©
Anicetas Stonkus
2000, Marijampolė
Vizijos prie senojo ąžuolo
Iš
amžių gūdumos tarp kalnų, kalnelių, miškų, lankų ir krūmų, pakrantes
pasidabinusi žaliomis vainikų girliandomis, vingiuoja gražiausioms
Žemaitijos upė Minija.Istorija neatsako kada į šiuos kraštus atsikraustė aisčių gentys, šios upės pakrantėse įsikūrė žemaičiai. Prie Minijos ir jos intakų išlikę piliakalniai liudija garbingą senovę, kada mūsų bočiai drąsiai pastodami kryžiuočių, kalavijuočių ir kitų plėšikų kelius, žūtbūtinai gynė savo žemes, sodybas, laisvę. Nuolatinė akistata su pavojais, mirtimi išugdė savitą žemaičio būdą, charakterį, dvasinę jėgą. Jie ilgiausiai išlaikė senolių tikėjimą, o žemaičių kalba dar ir šiandieną stebina pasaulio ir Lietuvos kalbininkus. Prie Minijos ir apylinkėse mūsų protėviai įkūrė daug gyvenviečių, miestelių, kaimų, davė jiems skambius pavadinimus. Vienas iš jų - gimtieji Pakutuvėnai.
Ateivis, kiek metų begyventų Žemaitijoje, žemaičiu netaps. Juo reikia užgimti. Žemaitis, atitrūkęs nuo savo gimtųjų vietų - kaip medis su pažeistomis šaknimis. Laikas nuo laiko jis turi sugrįžti, pavaikščioti tomis vietomis, kur vaikystės pėdos pirmą kartą pajuto gimtosios žemės jėgos, pabraidžioti vaikystės vandenyse, atsigaivinti jaunystės laukų, lankų, miškų kvapais ir vėjais.
Jeigu suradai dar kokį gyvą tėviškės medį, prisiglausk, apkabink, prakalbink... Pajusi kaip į tave teka gyvybinės jėgos, kitu - jaunystės ritmu ima plakti širdis.
Išgirdęs protėvių šauksmą, gimtųjų vietų trauką, grįžti į savąją Žemaitiją, savuosius Pakutuvėnus.
Kūnas apsenęs, dvasia prigesusi... Įkvėpęs gimtinės oro, paskalavęs Minijos brastoje reumato ir artritų apkramtytas galūnes, atsišliesiu į Senąjį Ąžuolą, gal atgausiu jėgas ir ramybę. Atsišlieju.
Ąžuole, tu likai mūsų buvusios sodybos simboliu. Kažin kiek tokių galiūnų dar liko prie gimtosios Minijos? Aš žinau du. Mano senelis devynioliktojo amžiaus viduryje į čia atsikėlė iš Vieštovienų kaimo, kur prie Minijos rymo, gal seniausias Žemaitijos ąžuolų Patriarchas - Mingėlos ąžuolas. 1889 m. sodyboje prie mūsų ąžuolo gimė Stonkų dukrelė Antanina. Čia prabėgo jos vaikystė, o kai užaugo, reikėjo išskristi iš gimtojo lizdo, ji nutekėjo į Vieštovienus už ūkininko Mingėlos. Jos pagimdyti vaikai, ir jos anūkai augo ir žaidė galiūno ąžuolo - Patriarcho pavėsyje. Du susigiminiavę paminijo ąžuolai. Medžiai kaip žmonės turi savo likimą.
Prisišlieju prie galiūno kamieno. Užsimerkęs klausausi Minijos srovenimo, medžių ošimo. Ir... Atrodo atsiduriu kažkokioje rašytojų-fantastų aprašytoje laiko mašinoje. Mane apsuka kelis kartus, pakrato, pamaigo ir, lyg kokį pelą iš arpo, su vėju išpučia lauk. Dar išgirstu - "ieškojai archyvuose mirusių dūšių, protėvių, kaimynų. Skrisk į XVIII a. Pabaigą, pasižvalgyk, pabūk kartu..."
Išskrendu. 1794 m. Baudžiavinis Pakutuvėnų kaimas, priklausantis didikų Potockių valdovams Plungės dvarui. Regiu šiaudais dengtas, tai didesnes, tai mažesnes sodybas. Trobos didesniais ar mažesniais langeliais, aslos plūktos moliu, nuo balanų šviesos aprūkusios sienos. Kiemai ir daržai vienų aptverti statinėmis tvoromis, kitų virbinėmis arba žiogriais. Žiema, vasario vidurys. Vienoje sodyboje sujudimas. Mykolas Stropus apsiženijo su Marijona Smilingale iš Mostaičių kaimo. Šliūbą davė pats Kulių parapijos klebonas teologijos mokslų daktaras Antonius Rymkevičius. Susirinko (kaimynai Brazdeikis, Drungilas, Rutė, Stonkus, Kazlauskis, Norkus, Skulskis, Vaurus, Gedgaudas, Žutautas, Gudas, Mikalauskis ir kiti su pačiomis. Apžiūri jaunąją, kalbasi apie darbus, rūpesčius. Vyrai kaip įprasta politikuoja. Girdėję, kad rusų carienė Kuotrė baigia visai Lietuvą užgrobti. Gali ir kitą poną į Plungės dvarą įtaisyti. Potockis dar pusė bieso, kad tik blogiau nebūtų.
Moterys, kaip moterys - jaunąją apšneka. Girdi, ar reikėjo kažin kur trenktis, kad mergų ir Pakutuvėnuose užtenka. Kraičio irgi galėjo daugiau būti. Vaišės suneštinės. Kas pyrago iškepė, kas sūrį suliejo, kas vištai galvą nusuko ar šinkos gabalą atkirto, o kas Minijoj lydeką pagavęs iškepė. Vyrai arielkos karčiamoje nusipirkę, tai ant metylių, ajero šaknų, kmynų, kadugio ar kitų uogų užsipylę vaišina vienas kitą, šurmuliuoja. Viso kaimo subėgę vaikai laukia, gal kas kokį skanėstą pakiš. Temstant skirstosi. Reikia namuose darbus apžygiuoti, galvas pravėdinti, rytoj vėl į lažą. Vieni ponui miško kirsti, kiti javų kulti, linų minti. Darbai dvare nesibaigia.
1795 10 02 kūmai Pranciškus Norkus ir Marijona Stropienė Boniventuru pakrikštijo Lauryno ir Agotos Baltuonytės Stropų sūnų. Vaikas gimė spalio 1 d. vakare. Ryte, dar neišaušus, su naujagimiu nulėkė į Kulius. Neduok, Dieve, mirtų nekrikštytas, tai dūšelė ir klajotų nerasdama sau vietos. Tiek mažų vaikų miršta.
1796 04 13 sulaukęs 90-ties metų, gavęs visus šv. sakramentus, pasimirė Kazimieras Brazdeikis. Geležinis senis buvo, tokių apylinkėje daugiau nėra.
1798 04 14 kaimo kapinėse palaidotas 1-erių metų Milašių Juozukas. Pavasaris, dvare darbai, kas leis pabiurusiais keliais į Kulius važiuoti. Arkliai ir taip vos pasivelka. Bus gerai ir Pakutuvėnų markapiuose.
1804 12 22 Plungės parapijos vikaras Jurgis Pabrėža sutuokė Pakutuvėnuose Motiejų Dirgintį su Alksniniške Petrone Kuzavale. Piršlys Juozapas Gedgaudas pasakojo, kad labai malonus kunigėlis, viską gerai žemaitiškai susirokavo.
1810 07 24 Pakutuvėnų kapuose laidojo 54-erių metų Jurgį Zūbę. Mirė be šv. sakramentų. Vėliau čia palaidoti 4-erių mėnesių duktė, Mykolo Dobilo 1-erių metų sūnus, nuo kokliušo mirę Pranciškaus Kukulskio 2-ejų metų Antanukas ir 1-erių metų Barbutė, nuo silpnumo mirusi 6-erių mėnesių Dominyko Liaudanskio duktė Domicėlė. Čia buvo supilti ir nesantuokoje gimę Barboros Stroputės 3-jų savaičių nuo raupų mirusio Kaziuko ir Barboros Demystaitės 1-erių metų dukrelės kapų kauburėliai.
Senieji kaimo kapai. Kada čia smėlyje ant Minijos kranto buvo palaidoti pirmieji pakutuvėniškiai? Gal kovoje su kryžiuočiais ar švedais kritę kariai? O gal 1588-90, 1625-29, 1660, 1708-11, 1741-42 bado ir maro aukos, kai kaimuose likdavo tik pusė ar trečdalis gyventojų?
Vyrų būgštavimai pildosi. Plungės dvare naujas ponas - rusas grafas Platonas Zubovas.
Žmonės girdėję kalbant, kad tai buvęs carienės Kuotrės kavalierius. Anai didelei įtikęs ir už tai gavęs Plungės, Kretingos dvarus ir daug žemės prie Šiaulių. Baudžiauninkus dar labiau prispaudė, paskutinį kailį lupa. Ypatingai stengiasi vietiniai chalujai: vaitai, urėdai, prievaizdai, tijūnai.
Grafas, palikęs tvarkytis įgaliotinius, laiką leidžia Peterburge su kitais dvarininkais. O ten įprasta baudžiauninką parduoti, išmainyti į šunį ar negyvai užpakti.
Žmonės dar vylėsi, kad prancūzai laisvę atneš. 1812 m. Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir patraukė į rytus. Netrukus grįžo, alkani, sušalę, apiplyšę, rusų apkulti. O kur kariuomenė, ten plėšikavimas, smurtas, prievarta. Nepasisekus su prancūzais bandyta 1831 m. ištrūkti iš okupantų nagų. Valstiečiai galvojo atsikratyti baudžiavos. Sukilo Salantų, Gintališkės parapijos. Deja, okupantų kumštis buvo kietesnis. Keitėsi kartos. Senieji miršta, gimsta kiti, užauga. Atsiranda baudžiauninką užjaučiančių bajorų, dvasiškių, inteligentų.
Žemaičių mužikų vyskupas Motiejus Valančius ne tik skelbia Dievo žodį, bet kuria parapijoje mokyklas, rašo ir platina lietuviškas knygas, kovoja su girtuokliavimu. Taip iš Lauryno Ivinskio kalendorių, vyskupo Valančiaus lietuviškų knygelių, redaguotų Giesmyno (kontičkų) ir maldaknygės "Balsas Balandėlės" skverbėsi šviesus mokslo spindulys. Minija, kaip rožančiaus grandinėlė sujungusi savo karoliukus, jungia Žemaitijos kaimus. Prie jos krantų Juodeikiai, Vieštovienai, Santakis, Pakutuvėnai, Norvaišiai, Liepgiriai ir kiti.
Tuo laiku Juodeikių kaime gyveno augalotas stiprus vyras baudžiauninkas Antanas Vaišvila. Parapijinėje mokykloje pramokęs rašto, matydamas baisią neteisybę, svarstė su kitais vyrais kaip nusimesti baudžiavinį jungą.
Išgirdę 1862 m. caro manifestą apie baudžiavos panaikinimą, nustojo eiti lažą. Žinodami, kad ponai nenusileis, ruošėsi rimtesnėms grumtynėms. Pirko Prūsuose ginklus. Vaišvilos draugas - geriausias apylinkės kalvis Rojus - taisė šautuvus.Kituose kaimuose kalviai - Rojaus mokiniai - kaustė brūklius, kalė smaigus. Mano senelis kalvėje netoli Senojo Ąžuolo irgi ginklavo vyrus. Oi, kaip išsigando ponai! Iš Peterburgo balių grįžo ir grafas Zubovas. Pasitelkė į pagalbą kazokus. Nelygi buvo kova. Klasta suimamas vadas Vaišvila, aktyviausi dalyviai sugauti, nuplakti, nukutavoti.
Vaišvilą, Daulių, Astreikį ir pakutuvėniškio brolį Gedgaudą su šeimomis išvarė į Sibirą. Nepasisekė ir sekančių 1863 m. sukilimas. Menkai ginkluoti sukilėliai caro armijos buvo nugalėti.
Nemaža istorijos vingiuose žuvo ir pakutuvėniškių. Metrikos knygose įrašytas krikštas, o vėliau nei santuokos, nei mirimo įrašų su tuo asmeniu neberandama. Vyrai, gal per sukilimus žuvo ir palaidoti, kur geros rankos duobę iškasė ir iš dviejų pagaliukų surišę kryželį į kapą įsmeigė. Gal paimti 25 m. į rekrūtus Kaukazo, Krymo ar Balkanų karuose galvas padėjo. Kiti pasitraukė į Prūsus, įsigiję "šikpartę" perplaukė Atlantą ir ištirpo emigrantų minioje. Numalšinęs sukilimą carizmas smogia dar vienas smūgį - uždraudžia lietuvišką spaudą. Anot poeto: "anei rašto, anei druko mums skaityt neduoda - tegu būna Lietuva ir tamsi, ir juoda".
1831, 1862-63 m. mirusiųjų metrikos knygose nėra jokio įrašo apie žuvusius, tik lakoniškį, trumpi: sulaukęs tiek ir tiek metų, tas ar ta, priėmęs, ar nepriėmęs šv. sakramentus mirė nuo džiovos, šiltinės, trydos, vandenės raupų, moterys gimdydamos ir t.t.
Kūdikių pražūčiai giltinė pažėrė dar didesnį bukietą ligų. Populiariausios: nuo silpnumo (ot slabosti), miego baimė (snobojazni), išdžiūvimą (suchosti), kokliušą, difteritą, trydą (panos), tymai (kora), raupai (ospa), džiova (čechotka). Mirties dalgis skina mažus ir suaugusius.
1859 06 01 Pakutuvėnuose nuo silpnumo mirė 8-erių mėnesių Antano ir Rozalijos Stonytės - Stonkų duktė Marcelė. Palaidota Kulių kapinėse.
1881 02 25 Pakutuvėnuose nuo trydos (ot panosa) mirė 35-erių metų Barbora Grigalauskienė. Liko našlys Petras Grigalauskas, sūnūs: Antanas, Tadeušas, Jonas, Stanislovas, Andrius, dukros: Kotryna, Konstancija.
1883 03 30 Pakutuvėnuose nuo šiltinės (gorečki) mirė nevedęs 18-kos metų Pranas Mickus. Po dviejų savaičių iš tos pačios sodybos į Kulių kapines išlydi 34-erių metų nevedusį jo brolį Juozą, mirusį irgi nuo šiltinės.
1886 05 27 Pakutuvėnuose, sulaukusi 68-erių metų nuo plaučių uždegimo miršta Rozalija Stonytė-Stonkienė. Liko našlys, 56-erių metų Stonkus Antanas. Ką daryti geroka sunokusiam našliui per patį darbymetį be gaspadinės? Namuose reikalingos stiprios darbščios moteriškos rankos, o lovoje jaunas kūnas. Todėl 1886 06 24 Kartenos parapijos vikaras Mykolas Mankevičius sutuokė 56-erių metų našlį A. Stonkų su 22-ejų metų mergina Emilija Maliauskaite. Kad ir labai uoliai kalvėje pabaigęs darbus, Minijos tėkmėje prausėsi jaunasis, tačiau Emilija negalėjo užlaužti širdies. Tik po pusės metų susitarė. Iš džiaugsmo buvo iškeltos antros dar didesnės vestuvės, o 1887 09 23 Kulių parapijos klebonas Platonas Rymkevičius Antanu pakrikštijo jų pirmagimį. Emilija buvo jauna, o senelis, matyt, labai stengėsi, tai jiems dar gimė ir užaugo dukros Antanina (Mingėlienė), Kazimiera (Žutautienė), Emilija (Drungilienė). Neišvengė ir aukų, 1891 02 05 nuo šiltinės mirė pusės metų sūnus Jonas, o 1894 10 06 nuo silpnumo 10-ties savaičių dukra Marcelė.
Sukrečia juodoji gedulo statistika. Duomenys surinkti iš keturių metų Kulių parapijos mirusiųjų registracijos knygų.
1862 m. parapijoje užregistruota 148 mirimai. Vaikai 0-5 metų amžiaus mirė: nuo kokliušo - 37, tymų - 20, nuo silpnumo - 49, džiovos - 1. Jaunuoliai 15-20 metų amžiaus nuo pūlinių - 2. Suaugusieji nuo šiltinės (goriački) - 12, džiovos - 12, senatvės - 15. Vaikų 0-5 metų amžiaus mirė 107.
1871 m. užregistruota parapijos knygose 119 mirimų. Iš jų 0-10 metų amžiaus vaikų 72(60,5%), 10-20 m.-4 (3,36%), suagusiųjų virš 20 m. -43 (36,13%). 1862, 1871, 1899 ir 1904 m. neišgyvenę daugiau 10-ties metų mirė 459 vaikai arba 66,6 % nuo užregistruotų mirusiųjų.
Ligos siautėjo ne tik pas bėdnuosius, bet ir turtingesnius. Šiurpus įrašas: 1891 09 28-30 Vieštovienų kaime nuo skarlatinos mirė 2-ejų metų Stanislovas, 4-erių metų Mariana, 6-erių metų Kazimieras, 8-erių metų Stanislava. Tėvai dvarininkai (dvariane) Feliksas ir Emilija Savickaitė - Bartuševičiai. Mirusiųjų kūnai palaidoti spalio 10 d. Kulių kapinėse. Kodėl tiek laukė? Gal daugiau sergančių buvo?
Likę gyvieji augo, tuokėsi, gimdė vaikus. Vėl išlikdavo ir užaugdavo stipriausi. Žmonių užtekdavo ir sodyboms užpildyti, ir Amerikai, ir caro kariuomenei. Po baudžiavos panaikinimo prasidėjo nesibaigiančios žemės reformos. Tik 1888 m. matininkas Kalašnikovas pabaigė Pakutuvėnų kaimo valstiečių - savininkų geodezinį žemės atribojimą. Viso 254 sklypus. 1889 m. pabaigtas miško ganyklų atribojimas. Viso 51 sklypų.
Apie 1902-03 metus (tiksli data nežinoma) mirė bočius Antanas Stonkus. Močiutė Emilija išteka už jaunesnio Augustino Norkaus.
1913 m. 26-erių metų Antanas Stonkus, spėjęs padirbėti Amerikoje, pakariauti caro armijos sudėtyje Persijoje (Irane) iš Plateliškių, Babrungėnų kaimo parsiveža žmoną 23-ejų metų Mariją Bražinskytę.
1914 01 19 Plungės bažnyčioje Antanu pakrikštytas jų pirmagimis sūnus. Jeigu būtų buvęs carų giminės, būtų Antanas III. Bet mužikų nenumeriavo.
1914 m. liepos mėn. Prasidėjus Pasauliniam karui, tėvas mobilizuojamas į caro armiją ir pasiunčiamas kovoti į Rytprūsius. Prie Gumbinės pateko vokiečiams į belaisvę. Mamai vienai su mažu vaiku, besilaukiančiai antro, atiteko visa ūkio našta ir okupacijos baisumai. Tik 1919 m. į Pakutuvėnus sugrįžo tėvas.
Lietuva atgavo nepriklausomybę, bet ir rūpesčių begalės. Reikia atgaivinti okupacijos nualintą ūkį, statyti naujus pastatus. Gimsta ir miršta vaikai. Gyvuosius reikia rengti, mokinti. Visi sukasi kaip kas sugeba.
Nežiūrint visų netekimų, Pakutuvėnuose 1923 m. buvo 47 sodybos, gyveno 276 gyventojai. Beveik po 6 žmones kiekvienoje sodyboje.
Taip ir sugrįžau iš fantastinės laiko mašinos suruoštos man kelionės nuo XVIII a. Pabigos, per tragišką XIX amžių į XX amžiaus Nepriklausomos Lietuvos Pakutuvėnus.
Dabar jau galiu pasakoti, ką girdėjau iš gyvųjų įvykių liudininkų, patyriau pats. Vėl atsiremiu į senąjį Ąžuolą, klausausi garbanotų jo lapų paslaptingo švento šnabždesio ir pasineriu į minčių verpetus.
Mūsų šeima ypatinga buvo tuo, kad dažnai gimdavo vaikai. Nuo 1913-ųjų iki 1933-ųjų, kada aš savo pasirodymu užbaigiau Stonkų ir Stonkučių paradą, su keturių metų pertrauka, kai tėvas buvo belaisvėje, gandras su ryšulėliais atskrido 12 kartų. Turėjome ir nuostolių. Iš 12 gimusiųjų 5 mirė mažiukai, nuo tų pačiu bėdų kaip ir seniau: difterijos, kokliušo, silpnumo. Likome gyvi septyni, bet ir jų užteko, kad vėliau likimas numestų į Australiją Ameriką, Kanadą, Magadaną. Sibirą prie Lenos ir į... Suvalkiją. Bet tai vėliau. Niekas vaikystėje mūsų nei žaislais, nei valgiu nelepino. Truputį ūgtelėjai pristatė prie vyresnio gyvulių prižiūrėti ar kitų nesudėtingų darbelių dirbti. Augant ir darbus pritaikydavo. Parėdai man daugiausia likdavo ką kiti nenunešiodavo, išaugdavo. Į mokyklą, Aleksandravą reikėjo eiti beveik tris kilometrus. Nueidavome. Tik žiemą per sniegus kartais tėvas ar bernas pavėžėdavo.
Mums visiems, tėvai turėjo savo planus. Vyriausias, pasimokinęs žemės ūkio mokykloje, išeis kur į žentus. Merginoms sukraus kraičius, duos dalis, išleis į marčias, Zenoną išleis į mokslus, Jonas šiek tiek pasimokins, liks ūkyje "bota kriokiu". Manęs "pagrondinio" laukė ganytojiškas darbas. Ne paskui gyvulių uodegas vaikščioti, o baigus mokslus "Dievo aveles" ganyti, skelbti tikėjimo tiesas, teikti šv. sakramentus. Nepriklausomoje Lietuvoje mokykla ir įvairios organizacijos bei rateliai darė didelę įtaką kaimui, ypač jaunimui, jo dorovei.
1940 m. pavasarį, kartu su kitais bendraamžiais pradėjome lankyti Aleksandravo pradinę mokyklą. Jai vadovavo mokytojas Gulbinskis. Buvo labai veiklus, vadovavo aplinkinių kaimų šauliams, pastatė šokiams ir vaidinimams salę, įrengė sporto aikštę Mokykloje vyko susirinkimai, veikė jaunųjų ūkininkų ratelis, skaitydavo paskaitas.
1940 m. birželį Lietuvą okupavo rusai, nutraukė šviesias permainas. Jie veikė pagal savo himno - internacionalo šūkius - naikino senąjį pasaulį, kūrė nauja. Visiems greitai tapo akivaizdu, kad naikinti sena sekėsi kur kas geriau. Pirmiausia prasidėjo senojo Lietuvos kaimo naikinimas. Darbštesnių, turtingesnių ūkininkų apkarpė žemes. Atidavė naujakuriams ir biednesniems. Nuo mūsų ūkio žemes gavo Alfonsas Razma, Jonas Kukulskis ir Valentinas Gusčius. Pastarasis gavo ir mūsų laukų puošmeną, aukščiausioje vietoje augusį ir mūsų puoselėjamą beržyną. Jis tuoj pradėjo jį kirsti ir šakalius vežti į miestą pardavinėti.
1941 m. birželį, kai vokiečiai išvijo rusus, žemė grįžo savininkams. Tėvas leido nusiimti naujakuriams pasėtą derlių, tačiau beržyno tik pusė beliko.
Ne tik biednesni, bet ir kai kurie turtingesni patikėjo propaganda apie bolševikinę saulę iš rytų. Pakutuvėnų gale, prie Minijos, gyveno ūkininkas Meškauskis. Jis buvo įsiskolinęs bankui. Užėję bolševikai skolas nubraukė. Džiaugėsi žmogus, kad Aukščiausias išgelbėjo. Bet 1941 m. pavasarį po sėjos valdžia ūkininkus apdėjo didžiulėmis grūdų pyliavomis. Meškauskio aruodai buvo tušti, tai jį uždarė Kretingoje į kalėjimą. Prasidėjus karui, pasisekė išsilaisvinti. Aukščiausias vėl jam padėjo, bet jau kitas.
Birželio mėnesio žmonių deportacijos į Sibirą. Pakutuvėnų nepalietė. Tik pagal rusų ir vokiečių susitarimą dėl vokiečių kilmės piliečių emigracijos į Vokietiją. 1940 m. išvyko Pakutuvėnų malūnininkai broliai Einsolčiai [Etzoldtai] ir mokytojo Gulbinskio šeima iš Aleksandravo. Kaimo pastatai per karą nenukentėjo.
Plungės prelatas P.Pukys buvo padaręs įžadus, jeigu per karą nenukentės Plungė, jis įsteigs parapiją ir pastatys bažnyčią. Karas Plungei nepakenkė. Pakutuvėnuose žemę ir ūkį atidavė ūkininko Juozo Stropaus duktė, pagyvenusi mergina Justina. Buvo gražiai įrengta, dažyta troba klebonijai ir tvarkingi ūkiniai pastatai. Parapija pradėjo veikti 1942 m. pavasarį. Pirmas mišias klebonas Šlevas aukojo kambaryje klebonijoje.
Buvo nugriauta Plungės šventoriuje buvusi sena medinė koplyčia ir perstatyta Pakutuvėnų kaimo kapinėse (markapiuose). Čia, kol pastatė naują, mūrinę, vykdavo pamaldos.
1942 m. pavasarį mūsų būrelis iš aplinkinių kaimų vaikų buvome klebono Šlevo ruošiami pirmajai komunijai. Vyresnė mano sesuo Bronelė ir brolis Jonas tikėjimo tiesų mokintis ir ruoštis pirmajai komunijai, atrodo, ėjo į Mamius, pas davatką Gagilalę Petronę. Man pasisekė, aš pakliuvau į daug aukštesnę instituciją - pas patį kleboną. Mokiausi uoliai, stengiausi įsisavinti tikėjimo dogmas. Egzaminus irgi išlaikiau. Daugiausia rūpesčių turėjau su išpažintimi prieš Pirmąją Komuniją. Pasiėmiau popieriaus lapą susirašyti, bet niekaip nerandu dėmesio verto grieko. Nieko nenugvelbiau, per mažas, kad moterys galvą kvaršintų, dar nieko nenugalabijau. Jeigu negerbsi tėvų, tai užpakalis atkentės. Kokie primityvūs keiksmažodžiai: krupi, kliunki, kloika, žalty, rupūže. Už vyresnės sesės pavadinimą "rupūžėlė velnium" buvau pakorotas. Ne Dievo, o mamos. Porą kartų sušėrė plaštaka per subinėlę. Atseit "nepadoru būsimam prašalaičiui taip liežuvį paleisti". Nemokėjo sodietis tais laikais keiktis. Išmoko, kai pradėjome žemėje rojų kurti.
1943 m. rugsėjo mėnesį Telšių vyskupas Borisevicius pakonsekravo Pakutuvėnų bažnyčią. Patronu buvo paskirtas šv. Antanas Paduvietis. Pakeistas ir klebonas, vietoje pagyvenusio Šlevo - jaunas energingas P.Alšauskis. Mano tėvas buvo labai laimingas, kad jo bendravardis paskirtas bažnyčios patronu. Sykį įvyko nesusipratimas. Turėjome dar prieš 1863 m. sukilimą Žemaičių vyskupo M. Valančiaus redaguotą ir Vilniuje J. Zavadskio išleistą Giesmyną - Kontičkas. Kadangi tada dar nebuvo lietuvių bendrinės kalbos - tekstai buvo žemaitiški, alfabete vietoj raidžių "š" - "sz", o "č" - "cz". Tėvas mėgdavo iš tos Kontičkos pagiedoti šv. Antano giesmę. Aš irgi dažnai pritardavau. Pradžia buvo: "Linksminkis dangau, linksmink dūšia mana, jog tarp šventųjų garbinam Ontuoną". Toliau buvo dėstomi jo atlikti geri darbai ir nuopelnai, o kad šventasis buvo gražus vaikinas skelbė: "gražybė tavo iszpanų gimimo". Mechaniškai giedodavome ir į giesmės žodžių esmę nesigilindavome. Tik sykį brolis Jonas išgirdęs ir sako tėvui: "Papūni, tavo patrons buvo mergos vaks". Viešpatie, kokia kilo panika. Tik geriau pažiūrėję puslapio apačioje radome mažomis raidelėmis paaiškinimą, kad gimęs ispanų karalystėje. Taip pas mus buvo reabilituotas šv. Antanas.
1944 m. baigiau Aleksandravo pradžios mokyklos keturis skyrius. Mokytojai tada buvo Stonkus Vytautas ir Auželytė. Labai baisūs atrodė pirmieji gyvenime mokslo egzaminai. Prisimenu, beveik visi "abiturientai" nubėgome į bažnyčią pas šventuosius prašyti pagalbos. Nuėjęs taip pasimečiau, kad nebesugalvoju, kurio prašyti. Gal panelės Švenčiausios? Et, geriau jau saviškio - šv. Antano. Mokslo metais klasėje nebuvau lyderis, bet egzaminus išlaikiau penketais. Štai ką reiškia vyriškas solidarumas.
1944 m. birželį (13?), kada frontas iš rytų nenumaldomai artėjo į Lietuvą, Pakutuvėnuose, naujoje bažnyčioje pirmą kartą buvo švenčiami šv. Antano atlaidai. Susirinko masė maldininkų. Kas susirinko? Grįžkime atgal. O gi tos pačios pavardės, kurios prieš 150 metų dalyvavo Mykolo Stropaus ir Marijonos Smilingalės vestuvėse.
Brazdeikiai, Rūtės, Kazlauskiai, Žutautai, Stonkai, Norkai, Vaurai, Mikalauskai, Dobilai, Žygai ir kiti. Tik vieni persikėlė per Miniją ar kitą kaimą, kiti iš kaimyninių kaimų į Pakutuvėnus. Dauguma buvusių didikų Potockių ir grafo Zubovo baudžiauninkų proanūkiai, bet jau laisvi. Po atlaido jaunimas Grigalauskio Stanislavo lankoje susirinko į gegužinę. Kiek dumplės leido, ištęsdamas armoniką garsiai sutrenkdamos, barabano lėkštėmis, jaunimą linksmino muzikantas Vengalis. O šie šoko polką, cvingą, minėtų valsą, šlafuksą, fokstrotą ir kitką. Linksminosi, bet jau nerimas skverbėsi į dūšią, artinosi karas, artinosi rusai.
Karas pas mus atsirito spalio pradioje. Spalio 9 d. jau vyko kautynės prie Aleksandravo. Kai kas iš Pakutuvėniškių bandė pasitraukti į vakarus, bet nebesuspėjo. Mūsų šeima, pakliuvusi į tą mėsmalę, išsisklaidė po visą pasaulį.
Grįžę bolševikai vėl pradeda savo reformas, vėl atiminėja žemes, pastatus, gyvulius. Suiminėja žmones. Vienus ima į kariuomenę, kitus į kalėjimus, tremia į Sibirą. Atėjūnai supriešina tautą; vieni eina partizanauti, kovoti už laisvę, kiti už judo "grašius" tampa "stribais", tarnauja okupantams.
Istorija kartojasi. Ir vėl kovojantys už laisvę, kaip 1862 m. Antano Vaišvilos vyrai pralaimi.
Nyksta Pakutuvėnai. Areštavo kleboną Alšauskį ir vargonininą. Išvežė Grigalauskus. Struopelį, Rupeiką, Dobilą Sauserį. Trečią kartą nebeišgelbėjo Aukščiasias nė Meškauskio -išvežė. Nušovė senąjį Mikalauskį. Kiti patys apleido sodybas, išėjo į miestus, pasislėpė. Mus tris kartus ruošėsi išvežti. Pasislėpdavome. O paskui brolis Jonas išėjo į armiją, tai nebepristojo. Taip ir likome. Sodybos ištuštėjo, sunyko, likusius surašė į kolchozus. Melioracija galutinai sunaikino viensėdžius. Suvarė į rėdus, į dvarus. Pakutuvėnuose beliko kelios bakūžės ir keli patriarchai. Nors vėl nepriklausomybė, tik kažin ar besugrįš čia jauni žmones, ar begims vaikai?
Ąžuole, vizijose ir prisiminimuose praėjome tik 200 metų. Kiek šimtmečių Tu stovi čia, prie Motinos Minijos? Stebi, kas dedasi apylinkėse, Pakutuvėnuose?
Vaikas būdamas, ateidavau prie Tavęs. Žiūrėdavau į prie tavo kamieno prisegtą koplytėlę, kurioje nežinau nuo kurių laikų rymojo nežinomo meistro išdrožtas rūpintojėlis. Vadindavome: "Mūsų Dievalis". Bolševykmetyje, kai vietiniai palaižūnai, norėdami įsiteikti Maskvos ponams, pradėjo pakelėse naikinti kryžius ir koplytstulpius, nepraradę Dievo ir tėvynės meilės Telšių "Alkos" muziejaus darbuotojai, atvykę pasiūlė mano tėvui atiduoti "Dievalį" jų globai. Tai buvo 1961 metai. Atidavė. Pavasarį įtūžusi Minija nuplovė šalia esantį Norvaišių malūną. Nebebuvo kam juo rūpintis. Atgavus nepriklausomybę, brolis Jonas įteikė Ąžuolui koplytėlę, naują rūpintojėlį. Bet jis naujas. Nežino, kokia buvo Stonkų senoji sodyba, kokį malūną suko Minijos vandenys. Žiūri jis į kelias, išlikusias iš tų laikų, brolio Antano sodintas obelis, į tuščią lauką. Gal kada jis pamatys stebuklą - toje vietoje vėl šviečia sodybos langai.
Ąžuole, aš irgi esu tau nusidėjęs. Prieš daugelį metų pamačiau iš Tavo kamieno drevės skraidančias biteles. Pasitarę su Jonu nutarėme susigauti spiečių. Susiradome ilgą grąžtą, pragręžėme kamieną ir bandėme biteles išrūkyti į spietinę. Nepakluso mums Dievo vabalėliai, o Ąžuolą liko sužeistas. Žiūriu, laikas užgydė išdykėlių padarytą žaizdą. Belikęs tik mažas randelis.
Jau praėjo daugiau kaip du metai, kai į Anapilį iškeliavo Jonas. Aš irgi toje rikiuotėje, kurioje laukiama savos valandos. Kažin kaip jiems tenai? Vėl apkabinu Ąžuolą ir staiga... Atrodo, kad aš, kaip pasakoja patyrę ir vėl sugrįžę iš klinikinės mirties asmenys, pakliunu į kažkokį vamzdį ar tunelį. Tas vamzdis lyg iš kiauravidurių milžiniškų ąžuolų kamienų, kaip D. Poškos baublių. ;Girdžiu upės šniokštimą, medžių ošimą, jaučiu pražydusių ievų kvapą. Aš išskėtęs į šonus rankas, lyg pilkasis žvirblelis sparnelius skrendu į priekyje matomą šviesą. Išskrendu. Šviesu, bet nėra saulės, aplink viskas nuščiuvę, rimtis, tik girdisi kažkoks nežemiškas, kiaurai persmelkiantis garsas: "Liūdna diena, paskutinis teismas. Visi į Juozapoto pakalnę. Bus teisiami gyvieji ir mirusieji". Skrendu lyg kokios oro srovės nešamas. Pasižvalgau, tokios pažįstamos vietos. Juk tai Pakutuvėnų bažnyčia, kapinės žemiau, Grigalauskio Stanislovo lanka. Tik praplatėjusi, erdvesnė, o joje susirinkę seniausių ir šių laikų pakutuvėniškiai. Dar spėju pagalvoti: "Viešpatie, prieš daug metų kažkoks piktas ponas čia buvo pastatęs daržinę, kurioje plakdavo, kutavodavo neįtikusius baudžiauninkus. Už pakūtą rykštėmis atskaičiuodavo. Nuo to ir Pakutuvėnai." Nusileidžiu ant lankos krašto -žvalgausi savųjų. Tai didesnėmis, tai mažesnėmis grupėmis, pagal giminystę, šeimomis susibūrę teisiamieji. Didelės grupės Stropų, Norkų, Grigalauskų, Gedgaudų ir kitų. Kai kas tyliai šnabždasi. Susikišusios, vilnonėmis skarelėmis aprištas galvas kalbasi dvi seserys Stonytės. Rozalija, ištekėjusi už 12 metų jaunesnio kalvio Stonkaus Antano iš Vieštovienų, glaudžia vienintelę nuo silpnumo mirusią Marelę. Marijona, Bonventūro Stropaus žmona, išaugino penkis sūnus. Toliau kalbasi buvęs grafo Zubovo baudžiauninkas Pranciškus Kukulskis su sovietinio kolchozo brigadininku Adolpiu Kukulskiu. Giminės turi ką pakalbėti. Adolpis pasakoja, kaip nupjovus rugius kolchozninkai dainuodavo: "brigadieriau nebūk šmikis, duok išgerti rugininkės". Abu nusišypsojo. Bet, bendrai vyrauja rimtis ir įtampta. Kas žino, kur tave pastatys - kairėn ar dešinėn. Parėdai irgi pagal tų amžių madas, medžiagas, išgales. Vieni vyrai su kūtkailio kepurėmis, kiti drobinėmis, įvairiausiomis skrybėlėmis. Apsivilkę visokių spalvų medžiagų sermėgomis. Apsiavę vyžomis, naginėmis, klumpėmis, juchto batais. Yra ir basų bėdžių.
Moterys irgi su visokiais marginiais iš lino, vilnos, bovilnos apsirengusios. Nažutkos tiesios ir įliemenuotos, andarokai lygūs ir kvalduoti.
Ne tik senųjų, bet ir šiuolaikinių teisiamųjų matau. Stovi keli vaikinai su apsmukusiais tremingais, praplyšusiais džinsais, pakaušiai nuskusti iki mėlynumo kramto kažką. Netoli ir mergaitė, žaliais plaukais, ryškiais antakiais ir blakstienomis, į ausis, nosį ir lūpas įverti blizgantys dratai. Sijonėlis raudonas, blizgantis, vos dengia apatinį kūno išsišakojimą. Vienas senuolis paslapčia užmeta akį, nusisuka, nusišypso. Vėl žvilgt. Kažin kas jo galvoje? 80 metų rūteles išsaugojusi Liudvika Liutikaitė, su ilgu languotu pusmarškoniu sijonu, į rankas pasiėmusi ilgą kukavinį rožančių, smerkiančiai ir rūsčiai žiūri į trumpasijonę. Neteisk kitų - pati būsi teisiama. Teisybę skelbė poetas: "mainos rūbas margo svieto". Sunku paprastam mirtingajam spręsti, kur daugiau dorovės: ilgam ar trumpame sijone.
Atpažįstu jaunystės draugą Antaną Sauserį, norėtųsi porą žodžių persimesti, bet girdžiu mane kviečia savieji. Čia ir proprosenelis Motiejus, prosenelis Jonas, senelis Antanas, močiutės Barbora, Rozalija, Emilija, mano tėvai, broliai, kartu ir Norkai. Pasižiūriu, daug čia mūsų Stonkų. Staiga minia teisiamųjų nuščiuvo. Ant kalvos pasirodė figūra, apgaubta ilgu baltu rūbu. Vienoje rankoje svarstyklės, kitoje stora knyga. "Dangaus Prokuroras -Archangelas Mykolas" - pasigirdo šnabždesys. Ir lyg perkūnas sugriaudėjo: "Stot! Teismas eina!"
Krūpteliu, atsimerkiu. Ačiū Tau, Viešpatie. Aš gyvas, o ne Juozapato pakalnėje. Tai vakarinio vėjo gūsis, atskridęs Minijos slėniu nuo Mickaus daubos, supurtė medžių šakas ir viršūnes, nuplėšė Ąžuolo kaimyno senojo klevo sausą šaką, kuri nukritusi ant išdžiūvusios žemės ir subyrėjo į gabalus.
Ačiū, Ąžuole, kad suteikei man jėgų, parodei, papasakojai. Gal kitais metais vėl susitiksime. Jeigu nepakils pikta žmogaus ranka, tu gyvensi dar daug šimtmečių, o mes laikini šios žemės keleiviai. Po šimto ar daugiau metų, jeigu ateis kas iš Stonkų jėgos pasisemti, prisiglausti - papasakok apie Senąjį Pakutuvėnų kaimą.
O aš grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido.
