© Anicetas Stonkus
Gentys
Egzogamija pirmykštės visuomenės paprotys, draudęs santuokas, tarp tos pačios giminės vyrų ir moterų (vikipedija).
Yra posakis: Nuo Adomo ir Ievos visi žmonės giminės. Tai labai plati sąvoka.
Pirmoje dalyje minėjau, kad mokinantis 1948 m. Plungės gimnazijoje buvome trys Stonkai, tačiau nežinojome jokio giminystės ryšio.
Apie pavardę radau lakonišką atsakymą internete (vikipedijoje): Stonkus lietuviška vyriškos giminės pavardė. Lietuviška! O mano nuomone grynai žemaitiška.
Mano dėdė saulutininkas Jonas Bražinskis, gyvenęs 1878-1973 metais, buvo baigęs Palangos progimnaziją, turėjo mokytojo licenziją. Jis domėjosi vietovardžių ir pavardžių reikšmėmis. Man yra sakęs, kad Stonkus sargas, sargybinis, kuris nuo piliakalnio stebėdavo aplinką ar kur nesimato laužų dūmų, pranašaujančių priešo įsiveržimą. Simonas Daukantas savo Būde... rašė, kad žemaičiai sukaupdavo įvairių gėrybių (maisto) žiemai. Pasidarydavo atstonką atsargą. Tą pačią reikšmę galėjo turėti ir Stonys. Tokią versiją išgirdau iš velionio Dėdės Jono. Apie jį plačiau skyriuje Dėdė Jonas.
Kita versija, kad pavardė susiformavo istorijos eigoje iš patroniminių pavardžių su šaknimis ston, stan. Daugiausia šių pavardžių radau Kulių, Plungės, Platelių ir Rietavo parapijose.
Plungės seniūnijos, į kurios ribas įeina Plungės ir Kulių parapijos, radau 1775 metų inventoriuje: Antaną Stonkų - Pakutuvėnuose, Petrą Stonkų Šimuliuose, Juozą Stonkų Juodeikiuose, Stanislovą Stonkų - Kumžaičiuose. Toliau remiuosi Rietavo dekanato Plungės ir Kulių parapijų metrikos knygų įrašais (sutrumpintais, verstais iš lotynų kalbos).
1774 m.
01.06. Kulių b. komendorius Fr.
Menkevičius, Antanu pakrikštijo Jokūbo
ir Onos Paulikaitės Stonkų sūnų iš Čiuželių km.
01.31. Teodoru
pakrikštijo Izidoriaus ir Magdalenos Stonkutės - Jurkų
sūnų iš Vieštovienų km.
1795 m.
04.08. Kulių b. komendorius J.
Rymkevičius Petronėle pakrikštijo
Pranciškaus ir Marijos Gelžinytės Stonkų dukrą iš Karklėnų km.
10.11. Kulių b. Antanu
pakrikštytas Jono ir Onos Meškauskaitės Stonkų
sūnus iš Karklėnų km. Kūmas Vincas Stonkus iš Pakerų km.
1796 m.
08.17. Kulių b. Komendorius J.
Rymkevičius Petronėle pakrikštijo Antano
ir Justinos Ališauskaitės Stonkų dukrą iš Pakutuvėnų (pavardė rasta
1775 m. inventoriuje).
08.19. Ignu pakrikštytas Jokūbo
ir Onos Paulikaitės Stonkų sūnus iš
Mažiavų km. (atrodo persikėlė iš Čiūželių km.)
1797 m.
03.18. Pakutuvėnuose mirė Antano
ir Justinos Stonkų 8 mėn.
dukrelė Petronėlė.
1800 m.
06.23. Kulių p. Tilvikų km. mirė
Barbora Stonkutė.
08.23. Kulių p. Vieštovienų
priėmęs paskutinį šventą sakramentą, mirė
60 metų Motiejus (Mathius) Stonkus.
Iki devynioliktojo amžiaus pradžios, Kulių parapijoje radau Stonkų: Antanas Stonkus Pakutuvėnuose, Petras Stonkus Šimuliuose. Jokūbas Stonkus Čiūželiuose, Mažiavose, Magdalena Stonkutė Vieštovienuose, Pranas Stonkus Karklėnuose, Jonas Stonkus Karklėnuose, Barbora Stonkutė Tilvikuose, Motiejus Stonkus Vieštovienuose.
Renkant metrikos knygose pavardes, norint susieti jas su kitomis, giminystės ryšiais daug sunkumų. Dažniausiai būna neišlikusių vienų ar kitų metų metrikos knygų. Įrašai daryti daugiau kaip prieš 200 metų, ant įvairaus popieriaus lapų, savadarbiu rašalu, gal net žąsų plunksnomis. Kaip ankščiau minėjau įrašai buvo daromi lotynų, lenkų ir rusų kalbomis pisorių, dariusių įrašus ortografija irgi buvo individuali. Kiti prie raidžių dėl gražumo prilipydavo įvairių uodegyčių.
Trūkstant kai kurių metų įrašų knygų randi, kad tas pats asmuo vienais metais susilaukė įpėdinių su viena žmona, o po poros metų su kita.
Pavyzdžiui:
1805.12.16 Juozapu pakrikštytas
Motiejaus ir Veronikos Vitkutės
Stonkų sūnus iš Vieštovienų.
1807.02.02. Adomu pakrikštytas
Motiejaus ir Joanos Simanauskaitės
Stonkų sūnus iš Vieštovienų.
1810.01.22. Prancišku
pakrikštytas Motiejaus ir Joanos Simanauskaitės
Stonkų sūnus iš Vieštovienų.
1811.03.16. Juozapu
pakrikštytas Motiejaus ir Joanos
Simanauskaitės Stonkų sūnus iš Vieštovienų km. (atrodo 1805 m. gimęs
neaugo).
1815.03.13. Petru pakrikštytas
Motiejaus ir Veronikos Piktaitytės
Stonkų sūnus iš Vieštovienų km.
1817.08.06. Dominyku
pakrikštytas Motiejaus ir V. Piktaitytės Stonkų
sūnus iš Vieštovienų km.
Iš įrašų matosi, kad
Motiejui Stonkui nelabai sekėsi su žmonomis. Šeši
gimimo įrašai, trys skirtingos žmonų pavardės. Apie skyrybas tais
laikais nebuvo nė kalbos. Greičiausiai mirė. Tais laikais buvo labai
didelis gimdyvių ir kūdikių mirtingumas. Įrašų neradau, gal knygų
nebuvo, gal pražiūrėjau.
Motiejumi Stonkumi susidomėjau, nes pagal surinktas žinias jis buvo
mano proprosenelio mirusio 1800 metais sūnus, mano prosenelio Jono
Stonkaus (greičiausiai) vyresnis brolis.
Nuo proprosenelio Motiejaus prasideda, mano istoriniais šaltiniais, pagrįsta genealogija.
Talpinu ištraukos iš
2009 m. liepos mėnesio parašyto darbo Močiutė
Emilija.
Išrašas iš Kulių
parapijos mirimų registracijos knygos (Versta iš
lotynų kalbos).
1800.08.23 Kulių parapijoje,
Vieštovienų kaime, sulaukęs 60 m.
amžiaus, priėmęs šv. Sakramentą, mirė Motiejus (Mathius) Stonkus.
Palaidotas Kulių parapijos kapinėse.
Kiti įrašai leidžia
teigti, kad liko du suaugę sūnūs: Motiejus ir Jonas.
Įrašas Kulių R.K.
parapijos sutuoktuvių knygoje (iš lotynų kalbos)
Aš, Kulių parapijos klebonas
Motiejus Jucevičius 1804.02.08 sutuokiau
jaunąjį Joną Stonkų su jaunąja Barbora Dirginčiūte (Dirgintovna). Abu
iš Kulių parapijos Vieštovienų kaimo.
Iš įrašų Kulių
parapijos gimusiųjų knygose matosi, kad mano prosenelių
sodybą dažnai aplankydavo gandrai ir parūpino gausią šeimyną.
Įrašai eilės tvarka:
1805.11.23 sūnus
Andriejus
1808.01.01 duktė
Ona
1810.01.21 sūnus
Pranciškus
1813.04.04 duktė
Marijona
1814.07.02 sūnus
Ignas
1817.05.01 sūnus
Liudvikas.
1819.01.16 sūnus
Julijonas
1821.05.06 duktė
Petronėlė
1823.08.29 duktė
Marijona
1826.05.12 sūnus
Bonifacas
1830.01.12 Kulių
bažnyčioje buvo pakrikštytas jauniausias Jono ir
Barboros Stonkų sūnus Antanas.
Daugiau gimimų įrašų,
šioje knygoje neaptikau. Tai, greičiausiai,
senelis Antanas ir aš buvome paskutiniai (pagramdukai). Tais laikais
vaikų mirtingumas buvo labai didelis. Kiek jų išliko neaišku. 1813 m.
gimusi dukra Marijona neišgyveno, nes po 10 metų tuo pačiu vardu buvo
pakrikštyta kita mergaitė.
Apie senelio atsiradimą Pakutuvėnuose nustačiau iš sekančio įrašo,
rasto Kulių parapijos mirusiųjų metrikos knygoje.
1859.06.03 Kulių parapijos
kapinėse, mirusi nuo silpnumo (ot
slabosti), palaidota 8 mėnesių Antano ir Rozalijos Stonytės Stonkų
dukra Marijana.
Šitas įrašas
patvirtino, kad senelis iš Vieštovienų atėjo pas Stonius
žentu. Stoniai nusipirko ūkį ir persikėlė į Narvaišius, palikę
jaunuosius Pakutuvėnuose.
Sklido kalbos, kad močiutė Rozalija buvo labai darbšti, gabi audėja, Antanas nagingas kalvis, meistras.
Dar man, yra tekę
matyti, ant
senosios klėties aukšto, nukaltą saulutę ant kapų kryžiaus, įvairius
senoviškus staliaus įrankius.
Daugiau vaikelių
jiems Dievas nebedavė. Rozalija, priaudusi pilnus
kuparus audinių, pasiligojo ir užgęso.
1886.05.25 Kulių
parapijoje, Pakutuvėnų kaime mirė nuo plaučių
uždegimo 68 m. amžiaus Rozalija Stonkienė. Liko našliu 56 m. Stonkus
Antanas, Jono. (iš rusų k.)
Velionė Rozalija buvo
12 metų vyresnė už vyrą.
Sekantis, gana
netikėtas, įrašas po 27 d. palaidojus Rozaliją.
Tūkstantis aštuoni šimtai
aštuoniasdešimt šeštaisiais metais birželio
mėn. 24 d. Kartenos R.K. bažnyčios kunigas Mykolas Monkevičius
palaimino moterystės ryšį tarp valstiečio Stonkaus Antano, 56 m. našlio
iš Pakutuvėnų kaimo Kulių parapijos, su 22 metų mergina Emilija
Maliauskaite iš Pakutuvėnų kaimo Kartenos parapijos.
Jaunojo tėvai:
Jonas Stonkus ir Barbora Dirginčiūtė, gyvenantys
teisėtoje santuokoje, iš Kulių parapijos Vieštovienų kaimo.
Jaunosios: Jonas
ir Kazimiera Rudytė (Rudovna) Maliauskai,
gyvenantys teisėtoje santuokoje, Kartenos parapijos, Pakutuvėnų kaime.
Liudininkai:
Juozas Maliauskas, Petras Mickus, Jonas Petrauskis.
(vertimas iš rusų kalbos).
Su antra, jaunąja
žmona senelis susilaukė įpėdinio mano tėvo Stonkaus
Antano g. 1887 m. ūkio paveldėtojo, dukros Antaninos, 1889 m.,
ištekėjusios už Mingėlos į Vieštovienus, dukros Kazimieros,
ištekėjusios už Žutauto į Norvaišius ir Emilijos, ištekėjusios už
Drungilo į Šimulių km. Mirė du kūdikiai: pusės metų Jonukas ir trejų
mėnesių Marcelė.
Senelis galėjo mirti
apie 1902 metus. Močiutė Emilija ištekėjo antrą
kartą už Augustino Narkaus. Radau įrašą, kad 1905.07.07 mirė vienų metų
jų sūnus Stanislovas.
Iš tėvų kalbų žinau,
kad senelis buvo palaidotas Kulių kapinėse ir jo
kapu rūpinosi teta Antanina Mingėlienė.
Mano tėvas 1913 m.
vedė iš Platelių valsčiaus Babrungėnų km. 1890 m.
gimusią ūkininkaitę Mariją Bražinskytę ir parsivežė į Pakutuvėnus. Į
sodybą greitai įjunko gandrai ir jau 1914 m. sausio mėnesį atsirado
vyriausias sūnus Antanas. Jis mokėsi Plungės gimnazijoje, paskui baigė
Kretingos žemės ūkio kursus, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę,
buvo šaulys, tarnavo pasienio policijoje. Sovietų okupacijos metu buvo
represuotas už ryšius su partizanais, kalėjo Sibiro gulaguose. Grįžęs
dirbo Klaipėdoje pečdirbiu. Turėjo iš pirmos santuokos dukrą Danutę iš
antros augintines Elvyrą ir Zitą.
Palaidotas 1991 m. prie Vilniaus Karvelišlių kapinėse.
1914 m. mano tėvas
buvo mobilizuotas į caro armiją, dalyvavo pirmajame
Pasauliniame kare, prie Gumbinės, pakliuvo į vokiečių belaisvę. 1914 m.
atsisveikinant dar spėjo atlikti savo vyrišką pareigą ir 1915 m. kovo 5
d. gimė vyriausia dukra Monika. Apie ją plačiau parašiau pirmoje dalyje
prie krikšto įrašo, daryto Plungės bažnyčioje. Tėvelis sugrįžo iš karo.
1921 m. gimė duktė
Aurelija. Mokinosi Aleksandravo pradžios mokykloje,
baigė Kretingos žemės ūkio kursus, praktikavosi ūkininkauti namuose.
1944 m. ištekėjo už Juozo Šakinio iš Šimulių kaimo. 1949 m. buvo su
šeima ištremta į Sibiro šiaurę, prie Lenos Bodaiko prieplaukos. Grįžusi
prie Kretingos Padvarių kaime nusipirko sodybą. Užaugino trsi sūnus:
Juozą, Zenoną, Antaną. Mirė 2009 m. birželio mėn. Su vyru palaidota
Kretingos kapinėse.
1923 m. gimė sūnus
Zenonas, mokinosi Aleksandravo pradinėje ir Plungės
bei Kretingos gimnazijose. Baigė du Dotnuvos žemės ūkio Akademijos
kursus. 1944 m. spalio mėn., artinantis sovietinei okupacijai,
pasitraukė į vakarus. Iš vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklos pagal
kontraktą išvyko į Kanadą, įsikūrė Hamiltono mieste. Vedė, užaugino
vieną sūnų Audrių ir dvi dukras Danutę ir Silviją. Susilaukė anūko
Povilo Stonkaus. Mirė 2003 m. sausio mėn., palaidotas lietuvių
Anapilio kapinėse prie Toronto.
1928 m. Jonas. Mokinosi Aleksandravo pradžios mokykloje. Plungės
gimnazijoje. 1944 m. spalio mėnesį kartu su kitais: sese Monika
Butkevičiene, Zenonu, Bronele, mūsų tėvu ir manim traukėsi į vakarus.
Bet nesėkmingai. Karo keliose mūsų šeima išsibarstė. Tėvas, Jonas ir aš
Pomeranijoje pakliuvome rusams. 1945 m. gegužės pabaigoje grįžome į
Pakutuvėnus. Nors tarybų valdžios nebuvome mėgstami, tačiau išvengėme
tremties (tris kartus pasislėpėme). Jonas baigė Kretingos žemės ūkio
mokyklą. Bitininkavo Kaišiadorių taryb. ūkyje. Tarnavo armijoje. Grįžęs
baigė mechanizatorių kursus, vėliau Rietavo ž.ū. technikumą. Visą laiką
dirbo Aleksandravo kolūkyje. Atkūrus nepriklausomybę, Pakutuvėnuose
atsiėmė tėvų žemę, pradėjo ūkininkauti, bet 1997 m. gruodį sunki liga
palaužė. Palaidotas prie tėvų Pakutuvėnų kapinėse. Užaugino du sūnus.
Pranas inžinierius geologas. Jonas tęsia tradicijas ūkininkauja
paveldėtose žemėse.
1929 m. gimė sesuo
Bronelė. Baigė Aleksandravo 5 skyrius. 1944 m. kartu
su vyriausia sese Monika Butkevičiene pasitraukė į vakarus. Kurį laiką
buvo pabėgėlių stovykloje, vėliau pagal kontraktą išvyko dirbti į
Angliją. Ten ištekėjo už lietuvio Malecko. Vėliau išvyko į JAV. Įsikūrė
Čikagoje. Užaugino dvi dukras. Turi 4 anūkus.
1933 m. balandžio 27
dieną gimiau aš pagrondėnis. Po nepasisekusio
karo metu vizito į Vokietiją tėvas, Jonas ir aš grįšime į Pakutuvėnus.
1953 m. pasisekė pabaigti Plungės gimnaziją ir įstoti į Lietuvos Vet.
Akademiją, kurią baigęs pagal paskyrimą dirbau veterinarinį darbą
Suvalkijos krašte. Vedžiau marijampolietę. Užauginome žemaičio ir
suvalkietės mišrūną sūnų Vaidotą. 1993 m. išėjau į pensiją.
Turėdamas laiko, studijuoju gimtojo krašto istoriją, užsiimu
kraštotyra. Tam pagrindinį stimulą davę anūkai. Sūnus dirba ir gyvena
Vilniuje. Baigęs Kauno Politechnikos institutą, užsiima verslu.
Kai buvo maži anūkai, dažnai nuvykdavome su močiute (žemaitėška, vakum
kavuotė) jų prižiūrėti. Tada pakaitomis pradėjom lankytis istorijos
archyvuose, bibliotekose. Sukaupiau daug istorinės medžiagos. Reikėjo
ją apdirbti, paviešinti. Taip ir pasidariau kraštotyrininku mėgėju.
Tiek apie mūsų šeimos Stonkus iš Pakutuvėnų.
Mano genealoginio medžio šaka atrodytų taip: Motiejus Jonas Antanas
Antanas Anicetas Vaidotas. Iki 2010 metų 7
kartos Stonkų.
Matosi, kad nuo 1775
m., kai visose Plungės seniūnijoje tebuvo tik 4
pavardės, 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje jų tiek atsirado, kad į
vieną genealoginį medį nebesukabinsi. Subujojo visas gojus Stonkynas
(kaip beržynas, alksnynas).
Kyla klausomas, iš
kur jų tiek atsibastė?
Mano tyrinėjimo
daviniais, remiantis 1784 m. Rietavo seniūnijos
inventoriumi ir Platelių parapijos metrikos knygomis, ten buvo daugiau
Stonkų. Kaimyninės parapijos. Iš ten galėjo atsikelti į tuščias žemes,
kartu su kitais ir Stonkai.
Mano mama, Marija
Bražinskytė buvo iš Platelių parapijos Babrungėnų
kaimo; tėvo giminės iš Vieštovienų.
Mama, pasakojo, kad
juos suvedė Stonkai iš Babrungėnų. Reiškia tų kaimų
Stonkai palaikė ryšį. Kiti Stonkai galėjo atsikelti iš Rietavo
parapijos.
Labai sparčiai Stonkų
skaičius pradėjo didėti nuo 19 a. pradžios.
Dvidešimto amžiaus pradžioje jau visuose Plungės ir Kulių parapijų
kaimuose, ta pavardė minima.
Įvyko, lyg koks,
Stonkiškas demografinis sprogimas. Neanalizavau kitų
pavardžių plitimo, tai negaliu teigti savo nuomonės, apie Stonkų
vyriškumo išskirtinumą.
Tačiau, kai pagalvoji
apie sąlygas...
Rudens ir žiemos
naktys ilgos. Apšvietimas (balanos, lajinės žvakės,
vėliau žibalinės spinksulės ir lempos) brangus ir nepatogus. Nebuvo ir
nežinojo visokių mondrybių. Kiek Dievulis duodavo tiek ir gimdavo.
Tų laikų medicinos lygio ir higienos supratimo išdavoje mirdavo daug
kūdikių ir mamų.
Nebuvo įprasta ilgai gedėti, našlauti. Namuose buvo reikalinga moteris
tiek darbui, tiek meilei.
Pagal metrikos knygų įrašus Motiejus Stonkus susilaukė įpėdinių nuo
trijų žmonų. (Dvi galėjo būti mirusios).
1862 m.
Pagal mano paruoštą statistiką Kulių parapijoje vaikų 1-15 metų
amžiaus mirė
20 tymų (lenk. odros)
49 nuo silpnumo (ot slabosti)
1 džiova
Jaunuoliai 15-20 metų
Suaugę
12 džiovos
15 senatvės
Viso mirė vaikų (1-15
m.) 107 72,3%
Jaunuolių (15-20 m.) 2 1,3%
Suaugusių (24) 16,2%
Nuo senatvės (15) 10,14%
1871 m. Kulių
parapijoje mirė viso 119. Vaikų 0-10 m. 72 - 60,5%
1899 m. Kulių parapijoje mirė viso 205. Vaikų 0-10 m. 133 - 64,8%
1904 m. Kulių parapijoje mirė viso 217. Vaikų 0-10 m. 147 - 68,4%
Per tuos 4 metus
parapijoje mirė 458 vaikai (0-10 m.) 66,8%.
Graudi statistika ...
Tačiau, kaip ten bebuvo, gyventojų skaičius augo.
Šeimos klausimais
buvo sava filosofija ir folkloras. Vaiku būdamas,
prilindęs prie besikalbančių suaugusiųjų, išgirsdavau, tada man dar
nesuprantamus, pasakojimus. Tuo laiku, kai vaikais rūpinosi gandras,
kitus su ledais pavasarį atplukdydavo Minija (mane), o kiti vietoje
kopūstų darže išdygdavo. Vėliau, mąstymas pasikeitė.
Folkloras
Dėl šeimos, kai būdavo sunku daug burnų pavalgydinti pasiteisindavo: -
jok tas yr biedna pavėlga, tas paukštielis į mėjgą naveiz. Dar
gaspadinė pridurdavo: - Vo, kas tuo knebėnė nanuor? Taip ir
prisknebinėdavo, prisivilgydavo. Apie gaspadorius, kuriems dažnai
gimdavo vaikai sakydavo: - anims tonke rek šieninke šiaudus mainytė.
(Susitrindavo likdavo akselys). Apie pajėgų vyrą: - ons, na tik
mėjguotė į luovą lėp. Aišku, kaip dabar galima girdėti sakant: - Su
svetima permiegojo, bet koks mūsų senolis būtų paklausęs: - Vo, a,
tėjk jau prispruogės bova kliunki velnium, kad ožmėga? Man betenka tik
didžiuotis senuolių lovos tradicijomis tauta neišnyko.
Bendravimas
Šiais, globalizacijos laikais, kai vienos giminės, ar šeimos
nariai gali būti išsibarstę po visą pasaulį, bendravimas nesudaro
didelių problemų. Internetas, elektroninis paštas, telefonai daug
greičiau sujungia Pakutuvėnus su Oklahoma Amerikoje, negu mano tėvulis
20 amžiaus viduryje pasiekdavo už 200 metrų gyvenantį kaimyną
Brazdeikį.
Tada, kai aš gimiau
ir augau patriarchaliniame Pakutuvėnų kaime,
paprastas dviratis buvo baisiai sudėtinga mašinerija, - prestižinis
transportas. Susisiekimo svarbiausia priemonė buvo kinkinys.
Gyvenimo būdas
sąlygojo ir bendravimą. Buvo savos šventės, tradicijos,
papročiai.
Vaikai augdavo ir
skirstydavosi sukdavo savo lizdus. Vienas
paveldėdavo ūkį (bota kriokis). Pasitaikydavo, bet ūkio skaidymas į
dalis nebuvo toleruojamas. Likusiam ūkyje tekdavo suruošti kraitį,
atiduoti dalis kitiems, nukaršinti senuosius.
Tarp išsiskirsčiusių
šeimos narių vis tik likdavo artimi santykiai,
ypač su arčiau gyvenančiais. Padėdavo vieni kitiems darbuose, ar
kituose reikaluose.
Mano tėvo vyriausia sesuo Antanina buvo nutekėjusi į Vieštovienus už A. Mingėlos (prie ąžuolo). Jie turėjo gausią šeimą. Jų vyriausias sūnus, mano pusbrolis (g. 1915 m.) pasakojo, kad jį mano tėvas dažnai kviesdavo padėti darbuose. Atsilygindavo pinigais, ar natūra, milo ar kitokio audinio gabalų sermėgai ar kelnėms, avikailių kailiniams ir t. t. Tai buvo parama abiem pusėms. Ypač artimai tėvai bendravo su teta Kazimiera Stonkute Žutautiene, gyvenančia kitoje Minijos pusėje, Norvaišių kaime. Kai statėsi kluoną, tėvai iš savo miško davė medienos. Pirmos sovietinės okupacijos (194041 m.) pavasarį po sėjos bolševikai įsakė stambesniems ūkininkams pristatyti dideles grūdų pyliavas.
Neįvykdžius grėsė
kalėjimas. Čia padėjo teta Žutautienė. Vaikams
krikštyti kūmais stengėsi kviesti artimiausius gimines. Vyriausios
sesės Monikos krikšto mama buvo A. Ivinskienė iš Kaušėnų k. (mamos
sesuo), mano teta Žutautienė.
Giminės susitikdavo,
pasikalbėdavo turguose, jomarkuos. Labai didelę
reikšmę turėjo svarbiausi parapijų atlaidai. Į Kulių Škapliernas
atlaidus ruošdavosi ypač kruopščiai. Net iš tolimesnių apylinkių
atvykdavo giminaičiai. Po pamaldų (po visam) rinkdavosi suneštiniams
pietums Liotėkas suodne. Alkoholiu nepiktnaudžiaudavo: padarydavo po
vieną kitą gramą kas be ko. Pagrindinis tikslas buvo pasikalbėti,
pasidalinti naujienomis.
Giminių pabendravimas
vykdavo gimus kūdikiui per krikštynas, bet
didžiausias alasas per vestuves. Stengdavosi pakviesti artimiausius
gimines, kaimynus, o ir ne tokius artimus giminaičius, jeigu jie buvo
kunigai, daktarai ar kitokie mokslo vyrai.
1944 m. kovo mėnesį
Pakutuvėnų p. klebonas J. Alšauskis su visomis šv.
Sakramento apeigomis palaimino moterystės santuokos ryšį Stonkutės
Aurelijos iš Pakutuvėnų kaimo su Šakiniu Juozu iš Šimulių kaimo.
Liudininkai piršlys Guščius Vaclovas, vainiksegiai Stonkutė Br. ir
Šakinis St.
Piršlys pagal tų laikų tradiciją už paslaugą gavo natūrinį atlyginimą
naujus juchtinius aulinius batus.
Vestuvėse dalyvavo parapijos klebonas, su automobiliu iš Plungės
atvažiavo pusbrolis daktaras Vl. Ivinskis, Kretingos gimnazijos muzikos
mokytojas, būsimasis garsus kompozitorius maestro E. Balsys. Trys
studentai, penki gimnazistai ir daug kitų svečių. Aš, su dar nebaigtu
Aleksandravo pr. Mokyklos keturių skyrių išsilavinimu, tupėjau ant
žemiausios čia dalyvaujančių inteligentų laiptų pakopos ir smalsiomis
akimis, kaip objektyvais fiksavau visus įvykius. Dar ir šiandien
prisimenu, kiek buvo ant parietkas pėjtų stalo bapkų (6).
Kitas, nelinksmas
giminių, artimųjų ir kaimynų susibūrimas būna
išlydint išeinančius. Šiuo atveju nekviečiama, o pranešama apie
įvykusį liūdną faktą. Čia jokios saviveiklos viskas vyksta pagal
nusistovėjusią amžių bėgyje tvarką ritualą.
Gentys
Kaip rašiau pradžioje: giminaičių grupė, genties dalis. Šeimos
nariai, antros eilės pusbroliai, tetos, dėdės su kuriais daugiau
bendraujame, vadinasi giminaičiai.
Tolimesnius, su ta
pačia pavarde, ar kita vadindavo gentimis,
gentainiais. Pagal pavardę senolių Motiejaus ir Jono palikuonys, nors
nepažįstame, nebendraujame, bet pagal kraujo ryšį, genus esame
gentainiai. Priklausome Stonkų genčiai. Tuo pačiu principu susidarė
Bražinskų, Ivinskių, Raudžių ir kitos gentys.
Mano tėvelis buvo E.
Maliauskaitės Stonkienės sūnus. Taigi priklausau
ir Maliauskų genčiai.
Rastas žinias apie Maliauskus patalpinau darbe Močiutė Emilija. Įdedu
išrašus.
Maliauskiai
Sodyba, iš kurios senelis paėmė savo jaunąją žmoną, buvo pačiame
Pakutuvėnų kaimo vakariniame pakraštyje. Tenai Pakutuvėnų folivarkas,
kurį kunigaikštis Ireniejus Oginskis kartu su Plungės dvaru 1873 m.
nusipirko iš Zūbovų. Manoma, kad folivarką valdyti kunigaikštis į
Pakutuvėnus pasikvietė J. Maliauskį.
Prosenelio J.
Maliauskio šeima buvo gausi. Nevisi žinomi Maliauskaičių
vardai. Tik pavardės pagal vyrus. Negaliu jų sustatyti į eilę pagal
amžių, nes jokių įrašų neaptikau.
Žinoma, kad viena
Maliauskaitė nutekėjo už Kryževyčiaus į Kepurėnus,
kita už Kupšio į Kretingą, trečia už Brazdeikio, ketvirta - Emilija
kaimynystėje už našlio A. Stonkaus. Ūkyje liko vyriausia Kristina
Maliauskaitė ištekėjusi už Marijono Jašinskio iš Abakų kaimo, Kartenos
parapijos. Įrašas Kartenos R. K. bažnyčios krikšto knygoje.
1899.12.2326
Skolastika pakrikštyta Marijono ir Kristinos
Maliauskaitės Jašinskų duktė iš Pakutuvėnų km. Kartenos parapijos.
Dar buvo du sūnūs
Kazimieras ir Albinas.
Kazimieras buvo
nevedęs, kurčias, gyveno tėviškėje, kartais ateidavo ko
padirbėti ar pabūti pas mus ar kitus giminaičius.
Albinas buvo
siuvėjas. 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, persikėlė
į Plungę.
Ūkio paveldėtoja
Kristina Jašinskienė, turėjo keturias dukras:
Marcelę Sakavičienę, Skalastiką Valužienę, Kristiną Brazdeikienę ir
ūkio paveldėtoją Antaniną Sauserienę. Sūnus Vincentą, Stanislovą,
Povilą, Juozą.
Tiek, kol kas apie
Maliauskių gentį.
