© Anicetas Stonkus
Marijampolė 2009 liepos 1 d.
Močiutė Emilija
Skiriu sesės Aurelijos
Šviesiam atminimui
Tauta pamiršusi savo praeitį yra be ateities.
J. Basanavičius
I DALIS. NEPAMIRŠTA
Istorijos bedugnėje dingsta laiko upė. Jos tėkmė nusineša mūsų amžius, metus, mėnesius, dienas. Atrodo, taip neseniai, stati po stalu vaikščiojome, galėjome, be vargo į burną įsidėti kojos nykštį, išmokome pirmąsias raides, vėliau, ūgtelėję, kitų mandrybių.
Bet atėjo laikas ir pamatei: jau užaugo ir sensta tavo vaikai, anūkai apsiplunksnavę.
Už gyvenimo horizonto, į nežinomas mistines erdves pasitraukė tavo tėvai, artimieji, išretėjo amžininkų gretos. Viskas aplinkui pasikeitė.
Jau būdamas, šaukiamojo amžiaus, ne vienas susimąsto:
Iš kur aš atėjau į šias dienas? Kas buvo mano bočiai, proseneliai?
Kai būsiu pašauktas į amžinybę, su kuo sėdėsiu ant giminės vėlių suolelio?
Kaip taisyklė, kol gyvi buvo tėvai ir vyresnieji, dėl kasdieninių rūpesčių, neprisiruošdavome apie tai paklausinėti.
Kadaise kilmingieji ir bajorai, kad gautų lengvatų, net, teismuose turėdavo įrodyti savo kilmę. Archyvuose išliko giminės aprašymų, genealoginių medžių, herbų.
Baudžiauninkams ir valstiečiams to nereikėjo. Ponams buvo reikalingas tik mužikų darbas ir prakaitas.
Apie giminę
Tyrinėdamas senovės archyvus, nustačiau, kad Stonkų gyslose teka mužikiškas, o ne mėlynas ponų, bajorų kraujas.
Nebuvo auginamas ir genealoginis giminės medis.
Išgirstas, nuo vyresniųjų skystokas, žinias ir savo prisiminimus teko papildyti Valstybinio Istorinio Archyvo fonduose.
Peržiūrėjau daug rastų (1794-1915 m) Kulių, Plungės, Kartenos, Platelių parapijų krikšto, santuokos, mirimųo registracijos knygų. Jose iki 1830 metų įrašai daryti lotynų; 1830-1862 m lenkų, o toliau iki 1915 metų rusų kalbomis. Visus reikalingus įrašus teko išsiversti į lietuvių kalbą. Rašė bažnytinėse knygose įvairūs raštininkai, rašalu, kiekvienas individualiu braižu, kas sudarydavo, irgi, daug keblumų.
Bet pasisekė atkurti bendrą vaizdą apie tėvelio (Stonkaus) ir mamos (Bražinskytės) giminę.
Parašiau Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės kroniką.
Mažiausiai žinių radau apie mūsų močiutę Emiliją Maliauskaitę Stonkienę Narkienę.
Iš įrašų archyvuose, pasakojimų, prisiminimų ryškėjo ir jos paveikslas.
Pradėsiu nuo įrašo Kartenos parapijos sutuoktuvių knygoje. (vertimas iš rusų kalbos)
Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt šeštaisiais metais birželio mėn. 24 d. Kartenos R.K. bažnyčios kunigas Mykolas Monkevičius palaimino moterystės ryšį tarp valstiečio Stonkaus Antano, 56 m. našlio iš Pakutuvėnų kaimo Kulių parapijos, su 22 metų mergina Emilija Maliauskaite iš Pakutuvėnų kaimo Kartenos parapijos.
Jaunojo tėvai: Jonas Stonkus ir Barbora Dirginčiūtė, gyvenantys teisėtoje santuokoje, iš Kulių parapijos Vieštovienų kaimo.
Jaunosios: Jonas ir Kazimiera Rudytė (Rudovna) Maliauskai, gyvenantys teisėtoje santuokoje, Kartenos parapijos, Pakutuvėnų kaime.
Liudininkai: Juozas Maliauskas, Petras Mickus, Jonas Petrauskis.
Pažvelkime į abiejų sutuoktinių kilmę, gimines.
Stonkai
Išrašas iš Kulių parapijos mirimų registracijos knygos (Versta iš lotynų kalbos).
1800.08.23 Kulių parapijoje, Vieštovienų kaime, sulaukęs 60 m. amžiaus, priėmęs šv. Sakramentą, mirė Motiejus (Mathius) Stonkus. Palaidotas Kulių parapijos kapinėse.
Kiti įrašai leidžia teigti, kad liko du suaugę sūnūs: Motiejus ir Jonas.
Įrašas Kulių R.K. parapijos sutuoktuvių knygoje (iš lotynų kalbos)
Aš, Kulių parapijos klebonas Motiejus Jucevičius 1804.02.08 sutuokiau jaunąjį Joną Stonkų su jaunąja Barbora Dirginčiūte (Dirgintovna). Abu iš Kulių parapijos Vieštovienų kaimo.
Iš įrašų Kulių parapijos gimusiųjų knygose matosi, kad mano prosenelių sodybą dažnai aplankydavo gandrai ir parūpino gausią šeimyną.
Įrašai eilės tvarka:
1805.11.23 sūnus Andriejus
1808.01.01 duktė Ona
1810.01.21 sūnus Pranciškus
1813.04.04 duktė Marijona
1814.07.02 sūnus Ignas
1817.05.01 sūnus Liudvikas.
1819.01.16 sūnus Julijonas
1821.05.06 duktė Petronėlė
1823.08.29 duktė Marijona
1826.05.12 sūnus Bonifacas
1830.01.12 Kulių bažnyčioje buvo pakrikštytas jauniausias Jono ir Barboros Stonkų sūnus Antanas.
Daugiau gimimų įrašų, šioje knygoje neaptikau. Tai, greičiausiai, senelis Antanas ir aš buvome paskutiniai (pagramdukai). Tais laikais vaikų mirtingumas buvo labai didelis. Kiek jų išliko neaišku. 1813 m. gimusi dukra Marijona neišgyveno, nes po 10 metų tuo pačiu vardu buvo pakrikštyta kita mergaitė.
Apie senelio atsiradimą Pakutuvėnuose nustačiau iš sekančio įrašo, rasto Kulių parapijos mirusiųjų metrikos knygoje.
1859.06.03 Kulių parapijos kapinėse, mirusi nuo silpnumo (ot slabosti) palaidota 8 mėnesių Antano ir Rozalijos Stonytės Stonkų dukra Marijana.
Šitas įrašas patvirtino, kad senelis iš Vieštavienų atėjo pas Stonius žentu. Stoniai nusipirko ūkį ir persikėlė į Narvaišius, palikę jaunuosius Pakutuvėnuose.
Sklido kalbos, kad močiutė Rozalija buvo labai darbšti, gabi audėja, Antanas nagingas kalvis, meistras. Dar man, yra tekę matyti, ant senosios klėties aukšto, nukaltą saulutę ant kapų kryžiaus, įvairius senoviškus staliaus įrankius.
Daugiau vaikelių jiems Dievas nebedavė. Rozalija, priaudusi pilnus kuparus audinių, pasiligojo ir užgeso.
1886.05.25 Kulių parapijoje, Pakutuvėnų kaime mirė nuo plaučių uždegimo 68 m. amžiaus Rozalija Stonkienė. Liko našliu 56 m. Stonkus Antanas, Jono. (iš rusų k.)
Velionė Rozalija buvo 12 metų vyresnė už vyrą.
Sekantis, gana netikėtas įrašas po 27 d. palaidojus Rozaliją, įrašytas Kartenos sutuoktuvių metrikos knygoje mano parodytas ankščiau.
Šį kartą, žmona buvo net 34 metais jaunesnė.
Maliauskiai
Sodyba, iš kurios senelis paėmė savo jaunąją žmoną, buvo pačiame Pakutuvėnų kaimo vakariniame pakraštyje.
Tenai, Pakutuvėnų folivarkas (polivarkas), kurį kunigaikštis Ireniejus Oginskis, kartu su Plungės dvaru 1873 m., nusipirko iš Zubovų. Manoma, kad folivarką valdyti kunigaikštis į Pakutuvėnus pasikvietė J. Maliauskį.
Polivarkas ir dar keli, vakarinio krašto Pakutuvėnų kaimo, pradedant Gudo ūkiu, gyventojai priklausė jau Kartenos parapijai. Šitie, skirtingai nuo kitų Pakutuvėniškių, priklausiusių Kulių parapijai (1794-1915 m.) gyventojų, į sąrašus mano straipsnyje Akistata su istorija nepateko.
Juos surinkau, ieškodamas Kartenos parapijos. Kibiškių, Puškorių, Baltmiškių, Mamių, Dyburių, Vaitkių ir Liepgirių gyventojų.
Apie 1846 metus iš Kibiškių ir Puškorių kaimų buvo padarytas folivarkas ir pavadintas Aleksandravu, priklausęs grafui Plateriui.
Kartenos valstybinio dvaro inventoriuje, apie miestelio gyventojus rašoma, kad Kartenoje gyveno Magdalena Domarkaitė iš Aleksandravo dvaro, priklausiusio grafui Plioteriui. Rašytas 1849 m.
F-525. Ap.2. 3056
Dar sykį peržiūrėjau, buvusių prieš 10 metų, mano darytus Kartenos parapijos metrikos knygų Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve išrašus.
Epidemija Pakutuvėnuose, Kartenos parapijoje
Mirė:
1795 m. 05.23 d. Laurynas Kazlauskis 40 m.
12.20 d. Pranciškus Kazlauskis 3 m.
12.21 d. Ona Tarvydaitė 13 m.
12.22 d. Marijona Trvydienė 60 m.
1796 m mirė
04.16 Juozas Drakšas 32 m.
05.13 Marija Drakšienė 60 m.
05.15 Jurgis Drakšas 67 m.
05.19 Dominykas Drakšas 20 m.
Susirgimai ir mirties priežastys neįrašytos (versta iš lotynų kalbos) F-669. ap 1-N.71
1798.01.29 Kartenos parapijos komendorius Kajetonas Rainikis Petronėle pakrikštijo Kazimiero Maliauskio ir Onos Vainauskaitės Maliauskių dukrą iš Kibiškių kaimo, kūmai Kazimieras Kniūkšta ir Petronėlė Stroputė iš Kibiškių km. Kartenos parapijos. F-669.ap.1 s.v.79 (versta iš lotynų k.)
Kiti minimi Kartenos parapijos Pakutuvėnų km. gyventojai
1802.04.28 Kazimieras Rupeika
1806.03.07 Kazimiera Vainauskienė
03.19 Jonas Jakumas
1808.03.13 Agnė Palukienė
03.23 Stanislovas Vitkus
04.22 Bartolomiejus Rupeika
1814.02.09 Pranciška pakrikštyta Povilo ir Petronėlės Stonkutės Gudų dukra iš Pakutuvėnų (Gudienė galėjo būti 1821.05.06 Vieštovienuose gimusi Jono Stonkaus dukra.
1846.01.23 nuo silpnumo mirė 1 metų Povilo ir Petronėlės Stonkutės Gudų sūnus Antanas.
1865.05.20.20 Kartenos bažnyčios kunigas Adomas Valančiauskis (Valančius?) Magdalena pakrikštijo Marijonos Maliauskaitės ir Jurgio Petručių dukrą iš Aleksandravo.
1863.3.18-19 Liudvika pakrikštyta Klemenso ir Marijonos Garjonytės Kukulskių duktė. Kūmai Ignas Gudas su Magdalena Kukulskiene Igno žmona iš Pakutuvėnų.
Įrašai iš Kartenos parapijos krikšto metrikos knygos (versta iš lotynų kalbos) F-669.apl. 1 s.v.199
1803.01.13 Aš bažnyčios komendatorius Komendorius Mykolas Skopcevičius, pakrikštijau Jonu Ignatiju aukštos kilmės vaiką. Tėvai G.D. Jonas Maliauskis, motina G.D. Marijana Kulvinska iš Kartenos parapijos ir miesto.
Kūmai: Skuodo dekanas Ignatijus Nagurskis, G.D. Kotryna Makarevičienė iš Kartenos rūmų (dvaro). G.D. Jonas Sickevičius ir Mariana Miliūtė (Milowna) iš Juodiškių dvaro, Kartenos parapijos.
1805.02.17 bažnyčios kamendorius Mykolas Skopcevičius, Jonu Julijonu pakrikštijo G.D. Jono ir G.D. Mar. Kulvinskos Maliauskių sūnų.
1808.02.18 Kartenos bažnyčios vikaras Antanas Skolskis Felicijonu pakrikštijo G.D. Jono ir G.D. Mar. Kulvinskos Maliauskių sūnų iš Kartenos miestelio ir parapijos.
Pastaba: raidės G.D. žymi Generosus Dominus kilmingas ponas.
Tiek radau įrašų su Maliauskių pavarde, ir liko neaišku, iš kur mano prosenelis Jonas Maliauskis kilęs: iš Kibiškių Aleksandravo mužikų ar iš Kartenos G.D. - Kilmingų ponų.
Gali būti ir kitas, tračias, variantas. Folvarkui valdyti buvo reikalingas raštingas, išsilavinęs asmuo. Jis turėjo išmanyti buhalterijos, žemdirbystės, teisės, raštvedybos dalykus. Jo darbas neapsiribojo, vien tik, darbuotojų priežiūra.
Grafų Pliaterių archyvo fonde (Liet.V.Ist. Archyvas) užtikau 1856-1864 m. liudijimus, raportus, žiniaraščius, liečiančius Aleksandravo valdytoją Antaną Markevičių.
Žiniaraščiuose minima, kad 1856 m. iš valstiečių užpajamuoti gauti grūdai.
Ign, Domarko Gelžinių km., Pr. Butkevičiaus Čiuželių km., Ant. Gaudučio - Baltmiškių km., P. Budrio Stropalių km., Pr. Mačiulskio Mamių km., P. Kubiliaus, Pr. Mažeikos Čiuželių km., Leon. Jakubausko Dyburių km., Petro ir Juozo Vasiliauskų Papievių km. Ir dar iš trijų valstiečių gauta ir užpajamuota.
20 pūrų ir 12 gorčių miežių.
19 pūrų ir 19 gorčių avižų
F.1276,2079 s.v. 1501-1905 m
Kaimo žmonių, asmuo, sugebantis rašyti, skaityti, skaičiuoti, buvo vadinamas pisorius (raštininkas).
Todėl J. Maliauskis ir liko prisiminimuose kaip pisorius kuriam kunigaikštis Oginskis už gerą darbą padovanojo ūkį Pakutuvėnų folivarko centre.
Maliauskių pavardės 1721 m ir 1775 metais Plungės dvaro inventoriuose neradau, tačiau kitur Lietuvoje pasitaikydavo. Archyvuose radau Vilniaus gubernijoje ir apskrityje 1622, 1623 m. bajorai Maliauskiai su herbu Pasaga Podkova.
Bajorai Maliauskiai Raseinių ir Šilutės apskrityje su herbu vanagas "jastreb".
F.391 ap. 6.6.47.
Telšių apskrityje 1792 F-391 ap.4.77-516 psl.
Trakų apskrityje 1794 įrašytas Maliauskis Vincas (Vikentij) F.391. ap.8.426 psl.
XIX a. pradžioje Trakų paviete Aukštadvarį valdė dvarininkai Maliauskai. Dvarą įsigijo Vilniaus Universiteto rektoriaus Simono Maliauskio brolis teisininkas Antanas. Jo sūnus Albinas dalyvavo 1863 m. sukilime. Dvaro paveldėtojas Bronislovas Maliauskis aktyviai rūpinosi žemės ūkio reikalais. Stengėsi gauti gerų sėklų, veislinių gyvulių, dalinosi jais su ūkininkais, organizavo Aukštadvario žemės ūkio ratelį, parodas, įtaisė upėtakių auginimo ūkį. Už savo lėšas platino ž.ūkio leidinius. (Iš interneto Aukštadvario istorija)
Kunigaikštis Oginskis, bendraudamas su kitais didikais, sužinojęs, galėjo pasikviesti išprususį, žemės ūkiui tinkamą darbuotoją.
Kad galėjo būti atsikėlęs iš kitur, pateikiu kelis argumentus:
1. Kartenos, Kulių, Šateikių, Plungės krikšto metrikos knygose neradau jokių įrašų, apie kurios iš Maliauskaičių ar sūnų gimimą. Galėjo būti gimę kitur ir atvykę į Pakutuvėnus.
2. Močiutė Emilija žegnojosi ir meldėsi lenkiškai, naudojo daug slaviškų žodžių (Aukštadvaryje kalbėjo lenkų kalba).
3. Senosios mūsų klėties vienos kamaros dvi sienos, vietoje tapetų buvo išklijuotos rusiškais laikraščiais (Niva Dirva) leidžiamais Petrapilyje XIX pabaigoje.
Rusiškus laikraščius galėjo skaityti tik senelis Jonas Maliauskis.
Buvo dar ir Juozas Maliauskis, pasirašęs kaip liudininkas Kartenos sutuoktuvių knygoje per Antano Stonkaus ir Emilijos Maliauskaitės jungtuves.
Prosenelio J. Maliausko šeima buvo gausi. Ne visi žinomi Maliauskaičių vardai. Tik pavardės pagal vyrus. Negaliu jų sustatyti į eilę ir pagal amžių, nes, kaip minėjau, jokių įrašų neaptikau.
Žinoma, kad viena Maliauskaitė nutekėjo už Kryževičiaus į Kepurėnus, kita už Kupšio į Kretingą, trečia už Brazdeikio, ketvirta, Emilija kaimynystėje už našlio A. Stonkaus. Ūkyje liko Kristina Maliauskaitė, ištekėjusi už Marijono Jašinsko iš Abakų kaimo Kartenos parapijos. Įrašas Kartenos R.K. bažnyčios krikšto metrikos knygoje.
1899.12.23-26 Skolastika pakrikštyta Marijono ir Kristinos Maliauskaitės Jašinskų duktė iš Pakutuvėnų kaimo, Kartenos parapijos.
Dar buvo sūnūs Kazimieras Maliauskis ir, atrodo, jauniausias Albinas Maliauskis.
Kazimieras buvo nevedęs, kurčias, gyveno tėviškėje, kartais ateidavo ko padirbėti ar pabūti pas mus ir kitus giminaičius. Esu girdėjęs, kad Albinas buvo siuvėjas. Po 1939 m. vokiečių Klaipėdos krašto okupacijos persikėlė į Plungę.
Jau po karo, sykį man jį susitikęs parodė tėvas. Po to, dažnai, pamatęs mane užkalbindavo. Sykį nešėsi du karvelius, rudus su iš užpakalio į priekį ant galvos užsirietusiomis plunksnomis. Sakė, kad jie labai brangūs ir vadinasi Kapucinai. Jo sūnus Adris (gal Adrianas) žaidė Plungės, Babrungo komandoje futbolą saugojo vartus. Vėliau Adrį pamačiau Kaune studijuodamas Lietuvos Vet. Akademijoje. Buvo atnešęs į klinikas šuniuką gydyti. Pasikalbėjome. Atrodo, kad abu buvo gyvūnų mylėtojai. Daugiau jokių žinių nebegirdėjau.
Ūkio paveldėtoja Kristina Jašinskienė turėjo keturias dukras. Marcelę Sakavičienę, Skolastiką Valužienę, Kristiną Brazdeikienę, ūkio pavaduotoją Antaniną Sausuvienę ir sūnus Vincentą, Stanislovą, Povilą, Juozą.
Sauseriai Antanas ir Antanina turėjo tik vieną sūnų, gimusį maždaug 1934-35 metus. Jis šeimos nesukūrė, buvo su tėvais ištremtas į Sibirą, grįžo ir numirė sulaukęs apie 65 m. amžiaus.
Sodyba atiteko Guščiui Viliui, nukaršinusiam senąją Sauserienę. Taip Pakutuvėnų, buvusiame folivarke, nebeliko Maliauskių giminės.
Antanas ir Emilija
Apie šitas vedybas esu rašęs Pakutuvėnų kaimo Stonkų giminės kronikoje. Apie kaimo gyventojus plačiai galima pasiskaityti Jolantos Klietkutės svetainės internetinėje knygoje Pakutuvėnų kaimo istorija arba žiniatinklyje Pakutuvėnų kaimo istorija A. Stonkaus prisiminimai darbuose: Gondinga - Plungė, Archyvų puslapiai liudija (sakmė apie senelį), Akistata su istorija, Vizijos prie senojo ąžuolo. Į šitas vedybas pažvelkime anų laikų kaimiečių, besilaikančių, amžiais susiklosčiusių patriarchalinių tradicijų, akimis.
 |
| Antano ir Emilijos
pirmagimis Nuotrauka daryta apie 1909 m. tarnaujant caro Rusijos kariuomenėje Tiflise (Gruzija) |
Profesorius I. Končius Žemaičių šnekų I t. 113 psl. rašo: Meilės čia neieškoma, arba neklausiama kol ji atsiras. Kai medžiaginės aplinkybės artimos, kai dėl jų susišnekame, nieko blogo nenugirstama apie jaunikį ir imama trumpiau kalbėti apie reikalą. Duodama, tuo tarpu, ir jauniesiems savo tarpe pasišnekėti. Bet į jų šią rodą daug dėmesio nekreipiama. Tėvai savo tarpe viską aiškina. Tėvai ir nusprendžia dukters ar sūnaus likimą. Kilmės vienodumas, augta, maždaug, vienodo dydžio ūkininko šeimoje, artimas pasitūrimumas. Skirtumus paskui, begyvenant, pats gyvenimas nudildo. Geriau turi nudildyti.
Antra svarbi tradicija buvo eiliškumas. Jei šeimoje kelios dukterys, tai po vyru pakišti pradedama nuo vyriausios. Kraičiui, priausti kuporus drobių, plunksnomis pripilti pagalves ir patalus, baldus padirbti, užauginti kokius gyvulius.
Šiai ištekėjus, iš po šluotos išlįsdavo sekanti ir t.t.
Bet čia situaciją buvo kita: jaunikiui našliui nereikėjo nei audinių, nei patalų. Jų pilnus kuparus buvo priaudusi Rozalija. Užteko visko, tik reikėjo ūkyje gaspadinės, lovoje jauno kūno ir įpėdinio.
Nieko nelaukdami, kaimynai ėmė piršti, su paruoštu kraičiu, vyriausią Maliauskaitę. Bet senelis pasidabojo jaunesnę, bekraitę 22 m. Emiliją. Idant, kaimo bobos neplaktų liežuviais, jog Stonkus paėmė pliką mergą, kaimynai nuvežė pas Maliauskius porą kuparų ir dar kai ko, kad Emilija turėtų ką atsivežti.
O šventas naivume! Argi taip lengvai apmausi moterišką giminę. Jos, bematant, išnarpliojo tą klastą ir naujieną paskleidė ne tik visame kaime, bet ir parapijoje.
Tas įvykis iš kartos į kartą atėjo į mūsų laikus ir jau gana sėkmingai, senųjų kaimo bobelių pletkus, jo jauniausias anūkas Anicetas pratęsė savo raštuose ir internete.
Nebuvo didelės šilumos ir laimės pirmąją vestuvių naktį, vedybiniame guolyje. Nors pumpurai buvo subrendę ir prinokę, prireikė dar pusės metų, kol išsiskleidė meilės žiedeliai.
Ir tada, senelis apsvaigęs nuo laimės ir žiedų kvapų suruošė dar didesnes vestuves giminei ir kaimui.
Apdulkinti žiedeliai davė ir gausų derlių. Istorijos archyvai byloja
1887.09.23. Aš Kulių R.K. bažnyčios klebonas Platonas Rymkevičius Antanu pakrikštijau Plungės valsčiaus Pakutuvėnų kaimo gyventojų Antano ir Emilijos Maliauskaitės Stonkų, gyvenančių teisėtoje santuokoje gimusį sūnų. Kūmai Motiejus Rupeika ir Maliauskaitė iš Pakutuvėnų km.
Kitas įrašas: 1889.04.27. Aš, Plungės R.K. bažnyčios vikaras Juozapavičius Antanina pakrikštijau Antano ir Emilijos Maliauskaitės Stonkų, gyvenančių teisėtoje santuokoje gimusią dukrą iš Pakutuvėnų kaimo. Kūmai Albinas Maliauskis ir Gnacinta Stropienė.
Bet ne viskas gerai sekėsi: sekantys 2 įrašai:
1891.02.05 Pakutuvėnų kaime nuo karštinės (ot goriački), šiltinės mirė pusės metų Antano ir Emilijos Maliauskaitės Stonkų sūnus Jonas. Dalyvaujant kunigui Just. Simanavičiui palaidotas Kulių kapinėse.
1894.10.06. Pakutuvėnų kaime nuo silpnumo (ot slabosti) mirė 10 savaičių Antano ir Emilijos Maliauskaitės Stonkų duktė Marcelė. Palaidota Kulių kapinėse.
Tolimesni Kulių, Kartenos, tų metų, bažnyčios metrikos knygų tyrinėjimai rezultatų nebedavė. Neradau jokių įrašų apie Kazimieros Stonkutės Žutautienės ir Emilijos Stonkutės Drungilienės gimimą ir krikštą.
 |
| Močiutės Emilijos pirmieji
anūkai: iš kairės Monika ir Antanas. Sėdi marti Marija Stonkienė Nuotrauka daryta apie 1917 metais |
Nepasisekė rasti ir senelio Antano Stonkaus mirties datos. Iš kalbų buvau girdėjęs, kad jis palaidotas Kulių kapinėse ir jo paskutine poilsio vieta rūpinosi vyriausia duktė Antanina Mingėlienė.
Sekantis įrašas byloja apie močiutės Emilijos nesėkmę, atvertus sekantį gyvenimo knygos lapą liudija:
1905.07.05 Pakutuvėnų kaime nuo kokliušo mirė vienų metų Augustino ir Emilijos Maliauskaitės Narkų, gyvenančių teisėtoje santuokoje gimęs sūnus Stanislovas.
Padarius nesudėtingą aritmetinį veiksmą, galima numanyti, kad senelis galėjo į Anapilį išeiti 1903-04 metais. Tais laikais nebuvo madoje ilgai nešioti našlės gedulo. Nors, neblogai buvo po sunkių dienos darbų atsigaivinti vedybiniame guolyje, bet svarbiausia užkišti, susidariusią spragą ūkio valdyme parvesti gaspadorių ar gaspadinę.
Įdedu du paskutinius įrašus iš metrikos knygų:
1914.01.06 Plungės R.K. bažnyčioje pakrikštytas Antano ir Marijos Bražinskytės - Stonkų, gyvenančių teisėtoje santuokoje, sūnus Antanas. Kūmai Kazimiera Stonkutė ir Juozas Ivinskis.
1915.03.05 Aš, Plungės R.K. bažnyčios kunigas P. Pukys. Visomis sakramento suteikimo apeigomis pakrikštijau mergaitę vardu MONIKA.
Tėvai Antanas ir Marija Bražinskytė Stonkai, gyvenantys teisėtoje santuokoje Pakutuvėnų kaime.
Kūmai Jonas Smilingis ir Aurelija Ivinsksienė.
Narkai
1915 metų įrašais, baigėsi mano tyrinėjimai Valstyb. Istorijos Archyve. Tačiau, iš kalbų prisiminimų, pasakojimų žinau, kad močiutė jau būdama Narkiene turėjo sūnus:
Povilą.
Leoną 1941 m rusų nušautą.
Joną.
Augustiną, mirė tremtyje Sibire.
Dukras Zuzaną, Pranusę.
Taigi susumavus su Stonkų pavarde Antanas, Antanina, Jonas (mirė 0,5 metų), Marcelė (mirė 10 sav.), Kazimiera, Emilija. Viso 6.
Su Narkų pavarde.
Stanislovas (mirė 1 metų), Povilas, Zuzana, Leonas, Jonas, Augustinas. Viso 13 kūdikių.
(Gali būti nerastų įrašų ar užmiršti, kiti mirę).
Močiutė Emilija pasimirė apie 1945-46 metus.
Bočius Augustinas Norkus apie 1956 metus.
Atlikdamas archyvinius tyrinėjimus surinkau nemažai medžiagos apie buvusius Plungės seniūnijos kaimų gyventojus. Nuodugniai tyrinėjau 1721 m. ir 1775 m. Plungės seniūnijos inventorius, bei Kulių, Kartenos, Plungės parapijų daugelyje (1794-1915) metrikos knygose rastų įrašų apie Pakutuvėnų, Baltmiškių, Dyburių, Mamių, Aleksandravo, Liepgirių, Vaitkių kaimų gyventojus.
Beveik neabejoju, kad antras močiutės Emilijos vyras ir mano krikšto tėvas (su teta Kazimiera Stonkute - Žutautienė). Augustinas Narkus buvo vietinis. Ta proga, paanalizuosiu, kur daugiau ir kada buvo žinoma Narkų pavardė.
 |
| Emilija ir Augustinas Narkai |
1721 m. Plungės seniūnijos inventoriuje miestelyje ir kaimuose suradau 77 pavardes (dūmai)
1775 m 445 pavardes, tačiau Narkų tarp jų nebuvo.
Narkų pavardės minimos Pakutuvėnuose 1795 m. Pranas Narkus, 1796 m. - Mykolas, 1800 m. Aleksandras, 1803 Bartalomiejus, 1820 m. Pranciška Narkutė, 1876 m. - Pranciška.
Baltmiškiuose ir Kibiškiuose (Aleksandrave) 1796 m. Juozas Narkus, 1820 m. Kibiškiuose Kazimieras, 1824 m. Ona Narkutė, 1822 m. Baltmiškiuose minimi Mykolas ir Motiejus Narkai. 1845 m. - Pranciškus Narkus.
Taigi, Narkai buvo Pakutuvėnų ir gretimų kaimų senbuviai.
Ūkio paveldėtojos Kristinos Maliauskaitės Jašinskienės dukra Skolostika nutekėjo į Liepgirius už Valužio.
Šioje apylinkėje ši pavardė istoriniuose įrašuose dažnai minima.
1794 m. Kartenos R.K. bažnyčioje vikaravo Kasparas Valužis (Valuževičius).
Liepgirių kaime minimi 1806 m. Antanas.
1807 m. Ignas, Simonas ir Ona Valužytė, 1845 m. nuo senatvės mirė Antanas (70 m.), 1820 m.- Antanas ir Motiejus.
Baltmiškių kaime
1865 m. Pranciškus ir Ignas.
Aleksandrave:
1863 - Juozapas, Kazimieras, 1864 m. Ignas.
Tikslesni išrašai iš Kartenos parapijos metrikos knygų randasi Aleksandravo muziejuje Mėjga A. Stonkaus fonde.
Tokios surinktos žinios apie Maliauskius, Stonkus, Narkus, Valužius.
II DALIS. LENKIU GALVĄ
Kalbama, kad kiekvienam gimusiam, Dievas duoda kryželį ir jį turi nešti visą amžių.
Kadangi gyvenimai yra individualūs, tai ir nešti Dievo dovaną tenka skirtingai.
Vieniems lengviau, lygesniu keliu, kitiems į kalnus, nuokalnes, klampoti per purvynus, plaukti per vandenis. Viskas, juk, nuo Dievo malonės priklauso.
Dar priklauso, koks amžius ir koks tada civilizacijos ir mokslo progreso lygis. Bet, niekada ta našta nebuvo lengva...
Dabartiniu laiku, labai dažnai, nemaža tūlų piliečių virkauja, kad taip blogai, kaip dabar, dar niekad nebuvo. Argi?
Savo krašto archyvinius tyrinėjimus pradėjau nuo 1537-38 metų istorijos šaltinių. Apie Gondingos valsčiaus Plungės seniūniją, svarbios medžiagos radau 1721 m. inventoriuje.
Po 1655 m. prasidėjusio karo su švedais, ir 1709-11 m. baisaus maro Žemaitijoje, liko tik vienas trečdalis gyventojų. Kai kurie kaimai ištisi liko tušti. 1721 m. iš 30 seniūnijos kaimų, 19 buvo likę be gyventojų. Pakutuvėnuose įrašytas tik vienas gyventojas Virkštas.
1775 m. Plungės seniūnijoje, tuose pat kaimuose, jau gyveno 445 gyventojai. Tuščių nebebuvo. Pakutuvėnuose 16 (dūmų).
1795 m. prasidėjusi carinės Rusijos Lietuvos okupacija tęsėsi, 120 metų. Po 1794-95 m. Tado Koščiuškos sukilmo, Napoleono žygio į Rusiją 1812 m., dar įvyko 1830 m. ir 1862-64 metų išsivadojamieji, nesėkmingi sukilimai, lydėję okupantų smurtą, žudynes, trėmimus į Sibirą, baudžiavą, spaudos draudimą.
1914-18 m. Pirmas pasaulinis karas ir dar sunkesnė vokiečių okupacija. Po jos, didvyriškos savanorių kovos ir, neilgas atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gyvavimas. Mūsų, tuo laiku gimusių kartų gyvenimas, irgi nebuvo rožėmis klotas.
Pirma bolševikinė okupacija. Jos plėšikiška politika: kalėjimai, žudynės, tremtys. Antras Pasaulinis karas. Vokiečių okupacija, kurią pakeitė antroji sovietinė okupacija, atnešusi kraštui visišką chaosą, rezistencinę kovą, kalėjimus, tremtis, kolchozus, žmogaus nuasmeninimą. Kaip taisyklė, visus tuose sunkmečius, lydi ligos ir badas.
Mano archyvinių tyrimų duomenimis, kūdikiai, nesulaukę net 1 metų, daugiausia mirdavo nuo silpnumo (rus ot slabosti). Įvairaus amžiaus nuo trydos (ot ponosa), 1-15 metų kokliušo, difterito, skarlatinos, tymų, raupsų. Visokio amžiaus vandenligių, sudžiūvimo (rus. ot suchosti), šiltinės, plaučių uždegimo (zapalenės), vidurių, širdies ligų. Nuo senatvės mirdavo, kai buvo jau pragyvenę virš 50 m. amžiaus. Pateiksiu kelis statistinius skaičius.
1871 m. Kulių parapijoje mirė 119 asmenų. Tame tarpe, vaikų nesulaukusių vienų metų 64 arba 53,78% nuo visų.
1904 m. Kulių parapijoje mirė viso 217 asmenų. Vaikų iki 10 metų 147 arba 68,4% nuo visų. 1915 m. Plungės parapijoje registruoti 291 gimimas ir 285 mirimai. Tame tarpe vaikų iki 10 metų 158 55,4%.
Surašiau ir mirties priežastis: skarlatina, smegenų uždegimas, senatvė, tryda, džiova, skrandžio ligos, plaučių uždegimas, silpnumas, kokliušas, inkstų uždegimas, gimdymas, difteritas, kraujo išsiliejimas, šiltinė, kirmėlės, paralyžius, širdies liga, auglys, dezinterija, cholera, subadė bulius, dėl dantų kalimąsi.
Šiandieną daugelis šių ligų išnaikinta. Kitų pakeisti pavadinimai. Dėl medicinos ir gyvenimo lygio progreso visai kitokie mirimų skaičiai ir amžiaus trukmė.
Civilizacijos įtakoje atsiranda ir plinta kitos ligos, su naujais pavadinimais ir simptomais. Daug bėdų pridaro įvairūs virusai. Vėžiniai susirgimai. Žmogiški, paukštiški, kiauliški ir kitokie gripo variantai.
Mūsų visuomenėje, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vis labiau plečiasi naujas virusinis susirgimas, pasireiškiantis tingumo, kvailumo, gobšumo, chamiškumo, aimanavimo, dvasinio ubagiškumo ir kitais simptomais. Ligos pavadinimą žemaičių kalba apibrėžė rašytojas Kazimieras Saja.
Diagnozė: RAŠKAŽIS SABĖNĖ DRASKA.
Atsiminimai
Nors Stonkų giminėje buvau pagramdukas, tačiau, kai kas, iš anų laikų liko galvoje. Galiu, šiek tiek, atkurti to meto įvykių , darbų, papročių, nugirstų pokalbių mozaiką.
Mano tėvelių ir močiutės santykiai buvo labai šilti. Gal, kad buvo pats pirmasis sūnus. Gana jaudinantis, rodantis vidinę šilumą ir atjautą liudija, toks poelgis. 1914 m. vasarą tėvelis, prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. Kautynėse ties Gembine pakliuvo į vokiečių belaisvę.
Mamai vienai liko visi rūpesčiai, 1914 m. sausio mėn. gimęs pirmagimis Antanas, ir, jau, atsisveikinimo dovana, įsčiose savo eilės laukianti dukrelė Monika. Labai sunkiai ji gimė 1915 m. kovo 3 d,. Po to, mama pasiligojo ir ilgai nekilo iš lovos. Tada močiutė Emilija, kad palengvintų sunkią marčios dalią, surizikavo ir mergaitę paėmė auginti pas save į Mardosus. Kur ji prabuvo apie porą metų.
Stonkų ir Narkų giminės tradicija buvo kasmetiniai susitikimai Kuliuose per Škapliernos atlaidus. Po pamaldų vykdavo giminės pietūs, dažniausiai Adolfo ir Petrės Liutikų sode. Teko būti ir Šimuliuose pas tetą Drungilienę (Emilija Stonkutė). Pastačius Pakutuvėnuose bažnyčią, po šv. Antano atlaidų, giminė, pietų suvažiuodavo pas mus. Tai būdavo pasikalbėjimai, kaip sekasi gaspadoriauti, kokios bėdos, kaip šeimyna auga. Prisimenu 1942 m. močiutė kalbėjo, kad reikia pastatyti paminklą pomniką rusų nužudytam sūnui Leonui ir kaimynų Straukų vyrams.
1943 metais ženijosi dėdė Jonas Narkus. Į vestuves tėvas nusivežė ir mane. Mano prisiminimuose liko, kad papunis atvežė naminės degtinės ir giminėms aiškino, kad Brazdeikis padaro geresnę už Skaidriąją. Antras, kad pietums patiekė kotletų su kruopų koše. Šiaip kotletas buvo retas svečias ant stalo, bet su bulvėmis. O čia! Fantastika.
Plungėje senosiose kapinėse stovi paminklas su užrašu Augustinui ir Emilijai Narkams.
Jis pastatytas 1940 m. Sesuo Aurelija pasakojo, kad mūsų mama Plungėje susitiko su E. Norkiene, kuri pasakė, kad pasistatė kapinėse kryžių ir dabar eina tartis su klebonu dėl pašventinimo.
Mama susirūpino, kad dar nėra kryžiaus ant jos tėvų kapo. Ji susirado meistrą. Jau 1941 m. Beržoro kapinėse buvo pašventintas kryžius ant senųjų Bražinskių kapo. Mūsų krašte buvo priimta, turint lėšų, pasirinkti vietą kapinėse ir gyvam būnant, pagal savo skonį pasistatyti paminklą. Mano tėvai apie 1960 m. užsakė pas garsųjį salantiškį meistrą K. Orvydą ir pasistatė Pakutuvėnų kapinėse.
Plungės kapinėse, šalia zomato, prie Birutės gatvės 1946 m. buvo palaidota mano teta - krikšto mama, Kazimiera Stonkutė Žutautienė. Sodybos paveldėtojas Norvaišių km. J. Mingėla pastatė didelį ąžuolinį kryžių.
Eidamas pro šalį į gimnaziją, jos atminimui nulenkdavau galvą. Atvykęs į Plungę dažnai aplankydavau jos kapą.
Apie 1991 m. parvykęs, neberadau nei kapo, nei kryžiaus. Vieta buvo prichvatizuota kitų. Prie kapinių vartų, atsitiktinai, susitikau dėdę Narkų Joną. Jis parodė mano močiutės Emilijos ir krikštatėvio Augustino Narkaus kapą. Taip, kūmos Žutautienės išnykusį kapą pakeitė kitas. Dėdė pasiskundė, kad vagys pagrobė nukryžiuotąjį, nulaužė kryžių.
Da, šiek tiek, genties statistikos. Močiutė Emilija turėjo keturias seseris ir du brolius (apie mirusius mažus žinių nėra). Jos su abiem vyrais A. Stonkum ir Aug. Narkum, žinomas, derlius, su gyvaisiais ir mirusiais buvo 13 asmenų.
Kristinos Maliauskaitės Jašinskienės žinomi 7 asmenys (4 dukros ir 3 sūnūs). Močiutės Emilijos vyriausio sūnaus Antano žmona Marija Bražinskytė (mano mama gimdė 12 kartų. Užaugo 7.
Tais laikais nieko nestebino daugiavaikės šeimos. Gimdavo kiek Dėjvalis davė. Pastojusios moterys nė pas daktarus, nei pas raganas neieškojo jokių dėl išsibarstymo priemonių.
Jeigu tas įvykdavo tik dėl ligos, darbų ar kito nelaimingo atsitikimo. Gausios šeimos buvo ne tik pas pasiturinčius, bet ir pas varginguosius. Iš tų laikų mūsų tautosakoje liko auksinės mintys: tas paukštielis į mėjgą naveiz, vo, kas nanuor tuo knebėnė?, jog tas yr biedna pavėlga. Žinoma, vėlgant ir vaikučių atsirasdavo. Esu girdėjęs, kaip viena kaimynė kitai kuolėjuos (gyrėsi): kap vyrėšks naktį gerą išlonkou, tad kitą dėjną būnu kap išnardyta. Tais laikais, kai nebuvo nei elektros, nei radijo, nei televizijos, pakako ir natūralių, įgimtų žmogiškų priemonių, gerai nuotakai ir emocijoms palaikyti.
Ne sykį esu girdėjęs šiuolaikinių, turinčių vidurinio bei aukšto mokslo diplomus, bet negavusių išsilavinimo ir sveiko proto mokslinčius teigiant, kad anais laikais žmonės buvo tamsūs, neišsilavinę mokėjo tik vaikus daryti.
Ir kaip sunku tokiam šviesuoliui išaiškinti, kad gyvendami savo epochoje, savo laikmetyje jie buvo dvasiškai ir morališkai (neturintys jokių diplomų), visa galva aukštesni už daugumą šių dienų diplomuotų avigalvių.
Taip, sutinku, kad mūsų senoliai daugiau laiko, nei mes, praleisdavo tamsoje.
Truputis istorijos
Tik XIX a. pabaigoje Lietuvoje, apšvietimui, pradėtas naudoti žibalas. 1939 m. litras žibalo kainavo 0,4 lito. 1892.04.17 (per šv. Anicetą) Rietave kunigaikštis Bagdonas Oginskis įžiebė Lietuvoje pirmą elektros lemputę.
1903 m. ant Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje pajungtas pirmas elektros generatorius pirmoji hidro elektrinė.
Mūsų seneliai, daugiausia davė Lietuvai, gyvendami balanos (skalų), taukinį, spinksulių, žvakių gadynėje.
Ankščiau minėjau, kad po švedų karų ir 1709-11 m. maro Žemaitijoje liko tik trečdalis gyventojų. 1721 m. Plungės seniūnijoje iš 30 kaimų - 19 buvo likę be gyventojų.
Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, pasidarė gyventojų perteklius.
Kaimuose gyvavo tradicinis natūrinis - patriarchalinis ūkininkavimas, nebuvo pramonės. Įvairias dirbtuves valdė žydai arba užsieniečiai.
Gerėjant medicininiam aptarnavimui, mažėjo mirtingumas, didėjo amžiaus trukmė. Tada prasideda didžioji tautiečių emigracija. Daugumoje į Ameriką. Pagrinde buvo šios priežastys:
Bėgo: 1. nuo represijų po nepasisekusio 1863 m. sukilimo.
2. 1867-68 m. Lietuvoje buvo baisus badmetis.
3. Kad išvengtų tarnybos caro kariuomenėje.
4. Dėl bedarbystės.
Nors emigracijos statistikos skaičiai yra apytiksliai, bet kunigo J. Žiliaus duomenimis Amerikoje 1899 m. įvairioms lietuvių organizacijoms, draugijoms ir t.t. priklausė apie 275 tūkstančiai lietuvių. Kitur pateikta net apie 300 000 (Vienybės metraštis 1926 m.)
Statistines žinias ėmiau iš Lietuviškosios Enciklopedijos I tomo, išleisto 1933 m. Spaudos Fondo Kaune, ir Spaudos laisvės ir Amerik., Liet. Organizuotės sukaktuvės II laida, išleistos A. Miluko ir Co. Philadelphia. (Kadangi niekur knygoje neradau išleidimo datos, tai gali būti apie 1922 metai).
- Kokia nauda iš tos emigracijos? - gali suabejoti skeptiškas pilietis. Išbėgo - Lietuvoje neliko.
Taip, suprantu, daug kam skaudėjo širdį paliekant gimtąjį kraštą ir namus (mano tėvelis irgi dirbo Philadelfijoje anglių kasyklose).
Emigravę tautiečiai, buvo didžiulė parama mūsų atgimstančiai ir bundančiai Lietuvai.
Emigrantai nuėjo dviem kryptimis: vieni užsidirbę pinigų, kūrė savo verslą, šeimas, tautinę bendruomenę ir liko užsienyje. Kiti, praturtėję grįžo, atgal, praplėtė ar nusipirko ūkius. Pamatę pasaulio, pradėjo pažangiau ūkininkauti.
Nemaža, grįžusių su uždirbtais pinigais sukūrė savo verslą Lietuvoje.
Pagyvenę užsienyje suprato mokslo vertę. Stengėsi išlavinti savo atžalas.
Dar neseniai buvusių baudžiauninkų vaikai ir anūkai, baigę aukštuosius mokslus, tapo medikais, kunigais, mokytojais, teisininkais, inžinieriais.
Naujoji krašto inteligentija atsirado, jau ne iš sušlėktėjusių ponų ir bajorų kamieno ataugų, o iš mūsų senolių išbertos sveikos kaimietiškos sėklos.
Jie įžiebė J. Basanavičiaus Aušrą, išjudino V. Kudirkos Varpą. Bendradarbiaudami su išeiviais inteligentais, paruošė dirvą 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybei.
Išeivijos lietuviai niekada nepamiršo savo tėvų ir senelių gimtojo krašto. Jie stengėsi suteikti pagalbą ištikus bėdai, ar kitaip ją garsinti. Prisiminkime Dariaus ir Girėno Lituanikos skrydį per Atlantą. Arba, iš užjūrio atnešta ligą, kuria ir šiandien, dar serga, šimtai tūkstančių tautiečių krepšinį.
UŽ TAI LENKIU GALVĄ MOČIUTĖS EMILIJOS IR JOS TĖVŲ MALIAUSKŲ AMŽININKAMS.
Gyvenimas
Mūsų senoliai ir tėvai gyveno savoje aplinkoje ir laike epochoje.
Amžių tėkmėje, vystantis civilizacijai, keičiasi buitis, mados, ekonominiai ir visuomeniniai politiniai santykiai, architektūra ir t.t.
Žmogui, po maisto, antras poreikis yra būstas. Kadangi gyvenama įvairiose sąlygose, tai ir jis labai įvairuoja.
Apie mūsų krašto senuosius pastatus išsamiai parašė Simonas Daukantas Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, išleistame 1845 m. Petrapilyje. Apie XIX a. vidurio, pabaigos bei XX a. pradžios, Žemaitijos kaimo sodybas, pastatus, gyventojus ir jų tarpusavio santykius rašė Žlibiniškis iš Purvaičių suoduos kilęs profesorius Ignas Končius savo monografijoje Žemaičio šnekos išleistoje 1961 m. Londone.
Šias knygas galima rasti bibliotekose. Iš jų faksimiles apie namus, įdėjau į savo darbą Sodybos, rašytą 2008 m. gruodį. Jį galima perskaityti internete adresu www.polia,info/pakuta/stonkaus.htm, arba tiesiog įrašome, Anicetas Stonkus. Norintiems daugiau sužinoti apie Pakutuvėnus, jų praeitį, siūlyčiau perskaityti J. Klietkutės internetinę knygą Pakutuvėnų kaimo istorija. Tikrai verta!
Mano dėdė J. Bražinskis (1878-1963 m.), baigęs Palangos progimnaziją, buvo labai šviesaus proto žmogus. 1916 m. jis su vikaru Malakauskiu ir, vėliau, profesoriumi Montvydu, Plateliuose įkūrė katalikišką jaunimo draugiją Saulutė. Plateliškiuose surinko daug tautosakos, prisiminimų. Spausdino savaitraštyje Žemaičių Prietelius. Įdedu iš 1939 m. laikraščio faksmilę Senovės žemaičių troba.
Buvo sakoma: Troba be vaikų langai be akių. Kaip ankščiau minėjau, šeimos buvo gausios. Kėjk Dėivalis davė augėna, kėjk atiemė palaiduojė. Šeimose buvo principas: Vaks vaka augėn. Kol mažiukas pabaluotuose (vystykluose), dar krūtimi maitinamas mamos reikalas. Paūgėjo, atsistojo ant kojelių, pritrūko mamos pieno, jau maitinamas pienu ar kokia košele. Padarydavo iš kailio ar nupirkdavo krominį tūtį. Čia jau nagus turėjo prikišti vyresnės seserys (kavuotė). Mūsų šeimoje auklės kovojimui nesamdė vyriausios seserys praktikavosi, kaip su mažiukais apsieiti. Kol mažas, vystydavo į minkštesnės medžiagos pabalotus. Paūgėjus tiek berniukus, tiek mergaites apvilkdavo šlebelėmis. Jokių pampersų nežinojo. Niekas nevaržė berniukų pasididžiavimams sveikai vystytis. Vaikai auga, bet drabužių nenunešioja išauga. Likdavo jaunesniems. Man, kaip jauniausiam teko ir Jono, ir Bronės sermėgas dabaigti. Pasakymą vaka aug ronkos ėlgie reikia suprasti, kad jau galima jam duoti kokį darbelį. Galėjo jau viščiukus ar kitus paukščiukus kieme paganyti, kad varnos nepagrobtų; pripešti žolių lesalui paruošti. Braškes, avietes ar serbentų uogas skinti. Augant darbai sunkėjo. Per rugiapjūtę pėdus prie gubų panešiojo. Namuose plunksnų plėšymas, vilnų pašymas. Mergaitės audimui šeivas prisukdavo (pritrindavo). Vasarą gyvulių ganymas. Vyresnis Jonas būdavo skerdžius, o aš jo pavaduotoju piemenuku. Berniukai buvo pratinami vyriškų, o mergaitės moteriškų darbų.
Žinoma, įvairiose šeimose, tvarka buvo skirtinga. Biednųjų vaikai buvo leidžiami piemenauti, pusbernauti, bernauti. Mergaitės auklėmis, pusmergėmis, mergomis.
Vaikams apsiplunksnuojant prasideda kitos problemos reikia parėdyti.
Dukras pakišti po, rangą atitinkančiais, vyrais ar leisti į mokslą, mokintis amato. Ta pati problema buvo ir su sūnumis. Viskas buvo surišta su išlaidomis. Paruošimas kraičio, ar lėšos mokslui.
Stengėsi laikytis nusistovėjusių tradicijų neskaidyti ūkio, ir kad būtų pavardės ūkyje tęstinumas. Nebūnant sūnaus žentas pakeisdavo sodybos pavadinimą. Taip Stonių, senelio dėka pasidarė Stonkų. Jeigu būdavo keli sūnūs, tai iš jų turėjo būti parinktas bota kriokis. Ne visada tekdavo vyriausiems. Mūsų tėvo vyriausio sūnaus Antano metų skirtumas buvo 27 m. tai jam parvedus pačią būtų tekę ilgai laukti, kol senasis atiduos ūkio atvarslus vadžias, o senoji somtį, naujiems gaspadoriams. Dar per jauni būti karšinčiais. Taigi, tenka arba leisti į mokslus, ar kokio amato įsigyti, ar suruošti kraitį ir ieškoti ūkininkaitės ir eiti žentauti.
Mūsų šeimoje buvo viskas aišku. Dukroms duoda dalią ... ir už vyrų. O vaikinus išmokinti. Antanas baigė Kretingos ž.ū. mokyklą. Paskui išėjo savanoriu į kariuomenę, vėliau saugoti pasienį policininku. Zenoną - į mokslus. Jonas bota kriokis. Kadangi, teta Serapinienė sūnų leido į kunigus, tai ir Stonkienė nutarė nenusileisti. O tai reiškė, kad aš būsiu dvasiškas sielų ganytojas, guosiu nusiminusius, vargdieniams šluostysiu ašaras, melsiuos už nusidėjėlius, ir suklydusiems, atleisiu jų griekus. Bet sesė Aurelija, nuo mažens mane kavojusi, buvo kitokios nuomonės. Jai atrodė, kad stambaus sudėjimo garbanota čioprynėle (gal, dar į ką atkreipė dėmesį bevystydama), gerai tikčiau veislei. Ir pačią (kaip Indijoje) parinko. Netoliese gražią sodybą su maliavotu namu turėjo Stropus Justinas. Sūnaus nebuvo, tik dvi dukros. Stasė vienmetė. Kaip tik ta. Aulė taip ir sakydav: jokių čia kunigų būsi Stropaus žentas. Kartu su Stase ėjome į Pakutuvėnus pas kleboną Šlevą, ruoštis Pirmai Komunijai. Mokinantis 10 Dievo įsakymų, įdėmiai pažvelgiau į ją, ir po devyntojo: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters, padariau išvadą nebluoga merga.
Be kraičio, turto, dar buvo žiūrima ir genetinių reikalų. Išklausinėdavo ar jaunojo, ar jaunosios giminėje nebuvo išsigimusių, proto ligonių (durnų), vagių, plėšikų, latrų. Mozikontų irgi nelabai norėjo.
Sesuo Aurelija susipažino Salantiškiuose su Kalendra. Žemės nedaug, bet sodyba graži. Per ūkvaizdžius, mama pastebėjo, ant sienos kabančius įvairius instrumentus. Muzikantas! Na, jau ne! Užsispyrė ir iširo jungtuvės, dėl ko, sesė visą gyvenimą ant mamos pyko. Buvo toks pasakymas: gera negyvensi, je poti davatka, vaikis mozikonts, vo arklys drėgonts.
Vėliau ištekėjo už vyresnio vyro, su didesniu hektarų skaičiumi, į Šimulius už J. Šakinio. Priedo dar gavo nukaršinti senuosius ir išmokėti dalias vyro seseriai ir broliui.
Nepriklausomybės laikais, gerėjant švietimui, pažiūros ir vedybų klausimais liberališkėjo, nors archajiškosios ūkininkavimo ir bendravimo tradicijos stipriai laikėsi.
Sunku buvo atėjusiems į ūkius pas senuosius gaspadorius, žentams ir marčioms įgyvendinti naujus, pažangesnius ūkininkavimo principus.
Senieji, stebėdami, burbėdavo, kad viskas daroma ne taip. Tas atsispindi ir tautosakoje: Anyta velnio sumanyta, Gaidys laimingas, kad turi daug pačių ir nė vienos uošvės.
Grožiui niekas neabejingas. Visos, ir visada, svajojo gauti gražius, turtingus vyrus. Sykį teko girdėti Aulę su samdine Petrone kalbant apie vyrų akis. Pasirodo, kad jos nevienodos. Vieni žiūri, kaip so kiaušes, o kiti kai žvilgteli, tai šėrdį tvėlkyte, nutvelkėn. Pasižiūrėjau ir aš į veidrodį. Išvada: morzele rėjbi, akelės ožkiūtosios. Ne, ne so tuokiuoms Staselės šėrdelės nanutvėlkysu. Reks etė į konėgus... Bet, kaip sakoma: žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo. Gyvenimas pasisuko tokia linkme, kad likau ir be sosiedelės švelnium ronkelių glamuonių ir be konėgystės stuona skaistybės įžadų. Nešu savo kryželį tremtyje Suvalkų žemėje.
Paveldas
Kas šiomis dienomis nesižavi, iš anų laikų atėjusiomis šventinėmis tradicijomis: Kūčių vakariene, Joninių laužais, kupoliavimu, Užgavėnėmis su jų papročių sostine Plateliuose, šv. Velykų sūpynėmis, vainikais ant karvių ragų per Sekmines.
Pirmiau, kiekvienai merginai, buvo garbės reikalas turėti tautinius rūbus. Dabar jau tik etnografiniai folkloro ansambliai puošiasi, ar išlikę iš seniau laukia savo eilės močiučių, mamų rūbų spintose. Deja, jau nebe gėlių ornamentais ir raštais išmargintuose senųjų meistrų darytuose kuparuose. Juos lengviausia tik muziejuose išvysti. Pažvelkime, atidžiau pasižiūrėkime į mūsų senolių, sukurtus stebuklus, atėjusius iš balanos gadynės.
Galiu drąsiai teigti, kad mūsų senelės buvo anų laikų stebuklingiausios chemikės. Juk jų raštų spalvos buvo ne sintetinės, bet grožį ir sielą davė miško medžiai, samanos, žolynai, durpės ir kitos gamtos priemonės. Visą tai reikėjo paimti, suderinti, įsiūlyti, kad linas ar vilna paimtų tai. Ūkis buvo natūralus. Susitikusios kaimynės pasikalbėdavo apie savo atradimus, patirtį. Kaime žinojo, kuri sugeba ploniausiai siūlus suverpti, gražiausias spalvas suderinti, įdomiausiu raštu audinį apdovanoti.
Su paveldu pas mus atėjo tūkstančiai dainų, žaidimų, pasakų, legendų, patarlių, mįslių, burtų, priežodžių. Nebuvo rašto, knygų, laikraščių. Tai sklido iš kartos į kartą, perduodant žodžiu, vakarais prie taukinės spinksulės ar traškančios, sakingos balanos liepsnelės.
Kaip minėjau dėdė J. Bražinkis laikraštyje Žemaičių Prietėlius, Žemaitiška pastogė skyrelyje (čia pasirašydavo slapyvardžiu Zėduorius Brutenis) išspausdino daug tautosakos 1940 m. 9 numeryje, 7 puslapyje spausdinta senoviška dainelė ir 30 mįslių. Tarp jų ir mano mamos užrašytų 1901 m. kai jai buvo tik 11 metų, močiutės Agotos Bražinskienės ir bočiaus Pranciškaus Bražinskio.
Tenka pridurti, kad mūsų senoliai ir tėvai 120 metų praleidę carinės Rusijos okupacijoje, taip ir neišmoko dorai nusikeikti. Keikėsi, neefektingai žemaitiškai. Buvo vartojami teologiniai: velnė, šetonė, liucipieri arba zoologiniai: žaltį, rupūžė, gyvatė, kropė, arba sustiprintas teozoologinis ropūžele velnium. Kaip šiandien mes mokame neverta nė lyginti.
Mainos rūbas margo svieto
Sakydamas šiuos žodžius poetas Maironis, skelbė prasidėjusį lietuvių tautinės savimonės atgimimą, laisvės idėjas XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje.
Pasibaigus Pirmam pasauliniam karui, išsikovojus nepriklausomybę, pradėjo sparčiai įsigyventi nauji pokyčiai, tendencijos. Lietuvos vyriausybė, kiek sugebėjo, skatino ūkininkus, propagavo tautinę pramonę ir prekybą. Augo gyventojų skaičius, modernėjo ūkiai, silpnėjo natūrinis ūkininkavimo būdas, su jais ir senieji amatai, manufaktūra.
Dėdė Jonas straipsnius apie ūkininkų reikalus Žemaičių Prieteliuje pasirašinėdavo ūkininko Endriejaus Balsio slapyvardžiu. 1940 m. 6 numeryje, straipsnyje Ūkininkai nusiskundžia aukštom samdininkų algom rašo:
Namuose austos medžiagos, ypač jaunųjų tarpe, tapo nebemadingos. Visi jau norėjo rengtis krominiais rūbais. Keitėsi ne tik medžiagos, bet ir fasonai.
1942 m. per šv. Antano atlaidus, po pamaldų atvažiavo pas mus močiutė Emilija su dukra Zuzana Narkute Stonkiene iš Šimulių. Sesuo Aurelija buvo apsirengusi su nauja suknele iš krominės, tamsiai mėlynos medžiagos, pasiūta pagal naujausią mados klyksmą: pete so kokomas, padelkos so pėnėkas. Močiutė, pasižiūrėjo ir padarė pastabą, kad andarokas turėtų būti žymiai ilgesnis, žemiau kelių. Jau tada šlebės trumpėjo, atskleisdamos vyrų žvilgsniams daugiau grožio ir emocijų.
Taip keitėsi gadynės ir mainės rūbas margo svieto.
Paskutinieji žodžiai
Šita monografija, gal paskutinis mano darbas, liečiantis gimtuosius Pakutuvėnus. Ankščiau rašiau apie kaimo dalį priklausiusį Kulių parapijai. Mano proseneliai ir močiutė Emilija gyveno polivarke, kuris su keliais artimaisiais kaimynais jau buvo Kartenos parapijoje, ką liudija mano rasti archyviniai dokumentai.
Gerb p. Jolanta savo internetinėje knygoje Pakutuvėnų kaimo istorija apklausinėjo daug, dar gyvų, senųjų liudininkų, panaudojo gerb. V. Simutienės dalį surinktos medžiagos, įvairių dokumentų, išgirstų pasakojimų.
Šituo darbu aš pažvelgiau į anuos laikus stovėdamas ant savo kalnelio.
Rašydamas įžangą, net negalėjau pagalvoti, kuo pabaigsiu, kokias mintis teks panaudoti paskutiniuose sakiniuose. Deja, viskas Dievo valioje.
Kretingos parapijos R.K. bažnyčios mirusiųjų metrikos knygoje, senovės pavyzdžiu turėtų būti sekantis įrašas: Anus Dominus 2009 m. birželio 27 d. gavusi visus šv. sakramentus, eidama 88 gyvenimo metus nuo senatvės mirė Kretingos rajono Padvarių kaimo gyventoja Aurelija Stonkutė Šakinienė. Kūnas, dalyvaujant Palangos R.K. bažnyčios altaristui Liudvikui Serapinui, palaidotas Kretingos kapinėse 2009 m. birželio 30 d.
Sese, tegu būna Tavo kūnui lengva Žemaitijos žemė. Močiute, Emilija, sulaukusi dar vienos anūkės, globok ją Aukštybėse.
Šitą savo darbą skiriu savo sesės Aurelijos šviesiam atminimui.
