apkasus. Papasakojo, kad 1939 m vokiečiai užėmę Bydgoščių į vieną aikštę suvarė žydus, lenkų patriotus, belaisvius. Juos sušaudė, nuvežė į lenkų iškastus gynybinius apkasus, suvertė ir užlygino. Dabar vokiečių belaisviai atkasa, žmonės iš likusių rūbų ar kitų daiktų bando atpažinti artimuosius. Vaizdas kraupus.

Pasiekiame Bydgoščių. Praėjusį rudenį, kai mes su savo ištikimaisiais Raudąja, Rauduku ir Kūžiu čia atvykome vadinosi Brombergu. Koks likimas ištiko jus, mielieji mūsų? Mes, ėdami utėlių ir suskio, apiplyšę ir alkani, velkamės gerokai apgriauto miesto gatvėmis.

Miestas didelis, neseniai praėjo mūšiai, niekas nežino to punkto. Nakvojame kažkokiuose griuvėsiuose. Ryte, pasitaikė sutikti žmogų, žinantį kur surenka tokius valkataujančius. Tai buvusios lenkų kareivinės miesto pakraštyje. Reikia pereiti visą miestą kol prieiname pušyną. Ten aukšta mūrine tvora aptverta teritorija su raudonų plytų pastatais. Prie vartų rusų sargyba. Mus pro praėjimą nukreipia į štabą. Ten apklausinėj a, išduoda leidimą (spravkę) su "kazermės" ir kambario numeriais. Paklausia ar nesergame. Aš pasiskundžiau, kad turiu niežų. Darbuotoja palydi čia pat į medicinos punktą, kur gaunu kokį valgomą šaukštą geltono tepalo. Mažoka, tačiau tokių nusususių buvo begalės.

Susirandame savo "kazermę" ir kambarį antrame aukšte. Cia jau yra gyventojų. Susipažįstame. Pagyvenusių Žemaitaičių pora su 8 metų dukrele nuo Jurbarko. Jie jau ketvirta diena čia. Paaiškina, kad ryte ir vakare reikia eiti parsinešti arbatos ir duonos. Pietūs pamainomis valgykloje. Yra elektra ir prausykloje dušas. Galima apsiprausti, apsiskalbti. Kas bus ateityje nebegalvoji, svarbiausia, kad tuo momentu turi virš galvos stogą ir gauni užvalgyti. Mūsų pastatas pamiškėje. Tvoroje pramuštos skylės, tai bet kada gali išeiti į pušyną. Kambaryje lovų nėra. Sakė, kad visos išvežtos į ligonines. Gulkis kur nori. Randame išeitį. Parverčiame kniūpsčias rūbų spintas, kabinti jau vis tiek nieko neturime, susirandame čiužinius. Užsiklojame atsineštais dekiais. Po poros dienų apsigyvena ir iš Dzūkijos vyras pavarde Valašinas. Mūsų aukšte apgyvendinami tik lietuviai. Daugiausia šeimos iš Suvalkijos. Gretimame kambaryje Langų šeima nuo Šakių. Su sūnumi Osvaldu, mes vienmečiai. Vėliau paaiškėjo, kad jie vokiečių kilmės. Išvyko Langės, o grįžta atgal jau Langai. Baisu rusui pasakyti esąs vokietis. Atvyksta visokiais būdais; vieni pėsti, kiti su vokiečių ūkininkų vežimais. Vieni turtingesni, kiti biednesni. Kareivinių kompleksas su visa infrastruktūra. Štabas, valgykla, virtuvė, garažai, arklidės, sandėliai, arsenalas. Per mūšius nė kiek nenukentėjo. Visus šaudmenis, sprogstamąją medžiagą, net ginklus iš arsenalo, išvežė gretimai į mišką sukrovė į krūvas ir paliko Dievo valiai. Ta palikta amunicija visus paauglius ir pusbernius traukia kaip magnetas. Ten mes praėjome "karo mokslus". Mano atmintyje trys vaikai žuvo, o keli liko invalidai. Savo akimis mačiau kaip atvykęs būrelis lenkų harcerų (pionierių) mokinosi šaudyti iš vokiško minosvaidžio. Vienas leido miną į vamzdį, o kiti iš už nugaros norėdami geriau pamatyti netyčia pastūmė šaulį. Mina lėkdama iš vamzdžio ištaškė galvą. Kareivinėse susirinko įvairiausių tautybių žmonių. Buvo daug iš vokiečių nelaisvės išlaisvintų prancūzų, jugoslavų, graikų, anglų karių. Ypač daug įvairaus amžiaus rusakalbių pabėgėlių.

Tėvas susipažino su vietiniu lenku ponu Ostrovskiu. Jis tvarkė centrinio šildymo ir katilų reikalus. Pasiūlė padirbėti kūriku. Katilinė buvo po virtuve ir valgykla. Tiesiogiai reikėjo bendrauti su "gaspadinėmis". Atėjo geros dienos: buvome sotūs, užteko karšto vandens išsiskalbti ir nusimaudyti. Atsikratėme gyvio, bet "suskis" manęs vis neapleido.

Joną paimdavo į darbus. Geležinkelio stotyje iš sandėlių kraudavo visokius nuo vokiečių likusius produktus ir daiktus, kuriuos vagonais veždavo į Rusiją. Parsinešdavo kartais kokių konservų ar "sukorių". Be to, dažnai su vežimais važiuodavo į aplinkinius dvarus, iš kurių veždavo bulves, miltus, burokus, parvarydavo galvijų pabėgėlių maistui.

Viena dieną grupė paauglių išėjome įmišką "pamanėbruoti". Kiek pašaudę, užsukome į senoviškas lenkų kapines. Ten buvo labai gražių paminklų. Radome išplėštus didikų laidojimo rūsius su išmėtytais palaikais. Iš vienos pusės padvelkus tvoskė nemalonus tvaikas. Kiek paėję, pamatėme didžiulę krūvą lavonų, daugumoje visiškai nuogų. Buvo įvairios lyties, seniai, moterys, vaikai, 2-3 m. aukščio ir 5-6 m diametro krūvoje. Vaizdas kraupus. Tėvas paklausė Ostrovskio kas tai? Paaiškino, kad atsiėmus miestą grįžo vokiečių 1939-44 m. išvaryti lenkai, ir radę savo namuose nespėjusius pasitraukti vokiečius, bei jiems tarnavusius, surengė Baltramiejaus naktį. Galabijo, surinko į sunkvežimius, nuvežė į kapinių kampą sumetė į krūvą ir paliko. Dienos bėgo, ten sutikome ir šv. Velykas. Apsiėjome be margučių. Gegužės 1-sios šventei vadovybė pateikė siurprizą. Kiekvienai šeimai įteikė po dovanų krepšį. Tame "pakiete" buvo odekolono, šukos, muilo gabaliukas, nosinė, moteriška misinginė gėlėse formos sagė ir trofėjinis "Nivea" kremas.
Gavome visko ko dar trūko prie mūsų skudurų ir niežų. Tuoj baigėsi ir karas. Po Vokietijos kapituliacijos pradėjo retėti mūsų gyventojai. Rusai ir ukrainiečiai buvo išvežti į "rodiną". Prancūzai, jugoslavai ir kiti sąjungininkai - į savo kraštus. Pagaliau ir mums atėjo laikas vykti "na Litvu". Mūsiškių ne tiek jau mažai apie 300 asmenų.

Rytoj išvykstame. Kur? Dievas težino. Davė sausą davinį kelionei: kibirą bulvių, "kombinžyro" pokelį ir "sukorių". Ką jau ką o katiliuką maistui ir šaukštą reikia saugoti kaip savo akį. Nuveža į stotį, susodina į gyvulinius vagonus ir atsisveikiname su Brombergu-Bydgoščiu.

Kažkokioje stotelėje sustojome ant atsarginių bėgių. Susirandame kuro, upelyje vandens, gerai nuplauname bulves, išverdame, įdedame "kombinžyro" ir išsimirkinome "sukorių". Bulves valgome su lupenomis (per didelis komfortas vitaminus išmesti). Užsigeriame sultiniu, kur bulvės virė, užsikandame "sukorių". Skanu ir sotu. Pusryčiams ir vakarienei atsidarome konservų. Kelias dėžutes, nudžiovęs iš virtuvės atsisveikinimui davė ponas Ostrovskis. Pavalgę pasisemiame katiliuką vandens kelionei. Nepražūsime.

Privažiavome Varšuvą. Vieni griuvėsiai. Laikinas tiltas per Vyslą. Traukinys sustoja, mus išsodina, o pats pervažiuoja pirma. Paskui mes pereiname. Upė plati, tai ne Minija. Vėl važiuojame. Geležinkelis užkimštas, tai vienur, tai kitur reikia laukti. Vėl verdame bulves. Vėl užpuolė vabalai. Kasomės.

Atvežė į Vilnių. Ačiū Dievui, kad nenušvilpė tiesiai į Sibirą... Vilnius sudaužytas, apie stotį tik griuvėsiai. Mus su visa manta išlaipina iš vagonų. Suaugusius nuvedė į geležinkelio stotį, ten kažkokie viršininkai apklausė. Smulkiai viską susirašė. Davė "spravkę", kad grįžtame iš evakuacijos į Kretingos apskr. Kartenos valsč. Pakutuvėnų kaimą. Mums liepė laukti vagono, kuris visus veš Klaipėdos kryptimi. Netoli buvo ešelonas su Vilniaus lenkais. Juos vežė gyventi į Lenkiją. Su jais išsimainėme savo turimus zlotus į rusiškus rublius. Palikę pasaugoti daiktus kitiems pakeleiviams, nuėjome ieškoti Aušros Vartų. Jie visai netoli. Atsiklaupę, verkdami, meldėmės, kad mūsų kelionė baigtųsi laimingai, kad gyvą rastume mamą. Nakvojame prie geležinkelio, išsiverdame bulvių. Visi bendrakeleiviai susideda savo daiktus į vieną krūvą. Reikia budriai saugoti, nes aplinkui vaikščioja visokių tipų, kurie kombinuoja ką pagriebti ir nunešti į griuvėsius. Praneša, kad paskirtas prekinis vagonas į Žemaitiją. Susirenka apie 50-60 keleivių. Vieni važiuoja iki galo, kiti pakelėje išlips. Įsitaisome ir mes. Tarp mūsų važiuoja keli kariškiai. Šie išdidūs ir laimingi nugalėję fašistus. Anksti ryte mūsų vagoną prikabina ir sudie Vilniau. Grįžtame į ten, iš kur praėjusių metų spalio 9-tą išvykome. Važiuojant tolyn, mūsų pakeleivių vis mažėja. Pavakare pasiekėme Telšius. Apie geležinkelio stotį masė vokiečių belaisvių. Juos saugo raudonarmiečiai. Tai Kuršo grupuotės karius, varo į rytus, į belaisvę. Traukinys važiuoja toliau. Nutariame išlipti Plungėje. Sutemus pasiekiame geležinkelio stotį. Žvalgomės. Kur eiti? Prieina kažkoks žmogus, pasikalbame. Jis geležinkelietis, gyvena prie pat pervažos link kareivinių. Priima pernakvoti. Ryte traukiniu nuvažiuojame iki Šateikių geležinkelio stoties.

1944 spalio 9 d pro čia arkliais, aplenkdami prie Aleksandravo kautynes, išvykome į Didžiąją Kelionę. 1945 gegužės 26 d. nuskurę, apžėlę, užpulti gyvių ir niežų, ant kuprų užsikabinę klumšius, kulniuojame Pakutuvėnų link į nežinią. Norvaišiai. Užsukame į Vlado Dobilo sodybą, gal pasakys kas laukia namuose. Kieme pasitikęs šeimininkas net rankomis suplojo, tokius "liūdnojo vaizdo riterius" pamatęs. Pakviečia į vidų, Dobilienė pavaišina pusryčiais, iškepa kiaušinienės.   (Tokios   skanios   kiaušinienės   gyvenime   nebeteko   valgyti!).

Sužinojome, kad mama sveika. Ūkį išdraskė, įkėlė naujakurį girtuoklį Buivydą. Kitame namo gale mokykla ir gyvena mokytojas Vyt. Stonkus su šeima. Mamai palikta 5 ha. žemės. Išaiškėjo kas dabar vietinė valdžia, kas tokie "stribitelei", o apylinkėje yra partizanų, kovojančių už laisvę, okupantų vadinamų "banditais".

Nutariama, kad link namų eisime daubomis, kaimynas nueis pakvies mamą, o mes Paminyje palauksime. Susėdę pakrūmėje žiūrime į namų pusę ir laukiame. Mama gyva. Jausmas toks, kad nėra žodžių kaip jį apibūdinti. Ateina mama. Sustoja už kelių žingsnių ir žvelgia į mus. Mes negalime pajudėti iš vietos, atrodė paralyžiavo, akis užplūdo ašaros, o kažkoks guzas užspaudė gerklę. Pirmas atsipeikėjo Jonas ir puolė mamai į glėbį, iš paskos aš, o visus apglėbė Tėvelis.
Stovėjome visi keturi susikabinę, iš akių ritosi ašaros, ir neįstengėme beištarti žodžio. Laimės ir džiaugsmo ašaros atėmė mums žadą. Pirmiausiai, lyg koks aidas pasigirdo tyliai ištarti kelis kartus mamos žodžiai "- Trys aukso žiedai, trys aukso žiedai..." Vėliau ji papasakojo, kad tą naktį, kai mes pasimeldę pas Aušros Vartų Mariją, grįžę prie savo daiktų, nakvojome Vilniaus geležinkelio stotyje, ji sapnavo, kad ant savo rankos turėjo tris aukso žiedus.

O dabar, prie Minijos lankoje, mes kaip tie biblijos "sūnūs palaidūnai" stovėjome prieš ją ir žvelgėme į pilnas meilės jos nušvitusias akis. Ji stovėjo kaip tėviškės sodo gražiausia obelis, nors truputį palenkta vėtrų, bet balčiausiais gegužės žiedais nubarstyta galva. Mes bučiavome rūpesčių ir sunkių išbandymų, giliomis raukšlėmis išvagotą veidą ir sunku buvo patikėti, kad tai Tiesa.
Mama, išleisdama mus Tu pasakei: - "Aš liksiu saugoti namų".

Tavęs vos nenužudė atėję rusų okupantai. Matei kaip nedori žmonės grobia užgyventą turtą, tuštėja tvartai, aruodai. Nežinioje dingo išvykę į Vakarus Tavo vyras, penki vaikai, anūkė, žentas. Tie metai tau negailėjo smūgių, širdies žaizdų. Prie viso to bolševikai areštavo ir į gulagą ištrėmė vyriausią sūnų Antaną. Kaip visą tą galėjo pakelti trapūs kaimo moters pečiai? Kas suteikė tiek jėgos tą viską iškęsti? Tu buvai stipri ir išdidi, kaip mūsų Paminijo Galiūnas Ąžuolas.

Mama, Tavo žodis išsipildė. Kaip po visų klajonių mes "trys aukso žiedai" grįžome, galėjome nuo darganų pasislėpti po savo gimtuoju stogu, susišilti prie namų židinio ugnelės, pajusti Tavo rūpestingą globą.

Ačiū, tau mama! Išsaugojai.

Taip 1945 m gegužės mėn. 26 d. baigėsi mano Didžioji Kelionė į Vakarus, užtrukusi 229 dienas.
Išvykstant į vakarus vokiečių okupacijos pabaigoje valdėme 46 ha. žemės, buvo pilni tvartai gyvulių, aruodai grūdų, vadinomės ūkininkais.

Grįžome į Sovietinę okupaciją. Mums bepriklausė 5 ha žemės, po vieną ketvirtį visų pastatų ir vadinomės "buožėmis".

Priedo, lyg Damoklo kardas kabojo virš mūsų dar ilgesnė kelionė į rytus. Ji tęsdavosi ne dienomis, o penkmečiais, dešimtmečiais.

Tris kartus Sovietų valdžia buvo išrašiusi nemokamus bilietus į gyvulinius vagonus, bet per Dievo apvaizdą ir mūsų užsispyrimą tos kelionės pavyko išvengti.

4. Didžiosios kelionės aidai
1944.11.09 iš mūsų sodybos į vakarus išvyko trylika asmenų.

Mūsų giminės: tėvas, sūnūs Zenonas, Jonas, Anicetas; dukros Bronelė, Monika Butkevičienė, žentas V. Butkevičius, anūkė Danutė, pusbrolis K. Žutautas ir penki laikinai pas mus gyvenę "vanagai". (Apie juos rašiau 2003-12-12 "Žemaičių saulutės" Nr. 45).

Kaip susiklostė vėlyvesnis mūsiškių likimas? Kur nunešė juos karo audros? Kokia tolimesnė mūsų šeimos dramos eiga?

Žinoma, karo metu vyksta milijonai, dramų ir tragedijų. Kenčia kūdikiai, suaugę ir senieji. Tai ne tik pavienių asmenų, bet tautų ir valstybių dramos.

Gegužės mėnesio pabaigoje mes - "trys aukso žiedai" po klajonių grįžome namo. Radome gyvą Mamą, bet vyriausias brolis areštuotas ir išvežtas į katorgą. 1949 m į Sibirą išvežė sesę Aureliją su šeima. Mums likimas lėmė sudėtingą pokario gyvenimą okupacijoje.

Po kelių metų gavome žinią iš vakarų. Sesę Moniką su šeima likimo ir jūrų bangos nuplukdė į tolimą Australiją. Bronelė laikinai apsistojo ir sukūrė šeimą ūkanotoje Albiono saloje - Anglijoje, Zenonas kirviu mojavo Kanados miškuose.

Išvykę, suko lizdus, kūrė šeimas, augino ir mokino vaikus.

Mūsų šeima, kaip ir visa tauta liko suskaldyta į tris dalis. Vieni vakaruose, kiti namuose, treti rytuose. Vieni vargsta patekę į "kapitalizmo džiungles", kiti už geležinės uždangos statome socializmą, žvyruojame vieškelį į "šviesų komunizmo rytojų". Bėgo metai, grįžo iš Sibiro brolis Antanas, sesuo Aurelija. Pakutuvėnų kapinėse ant Minijos kranto po beržais amžinąją ramybę rado Tėvelis, po mėnesio, taip ir nebeišvydusi, ant rankų, vakaruose likusių dar "trijų aukso žiedų" nuėjo Mamytė. Keičiasi kartos. Jau ir aš, pats jauniausias, vedęs, auginau sūnų. Vienų iš mūsų, gyvenimo ratai dar kopia į viršų, kitų jau ritasi į pakalnę. Kol kas tik laiškais pasikalbame su "vakariečiais", pasveikiname su šventėmis. Nepamiršta jie ir mūsų "komunizmo statytojų", kartais kokiu siuntinėliu pamalonina. Nors santykiai tarp JAV ir Tarybų Sąjungos šaltoki, tačiau laikai keičiasi. Išleidžia pavienius asmenis pas giminaičius, pradeda atvykti turistų grupės iš Amerikos. 1972 m. pirma kregždė iš už Atlanto - atskrenda sesuo Bronelė. Į Vilniaus aerouostą pasitikti susirenka dvi delegacijos. Viena iš Stonkų, kita jos vyro Maleckų giminės. Turistus iš JAV apgyvendina "Gintaro" viešbutyje. Visur jaučiame saugumo žvilgsnį, tai ir pokalbiai patalpoje gana santūrūs. Nepasakosiu smulkiai apie atvežtų "trofėjų" dalybas. Nors Amerikoje "krimplenų" gadynė jau buvo pasibaigusi, pas mus moterims toks rūbas dar buvo aukščiausias mados klyksmas. Atvykusių tautiečių pavieniui neleidžia niekur iš Vilniaus išvažiuoti. Organizuotai nuvežė į Trakus, Druskininkus, Kauną ir į ... pionierių stovyklą.

Po 28 metų grįžusi į Lietuvą dukra neturėjo teisės nuvykti net ant savo tėvų kapų. Pasikalbėti iš širdies galėjome tik kur skvere ant suoliuko, apsižvalgę ar kas arti atsidūręs nepasiklauso.

Juos stebino, mūsų gyvenimas, parduotuvės, apranga, būdas, elgesys. Mes atrodėme susiraukę ir pikti. Jiems buvo nesuprantama kodėl mūsų gatvėse važinėja tik "Moskvičiai", "Žiguliai", "Volgos" ir "Zaporožiečiai". Ir tų mašinų tiek nedaug.

Mums čia buvo kasdienybė, o jiems egzotika. Sutarėme su Bronele, kad atsius man iškvietimą į Ameriką.

Po 28 metų Vilniuje Antanas, Bronelė, Aurelija, Jonas. (Aš fotografuoju)

Baigėsi sesės viešnagė Lietuvoje. Atsisveikinome. Ji išskrido į Maskvą, Paryžių, Čikagą, o man liko viltis, kad, gal, pamatysiu Ameriką.

Žinoma, keliauti niekas nedraudė ir po Sovietų Sąjungą. Tris kartus atsisakėme "paslaugų" veltui nuvykti už Uralo. Su šeima važiavome atostogauti į Kaukazą, Krymą. Teko aplankyti ir Bulgarijos Demokratinę respubliką, bet pakliūti už "geležinės uždangos" pas kapitalistus ne vieno svajonė buvo.

Po pusmečio gaunu iškvietimą. Nueinu į pasų skyrių, sužinoti kokie reikalavimai. Išaiškino kiek ir kokių nuotraukų reikės, charakteristikų, pažymėjimų. Duoda keturis didžiulius lapus anketų. Viską reikia išsamiai surašyti. Pasirodo, kad reikia žinoti, kada gimė ir mirė tavo bočiai, kur palaidoti. Kur gyveno tėvai iki revoliucijos ir po; kada gimę. Viską smulkiai apie brolius ir seseris. Kur ir ką dirba užsienyje. Ir pameluoti nieko negali. Saugumas viską patikrina. Charakteristiką irgi parašo, kad pagal ją galėčiau būti pristatomas Lenino ordinui gauti.

Viską surenku, susegu ir atiduodu pasų stalo viršininkei. Ji perduoda saugumui. Po kelių dienų į ūkį atvyksta svečias. Susipažįstame.

Aleksiejus iš saugumo komiteto. Nori asmeniškai pasikalbėti, pabendrauti. Pasikviečiu ūkio valgykloje į svečių kambarį, personalas padengia stalą, pradedame bendrauti. Prasideda pokalbis. Apie mano gimines Alioša, kai ką, žino geriau negu aš, kai ką tenka tik patikslinti. Ant stalo irgi situacija keičiasi, jau po stalu trys tuščios stipresnio gėrimo bonkos ilsisi. Dar viena, ir mano pašnekovui jau apatiniai dantys apsemti. Mano masė daug didesnė, aš dar laikausi. Pažada, kad pasistengs, "viskas bus gerai". Atsisveikinome. Jis sėdo prie vairo ir išvažiavo. Nebuvo "viskas gerai". Alioša grįždamas nesuvaldė "Volgos", peršoko griovį ir įlėkė į arimą man pasibaigė pusės metų iškvietimo terminas, palaiminimo negavau. Panašus likimas ištiko ir antrą iškvietimą.
Sena žmonių patarlė teigia: - "trečias kartas nemeluoja". Tą galiu patvirtinti ir aš. 1988 metais gaunu iškvietimą. Vėl tos pačios ceremonijos. "Konsultantas" Alioša jau nė nebeklausinėj o apie mane ir giminę. Išnarstė viską po šlunkelį.

Nebereikėjo nė snapso gerti, vietoj to paprašė bulvių maišo. Daviau. Po mėnesio iš pasų stalo viršininkės gaunu pranešimą, kad galiu važiuoti į vidaus reikalų ministeriją pasiimti užsienio paso. Kaip su sparnais nulekiu į Vilnių. Iškeičiu savo tarybinį pasą į užsienio. Dabar jau leidžia ir rublius į dolerius išsikeisti. Cia jau susidūriau su tikru sovietinės ekonomikos fenomenu. Už 420 rublių gaunu beveik 800 JAV dolerių. (Tuo tarpu jokioje kapitalistinėje valstybėje sovietinis rublis nebuvo konvertuojamas). Jaučiausi turtingas kaip Rochfeleris. Dabar jau į Maskvą į Amerikos ambasadą vizos. Ryte Vilnius -Maskva traukiniu atvykstu į Baltarusijos stotį. Atsisėdęs, laukiamajame pavalgiau lašinių su duona ir agurkais. Nežinia kaip čia seksis. Taksi pasiekiu Amerikos ambasadą. Vestibiulyje juodaodis sargybinis liepia palikti rankinę ir eiti pro metalo detektoriaus lanką. Pasigirdo klaikus čirškimas. Sugrąžina atgal ir liepia iškraustyti kišenes. O ten "šaltas ginklas". Kai valgiau stotyje lašinius lenktinį peilį įsidėjau į kišenę. Paduodu sargybiniui savo ginklą. Jis žiūri ir kraipo galvą. Lenktinis peilis su rūdijančia geležte, dar kvepiančia lašiniais ir su papildomais konservai atidaryti, alui atkišti ir kamščiui ištraukti mechanizmais, išties atrodė grėsmingai. Sargybinis įdeda į maišiuką ir uždaro į seifą. Ambasadoje viskas vyksta greitai. Užpildau kažkokį popierių, pateikiu dokumentus, dar atsakau į klausimą, kad esu profsąjungos narys ir viskas. Liepia ateiti po poros valandų.

Pagaliau vizą turiu. Nuo sargybinio paimu rankinę, gražiame krepšiuke įdėtą, paduoda ir mano "šaltą ginklą". Skubinuosi į lėktuvų kasas. Prie pastato didžiulė eilė. Gal koks tūkstantis klijentų. Čia parduoda bilietus į visas pasaulio šalis. Eilė viena, įėjimas vienas. Aiškinuosi kokia tvarka. O ji tikrai sovietinė. Atėjęs užsirašai į klijentų vedamą eilės sąrašą. Įsidėmiu savo numerį. Kas trys valandos patikrinimas, (pereklička). Jei tuo momentu tavęs nebus, išbrauks iš sąrašo. Užsirašau. Pagal visą logiką įsitaisau čia mažiausiai trims dienoms. Per dieną eilė sutrumpėja apie 300 žmonių. Artinasi darbo pabaiga. Nakčiai reikia dežuruojančių su sąrašu, kad kas atėjęs nesudarytų kitos eilės. Pasisiūliau aš. Pažiūrėjo, kad stambus diedas "zdarovij mužik", mano kandidatūra patvirtinta. Atsiranda ir daugiau savanorių.

Dežuruojame dviem pamainomis: keturi nuo 18 iki 24 vai., kiti keturi nuo 24 vai. iki 6 ryto. Ryte vėl renkasi, formuojasi eilė, rytmetinis sąrašo patikrinimas ir laukia darbo pradžios. Naktį budėję patenkame į pirmą dešimtuką. Man gerai, Maskvoje vis tiek neturiu kur nakvoti, birželio vidurys, naktys šiltos.

Stebiuosi lietuvių gabumu: į mūsų pamainą pakliuvome visi tautiečiai. Aš tapau brangiojo sąrašo saugotoju. Naktis praėjo be nuotykių, į kasų patalpą įėjau penktas. Pagaliau, bilietai kišenėje, vos ne amerikonu jaučiausi.

Grįžtu į Baltarusių stotį. Ta kryptimi bilietai išparduoti dviem dienom į priekį. Galiu gauti tik lėtaeigiame traukinyje Maskva - Kaliningradas. Kupė nėra, tik gulima vieta (plackartė) bendrame paskutiniame vagone. Gerai bus, kad tik greičiau išvykti iš Maskvos. Traukinyje nors išsimiegosiu. Jau beveik dvi paros kaip be miego. Išvykome pavakarėj. Beveik pirmas įsikraustau į vagoną susirandu savo vietą ant lentynos antrame aukšte. Palydovės paprašau patalynės. Pasiūlė tik čiužinį, daugiau nieko neduoda, nes keleiviai išgrobsto. Gerai ir čiužinys, vis tiek nesirengsiu, nes triusikų specializuotuose kišenėse dokumentai, bilietai ir pinigai. Antrame aukšte šilta, tai nusivilkau striukę įsidėjau į rankinę, dirželiu apsivyniojau riešą ir po galva.

Pradedu snūduriuoti, renkasi bendrakeleiviai. Iš kalbų supratau: dvi močiutės važiuoja pas vaikus į Minską. Kiti su didžiuliais pundais, užstato visas laisvas vietas ir praėjimus. Tai "krepšininkai" iš Maskvos į tolimesnius miestus ir rajonus veža dešras, maisto produktus. Publika įvairi: moterys, vyrai, seniai, paaugliai. Įsitaisę patogiau pradeda lošti kortomis arba "atsigaivina" vynu ir kitais gėrimais. Vienas vis smalsiai žvilgčioja į mane. Neturiu jokio noro bendrauti. Sauna į galvą išganinga mintis - apsimesti kurčnebyliu. Pagaliau, neiškentęs nutaria mane pakalbinti. Atsistoja pajudina už kojos ir gundo: -"kelkis diede, išgersime, kortomis palosime". Aš išvertęs akis mykiu, rodau į ausis ir burną. Suprato - "kurčnebylis niekšas" - reziumuoja.

Traukinys vos velkasi, atrodo stoja ties kiekvienu stulpu. Keleiviai įsismagina, vienur jau girdisi dainuojant. Kažkur spygauja moteriškas balsas, verkia vaikas. Aš įsikūręs patogioje geografinėje vietoje: prie įėjimo ir tualeto. Reikalo prispausti keleiviai eina juo pasinaudoti, visur pristatyta krepšių, kliūva, savininkai barasi. Toje kelionėje įsitikinau, - kokia turtinga rusų kalba. Kažkur, viduryje vagono vyko rimtesnis konfliktas, be žodžių dvikovos buvo panaudoti ir veiksmai.
Palydovė daro tvarką bet sunkiai sekasi. Pagaliau pagrasina, jeigu nesiliaus, sekančioje stotyje atkabins vagoną. Čia, tai, bent, net šaltas prakaitas išpylė. Vagono neatkabino, atėjo milicija ir išsivedė triukšmadarius. Tolstant nuo Maskvos mažėja "krepšininkų". Ryte liko tik dvi senutės. Einu į tualetą apsitvarkyti. Linkteliu bendrakeleivėms. Girdžiu užjaučiančius žodžius: - "Koks nelaimingas..". Atsisėdęs apačioje žiūriu į Rusijos landšaftą. Krūmų begalės. Kai kur tolumoje, fermos, kaimai.

Senutės kalba, kad mes jau Baltarusijoje. Matosi, kad ir žemdirbystės kultūra kita.

O, kaip nustebo jos, kai iš manęs išgirdo nuomonę, kad čia geriau tvarkomasi. Viena, net ranką kėlė žegnotis. Stebuklas. Paaiškinau kodėl tokį suvaidinau. Visi juokiamės. Paskui kelionė buvo visai įdomi, aš jas rūkytais lašiniais pavaišinau, o jos man papasakojo kiek Minske turi anūkų, kaip sekasi gyventi Vladimiro gubernijoje kolūkyje. Iš Maskvos iki Kauno važiavau 24 valandas. Dabar manęs jau laukė šuolis per Atlantą. Namuose susiruošiau kas reikalinga kelionei, apsirūpinau lauktuvėmis. Iš Vilniaus į Maskvą išvykstu 1988  m.  birželio  24  d.  Tą dieną prie  Katedros  įvyko  pirmas  Sąjūdžio organizuotas mitingas. Pilna aikštė žmonių, išlydi Lietuvos delegatus į TSRS XIX partinę konferenciją. Plaikstosi trispalvės vėliavos, girdisi šūkiai; "Lietuvai valstybinė lietuvių kalba", "Lietuvos jaunuoliai karo tarnybą atlieka Lietuvoje", Lietuvos herbas - Vytis, vėliava - trispalvė, himnas - Kudirkos tautinė giesmė". Ant pakylos kalba V. Landsbergis, Just. Marcinkevičius, Veronika Pavilionienė su kitais dainuoja "Oi neverk motinėle, kad jaunas sūnus ...".

Negaliu patikėti savo akimis. Ašaros temdo akis. Užmiršau, net kur važiuoju. Sūnus paragina, kad metas eiti į geležinkelio stotį. Katedros aikštėje matytas vaizdas lydi visą kelionės į Maskvą laiką. Tai Gorbačiovo "perestroikos" vaisiai. Atvykstu į Maskvą ryte. Turiu dar beveik parą laiko iki skrydžio. Pavažinėju po Sąjungos sostinę, nueinu prie Kremliaus; didžiulė eilė laukia pažiūrėti į Leniną. Tegu žiūri, man jis neįdomus. Pavakary nuvažiuoju į tarptautinį Seremetevo - 2 aerouostą. Išskrendu kitą rytą 6 vai. Galvoju, gal, gausiu kur viešbutyje pernakvoti. Deja, tvarka kaip ir visur. Snaudžiu atsisėdęs ant minkštasuolio. Išvykstant negalima vežtis tarybinių pinigų, kiek neišleidai palik aerouosto taupomojoje kasoje. Vėl proga pastovėti eilėje. Nors, tų sumautų rublių Amerikoje joks bankas ar keitykla neima. Dolerio, irgi jokio negali parsivežti - atims. Tarybiniam piliečiui, tik tarybinis pinigas!

Artinasi lauktoji valanda, atiduodu bagažą. Su dokumentais rankoje stoju prie pasienio kontrolės posto. Jaunas pasienietis paima pasą, pažiūri į nuotrauką ir į mane, vėl į nuotrauką vėl į mane. Jau kokias.penkias minutes apžiūrinėja.

Tokia kontrolė veikia psichologiškai. Kilo mintis: - "dabar apžiūrinėja iki pusės, o jeigu lieps kelnes nusimauti ir tiek apžiūrinės, gali lėktuvas be manęs išskristi". Ačiū Dievui, paleidžia, į pasą įdeda išvykimo spaudą.

Aš jau Aerofloto keleiviniame lėktuve, šypsosi gražios, malonios stiuardesės. Jeigu laimingai, lėktuvas pakelyje nenukris, tai dar šiandien būsiu svečiuose pas "Dėdę Semą".

Tūlas gali pasakyti: - "didelė čia kupeta, šiandien tūkstančiai iš Lietuvos skraido į Ameriką ir kitas šalis ir niekam nė motais".

Taip, šiandien, o tada tos valandos man teko laukti šešiolika metų ir tik "trečias kartas nemelavo".
Si diena man bus labai ilga. Skrendu iš rytų į vakarus, taip velku iš paskos ir ilginu dieną. Pirmas sustojimas Kanadoje Ganderyje. Pasipildo degalų ir į Kenedžio aeroportą Niujorke. Cia praeinu imigracijos ir muitinės procedūras ir persėdu į lėktuvą skrendantį Čikagon. Baigiu įveikti jau aštuntą laiko juostą. O'Hario aerouoste pasitinka artimieji.

5. Amerikoje

1906-siais metais Tėvelis Antanas Stonkus pirmas iš mūsų genties atrado Ameriką. 1988-06-26 atvykusį jauniausią sūnų Anicetą pasitiko čia įsikūrusi sesuo Bronelė su šeima

Sunku apibūdinti pirmus įspūdžius, patekus iš sovietinio į kapitalistinį pasaulį. Važiuojant iš aeroporto pas sesę į namus, išsižiojęs spoksojau ir negalėjau patikėti, mašinų įvairove, kiekiu, pastatų tvarkingumu, reklama. Ką akys matė, įspūdžiai netilpo į galvą.

Namuose sėdint prie kepto kalakuto ant stalo, pasakojau kelionės įspūdžius. Gana santūriai priėmė mano pasakojimą apie mitingą Katedros aikštėje. Jie apie tai dar nieko nebuvo girdėję. Atvykęs birželio 26 d. buvau vienas iš pirmųjų to įvykio liudininkų. Kaip man Vilniuje taip čia jiems Čikagoje niekaip netilpo į galvą kad tai įmanoma valdant Lietuvą bolševikams.

Manė, kad tai pigus savanaudiškas populiarumo ieškojimas. Po pusdienio mano pasakojimą patvirtino radijas, o kitą dieną lietuvių dienraštis, "Draugas"išspausdino žinutę. Buvau reabilituotas. Bronelės pažįstami ėmė kviestis į svečius, kaip gyvą to įvykio liudytoją. Mano populiarumas ėmė kilti. Pirmą savaitę, gyvenau kaip kokioje migloje. Atvykęs iš "sovietinio rojaus", kur parduotuvėse tik šlapia dešra, galvijų kanopos, vienos rūšies nepasterizuotas "Žigulinis" alus ir visur, kur pasirodo kokio "deficito" begalinės eilės, mane glumino gausa.

Vaikščiojant po supermarketus, matydamas tiek visokių gėrybių, nerandu atsakymo į klausimą: - "kas gali tiek suvalgyti?"

Parduotuvėse jokių eilių, visos prekės gražiausiai supakuotos, durys kaip Maskvos aeroporte Šeremetevo-2, pačios atsidaro ir užsidaro. Daug kas glumina į Ameriką atvykusį "komunizmo statytoją". Dukterėčios Gražinos namų kaimynystėje pamatau atidarytą garažą o jame pirmą kartą į Ameriką atvykusį "homus sovietikus" daug kas stebina, net glumina. Ten gyvenantys tėvynainiai mėgsta svečiui aprodyti savo būstą, mašinas, kiemą, aplinką. Pas mus miesteliuose, kolūkiuose, kaimuose buvo dažnai rengiamos gražiausių sodybų konkursai. Amerikoje sunku būtų nustatyti nugalėtoją, nes visur (išskyrus juodųjų kvartalus) taip gražiai sutvarkyta, kad negali atsistebėti. Kaimynai tiesiog lenktyniauja, kurio gražesni gėlynai, dekoratyviniai krūmai, žalesnės vejos. Namų architektūra ir spalvos, mūsų "sovietinei" akiai, įpratusiai matyti murzinų silikatinių plytų statinius, kelia nuostabą. Po antro pasaulinio karo atvykusių lietuvių (dipukų) nostalgija paliktai gimtinei čia pasireiškia, kur atokiai pakraštyje tarp tų grožybių pasodinti keli kelmeliai pomidorų, burokėlių, morkų, krapų, simboliniai daržai.

Svečiuojuosi pas dukterėčią Gražiną. Sie metai jai ir vyrui Raimondui ypatingi - gimė pirmagimis, ruošiasi krikštyti.

Pirmiausiai aprodo didelį, dviejų aukštų namą su terasa. Kambarių daug. Man, pripratusiam prie tarybinių standartų daugiabučiuose pastatuose (dviejų, trijų kambarių butai) truputį nejauku. Virtuvė baru atitverta nuo svetainės, moderniausi įrengimai.

Apie mikrobanginę krosnelę buvau skaitęs tik "Mokslas ir gyvenimas" žurnale, o čia Gražina įdėjo pakelį kukurūzų, įjungė ir po kiek laiko išėmė pagamintus "popkornus" Už kiemo tvoros matosi didžiuliai golfo laukai. Kadaise rašytojas M. Tvenas buvo pasakęs, kad golfas "sugadintas pasivaikščiojimas". Beveik jo teisybė. Nuo namo terasos aš, sesuo Bronelė ir iš Kanados atvykęs brolis Zenonas, stebime įvykius golfo lauke. Sportiniais rūbais apsirengę ponai su lazdomis bando savo rankų ir akių taiklumą. Pamuša kamuoliuką ir sėdę į savaeigį vežimėlį seka įkandin. Ponai jau tingi pavaikščioti.

Šeštadienį nuvykstame į Bronelės vasarvietę prie Mičigano ežero. Gimtinės atminimui vila pavadinta "Minija". Tais laikais sovietinė spauda trimitavo, kad amerikonai Didžiuosius ežerus pavertė pamazgų duobe. Tačiau, atsirado šaunus vaikinas, kadaise atvykęs iš Lietuvos ir tuos ežerus išvalė.

Šitoje vasarvietėje gyvena, arba praleisti savaitgalius atvyksta nemažai lietuvių. Pas vieną tautietį sode ant Mičigano ežero kranto sekmadieniais laikomos Šv. Mišios. Atvyksta kunigas, iš sandėliuko išnešamas stalas, sudedamos kėdės, susirenka tikintieji ir vyksta pamaldos. Man keistokai atrodė, kad vietoje vyro zakristijono kunigui patarnavo simpatiška ponia. Jai šypseną sukėlė, kai į aukų lėkštę įdėjau kišenėje užsilikiusią sovietinę trirublę.

Kur benuvyktumi norisi kuo daugiau sužinoti, pamatyti, patirti įvairiausių emocijų. 1988 metais nuvykus į Ameriką visokiausių emocijų patyriau sočiai. Tuo labiau, kad sovietinė propaganda apie Ameriką tiek visokių nesąmonių buvo pripasakojusi, pridrabsčiusi purvų, tad atsidūrus čia tik stebėtis reikėjo.
Svarbu dar, kad visą viešnagės laiką turėjau gerus gidus: dukterėčią Reginą, jos vyrą Gintarą. Jie nufotografavo mane tokiose vietose, kurių Sovietų Sąjungoje būtumei nė su žiburiu neradęs. Įdedu keletą nuotraukų.

Tais   metais   rašė,   kad   Maskvoje   žadama   įruošti   greito   maitinimo McDonaldo restoraną. Čikagoje jų galėjau rasti vos ne kiekvienoje gatvėje.

Ilgus metus reikėjo dirbti, laukti eilėje, arba duoti valdžiai kyšį, kad gautum "Žiguliukui" arba "Volgai" paskyrą. Čikagoje, daugumoje, didesnių gatvių sankryžų kaimynystėje, biznieriai mašinų turgeliuose siūlė savo paslaugas be valdžios malonės.

Jau daug metų prieš tai amerikiečiai išsiruošę į kelionę nebesinaudojo triusikų slaptomis kišenėmis, o įsigiję banko kortelę, nuvykę pinigus pasiima bankomatuose. Aš vykdamas į Maskvą pinigus saugojau priglaudęs kuo arčiau kūno.

Čikagoje yra viena labai ilga gatvė. Vykdamas ja gali aplankyti įvairiausius kraštus. Čia rasi vokiečių, prancūzų, rusų, kiniečių, lenkų, italų, latvių, lietuvių ir kt. tautų sektorius. Restoranuose ar tavernose gali pasmaližiauti tautiniais skanumynais.


Pirma pažintis su "pinigų mašina"

Tiesiog nuostabą kelia amerikiečių gyvenimo tempas. Iš viso pasaulio tautų atstovų sudaryta pilietinė nacija. Įvairių rasių tolerancija. Amerikiečiai sugeba dirbti ir švęsti. Liepos 4 diena - Amerikos Nepriklausomybės šventė. Savaitę gyvena švenčių nuotaika, parduotuvės reklamuoja savo prekes.

Viską vainikuoja liepos ketvirtosios vakaras. Visoje Amerikoje sutemus prasideda galingos fejerverkų, saliutų simfonijos. Man liepos 4 d. Nepriklausomybės šventėje teko dalyvauti 1988 ir 1999 metais. Negali patikėti akimis kaip pakilę tūkstančiai raketų išsiskleidžia ir akimirkai danguje pražysta įvairiaspalvėmis gėlėmis, snaigėmis. Norėčiau tokį grandiozinį reginį išvysti iš kosmoso.

Tarybiniais laikais fejerverkais galėjome pasigrožėti naujųjų Metų naktį. Tada kariškiai ar sugebėję nuo jų "sukombinuoti" piliečiai, pliaukštelėdavo kelias salves, ar pavienes raketas į viršų. Palyginus, vaizdžiau tariant, tai buvo tik senio pyrstelėjimai prieš galingų bombų sprogimą.

Patys amerikiečiai mėgsta sakyti: - "Amerika yra Amerika". Ir ką tu žmogus, atvykęs per mėnesį pamatysi. Čikagoje buvau pasikėlęs ant aukščiausio pasaulyje dangoraižio Sear's Tower, aplankiau lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse tetos Aurelijos Ivinskienės ir pusbrolių Jono ir Janinos kapus.

Žentas Gintaras (dukterėčios Reginos vyras) veža į įdomią vietą bet nesako kur. Vėl sustojome prie kapinių. Ant įvairių dydžių paminklinių lentų ir monumentų užrašai, graudžios sentencijos.


Sustojau prie giminės memorialo

Čia palaidoti čikagiškių numylėtiniai šuneliai, katytės, kanarėlės, papūgėlės ir kitokie lojantys, kniaukiantys, šliaužiantys, skraidantys, giedantys Dievo tvariniai. Ant rausvo granito akmens nušlifuotos plokštės iškaltas užrašas: "Rasputinas III", žemiau šeimininkės aimana: "Mylimasis Raspy". Apačioje iš datų matosi, kad eidamas keturioliktus metus šunelis giliame liūdesyje paliko šeimininkę.
Ant neaukšto postamento rausvo marmuro šlifuota didžiulė plokštė. Viršuje užrašas: "Froilin (panelė) guli čia, bet visada gyvens mūsų širdyse". Žemiau du angeliukai saugo jos portretą, įrašas, kad gyveno Oaukbruke, mirė turėdama 9.5 metų amžiaus.

Dar žemiau išvardyti jos nuopelnai, apdovanojimai, nepriekaištingas būdas ir charakteris. Dorumu lenkė žmogų. Dešinėje pusėje žemiau ant nedidelio marmuro luito nušlifuotos pusės trylikos metų Tinos ir vienuolikos m Gigio nuotraukos. Žiūrint man kaip specialistui į galvą lenda mintys: "Kodėl jie tokie jauni mirė, ar ne daktarai kalti?".

1988 metų birželio mėnesį Kanadoje Hamiltono mieste vyko Pasaulio lietuvių jaunimo tautinių šokių šventė. Susirinko jaunimas iš įvairiuose kraštuose esančių lietuvių bendruomenių, tačiau, deja, nebuvo iš Lietuvos TSR. Sovietinė vyriausybė baiminosi, kad dauguma nuvykę, gali nebesugrįžti - išsibėgioti.

Į renginį, kaip Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkė atvyko ir dukterėčia Danutė Butkevičiūtė - Baltutienė su šokėjais ir vyru Petru. Pasibaigus šventei, Hamiltone gyvenantis brolis Zenonas Danutę ir Petrą atvežė į Čikagą. Baltučiai buvo nutarę apsilankyti Niujorke ir Vašingtone. Bendrakeleiviu prisidėjau ir aš.  



1944 m spalio 9 d iš Pakutuvėnų išvykę į Didžiąją Kelionę (iš kairės) Bronelė, Anicetas, Danutė, Zenonas (dešinėje kraštinis) po 44 metų susitikome Čikagoje

Iš Čikagos nuskridome į Niujorką apsigyvenome Hiltono viešbutyje. Per pora dienų apžiūrėjome tik centro Manhetene įžymybes: SNO rūmus, centrinį parką, Rokfelerio centrą, kiniečių kvartalą, pasikėlėme į kadaise aukščiausią buvusį Emphyre statė Building dangoraižį. Per pora dienų kažko nepamatysi, gali tik pasigirti, kad "esi buvęs". Vaikščiojant tarp dangoraižių gatvėmis jautiesi nejaukiai lyg būtumei kokiuose kalnų tarpekliuose ar kanjonuose.

Kad Vašingtonas yra biznio ir finansų centras, jau supranti, matydamas tiek daug ilgais paltais, su peisais ir juodais katiliukais ant galvų žydų ortodoksų. Gatvėse matosi visokių rasių piliečių, turtingų ir ubagų, benamių su savo skurdžia manta ant suolų Centriniame Parke.

Iš Niujorko La Gvardijos aerouosto, esančio prie pat Atlanto vandenyno, nuskridome į šalia Vašingtono esantį Dalaso aerouostą. Vašingtone mus važinėjo ir gidu buvo Amerikos lietuvių jaunimo organizacijos pirmininkas Darius Sužiedėlis. Jis nuvežė prie Kenedžio memorialo Arlingstono kapinėse, į pirmo Amerikos prezidento J. Vašingtono dvarą - muziejų, aprodė sostinę. Vašingtonas skirtingai nuo Niujorko nepasižymi dangoraižiais. Iš senovės nustatyta, kad sostinėje joks pastatas negali būti aukštesnis už ant kalvos stovintį Kapitolijų.

Čia visos svarbiausios valstybės įstaigos išsidėsčiusios apie Pensilvanijos bulvarą. Viename gale Kapitolijus, kitame Baltieji Rūmai. Aplinkui ministerijos, netoli Kongreso biblioteka.

Po Kapitolijų galėjome pasivaikščioti, apžiūrėti. Didingas statinys. Norėjome įeiti ir į Baltuosius Rūmus, tačiau pataikėme nelankymo dieną.

Gavome leidimą aplankyti Amerikos Balso lietuvišką skyrių. Susipažinome su jo vedėju Romu Suchadolskiu. Stebėjome perduodamą "Amerikos Balso iš Vašingtono" lietuvišką laidą.

Keistas jausmas matyti, kai tiek metų slapta klausyta, bolševikų slopinami, tiesos žodžiai sklinda iš prieš tavo akis esančios studijos. Grįžęs atgal tik labai artimiems žmonėms galėjau apie tai papasakoti. Dar tik kalėsi pirmieji laisvės daigai.

Vašingtone aplankėme pasaulio meno galeriją aeronautikos, gamtos ir paleontologijos muziejus.

Ypač didelį įspūdį paliko didžiausia JAV sostinėje bažnycia - Marijos šventykla (Mary‘s Shrine). Viduje iš šonų yra garsiausių pasaulyje Šv. Motinos Marijos vietų koplyčios. Čia yra Airijos Motina - Karalienė. Gvadalupės Motina, Čenstakovos Motina, Kroatijos Bistricos Motina ir mūsų Šiluvos Motina (Our Lady of Šiluva).

Iš statulos šonų yra du spalvoto vitražo pano. Viename pavaizduota Lietuvos istorija: krikštas 1831-64 m. sukilimas, baudžiava. Spaudos draudimas, 1941 m. birželio bolševikinė tremtis.

Antrame pano, svarbiausi Lietuvos šventovių siluetai. Virš jų lanku užrašas: „Apsaugok Aukščiausias tą mylimą šalį". Vasario 16 dienos garbei, čia buvo aukojamos Sv. Mišios, vyksta pamaldos.

Vaikščiojant po Vašingtoną matėsi gatvėse ar skveruose prezidento Reigano normalaus dydžio maketai. Prie jų buvo galima nusifotografuoti, tačiau nerizikavau. Jeigu krečiant Maskvoje, būtų radę tokią nuotrauką, tai greit į namus galėjau ir nesugrįžti.

Į Dalaso aerouostą nuvežė mus su ponais Baltučiais, grafas Aleksandras Pliateris ir jo žmona. Atsisveikinome ir išskridome į Čikagą.

Baigėsi mano viešnagė Amerikoje. Laikas jau grįžti namo. Sesė Bronelė ir dukterėčia Regina nuveža į O'Hario aerouostą iš ten į Niujorką kur persėdu į „savą" Aeroflotą ir pirmyn į rytus. Pasienio kontrolės poste vėl tas pats apžiūrėjimas. Pasienietis paėmęs užsienio pasą pažiūri i mano fizionomiją į nuotrauką ir taip kokią 10 minučių terorizuoja. Laimė muitininkai pasitaikė nepriekabūs.

Maskvoje pasitiko sūnus. Jis jau pasirūpinęs bilietus traukiniui į Vilnių. Žmogus greitai pripranti prie gero. Grįžęs įtiek metų, atrodo, jau įprastą aplinką pasijutau lyg į kokį sąvartyną patekęs. Bet jau laikai keitėsi.
Po vienuolikos (1999 m.) metų vėl teko aplankyti Ameriką kartu ir Kanadą.

Ši kelionė skyrėsi nuo anos, kaip diena nuo nakties.

Nebereikėjo jokių charakteristikų, anketų, girdyti, ar bulvėmis penėti KGB „konsultantą Aliošą". Nebereikalinga buvo ir „matuška" Maskva. Viskas taip paprasta: gavau iškvietimą už 50 dolerių per pusdienį Vilniuje JAV ambasadoje į pasą įdėjo 10 metų galiojančią vizą Kasoje - bilietas į Varšuvą ir Čikagą.

Perskrendi Europos kraštą, Atlantą, dalį Amerikos, ir jau Čikagoje, tarp giminaičių. Atrodo viskas labai paprasta. Nebestebina jau nė mašinos, nė parduotuvės. Visko jau ir pas mus pilna. Susitikau senus pažįstamus, visi 11 metų pasenę. Jau daug išėjo į Anapilį. Apie antrąją kelionę grįžęs daugmaž, parašiau savo pasakojime „Vizijos virš Atlanto". Išspausdinto 2003 m. „Žemaičių Saulutėje".

Sį kartą važinėdamas po Ameriką ir Kanadą rašiau kelionių dienoraštį, kurį išlaikiau iki šių dienų.
Mano dukterėčia Gražina ir vyras Raimondas naftos kompanijos AMOKO pasiūlymu persikėlė gyventi į Oklahomos valstijos Tulsos miestą. Raimondas ekonomistas, kompanijoje užima aukštas pareigas.

Kviečia savaitei atvykti pasisvečiuoti. Oklohomos valstija yra centrinėje Amerikos dalyje, ant žemėlapio atrodo kaip mėsos kapoklė su rankena.
 
6. Iš kelionių dienoraščio
Ketvirtadienį, gegužės 27 d. vidurdienį atvykome į Midvėjo aerouostą. Kelionę išpirko Gražinutė. Bilieto nereikia - visi duomenys įvesti į kompiuterį. Pasakau skaičių, paduodu pasą ir gaunu su ryškiu numeriu įsodinimo kortelę. Vietos   lėktuve   nenumeruotos,   atsisėdau   prie   lango,   matomumas   geras.
Neatitraukiu akių. Štai kokia ta Amerika iš oro.

Perskrendame didžiulę upę (Misisipę), vanduo geltonas, matosi tiltai, greitkeliai, miškas, laukas, miestai, miesteliai. Tarpinis nusileidimas Kanzas-Sityje. Čia prilipa pilnas lėktuvas keleivių. Vėl ore. Leidžiamės Tulsoje. Aeroporte pasitinka Gražinutė ir sūnus Adomukas (11 m) ir Petrukas (8 m). Prisistatau: - Uncle Ancis". Jie-o'k" - ir uždeda mėlyną kepurę su užrašu Tulsa-Oklahoma.

Įsodina į didelį, geltoną Kreislerį ir veža namo. Pasirodo čia gana didelis miestas, gyventojų virš 400 000. Apylinkėse antra tiek. Gatvės plačios, daug modernių parduotuvių, įvairių įstaigų. Gyvenamieji kvartalai apaugę galingais medžiais, daugiausia ąžuolais, namai didžiuliai, daugybė gėlynų, dekoratyvinių krūmų, kruopščiai prižiūrimos vejos. Visur ideali tvarka. Privažiavome namus, prie garažo išlaipina, bet neleidžia į vidų. Čia pagal etiketą garbingas svečias pirmą kartą privalo įžengti pro paradines duris. Ta proga dar padaro nuotrauką ir iškilmingai peržengiu namų slenkstį. Apgyvendina jaukiame miegamajame su oro kondicionieriumi, televizorių, plačia lova, kėdė pasisupti. Atskirai rūbinė, vonia, tualetas. Ant durų rankenos užkabina kortelę: „Privacy Please". Reiškia, be mano leidimo niekam nevalia įeiti.

Apsitvarkęs išdalinu suvenyrus. Iš darbo grįžta Raimondas. Girdžiu, kad jis Gražiną vadina Greise, o ji Raimondą Rėjum. Taigi, aš svečiuose pas Greisę ir Rėjų Tulsoje.

Pietums jautienos kepsnys (steak) ant stalo visko ko širdis geidžia. Sėdome pietauti. Rėjus persižegnoja. Vaikystėje ir aš tėvų buvau pripratintas valgį pradėti su kryžiaus ženklu. Toliau beeinant klystkeliais į „šviesų rytojų" atpratau. Dabar vėl persižegnoju.

Svečiuose kamuoja kalbos ir valgio problemos. Norėčiau pasikalbėti su Rėjum ir jauniausiais giminaičiais, tačiau, kažkur prapuola patys reikalingiausi angliški žodžiai. Bendrauju per Greisę. Patiekalų visokių, nematytų, neragautų. Reikia žinoti ką su kuo derinti. Jau per pirmus pietus ant kepsnio užsipyliau salotų padažo. Konsultantu pasikviečiau jauniausią Petruką.

Kitą dieną susipažinau su Tulusa ir jos apylinkėmis. Oklohomos (pavadinimas nuo indėnų vado vardo) valstija apie 1000 mylių mylių nuo Meksikos ir 700 mylių nuo Čikagos. Gyventojų apie 3 milijonai. Klimatas šiltas, vasaros karštos, žiemų beveik nebūna. Kadaise čia gyveno 7 galingos indėnų gentys, dabar tam pažymėti ant automašinų numerių pavaizduotas septynios plunksnos.

Cia apie Tulsą, pirmiausia Amerikoje pradėta išgauti nafta. Visa Tulsos miesto istorija neatsiejama nuo „juodojo aukso". Mieste daug įvairių įstaigų susijusių su naftos verslu. Jų tarpe ir Lietuvoje gerai žinomos Viljamso kompanijos centrinė įstaiga. Per miestą teka plati Arkanzaso upė, tačiau kai būna dideli karščiai ji beveik išdžiūsta.

Vykstame į naftos magnato Franco Filipso įkurtą bizonų ir kitų laukinių gyvūnų draustinį ir muziejų.
Matosi medžiais apaugusios kalvos, firmos, rančos. Aptvaruose ganosi galvijai, arkliai. Daug kur, net, netikėčiausiose vietose aukštyn ir žemyn juda svirtys - pumpuoja naftą. Gana egzotiškas vaizdas. Privažiuojame WOOLAROC draustinį, įkurtą 1925 m. Prie vartų užrašas: „Gyvuliai laisvėje iš mašinos neišlipti. Važiuojame nurodytu maršrutu. Netoli ganosi grėsmingos išvaizdos bizonai. Važiuojam toliau.

Greisė sustoja, baisu važiuoti. Tokiam milžinui mūsų Kreislerį vieni juokai paguldyti „ant menčių". Laukiame, jis irgi niekur nesiskubina. Slenkame pro šalį, jis pažvelgia į mus ir tame žvilgsnyje pamatau ne pyktį, tiesiog panieką visai žmonių giminei, kur dėl savo žemų instinktų išžudė ištisas jų protėvių populiacijas.

Pakeliui matome stručių, antilopių, stirnų. Maršrutas veda tolyn į indėnų stovyklą. Keli vigvamai, ganosi margi žirgai.

Po 55 metų atvykęs susipažinau su gyvu indėnu. Raudonveidis brolis „blyškiaodžiui" buvo labai tolerantiškas ir į skalpą nesikėsino. Užtaisė dideliu šratu per vamzdį senovišką šautuvą ir leido iššauti į kalakuto maketą. Išmėginau ir garsųjį indėnų ginklą tomahauką. Mėginau pataikyti į gulinčio rąsto galą. Po tų dviejų bandymų supratau, kad toli man dar iki indėnų ar vakariečių.

Aplankėme didžiulį muziejų. Tai visa „Laukinių Vakarų" istorija. Savotiškų minčių kyla apžiūrinėj ant didžiuliame kambaryje patalpintus pono Filipso surinktus ginklus. Beveik visi Kolto modelio.

Grįždami užsukome į pirmykštę veikiančią naftos išgavimo verslovę. Nuo čia prasidėjo vietinių indėnų genčių žudynės, prievarta, bizonų ir mustangų išnaikinimas, miestų Tulsos, Oklahomos ir kitų suklestėjimas.

Sekmadienį vykstame į Šv. Marijos katalikų bažnyčią. Pamaldos prasideda 10 vai. bažnyčia šiuolaikinio stiliaus, moderniška. Didžiuliame hole keturkampis granito indas su švęstu vandeniu. Iš holo kelios durys į bažnyčios vidų. Klaupkos sustatytos amfiteatru. Kol dar neįnešta evangelija ir Komunija, pažįstami kalbasi, vaikučiai žaidžia, bėgioja. Įnešus Komuniją ir evangeliją visi meldžiasi, gieda. Rimtis. Mišių pabaigoje patikėtiniai dalija Komuniją. Duoda ne tik Kristaus Kūno, bet ir Kraujo (vyno) paragauti. Stebina jaunų šeimų ir jaunimo gausa. Darniai meldžiasi įvairių rasių ir tautybių žmonės.

Gegužės 31 Amerikoje žuvusių karių pagerbimo diena. Tulsoje „Gėlių ir Vėliavų" kapinėse ryte kariai pakelia 1500 Amerikos vėliavų. Dienos pabaigoje vėliavas nuleidžia skautai.

Vėliavų nuleisti vyksta ir Swiatekų šeima Greisė ir Rėjus skautų vadovai, Adomukas ir Petriukas skautai. Nuvykstame. Minia žmonių. Stebina įvairaus amžiaus, rasių ir tautybių apsirengusių skautų uniformomis dalyvių gausa. Cia pamačiau ir visas mažiukų oranžiniais baltinukais apsirengusių vaikų (vilkučių) ir žaliomis uniformomis vilkinčių jaunuolių, suaugusių ir žilagalvių senjorų.

Baigėsi mano neilga viešnagė darnioje tikroje amerikiečių ponų Swiatekų šeimoje. Esu jiems labai dėkingas už nuoširdžią globą. Čia Amerikos centro valstijoje, pamačiau tikrąją Ameriką, gyventojų pilietiškumą. Sekmadienį pamaldose, Vėliavų šventėje, tarp įvairaus amžiaus amerikiečių pajutau Amerikos dvasią. Palyginau su Lietuva. Deja.

Nepamatysi Lietuvoje bažnyčiose tiek jaunų veidų. Daug kas su ironiška šypsena palydi pamatęs gatvėje uniformuotą šaulį. O kur Lietuvos skautai?

7. Kanadoje
Amerikoje jau pabuvau pora savaičių. Vis vien, visko nepamatysiu, reikia išpildyti brolio Zenono kvietimą - nuvykti į Kanadą. Viešnagei turiu dešimtį dienų. Bet ką per tiek gali pamatyti, jeigu kaip rašoma 1997 m. išleistoje Bostono Lietuviškos Enciklopedijos 10 tome: Kanada trečioji valstybė pagal plotą didesnė už Europą. Iš Rytų į vakarus didžiausias ilgis 6440 km. Plačiausioje vietoje 4830 km. gyventojų 1977 m. statistikos žiniomis 23,4 mil., vidutinis tankumas 2,3 km.

Lietuvių imigracija prasidėjo apie 1900 metus iš Amerikos ir Anglijos. 1921 m. iš viso Kanadoje lietuvių gyveno 1970, o 1951 jau 16224.

Po Antrojo Pasaulinio karo iš Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklų atvykę lietuviai dirbo miškų kirtime, aukso kasyklose, anglies ir plieno pramonėje ir kitur.

1951 m. gausiausios lietuvių bendruomenės buvo Toronte 3587, Monrealije 3438, Hamiltone 1067.

Zenonas, baigęs darbo sutarties laiką Kanados miškų kirtimą apsigyveno Hamiltone. Čia vedė suvalkietę B. Dumčiūtę, įsigijo namą susilaukė dviejų sūnų ir dukrų (jauniausias sūnus mirė apie 15 metų amžiaus). Vyriausias sūnus Audrius vedęs italę, augina sūnų. Duktė Danutė inžinierė, augina 2 dukras. Jauniausia Silvija ištekėjusi dirba Lietuvių banke „Talka" Hamiltone.

Pirmoji Zenono žmona Birutė mirė ir kartu su sūnumi Daliumi palaidoti Meseseegos „Anapilio" lietuvių kapinėse. Po kiek laiko Zenonas vedė mirusio Birutės brolio našlę, Amerikos lietuvę Nelę, kuri iš Amerikos persikėlė gyventi į Kanadą. Hamiltone Zenonas visą gyvenimą praleido dirbdamas Fordo mašinų gamykloje.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę Zenonas pora kartų lankėsi Lietuvoje, kvietė atvykti į Kandą
Į svečius sesuo Bronelė ir svainis Vaclovas veža mane nauju Biuiku. Pakeliui nakvojame jų vasarnamyje prie Mičigano ežero. Šeimininkams visur rūpesčių, reikia nupjauti veją palaistyti augalus. Ryte anksti pajudame Detroito link.

Iki Kanados sienos apie 750 km. Judėjimas didelis, greitkelis geras, jeigu kur būna duobėtas, tai prieš jį įspėjama man dar nematytu ženklu: ant šešiakampės lentos užrašyta „Bum". Privažiuojame Detroito simbolį: milžinišką automašinos padangą. Mieste daug automobilių gamyklų. Prieš pasienio postą užeiname į parduotuvę, nusipirkti lauktuvių. Amerikoje alkoholiniai gėrimai pigesni. Ant Amerikos - Kanados sienos jokių problemų. Posto darbuotojas pro mašinos langą iškištą pasą grąžino ir liepė vykti tolyn. Jokio antspaudo. Už posto „Ambasadoriaus" tiltu važiuojame per Detroit river (upę). Viduryje Amerikos ir Kanados vėliavos. Nuvažiavę nuo tilto judame Kanados žeme. Žvalgausi. Važiuojame lygumomis labai gražūs ir švarūs pasėliai, spalvingai nudažyti fermų pastatai, matosi siloso bokštų, kaip ankščiau pas mus kolūkiuose. Keliai labai lygūs, judėjimas mažesnis negu JAV.

Apie 15 vai. pasiekiame Hamiltoną. Miestas slėnyje prie Ontario ežero. 1974 m. duomenimis 520 tūkst. gyventojų.

Sesė Bronelė sumaniai vairuoja savo Biuiką ir mes jau vietoje. Pasisveikinome, apgyvenome. Po kelionės reikia pailsėti ir pasistiprinti.

Velionės mamos „trys aukso žiedai" susitikome pas Zenoną Kanadoje

Kanadoje pirmą kartą, įdomu kuo daugiau pamatyti, suprasti jos dvasią, gyvenimo ritmą.
Kitą dieną vykstame į prie Hurono ežero esančią vasarvietę. Vesegą. Ten Zenono žmona Nellė turi nusipirkusi namą. Užsukame į lietuvišką bankelį „Talka", pas dukterėčią Silviją. Važiuojame į šiaurę. Kelias lygus, bet vingiuotas. Nemažai aukštų kalvų ir nuokalnis.

Pakelėje labai jaukūs miesteliai, kaimai, vešliai žaliuojančiuose ganyklose ganosi žali galvijai. Lyginu su lietuvišku landšaftu. Mūsų nenaudai.

Savaitgaliui praleisti atvažiavo ir Zenono dukra Danutė su vyru Rendžiu ir dukromis Katarina ir Kristina.

Dienos pasitaikė karštos, tai nuėjome atsigaivinti į ežerą, iki kurio apie 300 metrų. Išėjus iš miškelio prieš akis pasimatė platus smėlėtas paplūdimys ir ramus bekraštis ežeras. Atbradas labai platus, kad vanduo pasiektų pažastis, reikia bristi apie kilometrą. Paviršiuje vanduo šiltas, o giliau jau šąla kojos.

Birželio 6 d. (sekmadienį) 15 vai. vykstame į pamaldas, kurios vyksta lietuvių bendruomenės salėje. Visi tikintieji gana solidaus amžiaus. Kai pamaldų pradžioje atsisėdi ant krėslų, tai nebereikia jau nei stotis, nei klauptis. Čia vėl susitinku po 55 metų su ponu Br. Saulėnu, kuris 1944 metais vasarą su kitais „vanagais" gyveno mano tėviškėje Pakutuvėnuose.

Apie tai rašiau 2002 m. ir 2003 m. „Žemaičių saulutėje" straipsniuose „Vizija virš Atlanto" ir „Vanagai". Cia atokiame Kanados kaime, pono Broniaus sodyboje buvau maloniai priimtas ir pavaišintas.

Pasilepinę Vasegos kurorte birželio 8 d. grįžome į Hamiltoną. Kad daugiau pamačius, darome lanką ir grįžtame kitu keliu. Užsukame į Mesessgos, lietuviškąsias „Anapilio" kapines. Čia paskutinė Zenono žmonos Birutės ir 15 metų sūnelio Daliaus poilsio vieta. Šiose kapinėse palaidotas ir mūsų pusbrolis mokytojas Ant. Mingėla iš Vieštovienų. Pavaikštome po kapines. Dieve, kiek čia ilsisi garbių tautiečių, karo audrų atblokštų į Klevo lapo šalį.

Grįžę vykstame į priėmimą pas dukterėčią Silviją ir vyrą Robertą. Atvyksta ir Audrius su šeima Nustebino Roberto, Silvijos Audriaus ir jo sūnaus Pauliaus apranga: apsivilkę Lietuvos olimpinės rinktinės Barselonos Olimpinėse žaidynėse sportiniais baltiniais. Štai kokių patriotų galima sutikti svečioje šalyje.

Birželio 9 d. Silvija ir Robertas veža į Toronto. Iki jo netoli, tik 64 km. Toronto didžiausias Kanados miestas. Virš 4 milijonų gyventojų. Daug neprivaikščiosi ir nepamatysi. Mūsų tikslas apžiūrėti sporto kompleksą Sky-Dom ir aukščiausią pasaulyj e televizijos bokštą.

Sporto rūmai su atveriamu stogu. Uždengta apie 3 ha. ploto pastatytas 1989 m. Juose sutilptų 516 Afrikos arba 751 Indijos dramblių, Romos Koliziejus, arba 8 lėktuvai Boing-7475. Tribūnose gali susėsti 78000 žmonių.

Aukščiausias pasaulyje televizijos bokštas apie 553 m. aukščio. Iš jo kiti miesto dangoraižiai atrodo mažiukai.

Pasivaikščioję po miestą grįžtame atgal. Hamiltone vakarieniaujame vokiečių-bavarų restorane. Pasirenku „ūkininkų pietus". Atneša virtos dešros su troškintais kopūstais ir bulvėmis, užsigeriu alumi. Pavalgau sočiai kaip Suvalkijoj.

Birželio 10 d. iš ryto Audrius veža prie Niagaros krioklio. Nematęs šito gamtos stebuklo, kaip buvęs Romoje ir nematęs Popiežiaus. Pakeliui grožiuosi tvarkingais ūkiais. Daug vynuogynų, vyninių. Niagaros miestelyje užsukame į peteliškių muziejų. Po stiklo kupolu tarp augalų skraido šimtai tūkstančių įvairiaspalvių drugelių. Neįtikėtinas spalvų stebuklas. Laboratorijoje čia jie veisiami, auginami.

Mes jau prie krioklio - Niagara Falls. Ausis kurtina, krentančio vandens gausmas. Kanados pusėje krioklys arklio kanopos formos. Kaskadų ilgis 675 m., aukštis 54 m. Iš apačios kyla purslai, viršuje susidaro aerozolis, kuris mus kiaurai permerkia. Vaizdas stulbinantis. Amerikos pusėje krioklys mažesnis, ne toks įspūdingas. Sunku daryti nuotraukas - rasoja aparatas, viską gaubia rūkas.

Apie kazino žinojau iš įvairių knygų, spaudos, filmų. Čia Audrius nutaria mane supažindinti su šitokia instancija. Uždarame daugiaaukščiame garaže paliekame mašiną, nusileidžiame į pirmą aukštą ir pakliūname į kazino patalpą. Visur mirtina tyla, lošimo stalai, automatai. Didžiulė salė spirale eina į antrą aukštą toliau į trečią. Siame aukšte lošia ypatingomis sumomis. „Black Jack", „Pokerį", visokiais žaidimo automatais. Lošikai vadinami „gembleriais", o lošimą „gemblinimu".

„Gemblerių" visokių lyčių, amžiaus ir rasių. Visi susikaupę, susirūpinę, kaip greičiau praturtėti. Audrius išsiima 20 dolerių ir žada „gemblinti". Paklausiau ar tikisi ką nors išlošti. Papurto galvą kad ne. Bendrą vaizdą susidariau, kam veltui pinigą mėtyti - galima produktyviau panaudoti. Paklausė dėdės. Grįžtant važiuojame per vynuogynus, užsukame į dvi vynines. Paragaujame apie 10 rūšių vyno. Ypač skanus „Ice Wine" - ledinis vynas. Daromas iš natūraliai rudenį ant krūmų sušalusių vynuogių.

Vėl grįžtame į Hamiltoną. Audrius pakelyje iš mokyklos paima sūnų Povilą ir užsukame pas jį pietų. Sūnui 10 metų, jis man žinomoje Stonkų dinastijos genealogijoje septinta karta. Mišrūnas, mama italė, tėvas lietuvio „dipuko" sūnus. Antroji išeivijos karta. Kol Audrius kepa „barbikius" mudu su Poviliuku lauke mėtome į krepšį kamuolį.

Atėjo laikas atsisveikinti su svetinga Kanada. Sudie brolau, sudie giminės. Silvija ir Robertas išveža mane į Detroitą, iš ten lėktuvu į Čikagą. Vėl pervažiuojame Kanados - Amerikos sieną. Pasienio poste į mane jokio dėmesio, net paso nepareikalavo. Taip ir likau dokumente neatžymėtas, kad buvau
Kanadoje. Dar dvi savaites Čikagoje. Stebiu liepos 4 d. - Amerikos Nepriklausomybės šventės fejerverką.
Atšventėme Bronelės ir Vaclovo 50 m. vedybų jubiliejų. (Apie jį rašiau 2002 m. „Vizija virš Atlanto"). Visur mane giminės maloniai priima. Ypač malonu bendrauti su jauniausiais, trečiąja karta. Jų dėmesio nestokojau.

Prieš vienuolika metų lankantis Amerikoje buvo tik du anūkai. Dar tik kelių savaičių Gražinutės Adomukas ir trijų metų Reginutės Poviliukas. Dabar jau radau dvigubai. Adomuką su broliu Petriuku ir Poviliuką su sesute Laurute.

Pradžioje esu rašęs, kad M. Tvenas golfo žaidimą laikė „sugadintu pasivaikščiojimu". Nuvykus su dukterėčiomis ir jaunimu į Union Pear vasarvietę, buvau įkalbintas su jais pažaisti golfą. Ne tą ponų dideliame lauke, bet „mini". Ką gi, jeigu žaisti, tai žaisti.

Nors, golfo aikštėse sėkme nepasižymėjau, likau paskutinis, tačiau įspūdžiai ir nuotaika liko malonūs.
Baigę žaidimą gerokai įkaitę, atgaivą radome Mičigano ežero bangose.

Viskas baigiasi. Laikas namo.

„1999m liepos 7 d. Čikagos o'Hario aerouoste atsisveikinu su sese Bronele ir svainiu Vaclovu. Pasibaigė pusantro mėnesio užtrukusi viešnagė Amerikoje ir Kanadoje. Nors čia buvau mylimas ir gerbiamas, bet labai pasiilgau namiškių, Lietuvos. Grįžtu, kaip ir atvykau Lenkijos kompanijos LOT Boingu. Pakilęs lėktuvas pasuka į rytus. Skrendu į naktį, kuri bus trumpa. Patogiai atsisėdęs, mintyse rūšiuoju patirtus įspūdžius". Iš „Vizija virš Atlanto" 2002 m.

8. Australijoje
Pasakodamas apie savo keliones ne viską išdėsčiau chronologine metų tvarka. Nutariau pirmą ir antrą kelionę į Ameriką bei Kanadą sujungti į vieną, nes abejose labai daug bendro ir viena kitą papildo.
Tarp tų kelionių dar buvo tolimiausia, pas sesę Moniką ir giminaičius į Australiją, kuriai pradžią davė Amerika.

O buvo taip. 1988 metais lankantis Čikagoje, sesė Bronelė surinko telefono numerį ir pasakė: - "Anei, kalbėk su Monika". Net nepatikėjau. Taip paprasta. Kaip iš vienos trobos į kitą. Nereikia jokio užsakymo. Juk Melburnas kitoje pasaulio pusėje. Sesės Monikos nebuvau matęs ir negirdėjęs jos balso nuo 1944-ųjų. Paėmiau ragelį. - "Alio". Viešpatie, atrodo iš kito svieto atskrido velionės mamos balsas. Kažkoks mėšlungis sutraukė balso stygas ir liežuvį. Pagaliau atsipeikėjęs pradėjau kalbėtis.

Sesė pasiūlė apsilankyti Australijoje. Prižadėjo man ir žmonai atsiųsti iškvietimus, pagloboti. Sutarėme kelionę organizuoti sekančiais 1989 m. Nusiuntėme mano ir žmonos biografinius duomenis. Kitais metais gauname iškvietimus. Vėl prasideda sovietinis biurokratinis kardibaletas: anketų pildymas, charakteristikos, pokalbiai su KGB "konsultantais".

Tačiau jaučiamas atšilimas. Išėjęs įstatymas, kad pirmoje eilėje į kapitalistinę šalį gali išvykti pas artimiausią giminaitį: brolį, seserį, tėvus, dėdę ir t.t. Antra, jeigu nesi nusikaltėlis, recidyvistas. Trečia, jeigu nesi susijęs su valstybinėmis paslaptimis. Kokios čia paslaptys, negi nuvykęs 45 metus nesimatęs pas sesę pradėsi pasakoti kiek kolchoze veršių ar paršų nugaišo.

Taigi visiems kriterijams atitinku, ir užsienio pasus su žmona abu gavome. Liko bilietų klausimas. Tiesioginis lėktuvas Maskva - Sydnėjus skrenda sykį mėnesyje. Bilietai už rublius, bet jų gauti neįmanoma. Reikia antra tiek duoti kyšio. Kiti lėktuvai Maskva - Singapūras skrenda dažnai. Nuo Singapūro iki Melburno Australijos "Quantos" kompanijos lėktuvas veža tik už dolerius.

Monika finansuoja nuo Singapūro bilietus. Maskvoje Australijos vizas gauname be problemų. Suruošiame lauktuves ir į kelionę. Naktis traukinyje į Maskvą. Iš Šeremetjevo - 2 turime išskristi gruodžio 12 naktį 1 vai., bet kelionė be nuotykių ne kelionė. Lėktuvas vėlavo penkias valandas. Išskrendame tik šeštą. Apie pietus pasiekiame Emyratus - Dubajų. Miestas dykumoje. Išlipus iš lėktuvo tvoskia karštis, dangus gelsvos spalvos, tik aerouoste pasijunti kaip pasakoje: kondicionuotas oras, į paklotus kilimus klimpsta kojos.
Pakilę skrendame virš Indijos vandenyno, žemyno, Indonezijos salų. Kelionė tolima, visą laiką skrendame į „ryt dieną". Singapūrą pasiekiame pavėlavę penkias valandas, mūsų lėktuvas į Melburną jau išskridęs. Išlipus išgirstame „Stonkus, Stankuvienė". Agentas paduoda mums bilietus į Melburną. Beveik para, laisvo laiko. Pasitikęs Aerofloto atstovas apgyvendina keleivius mieste viešbutyje, kompanijos sąskaita. Nakvynė ir maistas veltui. Dieną pavaikščiojome po miestą. Apgyvendino vidutinės klasės viešbutyje. Įėjus visur švaru, televizija, kondicionuotas oras, vonia. Ant grindų rėžia akį išmėtyti įvairiaspalviai keturkampiai popieriukai. Surenku pasižiūriu. Pasirodo, kad tai visokiausių masažų siūlančių mergaičių vizitinės kortelės, telefonų numeriai. Singapūras miestas - valstybė. Cia gyvena įvairiausių Azijos tautų mišinys. Gatvėse labai švaru, už numestą nuorūką ar degtuką gali pareikalauti tūkstanties dolerių pabaudą. Pastatai daugiausia daugiaaukščiai. Visur galima susikalbėti angliškai. Kitos dienos pavakare nuveža į aeroportą ir „Quanto" kompanijos lėktuvu išskrendame į Melburną. Skrendame naktį į pietus, pasiekiame Australijos žemyną.

Enciklopedinėmis žiniomis jis užima 7,6 mil. kv. km. 5,1% žemės rutulio sausumos. Didžiausias ilgis iš rytų į vakarus 3984 km; plotis iš šiaurės į pietus 3138 kv. km. Gyventojų 1999 m. 18,970 milijonų. Didžiausias miestas Sidnėjus 6,599 mil., Melburnas 4,887 mil., Adelaidė 1,508,4 mil.

Pirmieji lietuviai į Australiją atvyko 1830-31 m. po sukilimo prieš carinę Rusiją. 1939 m. Australijoje gyveno apie tūkstantis lietuvių. 1947 m. lapkričio 28 d. iš Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklų atvyko 439 lietuviai, vėliau dar 10 000. Tarp jų ir sesės Monikos šeima.

Išaušus pro lėktuvo iliuminatorių stebiu Australiją, kažkieno pramintą „žaliuoju kontinentu". Kol kas nieko žalio dar nematau. Geltonos ir rudos dykumos, kalvos, kalnai. Artinantis prie Melburno, jau matosi žaliuojančios ganyklos, miškai, kaimai, miesteliai. Visi laukai ištvarstyti aptvarais. Australijoje žaliuoja tik pakraščiai, ten ir žmonės gyvena.

Nusileidžiame. Muitinės ir migracijos formalumai ir mes jau tarp savo giminaičių. Jie jau antrą dieną atvyksta pasitikti (dėl Aerofloto kaltės dieną pasivėlavome).


Melburno aeroporte iš kairės D. Baltutienė, Monika, Anicetas, Petras Blatutis, Milda Stonkuvienė, bendrakeleivė ponia Žagrienė

Po keturiasdešimt penkių metų aplankiau dar du Mamos „aukso žiedus", 1944.X. 9 išvykusius iš Pakutuvėnų į nežinią. Neberadau tik svainio Vaclovo. Gal jie su Mama bendrauja susitikę Anapilyje.

Čia rado paskutinę poilsio vietą Monikos vyras, Smilgių kaimo bajoras Vaclovas Butkevičius (juoda paminklinė lenta su saulute)

Žiūriu į savo vyriausią sesę. Ji už mane 18 metų vyresnė. Kokia ji panaši į mūsų velionę Mamą. Ir balsas tas pats. Tik Mama nuo „sovietinės laimės" buvo labiau palinkusi, daugiau ir gilesnių raukšlių turėjo veide, išretėję, pražilę plaukai. Monika mano antroji mama. Kai aš gimiau ji mane vystė ir nešiojo. Ji tada buvo nuotaka, kai atvykę meistrai pamatę mane ant jos rankų, su užuojauta pasakė: „Kokia tu nelaiminga, mergaite".

O, ji supa mane ant rankų, šypsosi ir aiškina, kad ji „labai laiminga". Nepatikėjo meistrai, kad aš jauniausias brolis.

Dabar, čia tolimame Australijos kontinente, žiūrime vienas į kitą. Tiek metų, tiek visko pragyventa. Du „aukso žiedai" bučiuojame vienas kitą. Kokia laimė!

Kaip su sese Bronele Amerikoje, taip čia su Monika buvo daug kalbų, daug ką išgirdau, sužinojau ...
Pasirodo 1944 spalį, kai paskutinį kartą matėmės Rytprūsiuose Krancuose, jų kolona pasuko į vakarus į Pomeraniją. Jie tenai atsiskyrė. Butkevičius mokėjo vokiškai kalbėti, apsistodavo pas ūkininkus, išlaikė savo arklius ir pasistengė kuo toliau nuvažiuoti į vakarus. Karui baigiantis su arkliais pateko anglams. Anglų zonoje kartu su Bronele gyveno „dipukų" stovykloje. Cia juos surado Zenonas. Paskui pradėjo skirstytis kas sau. Bronelė išvyko į Angliją, Zenonas į Kanadą, o Butkevičiai į pietinį žemės pusrutulį. Surado prieglobstį Australijoje, po Pietų Kryžiumi.

Niekur laimės veltui nedalija. Vaclovas du metus pagal kontraktą kirto miškus. Monika dirbo viešbutyje, vėliau siuvykloje. Reikėjo išmokti kalbą, leisti į mokyklą dukrą, įsigyti būstą.

Darbštumo ir sumanumo dėka įveikė visas kliūtis, nedateklius. Baigė mokslus Danutė. Melburne, Essendono priemiestyje įsigijo namą. Ištekėjus dukrai padėjo auginti anūkus. Vėliau sunkių darbų ir vargo palaužtas mirė vyras. Liko našlė. Po kiek laiko savo gyvenimą susiejo su kitu našliu Jonu. Taip ir bėgo dienos, mėnesiai, metai toli nuo tėvynės - emigracijoje.

Tiesioginiai, kur atsidūrė Butkevičių šeima sužinojome apie 1952/53-sius metus. O Mama savo „aukso žiedus" nusiritusius į tolimąją Australiją, juodai-baltoje nuotraukoje pamatė tik po 13 metų. Danutei tada jau buvo 20 m.

1989 m. išvykimas iš TSRS į užsienį buvo ganėtinai liberalizuotas. Todėl Australijoje gyvenantiems tautiečiams svečių netrūko. Atvykę gruodžio mėnesį su žmona į Melburną radome beveik kiekvienoje šeimoje, jeigu ne po vieną, tai po kelis besisvečiuojančius iš Lietuvos. Sugebėjo atvykti ne tik giminaičiai, bet ir šiaip įvairių veikėjų.

Pamatę kaip gražiai įsikūrę lietuviai, ne vienam paimdavo pavydas, norėdavo kuo daugiau išpešti naudos. Vieni skundėsi, kaip vargo Sibire, kiti dėjosi nepamainomais Sąjūdžio veikėjais, kad tik jie atkurs Nepriklausomą Lietuvą.

Nuvykus po kelių dienų teko dalyvauti „Melburno „lietuviškos dainos sambūrio" 40 metų jubiliejiniame koncerte.

Dainininkai, daugumoje garbaus amžiaus, labai gražiai padainavo, o moterys pasipuošusios tautiniais rūbais atrodė kaip įspūdingas gėlynas. Po koncerto, čia pat Lietuvių Namuose įvyko pobūvis. Kaip ir daug kur, įprasta savitarna.

Nuėjus atsinešti užkandžio su viena vietinė tautiete pasikalbėjome:

-    Jūs gal Monikos brolis?
-    Taip.
-    Kada atvykote?
-    Prieš pora dienų.
-    Ar buvote ištremtas.
-    Taip.
-    Ar į Sibirą?
-    Ne.
-    Tai kur?
-    Į Suvalkiją.

Pamačiau kaip išsiplėtė ponios akys (pasirodo ji buvo suvalkietė).

Aplinkiniai išgirdę mūsų pokalbį, pradėjo juoktis. Ir greitai Australijos bendruomenėje pasklido žinia, kad lietuvius trėmė ne tik į Sibirą, bet ir į Suvalkiją.

Svečiuojantis teko susitikti su daug draugiškų ir linksmų žmonių, bendrauti su giminaičiais.

„Sambūrio" jubiliejuje susipažinau su pusbrolio Zenono Raudžio sūnumi Antanu. Jis keliais metais vyresnis, bet iš pagarbos mane vadino „Dėde". Pakviečia į svečius. Jo žmona italė Frencė, šeimoje auga du sūnūs ir dukra.

Skambina iš Sidnėjaus daktaro Vlado Ivinskio dukra Danutė Ivinskaitė-Daubarienė, kviečia atvykti į svečius. Pusbrolis Vladas Ivinskis iki 1944 m. dirbo Plungėje medicinos gydytoju. Australija didelė, o laiko mažai, tenka atsiprašyti.

Per Kūčias visi artimieji susirenka pas Moniką. Buvau atsivežęs kepalą naminės, kaimiškos ruginės duonos. Padalijus plotkeles visi gauna ir po riekutę lietuviškos duonos. Sustoję meldžiamės, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma.

Kalėdų rytą važiuojame į lietuviškos parapijos bažnyčią išklausyti "bernelio mišių". Pakeliui per lietuvišką radijo laidą iš Melburno klausomės pranešėjo Jurgio Rūbo (J. Rubeževičiaus iš Smilgių kaimo) komentarus (perduotus žurnalisto R. Valatkos) apie įvykius Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje. Iš bažnyčios  vykstame  pas  Daną ir Petrą Baltučius pietauti. Čia susirinkę giminaičiai, pažįstami. Randame ir svečių iš Lietuvos.
Įpratę per tiek metų prie sovietų, kad katalikiškos šventės buvo ujamos, pakliuvus į kitą pasaulį, esi tiesiog priblokštas. Jau Singapūre, viešbutyje pažvelgęs už lango pamačiau, kad medžių kamienai ir šakos blizga, šviečia įvairiomis spalvomis. Dieną apžiūrėdamas nustebau, kaip kruopščiai viskas buvo iliuminuota tūkstančiais mažyčių įvairiaspalvių lempučių. Melburne visos parduotuvės blizga auksu ir sidabru, akina reklamos išmonės, prekių, dovanų gausa. Nuo gruodžio pirmos visi gyvena kalėdine nuotaika. Atrodo, visko yra, tačiau jaučiu, kad kažko svarbiausio trūksta. Ogi, nėra sniego, šalčio, purvo. Visi medžiai su lapais. Mums, įpratusiems prie žiemos, kokios gi Kalėdos vasarą.

Vakare pažvelgus į dangų, vietoje Grįžulo ratų matai Pietų kryžių, visai kiti žvaigždynai. Ryte išgirstu ošiant medžius. Pučia šiaurės vėjas. Šilčiau apsirengęs išeinu į lauką ir... tvoskia į mane karštis. Įkaitęs šiaurys ateina nuo pusiaujo iš Australijos dykumų, o juo tolyn į pietus, tuo vėsiau.

Gyvenimas Australijoje ramesnis, ne toks pasiutęs tempas kaip Amerikoje. Klimatas šiltas, beveik nereikia žieminių parėdų. Statant namą nereikia kasti tranšėjų pamatams, komunikacijoms. Nereikia namuose pečių, gyvuliams tvartų. Kur bežvelgsi viskas kitaip. Kita augmenija ir gyvūnija.

Prieš Naujus metus Adelaidėje organizuojamos lietuvių kultūros dienos. Dalyvaus lietuvių bendruomenių saviveiklos kolektyvai, posėdžiaus bendruomenės komitetas. Adelaidėje gyvena ir Petro brolis rašytojas Viktoras Baltutis.

Ruošiasi į kelionę ir Dana su Petru, kartu ir aš su Milda. Važiuosime automašina. Nuo Melburno iki Adelaidės daugiau kaip 1000 kilometrų. Išvykstame anksti ryte, tiesiausiu keliu. Džiaugiuosi, kad yra proga pasižvalgyti į Australijos gamtovaizdį. Miestai visur turi panašumą: gatvės, aukštesni ir žemesni pastatai, daugiau ar mažiau želdinių. Važiuojama kultūrine krašto dalimi. Čia pakelėje miestai, miesteliai, kaimai, miškeliai, ganyklos, pasėliai, fermos. Toliau į šiaurę prasideda dykumos. Kraštovaizdis tipiškas šiam kontinentui. Visi sukultūrinti laukai ištvarstyti aptvarais, daug kur iškasta didžiuliai prūdai - vandens saugyklos arba vėjiniai elektros generatoriai pumpuoja iš arterinių šulinių vandenį.

Nemažai fermerių žemę skaičiuoja ne hektarais, o kvadratiniai kilometrais. Pas mus daug kas pasijuoktų ir likčiau nesuprastas, jeigu pradėčiau aiškinti, kad pašarus reikia ruošti žiemą. Tačiau Australijoje taip yra. Žiemą per lietų sezoną kada gerai auga ganyklos ir žolė, ūkininkai ją pjauna, apvytina, presais suvynioja į didžiulius rulonus, įmauna į plastmasinius maišus ir hermetiškai užsandarina. Kaisdama masė išskiria daug angliarūgštės, kuri užmuša, kitas bakterijas, pelėsius, ir pašaras užsikonservuoja. Rulonus palieka gulėti lauke. Pavasarį ir vasarą kai baigiasi ganiava, tuos rulonus išskleidžia ir gyvuliai maitinasi. Kombainai nuima javų tik varpas. Nėra žiemų, gyvuliams nereikia tvartų, nereikia nei šiaudų pakratams. Nupjovus varpas į ražienas suvaro avių kaimenes, kurios jas sumina, suguldo ant žemės. Laukas paliekamas keliems metams dirvonuoti. Dirvos įdirbimui nenaudoja verstuvinių plūgų. Turi savo javų auginimo technologijas, kurios man gyvenant kitame klimate atrodė keistos. Gaila buvo žiūrėti ir į aveles, kurios aptvaruose ieškojo pavėsio po augančiais grupelėmis ar pavieniais didžiuliais eukaliptais. Eukaliptų Australijoje yra daug rūšių, jie prisitaikę gyventi karštame klimate. Kad mažiau išgarintų drėgmės, jų lapai visą laiką atsisukę smaigaliais į saulę.

Pakeliui pravažiuojame įvairius miestelius. Visur labai tvarkingi namai, daug gėlynų, želdinių. Viename parke sustojome pasistiprinti. Jis specialiai skirtas gyventojų piknikams. Gretimai užsuku į įstaigą, iš kurios pas mus nosį užsiėmęs, skubiausiai, kuo greičiau išmautum. O čia jokio tvaiko, atsisėsti, spec. popierius, tualetinis, muilas, vandens kranai. Švaru, ant sienų jokių užrašų. Jokio sargo, niekas nereikalauja nė dolerio, nė centų. Prisiminus mūsų "tėvyninę tvarką" - vaizdas nerealus.

Važiuojame tolyn, plentas puikus, padengtas prieš karštį specialia danga, o šalčių čia nėra. Sustojame prie miškelio (bušo). Reikia nufotografuoti vieną įspėjamąjį ženklą.

Australijoje eismas kairiąja puse. Įpratus prie dešinės atrodo gana savotiškai. Taip ir norisi pasakyti: "Kur tave velnias neša, grįžk į dešinę".

Kad ir kairiąja kelio puse, bet Danutė ir Petras šaunuoliai, pasikeisdami prie vairo pavakare nuvežė į Adelaidę. Adelaidė vienas gražiausių Australijos miestų, Pietinės Australijos sostinė, įsikūrusi prie Toruns upės žiočių, kuri įteka į Didžiąją Australijos įlanką. Gyventojų virš pusantro milijono. Kadangi jis labiau į Šiaurę, arčiau pusiaujo, tai klimatas karštesnis negu Melburne.

1989 m. gruodžio 31 d. 20 valandą teko maudytis prie Adelaidės vandenyne. Kad ir žiema, bet čia vanduo toks šiltas, kad ir pasinėrus kakta prakaituoja. Nerimą kelia, kad kaimynystėje gali pasirodyti ryklys.

Lietuvių kultūros dienos praėjo sklandžiai. Žiūrėjome jaunosios lietuvių kartos pastatytų pora sceninių veikalėlių, dainų, šokių. Australijos bendruomenės komiteto (ABK) posėdyje svarstė, kaip padėti, vis dar sovietų okupacijoje tebebūnantiems tautiečiams. Adelaidės Lietuvių Namuose sutikau ir 1990 metus.
Atėjome apie 22 valandą, gražiai groja muzikantai. Ir staiga pasigirsta toli nuo tėvynės taip pažįstama melodija ... "Pamaskvio vakarai". Pasirodo, kad grojęs lenkų emigrantų orkestras nutarė taip "pamaloninti" svečius iš Tarybų Sąjungos. Ačiū!

Sovietiniais laikais įvairūs tarybiniai ponai, sekretoriai, aukšti valdininkai, ministrai iš pareigos ir įsitikinimų ryšėjo raudonus kaklaraiščius. Čia mums irgi gana keistai atrodė, kai susirinkę solidūs, pagyvenę tautiečiai prie tamsių kostiumų derina daugiausia raudonus kaklaraiščius.

Atrodė, kad tarp vietinių ir atvykusiųjų lietuvių nemažai šmižinėja ir komunistų partijos sekretorių. Bet viskas gerai. Sulaukėme 1990-ųjų, pašokome, padainavome, susipažinome su puikiais, nuoširdžiais tautiečiais ir pasukome, atsisveikinę su Petro brolio Viktoro Baltučio šeima, atgal į Melburną važiavome palei vandenyną Australijos žemyno pakraščiu. Matėme egzotišką gamtą ir įspūdingus vietovaizdžius.
Atgal kelionė užtruko ilgiau - grįžome apie vidurnaktį. Miestas lieka miestu. Danutės klausiu, kokia būtų galimybė pabendrauti su lietuvių ūkininku. Ji pažįsta Kazimierą Šimkūną. Jis turi fermą. Paprašo leidimo. Kviečia atvykti į svečius. Kazimieras aukštaitis, kilęs iš šiaurės rytų Lietuvos, valdo 64 ha žemės. Augina mėsinius galvijus. Visi gyvuliai aptvaruose. Turi virš 50 mėsinių karvių. Kergia buliais. Jos nemelžiamos, veršiukai žinda, kol vėl susikergia ir užtrūksta. Veršius atjunkinus nuo karvių laiko pagal amžių įvairiose grupėse. Pienui laiko vieną karvę, kuri duoda per metus apie 6000 1itrų 6% riebumo pieno.

Ūkyje visus darbus, nežiūrint solidaus amžiaus, atlieka pats šeimininkas. Pats šienauja, presuoja. Galvijus suvarinėja specialiai dresiruotas šuo. Jis žino savo tarnybą, o į svetimą žmogų žiūri kaip į "tuščią vietą". Kazimieras nuvežė mus į ganyklas, pašaukė: "bojai, bojai" ir mes atsiduriame tarp jaučių.

Užaugusius savo gyvulius parduoda aukcionuose. Malonu sutikti tolimoje šalyje tautietį. Kurio nuo senovės protėvių perduoti žemdirbio genai pasirodė stipresni už kitus.

Pavaikščiojome po gražiai sutvarkytą ūkį, kur didžiuliame iškastame prūde plaukioja įvairūs paukščiai. Pakvietė į savo "šuns būdą". Pavaišino savo gamybos sūriu, pagirdė šviežiomis pasukomis. Paskui pakvietė į biliardinę. Tik ne prie stalo, o prie baro.

Apsilankymas pas tautietį ūkininką paliko didžiausią įspūdį, nors jų čia netrūksta. Vykstame į Pilypo saloje (Philyp Island). Monikos ir Baltučių vasarnamį. Savaitgaliais čia suvažiuoja daug melburniečių. Į pajūrį einame betonuotu taku. Žolynais ir veja geriau nevaikščioti, įsmeigtos lentelės su nupaišytomis gyvatukėmis ir užrašu „from“. Prie pat vasarnamio eukaliptuose karstosi Australijos meškos.

Važiuojame į kitą salos pakraštį, ten didžiulės pingvinų kolonijos, draustinis. Rytais pingvinai palikę prieauglį išplaukia į vandenyną žvejoti, vakare grįžta prisiriję žuvų ir maitina mažylius. Žvelgiu į vandenyno bangas ir staiga pamatau, kaip su viena banga išsirita būriai nedidelių pingvinų ir savo takais skubinasi į kopas, į savo urvus maitinti. Viršuje padarytos pakylos, vaikščiojant gali stebėti pingvinų gyvenimą. Į šitą vadinamą "pingvinų paradą" privažiuoja daug ekskursantų. Įspūdis nuostabus.
Važiuojame salos pakraščiu, vandenyno atoslūgis, bangos nusirito atgal toli, toli. Einame pavaikščioti vandenyno dugnu. Toli geriau neiti, nes kai prasidės vandens potvynis, gali nebespėti pasprukti.

Melburne aplankėme meno galeriją, garsųjį Viktorijos turgų, susipažinome su daug nuoširdžių tautiečių, per televiziją žiūrėjome kaip į Lietuvą buvo atvykęs Gorbačiovas. Bręsta svarbūs istoriniai įvykiai. Lagaminai jau pilni pridėti, laikas būtų ir atgal grįžti. Tačiau vieno daikto dar trūksta - gyvos kengūros nemačiau.
Klausiu svainio Jono: "O sakyk, ar Australijoje yra dar nors viena gyva kengūra?"
-    Yra.
-    Tai, kad mes dar nematėme.

Kitą dieną su ponais Krasauskais Lubinais važiuojame į draustinį. Ten pamatau dar ir strutį Emu, stirniuką. Kengūrą net paglostėme. Jau galime grįžti į Lietuvą.

Pusantro mėnesio Australijoje. Daug prikalbėta, bet argi viskas gali sutilpti į žodžius, sakinius. Sutarėme, kad apie 1992-93 metus būtinai atvyks į Lietuvą. Gal jau laisva bus? Laukiame.

Baigėsi viešnagė Australijoje. Monika, Jonas, Danutė ir Petras palydi į aerouostą. Tačiau kelionė be nuotykių ne kelionė. Iš Sidnėjaus neatskrenda lėktuvas. Sužinome - streikuoja personalas ir nėra kam pakrauti krovinių ir lagaminų. Laukiame valandą antrą, trečią. Kad tik keleiviai netriukšmautų "Quanto" avio kompanija, visus maitina ir girdo. Maskvoje irgi lėktuvas vėlinosi, bet niekam nerūpėjo keleivių nuotaika. Pasivėlinome šešias valandas. Singapūre turėjo laukti autobusas ir nuvežti į viešbutį. Autobuso nėra. Pataria važiuoti taxi. Naktis, tvanku, pliaupia tropinė liūtis. Panaudojęs visus savo anglų kalbos sugebėjimus, susitariu su taksistu kur nuvežti.

Susidedame lagaminus ir išvažiuojame. Lyja, tamsu, išvažiuojame, kažkur, iš miesto į džiungles, jokios šviesos. Mudviem jau darosi neramu. O ką, nuveš kur, kaukšt ir dingsi amžiams. Liks artimiesiems visam gyvenimui mįslė. Ačiū Dievui, vėl pasirodė šviesos, privažiuojame viešbutį. Įtampa atlėgo. Kambaryje kondicionierius, dušas, nusimaudome. Dar vieną dieną praleidžiame Singapūre. Vakare Aerofloto lėktuvas skraidina į Sąjungą. Sėkmingai grįžtame namo.
 
9. Po šešiasdešimties metų
Žvelgiu iš tokio metų nuotolio atgal. Ryškiau ar blankiau atgyja praeities vaizdai, džiaugsmai, rūpesčiai, vargai, netektys, nusivylimai. Visko buvo.

Gimiau dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, dabar kalendorius skaičiuoja jau dvidešimt pirmojo amžiaus metus. Atėjau iš tarpukario Nepriklausomos Lietuvos, vėliau pirmoji sovietinė okupacija, karas. Jo audrose ir verpetuose po pasaulį išsiblaškiusi šeima. Daugiau nei pusę amžiaus trukusi bolševikinė okupacija.

Kas gi nutiko mūsų šeimoje per tuos šešiasdešimt metų?

Pakutuvėnų sodyboje augome keturi broliai ir trys seserys. Kiekvienas gavome likimo dovaną - savo kryžių.

Vieni su juo nukeliavo į Australiją, Ameriką Kanadą. Kiti trumpą laiką paklajoję grįžo į Lietuvą.
Sunkiausios dalys teko broliui Antanui, kuris Galgotos keliu jį nunešė iki tolimojo Magadano ir atgal. Sesė Aurelija savo kryžiaus kelius nutiesė nuo Šimulių iki Bodaibo Sibiro šiaurėje prie Lenos ir atgal į Padvarius prie Kretingos. Visiems teko savi likimai.

1967 m. ant Minijos kranto, senose Pakutuvėnų kapinėse amžinąją poilsio vietą rado senieji Antanas ir Marija Stonkai.

1991 m. spalio 10 d. Vilnijos krašte Karveliškių kapinėse po savo septyniasdešimt septynis metus išnešiotu kryžiumi atgulė brolis Antanas.

1997 m. per šv. Kalėdas šalia tėvų atgulė ir sūnus Jonas.

2003m. sausio 31d. tolimoje Kanadoje Masassegos lietuvių "Anapilio" kapinėse šalia žmonos Birutės ir sūnaus Daliaus palaidotas aštuoniasdešimtį metų savo kryžių nešęs brolis Zenonas. Ant pilko paminklo granito, lyg aimana iškalti žodžiai:
"O brangi, Toliam Lietuva.
Aš net dulkės Tavos neturiu pasidėti po galva"

Iš keturių brolių, kol kas, likau aš. 2003 m. vasarą nuvažiavęs į Pakutuvėnus iš gimtosios sodybos, kur buvo troba, pasiėmiau pora saujų žemės. Nuo galiūnų Ąžuolo ir Klevo po kelis lapus, sudėjau į urną ir užrašiau:
"Šalia gimtosios žemės kvapas tegu būna.
Ir Tėviškės galiūnų Ąžuolo ir Klevo lapų šlamesys.
Kada siela kape palikus seną kūną
Į amžinybę vieniša išskris "

Ramiau pasidarė. Kur bebūtų įsmeigtas mano paskutinė kelionės kryželis, gal gera ranka padės šalia karsto į duobę.

Kaulėta likimo ranka nebuvo švelni ir sesėmis. Visos šiandieną našlės, o vyriausiajai Monikai teko net du kartus laidoti gyvenimo draugus.

Pasikeitus laikams į Lietuvą buvo atvykę iš užjūrių Bronele, Zenonas, Monika, tačiau nebegalėjo jų priglausti senoliai tėvai, užgesusios motinėlės akys neberegėjo sugrįžusių savo "aukso žiedų".

Nuėję į senąsias Pakutuvėnų kapines, sustodavo prie meistro Orvydo padaryto iš rausvo lauko akmens, kryžiaus.

Pabūdavo, parymodavo, sukalbėdavo "amžinąjį atilsį..." ir susimąstę pasišalindavo.

1992 m. sesė Monika suranda tėvų kapus

Kaip sako šventas raštas: "iš dulkės kilęs - dulke pavirsi". Gyvenimas teka senąsias keičia naujosios kartos.
Kokia dabartinė mūsų genties geografija?
Australijoje Monikos dukros Danutės trys sūnūs, dukra, penki anūkai.
Kanadoje Zenono - dvi dukros, sūnus ir trys anūkai.
Amerikoje Bronelės - dvi dukros ir keturi anūkai.
Lietuvoje Antano dukra ir du anūkai.
Aurelijos - trys sūnūs, keturi anūkai.
Jono - du sūnūs, penki anūkai.
Aniceto - vienas sūnus, du anūkai.
Statistika ateinančiųjų naudai ir norisi ištarti, dar vaikystėje perskaitytą B. Sruogos knygelėje posakį:
-   Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus".
O mes senieji nelaukime pabaigos - ji pati nekviesta ateina. Kol gyvi šypsokimės, dainuokime, šokime.

Vizija

Edeno sodai! EN-tieji metai po Kristaus...

Lyg žaliais nuometais papuoštos, apžėlusios medžiais sraunios upės pakrantės. Tarp jų pakalnėje jau tūkstančiai metų, plačiai iškėlęs smaragdo lapais padabintas šakas, auga galiūnas ąžuolas. Iš koplytėlės esančios prie jo kamieno žemyn žvelgia susimąstęs rūpintojėlis.

Po juo stovi žilagalvė senuolė. Jos giedros, geros, pilnos lūkesčių akys žiūri tolyn... Staiga veidas nušvinta laiminga šypsena. Nuokalne, su dukrele artinasi vyriausias sūnus, Antanas, už jų Monika su dukrele, su trimis sūnumis Aurelija, Zenonas su sūnumis dukromis, Jonas su savo vaikais, Bronelė su mergaitėmis, jauniausias Anicetas su sūneliais. Už jų jau rikiuojasi anūkai, proanūkiai... Ir taip aplinkui renkasi karta po kartos...

Pirmieji sustoję kalbasi žemaitiškai, lietuviškai, toliau jau girdisi kitų kalbų. "Aš iš Australijos... Amerikos, Kanados..." Ir t.t. ir t.t.

Senuolė pakėlė ir ištiesė į priekį gyvenimo darbų nuvargintas rankas. Ant pirštų lyg dangaus žvaigždelės spindėjo SEPTYNI AUKSO ŽIEDAI.

Staiga tie žiedai pradėjo liepsnoti. Nuo jų kaip auksinės snaigės plevendamos kilo, sklaidėsi ir sėdo ant susirinkusiųjų galvų. Dingo nuo pavargusių pirštų žiedai - SENUOLĖ PALAIMINO SAVO GENTĮ!

2004 m., Marijampolė


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com