Kelionė per pasaulį

Baltas, baltas kaip vyšnios viršūnė.
Tyro veido kaip žydras dangus
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus

… Eina jis pro karališkus sostus
Pro muziejus monarchų senų
Nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
Nuo stabų užmirštų akmenų..

B. Brazdžionis 1937 II. 21-22.

PROLOGAS
Dutūkstantųjų metų birželio viduryje užklydau į Plungę. Čia mano jaunystės miestas. Vaikštau, ieškau pažįstamų veidų, jaunystės laikų akcentų. Užsukau į miesto skverą. Čia kadaise turgaus aikštėje stovėjo “didieji kromai”. Sudegė. Į jų vietą pastatė “tautų vadą” Staliną, vėliau vietinį bolševikėlį Riekašių.
Dabar po liepa ant suolo sėdi du piliečiai. Tingiai akimis palydi praeinančius, persimeta vienu kitu žodžiu.
Amžius nenusakomas, nosys brandaus socializmo spalvos. Tik, gal, ne nuo marksizmo, o nuo kitų reagentų. Vaikinai verti dėmesio nutariu prakalbinti.

-   Atsiprašau ar jūs tikri plungiškiai?
-   Mosiet, kad tėkrė.
-   Vo žydelis Berkė ar dar gyvs?
-   Ne, ne nisena nabier. Zita dar gyva.
- Ni Žalėma Stasė nabier, ni Dėrvonskių. Ko beklausiu vis “nabier, nabier..”

1954 m. vasarą iš įvairių aukštųjų mokyklų susirinkę plungiškiai studentai sekmadienį
suėjome į vienintelį restoraną “Viktoriją”. Išgėrėme alaus, po taurelę, po silkės uodegą sugriaužėme. Padainavome, pasikalbėjome kol restoraną uždarė.

Nuėjome į skverą, padarėme ratelį, ir vidurnaktį, šokdami apie Staliną, uždainavome: “Jurgeli meistreli mokyk savo vaikus..”

Iš skyriaus atėjęs milicininkas Apolskis Vytis sudraudė: “Vyra, nelermoukėt dar Stalina prikelsit…”
Tada Plungėje visi vienas kitą pažinojome, o dabar “nabier, nabier”.

Liko tik prisiminimai.

PAKUTUVĖNAI
Gandras mane į senąją sodybą prie Minijos atnešė dvidešimtojo amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje. Velionė mama sakydavo, kad gimiau “po šventa Muorkaus ont ryta”. (04. 26).

Plungės R.K. bažnyčios giminių metrikos knygoje yra įrašas: “Aš Plungės R.K. bažnyčios klebonas P. Pukys visomis sakramento apeigomis Anicetu pakrikštijau kūdikį Antano ir Marijos Bražinskaitės – Stonkų sūnų, gimusį teisėtoje santuokoje 1933.04.27 Pakutuvėnų kaime. Kulių valsčiuje”.

Nuo tada aš, užpajamuotas krikščionis pradėjau savo Kelionę per Pasaulį.

Kaip ir visi pirmiausia šliaužiojau, rėpliojau, vėliau jau, atsistojęs įmyniau pirmus savo kojelių pėdsakus ilgame gyvenimo kelyje.

Šiek tiek prakutusį, 1940 m. pavasarį vyresnysis brolis Jonas nuvedė mane į Aleksandravo mokyklą. Mokslų pradžia sutapo su bolševikine Lietuvos okupacija.

Buvo sujauktas ramus, taikus šalies žmonių gyvenimas. Į Vokietiją pasitraukė mano pirmieji mokytojai Gulbinskai.

Kasdien pro Aleksandravą keliu pasienio link traukė pilkos apskurusių raudonarmiečių kolonos, tarp kurių daug geltonosios rasės atstovų, žemaičių bendrai vadinamų mongolais.

Prasidėjo valdininkų, šaulių, inteligentų areštai, žemės nacionalizacija.

1941 m. pavasarį, po sėjos ūkininkams uždėjo didžiules grūdų pyliavas, vėliau košmaru virto gyventojų trėmimas į Sibirą.

Prasidėjęs karas mūsų apylinkėms didesnių nuostolių nepadarė, tik tuoj pasklido kalbos apie besitraukiančių okupantų piktadarybes. Žmones sukrėtė Rainių miškelyje, Kretingoje, Panevėžyje, Pravieniškėse įvykdytas žudynes. Vėliau šiurpus susidorojimas su žydais. Vokiečių okupacija irgi nelepino. Reichui reikėjo maisto, rūbų, darbo jėgos ir patrankoms mėsos. Ūkininkus apdėjo produktų duoklėmis, į darbą ir kariuomenę gaudė jaunimą.

Tokiame politinių įvykių fone aš su aplinkinių kaimų bendraamžiais mokinomės skaityti, rašyti, skaičiuoti.
Karo metu mokinukai, aprengti namų audimo drabužiais, apauti medinėmis klumpėmis, naginėmis, kaliošais, vasarą basi ėjome į Aleksandravo mokyklą, ar Pakutuvėnų bažnyčią.

Mūsų sąsiuviniai, elementoriai, “Aušrelės”, “Sakalėliai” ir kitos knygelės sutilpdavo į sukaltas medines dėželes, arba pasiūtas drobines terbas. Kartu nešdavomės ir kuklius priešpiečius – daugumoje pusbonkę pieno ir duonos riekę.

Karas įnešė pataisų ir į mokinukų “garderobą”. Ateidavo vaikų su iš rusų kareivių drabužių pasiūtais švarkeliais, kelnėmis, užsidėję trofėjines pilotes, “budionovkas” ar medžiaginius rusų tankistų šalmus.
Mėgstamiausias berniukų žaidimas buvo “vokiečių” ir “rusų” karas. Sunkiausia buvo surasti “rusų”, nes visi norėjo kovoti vokiečių pusėje. 1944 m. pavasarį, kai laikėme keturių skyrių baigiamuosius egzaminus rusų armija nenumaldomai artėjo prie Lietuvos sienos. Žemaitiją užėmė vėliausiai, todėl dar spėjau nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 7 d. lankyti Aleksandrave penktą skyrių. 1944 m. spalio 9 d. vykstant prie Aleksandravo mūšiui, mokykla buvo sugriauta. Man, kartu su kitais šeimos nariais nuo 1944 spalio 10 iki 1945 m. birželio pradžios teko klaidžioti Rytprūsių, Vokietijos ir Lenkijos karo keliais. Dar nė dvylikos metų nesulaukus teko patirti prievartą, smurtą, regėti baisias žmonių kančias ir krūvas išžudytų nekaltų žmonių lavonų. Sužinojau kas yra badas, niežai, utėlės. Visa tai ir pokario košmariški metai įspaudė ne vieną raukšlę “tyrame”, dar vaikiškame veidelyje.

1945 m. rugsėjį, prasidėjus mano mokslams Plungėje pasibaigė kelionės per Pasaulį pirmasis etapas.
Atsigręžęs į praeitį, šiandieną dėkoju savo pirmiesiems mokytojams Gulbinskams, Vytautui Stonkui, Valončiūtei ir Auželytei, kurie į mano dar vaikiškus delnelius pridėjo tiek raidelių, kad užteko baigti mokslus, prirašyti įvairios biurokratinės rašliavos ir pilnų fantastinių minčių meilės laiškelių.

Dėkingas ir buvusiems Pakutuvėnų parapijos klebonams Šlevui, Alšauskui, kurie mokė laikytis Dekologo, krikščioniškų tiesų ir per gyvenimą eiti “vien takais dorybių”.

PLUNGĖ

Neilgas antras Kelionės etapas Plungėje – tik aštuoneri metai. Čia augau, brendau, formavosi pasaulėžiūra, kaupėsi žinių lobynas. Čia surūkiau pirmą papirosą, pasigėriau, negailestingai susidorojau su pirmu ant pasmakrio išdygusiu gyvaplaukiu, pajutau trauką prie “genus femininum”.

Tradiciškai buvo įprasta – tėvai atveža iš kaimo savo gimnazistą pas pažįstamą davatkėlę “ant kveteros”. Sutaria sąlygas, pristato produktus ir palieka jos priežiūrai, kad mokytumės ir nesugęstumė.

Pirmoji mano “kvetera” buvo Paprūdžio gatvėje pas Ločinskalę Marisę. Netruko praeiti nė porai dienų, kai nuo kaimynų miesčioniukų sužinojau, kad esu “Mužiks” ir “papūnis”.

Dar labiau nustebau, kai tame pat name gyvenantis Žalėmalės Bronės sūnus Stasis mane, turintį abu tėvus, pavadino “benkartu”.

Miesčioniukai savo šnektas paįvairindavo kaime negirdėtais “nesikoražyk”, namoldyk” arba slaviškais keiksmais.

Visi galvas guldė už Babrungo futbolo komandą ir garsiuosius sportininkus Šleinių, Leliugą, Tvaronovičių, Dirvonskius ir kitus.

Kaip atrodė Plungė 1945 metų rudenį? Išsamią monografiją apie prieškarinę Plungę, jos istoriją, turgus, šventes, žydus garbingiausius miesto piliečius parašė buvę Plungės Prekybos mokyklos direktorius Aleksandras Pakalniškis. (Plungė. 1980 m. Chicago, H. 60629). Apie Plungės gyventojus po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrus Lietuvai rašo: “Žemaičiai iš prigimties buvo ūkininkai, miesto gyvenimo nemėgo, į jį nesikėlė. Todėl, kai augo Plungė, augo ji žydais. Besikurianti, nepriklausoma Lietuva perėmė nenormalų istorinį palikimą – lietuvišką kraštą su žydiškais miestais. Plungėje buvo keturi tūkstančiai gyventojų ir gal 80% jų buvo žydai. Tik apie bažnyčią, kleboniją ir priemiesčiuose gyveno žemaičiai. Daugiau jų buvo toli į laukus nusidriekusioje Rietavo gatvėje.

Įvairių enciklopedijų duomenimis Plungėje gyveno: 1897 m. – 4498 g., 1923 m. – 4236 g., 1936 m. – 4600. 1940 m apie 6000 gyventojų iš kurių daugiau kaip pusė žydai.

Gal tokia miesto laimė, o gal tebeveikė 1941 m. prelato P. Pukio apžadai: “jei Dievas apsaugos Plungę, jei nesudegs bažnyčia ir miestas, padėsiu bažnyčios komitetui pastatyti bažnyčią Pakutuvėnuose”.
Bažnyčia buvo vyskupo Borisevičiaus pašventinta 1943 m. rugsėjo mėnesį.

1944 m. rudenį grįžtant bolševikams Plungė labai mažai tenukentėjo. 1945 m. buvo apgriuvę du namai Vytauto gatvėje ir šiek tiek griuvėsių Rietavo gatvėje prie žydų kapų.

Per šį karą visiškai pasikeitė Plungės gyventojų sąstatas. 1940 – 41 metais sovietų okupantai ir jų pakalikai areštavo, nužudė ir ištrėmė nemažai gyventojų. Ypač nukentėjo inteligentija. Vokiečių okupacijos metu sunaikinta žydų bendruomenė. Nedidelė jų dalis spėjo pasitraukti į rytus. 1944 m. rudenį, artėjant antrajai sovietinei okupacijai daug Plungės inteligentų, valdininkų ir turtingesnių gyventojų su šeimomis emigravo į vakarus. Nemažai išsikėlė gyventi kitur, dalis nuėjo į pogrindį. Žydų sugrįžo tik kelios šeimos. Pirmaisiais pokario metais Plungėje galėjo būti apie tris tūkstančiu gyventojų.
Miesto centras buvo brukuota turgaus aikštė su viduryje ilgu iš raudonų plytų pastatu, buvusiomis žydų krautuvėlėmis, vadinamu “didžiaisiais kromais”.

Iš aikštės link bažnyčios ėjo Vytauto Prospektas, arba bažnyčios gatvė.

Viduryje prospekto prie šv. Florijono statulos į dešinę šakojos gražiausia Plungės gatvė – Liepų Alėja arba “Leipgasis”. Už šventoriaus link Kretingos – Birutės gatvė, su tuoj į dešinę atsišakojančia Babrungo gatve. Iš turgaus aikštės link geležinkelio stoties – Kalvarijos gatve su prieš tiltu atsišakojusia Vandens (kiaulių ulyčia), vėliau S. Nėries gatve. Iš aikštės link Telšių ėjo Telšių gatvė, o iš gretimo aikštės kampo į pakalnę ilgiausia su viduryje atsišakojusia Kalniškių gatve, Rietavo gatve. Iš aikštės kampo ir Vytauto prospekto pradžios ėjo Kulių arba Vaižganto gatvė su pakalnėje į dešinę atsikišusia Paprūdžio gatvele. Viso tada mieste buvo 11 gatvių. Pagrindinės buvo grįstos akmeniniu bruku. Negrįstos – Bbrungo, Pparūdžio, Vandens ir Kalniškių gatvės. Toks buvo mietas 1945 m. rudenį.

Tarybinės Lietuvos Enciklopedijos duomenimis 1967 m. jau buvo 55 gatvės, kurių bendras ilgis sudarė 33 kilometrus.

Tada (1945 m) Kulių ir Vytauto Prospekto kampiniuose namuose viešpatavo čekistai (saugumas), čia kieme (jiepkyje) buvo išmetami išniekinti partizanų lavonai. Šitaip išniekintus 1947.04.09 žuvusių žemaičių Apygardos štabo vado kapitono K. Antanavičiaus, pavaduotojo P. Antanavičiaus bei štabo narių A. Ruzgio, K. Malakausko ir vokiečių majoro Vilio palaikus teko ir man asmeniškai matyti. Priešais kitoje Vytautinės pusėje, kampiniame name buvo “Socialistinio Kelio”redakcija. Kada žemaičiai jį pradėjo vadinti malonybiniu vardu – “soskelis” (nuo ligos pavadinimo niežai, suskis”) laikraštį perkrikštijo į “Kibirkštį”. Toje (Vytauto) gatvėje buvo ir Miesto valdžia, paštas, knygynas, univermagas. Partijos komitetas buvo įsikūręs Liepų Alėjos gale, buvusioje urėdijoje. Birutės gatvėje buvusį Kučinskio – Pabiedinskio dviaukštį namą užėmė stribai. Telšių gatvėje “amerikono” Dambrausko name čekistų garnizonas.

1945 m. rudenį Vytauto gatvėje Lukauskis atidarė privačią arbatinę, o Telšių gatvėje Daumantas įvairių smulkių prekių parduotuvę.

Tačiau kapitalizmo daigai sovietinėje santvarkoje greitai nuvyto.

Duona ir kiti maisto produktai buvo tik “ant kortelių”. Pramoninių prekių beveik nebuvo.

Visas biznis sukosi turgaus aikštėje. Savo paslaugas siūlė įvairūs prekeiviai, liaudiškai – “šmukulninkai”. Jie iš kažkur atveždavo dėžėse po 100 vienetų supakuotų papirosų, pavadintų “Dubysa”, “Pajūrys”, “Katiuša”. Kokia buvo pinigų vertė, galima spręsti iš garsinės prekeivių reklamos: - “Kam papirosų “Pajūrys” už červonsą” (10 rublių) dvidešimt trys. Bet, gražiausiai skambėdavo, kai tuos tris pavadinimus sujungdavo į vieną sakinį: “Pajūrys, Dubysa, Katiuša”.

Namuose prie turgaus aikštės kairėje Telšių pusėje buvo įsikūrusi žuvų parduotuvė, o dešinėje “Vojentorgas". “Didžiausiuose kromuose” savo sandėlius turėjo kooperatyvas, redakcija, knygynas ir kitos įstaigos.

Apie 1950 –sius turgų perkėlė link Telšių į gyvulių turgų. Po to sudegė ir «kromai». Vietoje jų padarė skverelį ir ant postamento pastatė Staliną. Kai Chruščiovas iš šventųjų diskvalifikavo “tautų tėvą”, jo vietą užėmė vietinis Komunistų šventasis Riekašius.

Tokie prisiminimai apie pokarinę Plungę, kurios gatves per aštuonis metus išvaikščiojau skersai ir išilgai.
Dėl ekonominių sumetimų mokslus pradėjau 1942 m. įsteigtoje prekybos mokykloje. (Įsteigėjas ir pirmas direktorius buvo į vakarus emigravęs Aleksandras Pakalniškis).

Sovietiniais metais ji buvo pavadinta Plungės Ekonomine mokykla. Mokiniams čia mokėjo stipendijas, davė maisto korteles. Greta specialybės: buhalterio, prekių žinovo, ar ekonomisto, baigus buvo išduodamas ir brandos atestatas.

Mokėmės Aukštuosiuose rūmuose po pietų. Kai mes eidavome į pamokas – gimnazistai grįždavo namo. Jų buvome pravardžiuojami “spekuliantais” arba “silkininkais”. Mūsų pirmaklasių buvo įvairaus nuo 12 iki 25 metų amžiaus suvažiavusių iš visos Žemaitijos.

Tačiau, prekybininku netapau, baigus dvi klases mokykla buvo uždaryta.

Teko persikvalifikuoti į gimnazistus ir 1947 m. rudenį buvau priimtas į trečią gimnazijos klasę. Kiti stojo mokintis į vakarinę – suaugusiųjų, o dalis išsiskirstė kas sau. Iš buvusiųjų “ekonomistų” 1953 m. gimnaziją baigėme dviese.

Atrodo, kad 1945 m. mūsų laidos buvo trys pirmos klasės (A B C), tačiau dėl įvairių priežasčių mokinių mažėjo. Priežastys buvo įvairios. Padidėjus prievolėms, prasidėjus kolektyvizacijai daug valstiečių nuskurdo ir nebeįstengė mieste nusamdyti “kveterų” ir aprūpinti produktais. Nemažai ūkininkų, bijodami tremties, paliko savo sodybas ir išsikėlė į miestus. Nemažai mokinukų kartu su tėvais buvo ištremti, 1948 m gegužės mėnesį laike egzamino stribai ir čekistai apsupo Aukštuosius rūmus – ieškojo tremiamų tėvų nerastų namuose vaikų.

1948 m. rudenį mūsų liko tik dvi A ir B klasės. Be Aukštųjų rūmų buvo dar ir Žemieji, padaryti iš caro laikais buvusius ligoninės. Kol nebuvo dar kapucinų Lurdo bažnytėlė paversta sporto sale, eidami į Aukštuosius užsukdavome papoteriauti. Retas praeidavo pro šalį.

Bet pradėjo daugėti pionierių ir komjaunuolių. Jie buvo skatinami sekti Pauliko Morozovo, Korčiagino ar Fadiejevo “Jaunosios Gvardijos” herojų pavyzdžiu.

Mokinių apdaras ir apavas irgi buvo visoks. Kas ką turėjo, dėvėjo ir avėjo. Parduotuvėse atsirado pigiai nupirkti baltos medicininės klijuotės. Iš jos siūdavome lietpalčius. Populiariausia avalynė vasarą – medžiaginiai balti teniso batukai, susitepė – nupudravai dantų valymo milteliais ir į šokius.

Reikia atiduoti pagarbą mieloms tų laikų gimnazistėms – tautiniai rūbai buvo kiekvienos mergaitės garbės reikalas.

Kokie bebūtų laikai jaunimui reikia dainos ir šokių, ir sporto, ir kūrybos. Vieni svajojo tapti sporto žvaigždėmis – Lubinais, Saunoriais, Būtautais, kiti Kiprais Petrauskais, Saulevičiūtėmis ir t.t. Aš irgi sumaniau pažaboti Parnasą – Majakousiškai eiliuoti posmus.

Teko dainuoti mokinių chore ir vaidinti dramos ratelyje. Visos programos turėjo būti įdėjinės, liepsnoti meile partijai ir tarybinei tėvynei.

Vieną 1948 m. žiemos dieną mūsų choristus susodino į sunkvežimį ir nuvežė dainuoti į Babrungėnų kolūkį. Kontora buvo mano tetos Serapinienės, su šeima ištemtos į Buriat–Mongoliją, name.

Tą dieną atvykęs iš Vilniaus kažkoks partijos funkcionierius įteikė kolūkiui: “amžinam žemės naudojimui dovanojimo aktą”.

Padėkos žodį tarė kolūkiui vadovauti paskirtas Peldžius. Amžinai neužmiršiu jo trumpos, turiningos kalbos: “Kaimynai, padėkokime draugui Stalinui už žemę. Ačiū”. O jo didžioji pusė buvusių kaimynų, kurių žemę dovanojo likusiems Buriat – Mongolijoje ir kitur Sibire savo kūnais jau šėrė mašalus ir kuisius.

Sužvarbęs, prikimusiais balsias, mūsų choras “galingai užplėšė”: "Mes su Stalinu į saulę. Mes su Stalinu kovon – te nedrįsta nieks pasauly kelti kojos Lietuvon…”

Kažkokių rinkimų proga teko dainuoti ir Aleksandrave. Mokykloje negausiai susirinkusiems kolūkiečiams ir rinkiminei komisijai padainavome įkvepiančią, mobilizuojančią, parodančią neišardomą valstiečių ir miesto proletariato vienybę, dainą: “Mūs dienos bėga šuoliais, naujų darbų keliais, raudonosios gurguolės važiuoja su grūdais. Valstiečiai veža derlių augintą jų laukuose, už tai mieste dirbtuvės gaminti nesustos”. Tai bent! Gražių dainelių mes mokėjom “tėvelio Stalino” laiku, bet kai dainuoti jas reikėjo tai buvo liūdna ir klaiku…

1951 metais per vasaros atostogas iš Kretingos vid. mokyklos grįžę Adelė Brazdeikytė, stropus Alpis, iš Kartenos sauseris Ontė, iš Plungės aš, dar kiti vietiniai nesimokantys jaunuoliai vadovaujami Pakutuvėnų septynmetės mokyklos mokytojo Vytės ūkininko Iz. Rupeikos, kluone suruošėme vaidinimą. Parodėme J. Žemaitės komediją “Pragerti balakonai”. Žiūrovai patenkinti plojo.

Manau, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kluono teatras Pakutuvėnų kaime ir tikrai žinau, kad aš paskutinis gyvas jo aktorius.

Taip, besimokant, bevaidinant, besportuojant ir bedainuojant, prabėgo aštuoni metai Plungėje. Išėjome į savarankišką gyvenimo kelią, nubėgę aštuonių metų vidurinio mokslo maratoną.

Bet nebėgome aklai. Mums trąsą tiesė ir kryptį rodė mielieji mūsų mokytojai, auklėtojai.

Šiandieną, keliaudamas per Pasaulį ir atsišliejęs į 70 metų stulpą, lenkiu galvą pokario metų pedagogams. Išvengę 1941-ųjų šiurpios bolševikinės tremties, nepasitraukė su kitais kolegomis nuo raudonojo maro 1944-siais į vakarus. Nežinodami, kokią dieną ar valandą gali būti areštuoti, jie vykdė savo garbingą misiją: mokino, auklėjo, kad būtume tikri žmonės, tikri lietuviai.

Jie atėjo iš Nepriklausomybės laikų. Su savo žiniomis, kultūra, inteligencija. Įvairaus amžiaus, nuo neseniai baigusio mokslus jaunimo iki žilagalvių pedagogų – patriarchų.

1948-49 m.m. A. Stonkus su klasės drauge, buvusia Lietuvos respublikos lengvosios atletikos čempione Jadvyga Smilingyte

Kaip kaleidoskope, pro atminties prizmę praeina rusų kalbos mokytojas senukas Gūžys, mokytojai Taišerskis, Jankūnas, Laurinkus, Daukintas, Bakys, Baltrušaitis, Kochas, Juodagalvis. Orus, tikras seras anglistas Skudavičius ir anksti tragiškai iš gyvenimo pasitraukęs griežtasis Aloyzas Pakalniškis, Plungės gimnazijos senbuvės st. Ablingytė, Grašytė ir Stankūnaitė. Jaunesnės kartos – Molytė, Biliūnaitė, Krantauskaitė, Valuckas, Sipaitė, Daugintytė. Puikiai istoriją dėstė mokyklos direktorius Andrius Urbanas, nuotaikingai pamokas vesdavo piešimo ir braižybos mokytojas Zdanavičius, maloniai mūsų vadinamas “pėnzeliu”.

Dažnai keitėsi pedagogų kolektyvas. Vieni turėdavo pasitraukti kaip nepatikimi auklėti komunistine dvasia jaunąją kartą, kiti, slapta, po nakties dingdavo Vytauto ir Kulių gatvių kampiniame name. Mūsų kartai pasisekė, kad sąmonę formavo tokie pedagogai, kaip Mečys Mačernis, Regina Gužytė, mokytojai Veronika ir Povilas Pociai, Kazimieras Surblys ir visada linksmas, energingas “muzikinis” – choro ir saviveiklos vadovas Steponas Slušnys.

Kazimieras Surblys – matematikas, buvęs klasės auklėtojas. Be dėstomo dalyko daug dėmesio skyrė mūsų elgesiui ir kultūrai. Aš jo privengdavau. Sykį, kad rankas laikiau kelnių kišenėje, liepė užsisiūti.
Po daug metų žiūrėdamas per televiziją Amerikos prezidento rinkiminį šou, pagalvojau: “Bilai, Bilai, jei būtumei turėjęs tokį auklėtoją kaip mūsų Kazimierą, tai atsistojęs prieš rinkėjus nežaistum kišeninio bilijardo”.

Mečys Mačernis, grįžęs iš Sibiro tremties į Plungę dėstė fiziką, astronomiją, logiką, psichologiją. Iš pagarbos mokinių vadinamas malonybiniu “senuku”. Jo pamokų neišmokti buvo gėda.

Apie Jį Lietuvių Enciklopedijos 17 tome išleistame 1959 m. Lietuvių Enciklopedijos Leidyklos Bostone JAV rašo: “Mečys Mačernis gimęs apie 1894 m. Šernelės kaime, Žemaičių Kalvarijos val. Telšių apskrityje, pedagogas. 1919 m. baigė Vilniaus lietuvių gimnaziją ir 1920 m. mokytojavo Telšių gimnazijoje ir metiniuose mokytojų kursuose. Po to, studijavo matematiką bei fiziką Berlyno ir Karaliaučiaus universitetuose. 1926-34 m. Tauragės mokytojų seminarijos direktoriumi. 1935-38 m. Klaipėdos pedagoginio instituto lektorius, vėliau direktorius. 1940 m. Vilniaus pedagoginio instituto direktorius, 1940-07-06 atleistas 1941 m. bolševikų suimtas ir išvežtas į Sibirą.

Regina Gūžytė turėjo didelį pedagoginį talentą, nuoširdi, jautri mokiniams. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Poezijos liga ir aš buvau užsikrėtęs. Mokytoja Regina linkėjo man atsiskleisti kūryboje. Neatsiskleidžiau. Ūkininko vaikas nuo juodmargės su uodega gavau daug ankščiau, negu parašiau pirmą rašinėlį.

Ir ką įdomaus parašysi gyvendamas socialistiniame realizme, kai viena partija – viena tiesa? Pasirinkau daktaro Aiskaudos lagaminėlį ir amžinai liksiu dėkingas buvusiems pedagogams paruošusiems mane tolimesnei kelionei per Pasaulį.

Iš gausaus mokinukų būrio pradėjusių didįjį mokslo maratoną, finišą pasiekėme tik 23. Tik penkiolika iš jų atbėgo iš taško A į tašką B. kiti aštuoni prisijungė pakelėje.

1951-52 m.m Plungės vid. mokyklos mišrus choras. Viduryje vadovas Steponas Slušnys

1953 aisiais metais buvo keturi prisimintini įvykiai: man sukako 20 m. "skončalsa" Stalinas, gavau brandos atestatą ir įstojau į Liet. Veterinarijos Akademiją. Išskirstė visa mūsų laida. Dauguma (16) į Kauną, kiti Vilnių, Klaipėdą ir kitur. Visi, kas stacionare, kas neakivaizdiniu baigė aukštąjį mokslą. Likę gyvieji kas penkmetį susirenkame Plungėje, aplankome į Anapilį iškeliavusių mokytojų ir bendramokslių kapus. Paskui vykstame į Berenių kaimą, kolegės Jadvygos Smilingytės – Blažienės tėviškę.

Pasirokuojam žemaitiška, pavalgom posmarškuonės kuošės, boilių su spėrgute ir cėbolyne. Kas dar turi sveikatos įkala į kaklą stipresnio ir iki sekančio karto.

MŪSŲ LAIDA. 1953-ji. Iš kairės sėdi M. Beniulytė, A, Srėbaliūtė, D. Saudargaitė, (mokytojas), auklėtoja Zdanovo, inspektorius M. Mačernis, J. Smilingytė, S. Norvaišaitė, E. Jonikaitis, antroje eilėje stovi Valevičiūtė, B. Pleikytė, E. Griškevičiutė, A. Stonkus, L Dirvonskis, K. Domarkas, V. Jakumaitė, F. Norvaiša, P. Šimkevičius, A. Venclauskaitė, M Sūdžiūtė, K. Senkutė, trečioje eilėje J. Žutautas, P. Rumbutis, A. Stalmokas, St, Stonkus, P. Daugėla.

1998-ji. Iš kairės M. Beniulytė, A. Venclauskaitė, A. Stelmokas, S. Norvaišaitė, B. Jakumaitė, A. Stonkus, D. Saudargaitė, L. Dirvonskis, k. auklėtojas, K. Surblys, K. Blažius, E. Jonikaitė, J. Smilingytė, K. Domarkas, P. Rumbutis, B. Pleikytė.

KAUNAS
Su kuo bekalbėtum – visi patvirtins, kad studentiški metai patys šauniausi.

1953-ji. Tik aštuoni metai po karo. Visur nedatekliai. Kaimai nusiaubti trėmimų ir kolektyvizacijos. Mieste parduotuvėse nieko gero. Laisvės Alėjoje mėsos parduotuvės vitrinose puikuojasi kumpiai, dešros, skilandžiai pagaminti iš medžio ir realistiškai nudažyti. Anot, studentų “nacionaline sava forma – socialistiniu savo tūriniu”. Jeigu pasisekdavo galėdavai nusipirkti nebrangaus “zelsso” pagaminto iš sausgyslių, odos ir kitokių atliekų. Studentiškai kišenei prieinam buvo ir arklienos dešra. Ji buvo saldoka ir kuo ilgiau virdavo, tuo darėsi kietesnė. Daug brangaus laiko surydavo eilės prie duonos. Duonelė buvo kepama skardinėse formose juoda, sūri, patižusi.

Parduodavo po pora kepaliukų. Kai gyveni už pora šimtų kilometrų nuo mamos “boilynės” turi išmokti savarankiškai suktis. Su kuklia pagalba iš namų, stipendija, akademijos valgykla gyvenome ir studijavome.

Studentų suvažiavo iš viso Lietuvos kraštų. Pirmą kartą išgirdau kokia įvairi šnekamoji kalba.
Žiūrėk per pertrauką viename kampe ciekei dzūkai, kitur “gavendas” skelia Kėdainių šlėktelės. Taisyklingiausiai kalbančios suvalkietės perka “saldaines su popieriukėmis kioskėje”. Aš per savo žemaitišką natūrą ir liežuvį pasižymėjau pirmą mėnesį. O buvo taip. Stovėjau eilėje prie kasos atsiimti pirmąją stipendiją. Galvoje rožinės mintys – ką veiksiu gavęs tiek pinigų (119 rubl.). kažkoks vyresnio kurso studentas, sprausdamasis be eilės stumtelėjo mane. Aš susvyravau ir netyčia užsistojau ant kažkokios studentės – senjoros mozoliaus. Ta suspigo ir pradėjo šauktis Jėzaus ir Marijos užtarimo. Susinervinau ir nė nepajutau kaip išsprūdo: “vo kuo jūs če kriošatės”. Na ir prasidėjo. Pradžioje nutilo, o po to visuotinis žvengimas. Aš stovėjau kaip kalakutas paraudęs ir nelabai supratau kas čia juokingo?
Dar ilgai einant per akademijos teritoriją liūdininkai rodydami į mane pirštais sakydavo “ana eina tas fuksas, kuris eilėje prie stipendijos krušos”. Taip ir norisi paklausti tokių kalbos žinovų, kodėl suvalkiečiai, kurių kalba skaitoma gryniausia, stambias miežines kruopas vadina “kruštiene” ir iš jos verda košę ir sriubą?

Fuksų, ypač atvykusių iš provincijos laukė didžiuliai išbandymai. Nauja aplinka, draugai, mokslo sistema, didmiesčio žabangos. Viską reikėjo perprasti ir vengti įvairiausių pagundų.

Galima sakyti, kad beveik nebuvo lietuvių kalba specialių vadovėlių. Alinantis buvo paskaitų konspektavimas, nes be jų – žuvęs. Svarbu buvo laiku atlikti užduotis, apginti darbus, išlaikyti įskaitas ir egzaminus. Neišlaikęs, neteksi stipendijos ir likimas aiškus – namo.

Stengiausi. Pirmą sesiją išlaikiau penketais ir 25% pakėlė stipendiją. Sunkausi studentams buvo pirmieji metai. Kiti jau nebaisūs. Sužinai visas studentiškas gudrybes, kas metai didėja stipendija. Jau užtenka laiko ir mokslui ir pramogoms. Kada žmogus laisvesnis tai visko prisimįsliji. Taip 1957 m. vasario mėnesį Marijampolės Baziliko santuokų knygoje atsirado įrašas, kad palaimintas moterystės ryšys tarp Montvilaitės Onos – Mildos ir Stonkaus Aniceto. Dramatiškiau – suklupo žemaitis prie suvalkietės kojų. Tas įrašas pakoregavo tolimesnį mano gyvenimą – tapau amžinu Suvalkijos tremtiniu.

Akademijos dėstytojai daugumoje buvo Nepriklausomos Lietuvos laikais užsienyje baigę mokslus ir apgynę disertacijas. Tačiau ne visų jų turėti moksliniai laipsniai sovietų buvo pripažinti. Aišku, dėl to jų dėstomų dalykų kokybė nenukentėjo. Paskaitas skaitė profesoriai K. Aleksa, Žemaitis, Janonis, Nainys, Užupis, dėstytojai Niaura, Šniukšta, Elisonas, Pavinkšnis, Brazaitis ir kiti gerai disciplinas įsisavinę ir joms atsidavę mokslininkai.

Tarybų Sąjungoje mokslas skyrėsi nuo kitų (kapitalistinių) kraštų mokslo. Jis turėjo savo išskirtinį pavadinimą – Tarybinis mokslas (Советская наука). Kaip vidurinėje mokykloje mokytojai, taip akademijos profesoriai buvo verčiami aiškinti, kad gudriausi buvo ir yra rusų mokslininkai. Kad genetika ir kibernetika yra pseudomokslas. Gyrė kokie protingi rusai: sodininkas Mičiūrinas ir agronomas Lysenka.
Neįsisavinęs mokslų marksizmo – leninizmo, nebūsi užtikrintas, kad sėkmingai išromysi kuiliuką, ar nužnaibysi atsikišusias karvės nagas.

Iš tėtušio Markso sužinojome, kad egzistuoja šmėklos, kad ji slankioja po Europą ir vadinasi Komunizmu.

Akademijoje atidavėme duoklę ir karo dievui – Marsui. Buvo specialūs užsiėmimai (спец подготобка). Mokė kaip “mušti koją” rikiuotėje, valdyti ginklą, pulti ir nugalėti priešą. Baigę gavome jaunesniųjų leitenantų laipsnį.

Pagaliau atėjo ta diena, kai studijų knygelėje užpildytos visos grafos, padėjo autografus profesoriai ir dėstytojai. Penkių metų triūsą užtvirtino valstybiniai egzaminai ir aukštojo mokslo baigimo diplomas.
Baigėsi neilgas, penkių metų Kelionės per Pasaulį etapas Kaune.

KAPSUKE
Kai baigiau mokslus šalį valdė didysis reformatorius, žemės ūkio specialistas, jumoristas, avantiūristas, generolas N. S. Chruščiovas. Jis pasmerkė ir išspjovė iš mauzoliejaus Staliną, nutarė atpenėti liaudį kukurūzais, pavyti ir aplenkti Ameriką. Baigti statyti socializmą ir pradėti komunizmą.

Kokie didingi planai! Įkvepiantis buvo Nikitos Sergiejevičiaus paskelbtas “komunizmo statytojo moralinio kodekso” šūkis: - “žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis!”.

Kremliuje sėdintis Nikita, Vilniuje CK – Antanas, Kapsuko raikome Leonardas ir Myžupio fermoje kerdžiaujantis Rapolas bei likusieji tarybiniai “homus sovietikus” buvome žmonės, tai ir “draugai, bičiuliai, broliai”. Mūsų šventas tikslas – pabaigti socializmą ir pradėti komunizmą. Baigę studijas, ginkluoti išsiskirstėme “Tarybiniu mokslu”, visiškai tikome šitai misijai. Kaip skelbė vienas garbingas tarybinis poetas: “Komunizmas – pasaulio jaunystė ir jį pastatys tik jauni!”.

Neteko būti socializmo statybos pradininku kaime. Kol mokinausi, nemažas įdarbis buvo atliktas. Komunistų himnas internacionalas skelbė: - “Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuojau naują pastatysim…”

Senąjį pasaulį Lietuvoje išardė greit ir kapitališkai.

Savo darbinę veiklą 1958 m. baigęs Akademiją, pradėjau Dzūkijoje, Krosnos vet. apylinkės vedėju. Po pusmečio persikėliau į Kapsuko rajono Atžalyno tarybinį ūkį, vyr. vet. gydytoju. Vėliau paskirtas Igliškėlių tarybinio ūkio direktoriumi. Nuo 1967 m iki 1969 m. rajono veterinarinėse įstaigose. Likusį laiką iki šių dienų Padovinio kolūkio, dabar žemės ūkio bendrovės narys.

Didžioji gyvenimo dalis praėjo statant socializmą kaime. Gyvenau tarybinėje sistemoje ir buvau jos eilinis sraigtelis, kadras, arba darbuotojas. Kaip pavadinsi. Per tą laiką daug ką teko stebėti, pamatyti, pergyventi. Tegu istorikai ir mokslininkai vertina, kokia tai buvo sistema. Gera ar bloga.

Man tik norisi prisiminti ir pakalbėti apie kai kuriuos socializmo statybos ypatumus – linksmybes.
Sovietų Sąjungoje individualūs valstiečių ūkiai buvo naikinami. Galėjo egzistuoti tik tarybiniai (sovchozai) arba kolektyviniai (kolchozai) ūkiai su savo vidinėmis infrastruktūromis. Individualių ūkių naikinimo ir kolūkių kūrimo scenarijus visur buvo panašus. Pirmiausia apkarpydavo stambiems ūkininkams (“buožėms”) žemes. Po to uždėdavo neįvykdomas pyliavias. Vėliaus, kartu su įtariamaisiais partizanų rėmimu, sugaudydavo susodindavo į gyvulinius vagonus ir ištremdavo į Sibirą. Išvežtųjų turtą pasidalindavo vietinė valdžia arba ištąsydavo kaimo proletarai. Kai būdavo išspręstas “buožių klausimas” atvažiuodavo partinis aktyvas, saugomas stribų, likusius suvarydavo į didesnę trobą ar mokyklos klasę ir “suagituodavo” pasirašyti į kolūkį. Priešingu atveju grėsė ištremtųjų kaimynų likimas. Kada jau parašyti pareiškimai, išrinkta kolūkio valdžia, reikalinga suteikti naujajam komunizmo židiniui pavadinimą.

Senieji kaimų pavadinimai nebetiko, nes dvelkė buržuazine praeitimi. Čia pasireikšdavo sovietinio elito fantazija. Pavadinimai turėjo būti idėjiniai, įkvepiantys, mobilizuojantys arba įamžinantys didžiausius vadus ir kovotojus už “šventą” komunizmo reikalą.

Skaitydamas keturtomę Tarybų Lietuvos Enciklopediją, pasidomėjau įvairių rajonų kolūkių pavadinimais.
Iš jų susidarė grupės pavadinimų.

1. Lyriniai – romantiškieji: “Aušra”, “Raudonoji Aušra”, “Rytas”, “Balandis”, “Naujas Rytas”, “Liaudies draugystė”, Žemė Maitintoja”, “Šviesusis Rytojus”, “Auksinė Varpa” ir kt.

2. Turistinės pakraipos pavadinimai: “Mūsų kelias”, “Naujas kelias”, “Tikrasis kelias”, “Tarybinis kelias”, “Socialistinis kelias”, “Bolševykų kelias”, “Lenino kelias”, “Kelias į ateitį”.

3 Literatūriniai kolūkiai, - tai tarybiniams, proletariniams rašytojams ir poetams dovanoti ūkiai. Mėgstamiausi: S. Nėris, J. Janonio, Vyt. Montvila, Jonas Biliūnas. Gal, kad savo apsakymuose “Kelionė į Šiluvą” ir “Kunigo naudą velniai gaudo”, pašiepė dvasiškius, ar, kad rašė apie Žemaitijos bėdžius, mano tautietė J. Žemaitė irgi turėjo savo ūkius. Tik Raseiniškis Maironis ir prieniškis Mykolaitis – Putinas nebuvo žemiečių suprasti – liko bežemiai.

Ekaterina Antroji savo buvusiems kavalieriams Zubovui ir Oginskiui gyviems atrėžė Lietuvoje žemių. Kol gyvas dar buvo Stalinas kiekvieno rajono garbės reikalas buvo duoti jam po kolūkį.

Po mirties, kai Chruščiovas jį išspyrę iš mauzoliejaus, nebeliko ir nuosavybės.

4. Pavadinimai surišti su personalijomis. Po mirties (pasmiertno) kaip ordinais ar medaliais, taip kolūkiais arba kitokiu nekilnojamu turtu buvo apdovanojami didieji bolševikų vadai, vietinės reikšmės bolševikėliai.
Skelbė: “…atėjo Leninas visiems laikams”. Šakių rajone nuo 1951 metų žydelis K. Glikas Lenino numintu keliu, kaip Mozė savo išrinktąją tautą, vedė zanavykus į Pažadėtąjį Rojų. Atėjo Atgimimas – nutrūko Lenino kelias.

Kai kuriuose rajonuose prieglaudas rado Kalinino (Vilkaviškio, Raseinių). Kirovo (Trakų), Ždanovo (Mažeikių, Vilniaus) klaidžiojančios dūšios. F. Dzeržinskis kolūkį Vilniaus rajone, užsidirbo dar caro laikais sėdėdamas Lukiškėse. Nebuvo užmirštas ir vietinės reikšmės bolševikėliai. Žemės valdas gavo nabašninkai V. Riekašius – Plungės, Laukaitytė – Kapsuko, Rocius – Telšių rajonuose. Kauno ir Švenčionių rajonuose buvo tiesiog “Bolševyko” kolūkiai. Bet koks nususęs bolševikėlis galėjo savintis, kad tai jo.

5. Militaristiniai. Daug painiavos ieškant logikos kelia kariškiams ir partizanams išdalyti ūkiai. Generolo Černiachovskio armija gerokai apdaužė Marijampolę, o Vilkaviškį beveik visai nušlavė. Už tai jam verta tuose rajonuose po kolūkį duoti. Niekur istorijoje neužfiksuota, kad Čiapajevas su savo “chebra” Anuška ir Pietka, būtų kovoję Šakių lygumose ar Prienų šiluose, tačiau žemių abu rajonai nepagailėjo. Niekas iš vietinių senuolių neprisimena, kad M. Melnikaitė savo partizanus į kovą su vokiečiais vedė Lenkijos pasienyje. Kalvarijos rajone, tačiau ūkį paskyrė. Demokratiškiausias dalybos vyko Trakų rajone. Šalia vietinio tarybinio partizano Afonino, jo kolegės Melnikaitės, Lenino jo bendražygio Kirovo kolūkį gavo ir Lietuvos – Lenkijos sukilėlių vadas T. Kosciuška 1774 m. kovojęs prieš rusus.

6. Šventiniai pavadinimai: Gegužės 1-osios, Didžiojo Spalio, Kovo 8-osios.

7. Vietovardžių – “Šešupės”, “Dovinės”, “Minijos”, “Šatrijos”, “Medvėgalio” arba miestelių ir didesnių kaimų vardais.

Ne tik ūkiai buvo apdovanojami tarybiniai nabašnikai.

1955 m. septyniasdešimt penktų gimimo metinių proga Vinco Mickevičiaus – Kapsuko vardu buvo pavadintas Marijampolės miestas ir rajonas, Vilniaus universitetas ir spaustuvė Kaune.

1960 m. dirbant “Atžalyno” tarybiniame ūkyje, sutikau įdomų senolį, kilusį nuo Būdviečių V. Mickevičiaus – Kapsuko kaimyną. Pasirodo, kad apie 1903-5 m. Vincas suorganizavo sėbrų gaują, vogdavo ūkininkų arklius ir varydavo į Lenkiją parduoti. Atsieit, partijos iždui.

Stalinas analogiškai apiplėšinėdavo pašto įstaigas ir bankus. Iš to seka, kad bolševikai iš prigimties buvo vagys.

Tai bent Marijos miestas ir rajonas, seniausias Rytų Europos Universitetas padovanotas arkliavagiui.
Einant metams, vieni ūkiai stiprėjo, kiti nusigyveno. Valdžia ūkius sujunginėjo, prijunginėjo, darė įvairias reformas. Kartu keitėsi ir naujų junginių pavadinimai, daugumoje miestelių arba kaimų vardais. Mano kolūkiečio stažas parsidėjo “Tarybiniame kelyje”, sujungus su “Mičiurinu” likau Padovinio kolūkio nariu.
Subirėjus sovietinei santvarkai, baigėsi ir bolševikų veikėjų įamžinimo gadynė – nubyrėjo kaip šašai nuo sveikstančio kūno.

Didelį keblumą suvalkiečiai turėjo su arkliavagiu Kapsuku. Nuo 1955-ųjų metų, visą 34 metų laikotarpį žmonės gimė, augo, mokinosi, seno, mirė. Visuose dokumentuose figūravo Kapsuko miestas, rajonas, įstaigos, mokyklos. Ir kaliniai sėdėjo Kapsuko kalėjime. Užaugo nauja piliečių generacija, kuriai nepriklausoma Lietuva ir Marijampolės vardas jau buvo tolima istorija. Atgimimo laikotarpiu, nusprendus jį vėl sugrąžinti pasipriešino ne tik sovietinė nomenklatūra, bet ir didelė jaunosios kartos dalis. Buvo nutarta mieste ir rajone organizuoti gyventojų referendumą, kuris įvyko 1989 m. kovo 26 d. Nežinia, ar kad balsavo daugiau pagyvenusių žmonių, ar kad tai įvyko per Šv. Velykas Marija nugalėjo arkliavagį ir Suvalkijos sostinė susigrąžino senąjį istorinį vardą. Tai buvo pirmas, laisvas piliečių referendumas atgimstančioje Lietuvoje.

Pradėjęs 1958 m. daktaro Aiskaudos veiklą, naujų Amerikų neatradau. Tiek Žemaitijoje, tiek čia vyko ta pati kaimo sovietizacija. Valstiečiai buvo paversti tarybiniais baudžiauninkais. Būdamas kaimo vaikas, nuo 1945 m. stebėjau ir kartu dalyvavau vykstančiuose procesuose per vasaros atostogas, studentų rudeninėse talkose ūkiuose, praktikoje Plungės ir Nemenčinės rajonuose.

Kolūkinės santvarkos “saulėtekis” Lietuvoje, kaip ir visur buvo tragiškas. Valstiečiai tapę kolūkiečiais neteko per amžius gerbiamos ir globojamos pagrindinės vertybės žemės. Kartu teko atiduoti dalį pastatų, inventorių, gyvulius. Paiko po 60 arų pasodybinio sklypo ir žemės ūkio artelės įstatuose numatytą gyvulių skaičių. Kartu rajonuose buvo kuriamas mišinių – traktorių stotys (MTS), ruošiami mechanizatoriai. Dėl ištuštėjusių sodybų – labai sumažėjo dirbančiųjų, žemę išardavo, apdirbdavo ir apsėdavo MTS mechanizatoriai. Rudenį iškūlus derlių, valstybei ir mašinų – traktorių stočiai atitekdavo liūto dalis, o kolūkiečiams už “darbadienius” – “vištos ašaros”.

Kas tai per Stalininės ekonomikos perlas “darbadienis”?

“Darbadienis – kolūkiečių darbo sąnaudų visuomeninėje gamyboje ir jiems tenkančių kolūkio pajamų dalies nustatymo matas vartotas 1931-1966 m. Liet. Taryb. Enciklopedijoje 1977 “Mokslas” II tomas. Lietuvių kalbos žodyne išleistame 1969 m. II tome trumpesnis paaiškinimas.

“Kolūkiečių darbo apskaičiavimo vienetas”. Duoti kalbos pavyzdžiai: “Kolūky ne ant dienos moka, ale ant išmieravimo, ant darbadienio”, “Mūsų darbadienis išėjo po pusantro kilogramo”. Buvo nustatytas kolūkyje išdirbti metinis darbadienių minimumas.

Įvykdęs ar viršijęs “minimumą”, kolūkietis metų pabaigoje gaudavo kelis maišelius grūdų ir keletą rublių. Pagrindinis pragyvenimas buvo pasodybinis sklypas ir karvutė. Tuo laiku mūsų folkloras praturtėjo: “Ką nori tą daryk – į kolchozą nevaryk, verkė gaidys ir višta prie kolchozo pririšta.

Apie 1960 m. tėvai iš Pakutuvėnų rašė laišką dukrai Monikai Stonkutei – Butkevičienei į Melburną. Pasigyrė savo kolūkiniu uždarbiu. Savo laiške atsiųstame iš Australijos žentas V. Butkevičius taip komentuoja: “Iš Jūsų laiško susidarėme vaizdą, kaip Jūs gyvenate, kaip vaikučiai auga, kiek uždirbate. Uždarbis tikrai didelis! Grūdų prisivalgęs gyvenk ir norėk. Kaip paukštelis – pinigų nereikia palesiu grūdelių ir giedok atmintinai išmoktą giesmę. Dievuliau, ko beliko vertas žmogus”.

Žmonės ne vištos – viską atlaikė 1925 m. Michailo Bulgakovas parašytoje apysakoje “Šuns širdis” figūruoja to meto sovietinis valdininkas Švonderis. Tokių “Švonderių” buvo pilnos pokarinės įstaigos. Tik vieni buvo: “labai jau partiniai”, - kiti mažiau. Problema buvo rasti kolūkiams vadovus. Dori žmonės kratėsi, nenorėjo būti savo kaimynų tijūnais. Gabiausi arba labiausiai suprantantys ūkininkavimą buvo ištremti arba pabėgę. Bandydama taisyti padėtį partija organizavo trisdešimties tūkstantininkų vajų – kaimą stiprinti miesto aktyvu. Pirmininkais buvo siunčiami mokytojai, milicininkai, prokurorai, inžinieriai ir kiti. Buvo prievartaujamos įmonės ir gamyklos siųsti specialistus į kaimą. Tačiau, niekas nenorėjo geriausių išleisti ir stengėsi atsikratyti nereikalingais “Švonderiais”.

Tų laikų anekdotas: – sekretorius agituoja vieną veikėją į kaimą pirmininkauti. Tas kratosi, motyvuoja, kad nieko apie žemę nenusimano. Sekretorius ramina: “ Nebijok mes padėsime”. Veikėjas meta paskutinį argumentą, kad mėgsta išgerti ir kolūkį pragers. “Mes padėsim” – ramina sekretorius.
Taip per kančias į žvaigždes stiebėsi mūsų kolūkinis kaimas.

Kiekvienais metais žemės ūkio ir Lietuvos Veterinarijos Akademijos išleisdavo didelius būrius įvairių profilių specialistų. Žemės ūkio technikumai, įkurti įvairiuose Lietuvos regionuose, aprūpindavo aplinkinius rajonus vidurinės ir žemesnės grandies specialistais.

Tiesioginiai gamyboje dirbantiems specialistams pradėta taikyti įvairius paskatinimus. 1966 metais kolūkiai jau buvo tiek sustiprėję, kad atsisakyta darbadienių ir prieita prie kasmetinio piniginio apmokėjimo.

Ministerijoje ir rajonuose senuosius “Švonderius” pakeitė naujieji ginkluoti teisingiausiomis “tarybinio mokslo” žiniomis.

Žemės ūkyje prasidėjo Butvydžių, Einorių, Velikonių, Stankevičių Pronckus ir kitų naujųjų “Švonderių” era.

Partija ir vyriausybė žemės ūkyje darė visokius eksperimentus ir akcijas. Vienoje iš jų dar būnant studentu teko dalyvauti. 1955 m. pavasarį Chruščiovo nurodymu vyriausybė ėmėsi respublikos “kukuruzacijos”. Gegužės pradžioje į talką mobilizavo ir mūsų akademijos antro ir trečio kursų studentus. Mums, kaimiečiams reikėjo grįžti į savo “gimtuosius kolūkius” ir padėti “įdiegti” kukurūzą. Dėstytojai parodė ant paveikslėlių, kaip atrodo ir mes pakaustyti žiniomis išsiskirstėme. Kuris gi, amžinai alkanas, studentas dešimtį dienų nenorės mėgautis mamos pusmarškone koše?

Plungėje prisistačiau mano tetos Ivinskienės ūkyje įsikūrusio MTS (mašinų - traktorių stotis) direktoriui žydui Maleriui, kuris vadovavo visų rajonų ūkių veiklai. Parodžiau siuntimą. Jis davė nukreipimą į Aleksandravą ir pridūrė: “eik ir greičiau pradėkite sodinti kukurūzą”. Iškulniavau namo į Pakutuvėnus. Kitą rytą prisistačiau kolūkio pirmininkui (atrodo Petkiniui). Jis pažiūrėjęs į mano raštą ypatingo entuziazmo neparodė. Paaiškino, kad dar šaltos, šlapios dirvos. Gal po dviejų savaičių. Aš irgi supratau, kad nėra čia ko painiotis po kojų ir atsisveikinęs žengiau link durų. Bet tuo momentu pro jas įėjo aukštas su kariška kepure, kerziniai batais ir juodu ilgu lietpalčiu apsivilkęs vyras. Jis įdėmiai nužvelgė mane, pasiteiravo pirmininko kas aš. Gavęs atsakymą, liepė palaukti ir pradėjo dalykinį pokalbį. Pasirodo, kad tai kukurūzų frontui iš rajkomo atsiųstas pastiprinimas. Čia jau beviltiškai įstrigau ir aš. Atvykėlis liepė sukviesti valdybos ir aktyvo posėdį. Dienotvarkėje – kukurūzai. Nežinojau kokios tas “draugas” buvo tautybės ir išsilavinimo, bet jo pranešimą išklausiau įdėmiai. Pirmiausia pašlovino komunistų partiją ir jos vadą Chruščiovą. Paskui išdėstė esmę: “pasodinsime kukurūzus, užaugs pašaras, prišersime karves. Jos duos daug pienas, smetona, sviestas. Pavalgys miestas ir kaimas. Gyvenimas bus gerai”. Paskui perėjo prie kukurūzų auginimo technologijos. Sužinojau, kad kukurūzai moka augti tik išrikiuoti kvadratiniu – lizdiniu būdu. Į kvadrato kampe padarytą lizdą reikia įberti mažiausiai tris sėklas. Jei kukurūzo sėkla įkris ne tuo galu, tai nebeišlys į dienos šviesą. Iš trijų viena tikrai išdygs. Savo teoriją pagrindė tuo, kad cibulis ne tuo galu pakastas irgi neišvys saulės. Be to, sužinojau, kad pikčiausi kukurūzų kenkėjai yra varnos ir juodvarniai. Jie nusižiūri kur žmonės pasodina, atkapsto ir suryja.

Užbaigai liepė nelaukti malonės iš gamtos, o pradėti sodinimą. Agronomas Ulčinskis bandė aiškinti, kad vėlyvas pavasaris, neišdžiūvusios ir neįšilusios dirvos – niekas nedigs. Partijos žodis buvo svaresnis. Parinkę sausesnės žemės Dyburių brigadoje 1956 m. gegužės mėn. apie 7-10 d.d. Aleksandravo kolūkyje buvo pasodinti pirmieji kukurūzai. Aš irgi nelikau be darbo. Davė vienvamzdį medžioklinį šautuvą, penkis patronus ir tapau laikinu pasėlio gynėju. Nesudomino lietuviškų varnų sovietinė naujovė. Šovinius iššaudžiau, šautuvą grąžinau. Taip baigėsi kukurūzų “įdiegimo”akcija mano “gimtajame kolūkyje”. Turbūt tais metais lietuvių folkloras pagausėjo dar vienu ketureiliu: “- kukurūzai mūs mėsa, kukurūzai pienas. Prisivalgę kukurūzų apvarysim sienas.”

Mokinantis bei studijuojant buvo kalama, kad blogybės ateina iš kapitalizmo. Ten laukinė konkurencija, beribis darbo žmonių išnaudojimas. Ten žmogus – žmogui vilkas.

Kas kita socializmas. Mes broliškai pasidaliname patirtimi, priimame įsipareigojimus geriau ir sparčiau dirbti.

Mūsų ekonomikos varomasis ratas – socialistinis lenktyniavimas.

1960 m. Kapsuko žemės ūkio valdyba suorganizavo kai kurių vadovų ir specialistų ekskursiją į Gardino sritį.

Rajono valdžia sužinojo, kad baltarusiai moka gerai vištas lesinti. Nuvykome autobusu apie trisdešimt, naujovių ištroškusių dalyvių.

Broliai baltarusiai parodė vieno tarybinio ūkio ir kito kolūkio vištų fermas.

Nieko pritrenkiančio nemačiau. Vištos kaip vištos. Parink veislę, suteik tinkamą būstą, pilnavertį maitinimą, pagirdyk, ir jeigu dar dešimčiai po vieną gaidį, tai taip lenktyniaus, kad nespėsi kiaušinių rinkti.
Pritrenkianti buvo ekskursijos pabaiga. Apžiūrėję vištininkus, broliškų tautų rajonų vadovai susitarė, kad dabar eilė atvykti į Kapsuko rajoną, pasimokinti pas suvalkiečius kaip reikia karves melžti.

Sutarčiai užtvirtinti šeimininkai pakvietė į netoli Lietuvos sienos esančio Gožos miestelio mechanizatorių valgyklą. Ten, ant ilgo stalo lėkštėse garavo gabalais supjaustyta kiauliena, virti kietai kiaušiniai, duona ir eilė degtinės butelių. Po trumpos įžanginės užstalio kalbos, buvo pripildytos sklidinos stiklinės “garilkos” ir pasiūlyta išgerti už Komunistų partiją – visų gerų darbų sumanytoją ir vykdytoją. Pageidavimas – iki dugno. Nors ir problematiškai – tostą turėjome įvykdyti, nes galėjai likti nesuprastas. Kiek užkandus ir pasikalbėjus su šeimininkais antras toks pat tostas už N. S. Chruščiovą. Vėl iki dugno.

Trečią tokį pat tostą teko pakartoti už draugystę. Balius buvo neilgas, bet efektingas. Po pusės valandos viršininkas liepė, kol dar pastovime, eiti į autobusą. Nuvažiavome mokintis lesinti – grįžome nusilęsę.
Socialistinis lenktyniavimas – nuostabi sovietų išgalvota šventiška bendravimo priemonė. Lenktyniavo respublikos, miestai, gamyklos, rajonai, mokyklos, ūkiai, brigados, siuvėjos. Ūkiuose buvo ir vadovų pavaduotojai partijos, kultūros ir soc. lenktyniavimo reikalams (politrukai). Viską vainikuodavo rezultatų suvedimas. Visada tikrintojai grįždavo linksmi ir įraudę. Patenkinti savo kolegų pasiekimais.

Soc. lenktyniavimą laimėjusios instancijos buvo apdovanojamos nugalėtojų pereinamosiomis vėliavomis, įvairiomis premijomis. Pavieniai individai, jeigu jų praeitis “švari”, proletarinės kilmės – ordinais ir medaliais. Tada vėl buvo proga pašvęsti. Sovietiniais laikais švenčių pakako. Nors religinės šventės nebuvo toleruojamos, bet žmonės tradiciškai švęsdavo ir šv. Kalėdas ir Velykas. Partija siųsdavo savo šnipus pauostinėti kas lankosi pamaldose, tačiau ką tikintieji deda ta proga ant stalo negalėjo kontroliuoti.
Iš tarybinių švenčių maloniausius prisiminimus paliko Kovo Aštuntoji – Tarptautinė moters Diena. Visų save gerbiančių vyrų pareiga buvo pasveikinti ne tik savo šeimos narius, bet ir darbo kolektyvo damas.
Neužmirštamos akimirkos, kai fermų raudonajame kampelyje, tarp raudonų tulpių, kartu su įraudusiomis fermų mergaitėmis pjaustome “Kovo 8” užrašu papuoštą tortą, geriame raudoną vyną. Koks grožis – kraujas ir pienas!

Antra tarybinė pavasarinė šventė buvo Gegužės Pirmoji. Atrodė, kad pavasarį atgimus gamtai švęsk ir džiaukis, tačiau daugumai šventinę nuotaiką užgoždavo buitiniai reikalai. Nemažai demonstrantų po privalomo pasivaikščiojimo kolonoje gatvėmis, skubindavosi važiuoti į kaimus pas artimuosius, arba į kolektyvinius sodus, išdirbti žemę, sodinti bulves.

Drąsiai galima teigti, kas pas mus Gegužės pirmoji buvo bulvių sodinimo šventė.

Rudenį lapkričio 7 d. kasmet pavėluotai būdavo Spalio Revoliucijos paminėjimas. Grynai militaristinė su kareivių paradais, ginklų demonstracija ir darbo liaudies, pro sovietinių ponų prilipusias tribūnas, pravarymu. Lapkričio mėn. pradžioje, dažniausiai oras jau atvėsęs, tai išsiskirstę visi skubinosi kur nors “paimti ant šilumos”. Per Spalines vykdavo ir medžioklės sezono atidarymas. Prestižinis rajono reikalas buvo turėti vyriausybinį medžioklė draustinį. Kapsuko rajone jam priklausė Šunskų giria ir aplinkinių kolūkių laukai. Įvairiomis progomis atvykdavo medžioti iš Vilniaus ar Maskvos tarybiniai ponai.

Garsėjo medžioklės su varovais, vietinių vadinamųjų “skalikais”. Jeigu atvykdavo “pats Sniečkus” arba “pats Griškevičius”, tai skalikai turėjo būti parinkti su “veislės pažymėjimais” – partiniais bilietais. Jeigu “žemesni poniukai” – užtekdavo ir paprastų kaimo bėdžių – kolūkiečių.

Po medžioklės ponai susiburdavo trofėjų aplaistyti, o “skalikus” dažnai ir pamiršdavo. Vienas mano pažįstamas, bevaikydamas žvėrelius įsivertė į balą, sušalo, liko “nelakęs”, gavo “zapalenę” ir vos amžinai nepadžiovė autų ant tvoros.

Didelis įvykis rajone būdavo, kai keisdavosi pirmieji partijos sekretoriai. Visų ūkinių objektų vadovų didžiausias rūpestis buvo sužinoti ar naujasis “ima” (kyšius). Visi lengviau atsidusdavo, kai paaiškėdavo, kad “ima”. Tada jau galima pakliūti į “gerų vyrų” kategoriją. Valdžia šios kategorijos asmenis vadindavo vardais Jonai, Petrai, Antanai. Jeigu pasakydavo “Draugas Jonaiti”, “Draugas Petraiti” – tai negerai.
Prie pavardės kreipinys “draugas” nereiškė, kad tu draugas. Reikėjo skubiai taisyti padėtį.

Didelę reikšmę vyriausybė teikė miesto proletariato pagalbą kaimui. Ūkiams šefuoti buvo paskiriamas gamyklos ar įstaigos. Visi šefus norėdavo gauti stambias pramonės ar ž. ūkio produkciją perdirbančias įmones. Iš pramoninkų gaudavo metalo, statybinių medžiagų, ar mechanizmą.

Marijampolės cukraus fabriko šefuojamo kolūkio visada, “saldžiosios šaknys” būdavo mažiau žemėtos ir turėdavo daugiau cukraus. Mūsų kolūkį šefavo pieno kombinatas, tai mūsų karvutės duodavo riebesnį ir geresnės kokybės pienelį. Nelikdavo nuskriausti ir šefai. Reikale ant jų stalo atsirasdavo iš mūsų bekonų pagamintų skilandžių ir dešrų. Nors apie pusė gyventojų dar gyveno kaime, tačiau rudenį partija organizuodavo pagalbą nurauti runkelius, ar nukasti bulves. Talkininkavo šefuojančių įstaigų darbuotojai, o aukštųjų mokyklų studentams buvo įprastas kasmetinis darbas, vadinamas “trečiuoju semestru”. Maža iš to buvo nauda, tačiau propagandinis burbulas didelis.

Įdomus požiūris buvo į kolūkinę ir socialistinę nuosavybę. Kolūkietis šeriantis kolūkio gyvulius, nepirkdavo grūdų ar miltų saviems. Staliui užtekdavo savo reikmėms vinių ir lentų, vairuotojams savo mašinoms benzino ir tepalų. Sandėlininkai, brigadininkai, fermų vedėjai turėjo būti “geri vyrai” pirmininkui. Analogiški procesai vyko it miestuose. Priklausė, kokios įmonės ar gamyklos viename ar kitame mieste veikė, kur žmogus dirbo.

Leidus statyti individualius gyvenamus namus mieste pradėjo dygti pilaitės iš “kombikormo”, “cukraus”, “mėsos”, “putliųjų verpalų”, dirbtinės odos”, “šilko”. “medvilnės” ir t.t. Žmonės nevykdavo, bet išsinešdavo, išsiveždavo, sukombinuodavo. Kadangi Dekalogas tokių veiksmų nedraudė, tai nebuvo nė nuodėmės.

Sovietinė planinė ekonomika buvo vystoma penkmečiais. Vieną pabaigę įvykdę, pradėdavome kitą. Jie turėjo ir savo pavadinimus. Iš pradžių numeruodavo: pirmas,.antras, trečias…, vėliau jau smogiamąsis, lemiamasis ir t.t. iš to meto propagandos matėsi, kad nedirbama, o “vystoma”. Vystėme žemės ūkį, pramonę, mokslą, kultūrą. Ir juo labiau “vystėme”, tuo labiau ryškėjo socializmo fenomenas.
Augo miestai, kaimuose gyvenvietės, fermos. Palaipsniui kilo augalų derlingumas, gyvulių produktyvumas, tačiau ant prekystalių to nesimatė. Atėjo totalinis deficito įsigalėjimo metas. Kaip ir pokario metais parduotuvėse galėjai nusipirkti tik šlapios, virtos iš subproduktų “šuns džiaugsmas” dešros arba galvijų nagų gyvuonių, liaudies pramintomis “Brežnevo basanoškės”. Vėl sugrįžo kortelių sistema naujai “talonų” pavadinimų Talonai buvo skiriami sviestui, mėsai, muilui, skalbimo priemonėmis, buitinei technikai, rūbams, patalynei. Sovietiniais laikais Kapsuke taip ir neteko parduotuvėse pamatyti bananų, ananasų ir kitokių egzotinių vaisių. Mirus žmogui, vykdomoji valdžia paskirdavo gedulingiems pietums kelis įpakavimus tirpios kavos, žalių žirnelių, majonezo.

Tai buvo sovietinių prekybininkų aukso amžius. Jų rankos laikė visų deficitų svertus. Jie statėsi gražiausias pilis, puošėsi madingiausiais rūbais.

Stebint Gegužės Pirmosios ir Spalio švenčių eisenas prekybininkės savo prašmatniais parėdais ir apavu, skyrėsi iš kitų pilkų tarybinių moterų masės.

“Deficito laikmetis” atsispindėjo ir liaudies folklore. Kadangi pirmas posmelis yra perpintas rusų kalba ir, kai kurie žodžiai sklandžiai į lietuvių kalbą nesiverčia, tai pradėsiu nuo antro.

1988-aisiais po trečiojo bandymo pasisekė gauti leidimą nuvykti į Ameriką pas gimines. Iš Maskvos Šeremetevo-2 Aerofloto kompanijos lėktuvu nuskridau į Niujorką. Toliau Boingu į Čikagą. Teko pabuvoti Vašingtone. Buvau apstulbintas gyvenimo tempo, tvarkos, automobilių, prekių ir produktų įvairumu ir gausa.

Vaikštant po maisto parduotuves neatstojo mintis: - “Kas gali tiek suvalgyti?”

Žmonės į parduotuves atvyksta mašinomis, eina į vidų be “tašių”. Niekur jokios eilės. Supakuotas prekes sudeda į firminį krepšį, parduotuvių durys pačios atsiveria. Gyvenamuosiuose rajonuose tvarkingi namai. Kruopščiai prižiūrimos vejos, gėlynai, želdiniai. Taip neįprastas akiai pripratusiai prie mūsų sovietinės tikrovės. Po mėnesio kaip kupranugaris apsikrovęs “grobiu” grįžau atgal, ir, atrodė, kad vėl patekau į didžiulį sąvartyną. Bet nebeilgai – imperijoj gyvavo paskutinius metus.

Įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis subūrė tautą kovai prieš okupaciją.

MARIJAMPOLĖJE
Po 1988 m. pirmojo mitingo Katedros aikštėje, Vingio parke, pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo Sporto rūmuose Vilniuje. Atgimimas įgauna vis didesnius mastus.

Rajonuose susikūrus jos Sąjūdžio grupės vis oponuoja sovietinei valdžiai.

1989 m. kovo 26 d. didžiausiam vietinės valdžios nepasitenkinimui, per įvykusį miesto ir rajono žmonių referendumą buvo sugrąžintas istorinis Marijampolės vardas.

Įvykiai sekė vienas po kito. Buvo ir Gorbačiovo vizitas į Lietuvą ir 1990 kovo 11 d. – Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktas, blokada. Baltijos kelias. 1991-ųjų sausio mėnesio kruvinieji įvykiai ir rugpjūčio mėnesio pučas. Po jo pasipylė užsienio valstybių pripažinimas Lietuvai – de jure ir de facto.
Po 50 metų okupacijos įvyko stebuklas – Lietuva vėl laisva.

O kas toliau?

Baigėsi socializmo statybos ypatumai.

Prasidėjo Nepriklausomos Lietuvos atstatymo ypatumai ir “linksmybės”.

Antrasis pasaulinis karas, vokiečių ir užsitęsusi Sovietinė okupacija smogė baisų smūgį tautai. Lietuviai priverstinai pasiskirstė į tris grupes.

Pirmoje grupėje – tautiečiai kurie nuo sovietinės okupacijos pasitraukė į vakarus arba įvairių karo įvykių eigoje atsidūrė tenai. Tai buvo daugumoje iškilūs Lietuvos žmonės, meno, mokslo, kultūros darbuotojai, valdininkai, ūkininkai palikę savo turtą ir artimuosius.

Iš Vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklų pasklido po visą pasaulį.

Dirbdami įvairiausius darbus jie prasigyveno, kūrėsi į įvairias draugijas, organizacijas, leido laikraščius. Kūrė mokslo ir kultūros židinius. Jų nueitas gyvenimas emigracijoje pasižymėtas kovos dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ženklu.

Antra grupė – nuskriaustieji. Tai tautiečiai išlikę po 1941 m. tremties Sibire prie Laptevo jūros ir po 45 metus trukusios sovietinės okupacijos išlikę politiniai kaliniai, tremtiniai bei jų šeimos.

Trečioji pati gausiausia – likusieji. Tai lyg sluoksniuotas pyragas, susiklostęs iš įvairių pažiūrų piliečių.
Aktyviausi buvo sovietų kolaborantai, bolševikai, stribai, įvairūs komjaunimo, partijos KGB ir kitų represinių struktūrų veikėjai, agentai, informatoriai ir jų šeimos.

Savo laiku jie užėmė pabėgusiųjų į vakarus ir ištremtųjų į Sibirą namus, užvaldė turtą. Už Judo grašius parsidavė Maskvai ir buvo tautos genocido vykdytojai. Jie rodė patologišką neapykantą sugrįžusiem iš Sibiro tremties tautiečiams.

Neleido prisiregistruoti įsidarbinti, stoti į mokslo įstaigas. Budeliai ir toliau persekiojo savo aukas. Radę užvertas duris į tėvynę, tremtiniai kūrėsi kaimyninėje Latvijoje, Kaliningrado srityje. Daugelis, sužinoję padėtį, nebegrįžo ir liko amžini tremtiniai.

Tačiau dauguma per savo užsispyrimą, užsigrūdinimą kovoti su sunkumais sugebėjo vėl įleisti kadaise pakirstas šaknis. Analogiškai ignoravo ir pasitraukusius į Vakarus.

1972 m. praėjus porai mėnesį po R. Kalantos susideginimo, atvyko Amerikos lietuvių turistų grupė. Tai buvo pirmosios kregždės iš Amerikos. Toje grupėje atskrido ir mano sesuo Bronelė iš Čikagos. Buvome nesimatę dvidešimt aštuonis metus. Atvykusius apgyvendino Vilniuje prie geležinkelio stoties “Gintaro” viešbutyje. Turistų grupė, lydima saugumo agentų buvo nuvežta į pionierių stovyklą prie Vilniaus, Trakus, Druskininkus ir Kauną. Laikinojoje sostinėje mes atsiskyrėme nuo grupės ir nuėjome savo keliais, pridarydami saugumiečiams bėdos, nes jau individualiai turėjo mus “ganyti”.

Bolševikinis cinizmas: po daugelio metų, perskridę Atlantą, grįžę į Lietuvą neturėjo teisės nuvykti į savo karštus, aplankyti tėvų ir artimųjų kapus.

“Gal rusai bijo, kad nesugriautume kolchozų, ar nepavogtume jų atominės bombos” – nelinksmai šmaikštavo tautiečiai. Būdavo ir dar blogiau. Mano bendradarbis savo brolius iš Vakarų Vokietijos galėjo pamatyti tik Minske. Į Lietuvą neįleido, nors jie buvo nekokie veikėjai, o paprasti darbininkai.
Likusiųjų grupė priklausė gyventojai pasislėpę nuo tremties ir kurių nebesuspėjo genocido vykdytojai išvežti.

Po paskutinio 1951 m. trėmimo 1953 m. nusigalavus Stalinui, masiniai trėmimai buvo sustabdyti, nors įvairūs areštai tęsėsi iki okupacijos pabaigos. Šiton grupėn įeina ir kiti žmonės eiliniai žmogeliai, kurie vykdė visus valdžios įsakymus ir kantriai vilko bolševikinį jungą.

Sąjūdžio epopėjoje atrodė, kad visas šias tautiečių grupes suvienijo nepriklausomybės idealas ir taikiai susėdo ant vieno bendro suolo.

Neilgai. Sovietmetyje buvo viena partija – viena tiesa. Atkūrus nepriklausomybę prisiperėjo galybė visokių naujų, kurios pradėjo savo politinį kordebaletą.

Ne iš dangaus nužengė naujųjų partijų partiniai. Dosniai pašefavo jas TSKP. Visoms užteko įvairių atspalvių bolševikėlių. Vienoms teko raudonesni, kitoms labiau apiblukę. Likę sodriausios spalvos raudonieji keitė iškabas. Iš Tė Es Ka Pė transformavosi El Ka Pė. Vėliau į Dė Dė Pė ir sudarę “uniją” pasislėpė už socialdemokratų lentos. Čia jau sutilpo ant vieno suolo ir buvęs kompartijos sekretorius ir save laikantys tremtiniais Andriukaitis, Oleka bei kiti.

Visų partijų pagrindinis tikslas – valdyti Lietuvą. Kad prilįstum arčiau lovio moralė nebūtina, gali susibičiuliauti su pačiu velniu.

Visą laiką partijos varžosi dėl valdžios vairo. Ir tie, kurie 50 metų statė socializmą ir visą jų triūsą šuo ant uodegos nunešė. Dabar jau statome kapitalizmą ir einame į Europą.

Koks nemirtingas yra komunistinio himno – internacionalo teiginys: “pasaulį seną išardysim”.

Ką gi, jeigu ardyti, tai ardom, negi vilksimės į Europą su socializmo pusfabrikačiu. Pradėjom privatizuoti – “prichvatizuoti”.

Sovietiniais laikais įmonėms gamykloms, kolūkiams vadovavo nomenklatūros savi “geri vyrai”. Todėl, nenuostabu, kad liūto dalis teko buvusiems partiniams ponams ir jų aplinkai. (Kai dega namas tik šeimininkas sugeba surasti ir išnešti brangiausius daiktus). Visus atkuriamos nepriklausomybės ypatumas ir įvairiais “linksmybes” sunku sugaudyti ir surašyti. Paliesiu tik kai kuriuos momentus.

Didžiausias paradoksas, kad tauta Pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos Prezidentu išrinko tarybinį veikėją, kuris visai nenorėjo nepriklausomybės. Atgimimo laikotarpiu sapaliojo apie “suverenitetą TSRS sudėtyje”.

Istorija neišaiškino daug mįslių, kaip antai: kur dingo rąstas per “subotniką” Lenino neštas Kremliuje? Kur ta šachta, kurioje anglis kasė Chruščiovas?

Įvedant litą žmonės neteko rublinių santaupų, įvairiuose bankuose ir holdinguose indėlių. Ne sykį prisimelavęs ir tautai ir šeimai apklausose gauna vieną iš aukščiausiųjų reitingų. Visi griekai nuo lietuviškojo Švarcnegerio nuteka kaip nuo žąsino vanduo.

Kalbama, kad istorija parodo visą tiesą, kas kur kada vyko, kas kuo buvo. Tačiau istorija irgi būna pamirštama, o kartais ir klastojama.

Kas gali paneigti, kad Nepriklausomybės atgimimas buvo tampriai surištas su profesoriaus Vyt. Landsbergio asmenybe?

Apie tai savo laiku rašė:
“Šį vakar Bušas (Bush) pavadino Landsbergį laisvės kovotoju kartu su velioniu sovietų disidentu Andriejum Sacharovu, Lenkijos Lechu Valensa (Walesa). “Solidarumo” profsąjungos vadovu, ir Čekoslovakijos dramaturgu prezidentu Vaclovu Havelu”. “The Wasington Post”, May 20, 1990

“Kaip Šarlis de Golis Antrajame pasauliniame kare Landsbergis žinojo, kad vienintelis jo jėgos šaltinis buvo jo absoliutus nenuolankumas principiniuose dalykuose. Jo įžvalga ir asmeninė valia suteikė jam galių, kada buriuoti pavojingu kursu, kuris galų gale vedė į jo šalies nepriklausomybę po penkiasdešimt vienerių metų sovietų okupacijos”. Richard Nixon, 1982 buvęs JAV Prezirentas iš knygos “Nutverk akimirką”.

“Prezidente Landsbergi, Jūsų vaidmuo, šalies išlaisvinime buvo tiek pat lemtingas, kaip ir V. Havelo Čekoslovakijoje ar Walęsos Lenkijoje. Aljanse mes visi žavėjomės tuo, kaip Jūs rengėte referendumą dėl nepriklausomybės ir gynėte Lietuvos parlamentą, nepasiduodamas įnirtingam bauginimui ir ginkluotam spaudimui, kuris 1991-ųjų sausį nusinešė kai kurių Jūsų tėvynainių gyvybes. Jūsų tvirtas apsisprendimas tokiam protestui galų gale atnešė sėkmę. NATO Generalinis sekretorius Manfud Woerner. Sveikinimo žodis Šiaurės Atlanto tarybos susirinkime NATO būstinėje, 1992-09-23.

“Vytautas Landsbergis muzikologas profesorius, kuris buvo tapęs Lietuvos Nepriklausomybės sąjūdžio vadovu, liko kaip visad įsipareigojęs laisvajai Lietuvai. Kalbėdamas minioms Vilniuje, jis tvirtino: “Kas pavogta turi būti grąžinta”. Michael R. Beschloss.

Strobe Talbot. 1993 Iš knygos “Aukščiausiuose lygmenyse. Šalto karo pabaigos vidinė istorija”.
Siekdamas valdžios lovio partijos nesibodi šmeižto, melo, drabstosi purvais, vieni kitus kaltina nebūtomis nuodėmėmis. Didžiausią ilgametę demagogijos praktiką turintys kairieji sugebėjo dalį tautiečių įtikinti, kad dėl dabartinių bėdų kaltas Landsbergis, nes jis suardė Tarybų Sąjungą, atkūrė Lietuvos nepriklausomybę, sugriovė kolchozus…

Žiūrint televizijos laidos “Klausimėlis” atsakymus, nieko nuostabaus, kad su tokiu tautiečių “mentalitetu” viską galima įteigti.

Penkiasdešimt metų raudonieji tautai teigė, kad Lietuva nebuvo Sovietų okupuota, o pati išsiprašė. Anot rašytojo Ričardo Gavelio “raudonas visada liks raudonu”.

Daugiausia protingų žmonių pasiryžusių gelbėti Lietuvą pamatai, kai prasideda rinkiminės kompanijos.
Tautiečiai pasidalija į “renkamuosius” ir “rinkėjus”. Pirmieji giriasi, kokie jie geri, protingi, teisingi, kaip jie myli Lietuvą ir gelbės ją. Antrieji klauso ir svarsto už kurį balsuoti. Baigiasi kompanija. Vienus išrenka, kitus, anot vieno tūlo rinkėjo pastebėjimo: - “pasirenka iš savo partinio vagių sąrašo”.

Nugalėtojai išsirenka savo vyriausybę, kuri vėliau pasirodo, nemoka nei vadovauti, nei valdyti. Skubinasi parduoti likusias valdiškas įmones, pasidaryti pinigėlių, į šiltas vieteles susodinti savo “gerus vyrus”. Vėl pilnos įstaigos valdančiųjų partijų “Švonderių”.

O rinkėjai reitinguoja. Praeina metai, kiti ir pasitikėjimas seimu, vyriausybe atsiduria paskutinėse vietose. Kur dingsta tie mūsų išrinktieji “geručiai”?

Po Pirmojo pasaulinio karo, daugiau kaip po šimto metų okupacijos Lietuva išsikovojo nepriklausomybę. Tada irgi visko buvo. Įstaigose buvo ir nenaudėlių, sukčių, biurokratų.

Tai matydamas, kanauninkas Tumas – Vaižgantas su kartėliu pasakė: -“matome, kad jūs svolačiai, bet savi..”

Tai ir dabar pagyvensime prie savų….

EPILOGAS
Nuogas atvykau į šį pasaulį, basa išėjau į nežinią. Šiandieną atsišliejęs į septyniasdešimtą savo kelionės metų stulpą, žvelgiu atgal; kiek nukakau erdvėje ir laike?

Nuo Minijos iš Pakutuvėnų prie Babrungo į Plungę, toliau prie Neries ir Nemuno Kaune ir pagaliau prie Šešupės Kapsuke – Marijampolėje.

Pradėjau kelionę XX amžiaus pirmos pusės viduryje ir jau pasiekiau trečiojo tūkstantmečio XXI-ojo amžiaus pradžią. Atėjau iš Nepriklausomos Lietuvos per vieną vokiečių, dvi rusų okupacijas. Antrą pasaulinį karą, pokario terorą, trėmimus, vėl į Nepriklausomą Lietuvą. Visko buvo sočiai, Džiagsmo, skriaudų ir netekčių. Kas gi aš dabar, nuėjęs tokį kelią? Ogi, pensininkas – kolūkietis. Taip!

Atkūrus nepriklausomybę, tais šiurpiais metais, kai Landsbergis ir Vagnorius lakstė po Lietuvą, plėšė fermų stogus ir griovė kolūkius. Padoviniečiai išslapstė kopėčias, paleido šunis, užtvėrė kelius ir neįsileido tų “nenaudėlių griovėjų”.

Pakeitę žodį “kolūkis” į “žemės ūkio bendrovę” nieko neišgrobstę, neišvogę dirbo toliau.

Praėjus dešimčiai metų, bendrovė dirbdama naujomis sąlygomis vadovaujama to paties jauno energingo vadovo, tapo viena iš geriausių respublikoje. Fermoje laiko 510 melžiamų karvių iš kurių 2001-siais primelžė po 6300 litrų pieno. Iš 480 ha javų ploto prikulta po 4 t. grūdų. Mūsų sąlygomis užaugino ir prikūlė 140 t. kukurūzų grūdų.

Ūkyje dirba naujoviška technika, įdiegtos pažangios technologijos, susiformavo nauji dirbančiųjų santykiai. Šalia viso to dar galioja kai kurie prieš 20-25 metus visuotiniuose susirinkimuose priimti įstatymai.

Pav.: bendrovės nariams ir pensininkams – veteranams pavasariais nemokamai pasėja ir užaugina bendrame sklype po 40 arų miežių.

Mirties atveju bendrovė nuperka karstą, iškasa duobę ir užkasa. Kokia šviesi ateities perspektyva!
Kol dar neprireikė šitų paskutinių paslaugų, baigsiu, kaip ir pradėjęs savo rašinį, o paties poeto B. Brazdžionio eilėraščio žodžiais:

…Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
Imperatoriai miršta seni.
Miršta žiedas balčiausios lelijos
Tik tu vienas per amžius eini.

Marijampolė 2002 birželis