© Anicetas Stonkus
Istorija apie mūsų protėvius
Parašęs Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės kroniką" supratau, kad tikslo nepasiekiau. Vis dėlto, iš kokių Stonkų mes kilę? Žemaitijoje Stonkų pavardė tokia populiari, kad net yra posakis "Šuniui, mesk - Stonkui klius". Velionio brolio Antano ir sesers Aurelijos pasakojimai apie bočius buvo gana prieštaringi. Nutaręs giliau pažvelgti į praeitį, peržengiau Lietuvos valstybės istorijos archyvo slenkstį. Prasidėjo ilgas ir kruopštus giminės šaknų ieškojimas.Esame kilę iš Kulių parapijos, tai nuo ten paieškas ir pradėjau. Paieškų šaltiniai - bažnytinės metrikos knygos: gimimai, santuokos, mirtys. Plungės ir Kulių parapijos priklausė Rietavo dekanatui. Archyve yra išlikusios dauguma Rietavo dekanato metrikos knygų nuo 1794 iki 1915 metų. Iki 1830 rašyta lotyniškai, 1830-1863 lenkiškai, o vėliau, iki 1915 m. senuoju rusų alfabetu, įrašai daryti rašalu, žąsies plunksna, daug prastai įskaitomų. Pavardės sulenkintos arba surusintos, todėl buvo keblu nustatyti tikrąjį kaimo vietovardį ar pavardės asmenvardį. Rinkau visus įrašus, kuriuose figūravo Stonkų pavardė, raip pat dar rinkau ir senųjų Pakūtuvėniškių pavardes kaimo istorijai. Atkreipiau dėmesį į Stonkų pavardės išplitimą Plungės, Kulių, Rietavo ir Kartenos apylinkėse.
Stonkų giminės protėvius nustačiau nuo 1800 m. Gaila, bet Lietuvoje jau nebėra ankstyvesnių istorijos šaltinių.
Akistatoje su istorija sužinojau, kad 1800 08 23 Kulių parapijoje Vieštovienų kaime, sulaukęs 60 metų, priėmęs šv. sakramentus, mirė Motiejus Stonkus (Mathias Stonkus). Palaidotas parapijos kapuose. Iš kitų įrašų tenka matyti, kad Motiejus paliko du suaugusius sūnus - Motiejų ir Joną.
Kitas svarbus įrašas - 1804 02 08 Kulių parapijos vikaras Motiejus Jucevičius sutuokė Joną Stonkų (Joanem Stonkiewisc) ir Barborą Dirginčiūtę (Barbara Dirgintowna) iš Vieštovėnų kaimo Kulių parapijos. Liudininkais buvo Ignacas Karkauskis, Juzefas Meškauskis ir Jonas Matulis.
Pagal įrašus gimimo metrikos knygose matyti, kad prosenelio Jono šeimos būta gana gausios. Gimė daug vaikų, tik ne visus Dievas padėjo išauginti. Chronologine tvarka surašiau gimimo įrašus
1805 11 23 gimė Andriejus, sūnus Jgno;
1808 01 01 - Ona, dukra Jono;
1810 01 21 - Pranciškus, sūnus Jono; 1813 04 04 Marijana, dukra Jono;
1814 07 02 - Ignas, sūnus Jono;
1817 05 01 - Liudvikas, sūnus Jono;
1819 01 16 - Julijonas, sūnus Jono;
1821 05 06 - Petronėlė, dukra Jono;
1823 08 29 - Marijaną, dukra Jono;
1826 05 12 - Bonifacas, sūnus Jono.
1830 01 12 Kuliuose Antanu buvo pakrykštytas Jono ir Barboros Stonkų sūnus iš Vieštovėnų. Kūmais buvo Dominykas Gudas ir Veronika Stonkutė-Kužmienė.
Daugiau jokių įrašų apie Barboros ir Jono Stonkų vaikų gimimą neberadau. Galimas dalykas, kad mūsų bočius buvo jauniausias (pagrandėlis). vaikų mirtingumas buvo labai didelis, tai kiek iš jų išaugo (išgyveno) - liko paslaptis. Aišku tik tiek, kad 1813 04 04 gimusi mergaitė Marijona mirė, nes po dešimties metų gimusi kita duktė buvo pakrykštyta tuo pačiu vardu.
Atrodo, kad įpėdiniu Vieštovėnuose liko 1810 01 21 gimęs sūnus Pranciškus. Tai liudija įrašas - 1859 03 01 Vieštuvėnuose mirė 1 metų Pranciškaus ir Petronėlės (mergautine pavarde Baltuonytės) Stonkų duktė Marijana. Liūdna žinia ir iš Pakutuvėnų - 1859 06 01 nuo silpnumo mirė 8 mėn. Antano ir Rozalijos (mergautine pavarde Stonytės) Stonkų duktė. Mergytė palaidota 1859 06 03 Kulių parapijos kapuose. Vadinasi, bočius žentu pas Stonius į Pakutuvėnus atsikraustė apie 1857-1858 metus. Stoniai buvo seni Pakutuvėnų gyventojai. Viena Stonytė - Marijona buvo ištekėjusi už Bonventūro Stropaus (Ignacijaus tėvo). Tikriausiai Stoniai nupirko ūkį už Minijos Norvaišiuose ir, palikę jaunuosius Pakutuvėnuose, išsikraustė.
Minimi ir kiti Stonkai. Įrašas gimimo metrikos knygoje: Kulių bažnyčios kbmendorius Jozefas Rynkevičius 1796 08 17 Petronėle pakrikštijo Antano ir Justinos (mergautine pavarde Alšauskaitės) Stonkų iš Pakutuvėnų dukrą. Kūmais buvo Laurynas Milašius ir Marijona Kusienė. Gaila, kad kitas įrašas: "1797 05 11 Pakutuvėnų kaime Kulių parapijoje mirė Petronėlė Stonkutė" - rodo liūdną šios mergaitės likimą.
1803 02 05 Pakutuvėnų kaime Kulių parapijoje gimė Marijana, Vinco ir Petronėlės (mergautine pavarde Uznytės) Žebrauskų duktė. Kūmais buvo Antanas Uznys ir Elena Stonkutė iš Pakūtuvėnų kaimo.
Kurioje kaimo vietoje ir kiek laiko gyveno kiti Stonkai - sunku pasakyti, tačiau galima manyti, Kad dėl aiškumo kasdieniniame bendravime mūsų bočius, gyvenusius ant Minijos kranto, praminė "paminijo Stonkais".
Močiutė Rozalija daugiau palikuonių nesulaukė ir, kaip ėjo kalbos, priaudusi pilnus kuparus audeklų, į rietimus įaudusi ir savo godas 1886 05 27 būdama 68 metų mirė nuo plaučių uždegimo. Ji našliu paliko 56 metų Stonkų Antaną.
Močiutė Rozalija buvo 12 metų vyresnė už vyrą. Ką daryti sunokusiam našliui vienam likus? Namuose reikia jaunų, darbščių rankų, lovoje - jauno kūno, dar nėra giminės pratęsėjo. Todėl nepraėjus nė mėnesiui po žmonos mirties, 1886 06 24 vikaras Mykolas Monkevičius Kartenos parapijoje sutuokė našlį 56 metų Stonkų Antaną, sūnųJono Kulių parapijos Plungės valsčiaus Sėlenių bendruomenės Pakutuvėnų kaimo valstietį su 22 metų mergina Emilija Maliauskaite iš Pakutuvėnų kaimo. Ar mylėjo jauna Emilija 34 metais vyresnį vyrą? Kas dėjosi jos širdyje? Iš tų laikų yra atėjusios kalbos, kad daugiau pusę metų negalėjo "širdies užlaužti" ant seno vyro. Tik po 15 mėnesių gandras atnešė giminės pratęsėją - Ontelę (Antanuką) - mūsų papunį (tėvą). Šioje Stonkų šeimoje be mūsų tėvo Antano, tetų Antaninos (Stonkutės-Mingelienės), Kazimieros (Stonkutės-Žutautienės) ir Emilijos (Stonkutės-Drungilienės), gimė ir daugiau vaikų, bet jie neišgyveno. 1891 m. nuo šiltinės mirė 6 mėnesių Jonas Stonkus, nuo silpnumo 1894 10 06 dešimties savaičių mirė Marcelė Stonkutė.
Antanina Stonkutė-Mingėlienė buvo 1889 04 24 pakrikštyta Plungėje, o kitų tetų - Kazimieros Stonkutės-Žutautienės ir Emilijos Stonkutės-Drungilienės krikšto įrašų neaptikau. Neradau nė bočiaus Antano mirties datos. Radau tik įrašą kad 1905 07 07 nuo kokliušo mirė 1 metų Augustino ir Emilijos (mergautine pavarde Maliauskaitės) Norkų sūnus Stanislovas. Kiek laiko našlavo ir kada antrą kartą ištekėjo močiutė - neaišku. Galimas daiktas, kad bočius mirė apie 1902-1904 metus.
Svarbiausia, kad istorijos šaltiniuose pavyko rasti dar porą giminės genealoginio medžio seniausių atšakų. Eilės tvarka po 1800 m. mirusio Motiejaus išsirikiavo Jonas, Antanas, dar vienas Antanas ir jau pagal mano liniją - Anicetas, Vaidotas, Konradas. 200 metų - 7 kartos. Kartos vidurkis maždaug 30 metų.
Istorjoje netrūksta įvairiausių mįslių. Metrikos knygose XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Stonkų pavardė gausiau minima Kulių parapijos Karklėnų kaime. Nemažiau - Pakutuvėnų, Mastaičių, Clydakių, Šimulių kaimuose, Plungės parapijos Babrungėnų, Rudaičių, Gadeikių, Juodeikių, Gendingos, Žilių kaimuose ir Pluhgės miestelyje. Tuo laiku Stonkų sutinkama ir Kartenos, Rietavo, Endrijavo parapijų miesteliuose ir kaimuose.
Iš kur toks pavardės populiarumas? Kokia pavardės kilmė? Gal tai koks senovės žemaičių pagoniškojo Dievo pavadinimas? Gal koks vietovardis? O gal ši pavardė atkeliavo kartu su užkariautojais iš kitų kraštų? Juk po švedų užpuolimo liko nemažai pavardžių su švediškomis galūnėmis (pavyzdžiui - Elisonas). Arba pavardė Lilas - ji kilo iš prancūzų kareivio, užsilikusio po nesėkmingo Napoleono žygio per Lietuvą į Rusiją. Ką bekalbėti apie lenkiškų, vokiškų, žydiškų pavardžių paplitimą. Jas atnešė karai, okupacija, politiniai ir visuomeniniai ryšiai, amatai, prekyba.
B. Kvyklio enciklopedijos "Mūsų Lietuva" 4 tome rašoma "...Amžių būvyje žemaičiai daug išgyveno. Ištisus du šimtus metų jie dažnai tik kalavijais, ietimis, saidokais, strėlėmis ir geležiniais spragilais teginkluoti turėjo plikomis krūtinėmis atlaikyti didžiulę jungtinę Vakarų kraštų galybę, kuri kryžiaus vardu traukė prieš šiuos ramius žmones. Žemaičių žemę mindė ne tik kryžiuočiai - vokiečiai, bet ir to meto jų sąjungininkai anglai, italai, prancūzai, olandai, ispanai, vėliau dar švedai, lenkai, rusai...".
Neatmetama galimybė, kad žiloje senovėje, eilinio kryžiaus žygio metu, kažkur apie Gandingą ar Kulius įvyko žemaičių mūšis su atėjūnais, kurio metu koks žemaitis su spragilu užvožė anglų riteriui per "kramę". Po pergalės žemaičiai, apžiūrėdami kritusius, rado dar vieną krutantį. Išlukšteno iš šarvų ir klausia: "Kas to tuoks?" O tas rodo į save pirštu ir aiškina: "I am a Stone" (aš esu akmuo). Žemaitiškai išėjo Stonkus. Parvedė į kaimą, pristatė prie darbų. Vyras, matyt, buvo neapkiautęs, o ir žemaitukės "nešpėtnos". Tikriausiai taip ir atsinešė iš amžių glūdumos Stonkai britišką kamieną. Tačiau tai, žinoma, tik prielaida, o tikslią pavardės kilmę gal kada nustatys mokslininkai.
Kas šiandien bėra mūsų senelių gimtinėje - Vieštovienuose? 1998 gruodžio 20 d. po brolio Jono mirties metinių paminėjimo su sūnėnu Jonu Stonkumi nuvykome į Vieštovienų kaimą pas pusbrolį Mingėlą Stanislovą, gimusį 1914 metais? Deja, jis pasakė, kad Vieštovienuose Stonkų jau nėra, girdėjęs tik, kad kitame kaimo krašte buvus kažkokia Stonkynė, tačiau - kur, nepasakė, nežinąs.
Jau nebėra šiandien Stonkų ir Pakutuvėnuose. Nors tėvų žemę brolis Jonas (amžinatilsį) atsiėmė, tačiau sūnus "bota kriuokis" gyvena savo namuose Aleksandravo gyvenvietėje. Bėgant metams vis keičiasi žmonių santykiai, žemdirbystės metodai ir kultūra. Civilizacija daro savopataisas, dingsta patriarchalinis kaimas. Ir mums, vyresnės kartos atstovams vos prasmingesnis lotynų posakis "Sic transit gloria munde" (taip praeina pasaulio garbė).
Baigiu rašyti paskutiniuosius papildomo Kronikos skyriaus žodžius. Dabar savo pareigą jaučiuosi maždaug atlikęs. Jeigu ateityje kas sugalvos tęsti giminės istoriją tam mano atliktas darbas bus didelis palengvinimas. Nebereikės valandų valandas sklaidyti ir studijuoti išlikusius archyvų foliantus, nes viską, kas buvo įmanoma, surankiojau ir surašiau. Neperrašiau seniau parašytos pirmosios Kronikos dalies "Bočiai" pradžios skyrelių, tik pabraukiau nebeatitinkančias tiesos vietas. Tegu tai būna pavyzdžiu, parodančiu, kaip skiriasi istorija, paremta rašytiniais šaltiniais, nuo išgirstos iš žmonių lūpų. Tai tiek minčių ir žodžių apie Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės kronikos patikslinimą.
1999 balandžio 10 d.
Į viršų...Pakutuvėnuose mano širdis
Pakutuvėnų kaimas yra netoli Minijos 11 km. į rytus nuo Kartenos; 11 km. į vakarus nuo Plungės, nuošalioje vietoje. Aplinkui nemaža miškų. Tai didžiulis kaimas, kuriame 1923 m. buvo 47 sodybos ir 276 gyventojai; priklausė Kartenos valsčiui. (B.Kviklys Mūsų Lietuva IV tomas 388 p.)Kadangi per sekantį dešimtmetį nebuvo kilę gaisrų, nei žemės drebėjimų, tai po 10 metų kai aš 1933 metais, buvau sėkmingai mamos pagimdytas, Paminijo Stonkų ūkyje, sodybų skaičius nebuvo pakitęs, gal tik gyventojų skaičius.
Šitame kaime, aš pirmą kartą įkvėpiau Žemaitijos orą ir silpnu kūdikio verksmu pareiškiau, kad esu jos pilietis. Čia į gimtąją žemę, savo vaikiškomis kojelėmis įspaudžiau pirmąsias pėdas. Akimis pamačiau tėviškės gamtos grožį. Kasmet augau, stiprėjau ir jau 1940 m. peržengiau Aleksandravo pr. mokyklos slenkstį, o po 2 metų (1942) Pakutuvėnų kapų koplyčioje klebonui Šlevui išpažinau savo vaikiškus griekus ir gavau Pirmąją Komuniją.
Ramybė jau buvo pasibaigusi. 1940 m. birželio 15 d. T.Sąjunga okupavo Lietuvą. Po metų, prasidėjęs karas, atnešė vokiečių okupaciją. O, 1944 m. vėl grįžo rusai. Tų metų spalio 9 diena buvo ypatingai tragiška mūsų šeimai. Tą sekmadienio rytą iš mūsų sodybos, bėgdami nuo bolševikų, į vakarus pasitraukė sesė Monika Butkevičienė su šeima, jauniausia sesutė Bronelė, broliai Zenonas ir Jonas. Po pietų, kai prie Aleksandravo vyko mūšis, mudu su tėveliu ir pusbroliu K.Žutautu, jau aplinkiniais keliais per Norvaišius, pro Šateikių geležinkelio stotį, Salantų vieškeliu pasiekėme Kretingą. Taip prasidėjo mūsų karo keliai. Saugoti namų ir pasitikti savo likimo liko viena motušėlė.
Savo dalią patyrė kiekviena kaimo sodyba. Nuo to laiko praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Vietoje B.Kviklio minėtų 47 sodybų, šiandieną, arčiau buvusio Aleksandravo kolūkio centro, kaimo pakraštyje liko tik trylika.
Valstybiniame Istorijos Archyve buvau surinkęs Pakutuvėnų kaimo gyventojų pavardes nuo 1794 m. iki 1915 metų. Per 120 metų kaime kartodavosi vis tos pačios. Šiandien išlikusiose sodybose jau kitos, negirdėtos.
Perkopiau jau 75 metų slenkstį. Išmirė arba išsikraustė buvę bendraamžiai. Amžiną ramybę Pakutuvėnų kapuose rado tėveliai ir brolis Jonas.
Priešingame kaimo pakraštyje tebestovi, brolių pranciškonų globojama, Pakutuvėnų bažnyčia, kurios pamatų ir pačios pašventinimo karo laiku buvau liudininku. Šiandieną į ją ne tik per Šv. Antano atlaidus, bet ir paprastais šventadieniais gausiai susirenka maldininkų.
Plačiai skelbiama, kad šitas kaimo kampelis turi savo ypatingą aurą. Čia vyksta dvasinės ramybės ir moralinės pagalbos reikalingos asmenų stovyklos. Už visa tai reikia nulenkti galvą šios šventos vietos globėjui ir puoselėtojui pranciškonui vienuoliui Tėvui Gediminui. Tik geru žodžiu reikia minėti ir gerbiamą Jolantą Klietkutę, kuri per ilgus metus surinko istorinę medžiagą apie Pakutvėnų kaimo gyventojus, žymiausius asmenis, jų papročius, kultūrą ir išleido savo internetinę knygą. Ilgus metus pedagoginiuose arimuose gilią vagą rėžė mokytoja Veronika Simutienė. Šiandieną ją galima pavadinti Aleksandravo krašto kaimų vaikščiojančia enciklopedija. Ji kaip bitutė į korį medų eksponatą po eksponato renka į apylinkėj jos įkurtą muziejų Mėjgą. Surinko ir demonstravo įvairiose vietose tarpukario kaimuose vykusių darbų nuotraukų ekspoziciją. Anksčiau paminėti asmenys, ne čia gimę, - nevietiniai, bet pamilo Pakutuvėnus, ir čia nuveikė didžiulį darbą.
Aš čia gimęs, nors pusę amžiaus gyvenęs Sūduvių krašte, negaliu pamiršti savo gimtųjų Pakutuvėnų. Man ir šiandien prieš akis stovi tie takai, medžiai, keliai, aplinka, kurioje praleidau vaikystės ir paauglio metus. Matau staklėse sėdinčią motinėlę, inspektuose laistančią pomidorus, grėbiančią šieną ir verdančią tokią skanią pusmarškonę košę. Matau kaip tėtušis, apsižergęs uslaną, pasiėmęs keturkampį storos skūros gabalą raukia nagines, kad būtų lengvas apavas pavasarį per sėją į dirvą eiti, arba sienoje skylėje įkalęs mątarą pririšęs keturias virvutes veja dvikinkius atvarslus.
Ir naktimis sapnuoju, kad guliu senosios, dar XIX amžiaus pradžioje statytos klėties kamaroje ant iš lankstyčio audeklo pasiūto ir šieno su ajerais (kad blusos nepultų) prikimšto šieniko ir pro mažytę skylę langelį sienoje klausausi Paminijo daubų lakštingalų trelių.
Nemažai esu parašęs atsiminimų, įvairių darbų išspausdinęs Žemaičių Saulutėje. Visa tai susiję su gimtuoju kaimu; Pakutuvėnuose mano širdis...
2008 07 24,
Marijampolė
