Vietovė
Bažnyčios istorija
Dvasininkai
Bažnytinės šventės
Kapinės
Susitaikinimo sodyba
Kryžiaus kelias
Kultūros istorija
Mokyklos istorija
Pilialkalnis „Pilelė“
Kaimo gyventojai
Kaimo šventės
Darbai
Žymūs žmonės
Vieta, kur noriu grįžti
A.Stonkaus fondas
     Akistata su istorija
     Vizijos prie ąžuolo
     Apie protėvius
     Kaimas prie Minijos
     Aukso žiedai
     Dėdė Jonas
     Vizija virš Atlanto
     Kelionė per pasaulį
     Kaimo istorijos
     Du gyvenimai
     Sodybos
     Gondinga - Plungė
     Pirmoji paroda
     Pirmieji žingsniai
     Mano kalendorius
     Močiutė Emilija
     Forumas
     Stonkai
     Gentys
     Reziume
Spauda
Nuotraukų galerija
Kronika
Naujienos
Kontaktai
Nuorodos


© Anicetas Stonkus


D O    G Ī V E N Ė M Ā

 

Balādė

 

    I. PASAKUO JUONIS

 

Gėmiau aš Sėbėra taiguo pri ežera Baikāla.

Tėn mona tievā - „liaudės priešā“ badāva, skōrda, šāla.

Bet atsėlaikė - nanugāiša ont zlāstės bolševīku.

Po mētu dešimtėjs apėntās ī sāva krāšta grīža –

 

Suodības pāmatus barāda, vo kėtkas išdraskīta.

Nabova daugiau kon darytė, tad į kolkuoza stuojė

Parsivežė ė moni maža vatėniūs pabaluotūs.

Na kažėn kāp atruodiau - bovau nuognā išsekės:

 

Pamielėnavės ė pratrīdės, dar otėmis aptēkės.

Par baisi varga mamūnēlės naatgoliau į grāba.

Žuoleliems gīdė, Dėjva meldė, ė žuodī sava davė:

- Į muokslus lēsu, konigeliu, je būs Maluonė Tava.

 

Steboklus, vot, išsėkapstiau - iemiau i vėršu stėiptėis.

Vo, meta liekė kāp patrāke, nieks nastuoviejė vėituo.

Iš vāka - posvaikis, jau vaikis, barzda pradiejė līstė...

Jaunīstės dėjnas atšouliava - palaiduojė vaikīstė.

 

Kuoks velns i kramė īsisoka, ošknėsa dūšė mona,

Ka nabgaliejau atsėspėrtė priš muotrėška sėjuona.

Vo bova tep, kon bamalousi - sakau teisybė vėsa -

Aš isėspėtrėjau i Vuonė iš kaima gāla kėta.

 

Anuos tievālis meistrus bova, „auksānagiu“ vadėna.

Ons dėrba krīžius,  klumpius druožė, varīdava rogėnė.

Tik namuokiejė, nabagielis,sūnaus nusilėpdītė.

Ožtat mergātiu vėsa kāpa galiejē pamatītė.

 

Pati vīriausė Vuonė bova; dar „Vuonošė“ vadėna;

Ka pamatiau, - šėrdės pasiota daužītėjs po krūtėnė.

Ė, vėjns kėtam patėkuom baise; gerā ė ruoda krėta.

Rekiejė slieptėjs nu žiuopliūm,  kad anėj namatītu.

 

Pavasari išspruoga medē, vo bezde sožīdiejė,

Mūsa suodybvėjtie po anās čīstatā nusėdiejuom...

- Vo, Jezau,kon aš padariau, mamūne kon sakysu?!

- Kad nabibūso konėgelio, - geriau jau mėrt ont krīžiaus.

 

Ramėn Vuonošė moni švelne, ronkelė galva gluosta:

- Būk vetrėnaru – daktareliu, - ė pakštelie i skrousta.

- Narēks tau juokiuos gaspadėnės, aš būso daktarienė!

Prisėstuoruosem vakum daug, - keliom eiliem pri sėjnu..

 Į viršų...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 

Bet tep nabova...

 

Ož ton grieką Dėjvalis pakaruojė:

Ont kažkuo laidariē paslīdau, ė nusėlaužiau kuojė.

Ėlgā ožtroka, kol sogėjė, - nutrūka muokslā mona.

Vo galum galė i rekrūtus mon atnešė šaukėma.

 

Ė kriuokė graude Vuonošelė, kap atsiskėrt rekiejė;

A, kas žėnuojė kor nupūs moni lėkėma viejē.

Tėj viejē nunešė moni i rītus nu Urala.

Prisėkėntiejau, privargau - vuos nagavau tėn gala

 

I kara aš papouliau če. I tanka ilondėna.

Ė teka grumtėjs so dušmanās ė kėtuokēs laukėnēs.

Daug vīru mūšiūs tūs kalnūs padiejė galvas sāva.

Vo vėjnamė ė mūsa tanks ont minas ožvažiava.

 

Pasėsekė tik mon vėinam če iš ognėis išlīstė,

Vo kėtum mona žīgiu bruoliu, tep sodegė jaunystė...

Apkēposi kap krēsna rada. Bovau ba juoki āma.

Dar laimė, kad napatekau aš i nagus afganams.

 

Tuoliau ekskursėjuos bovau - vėsuokiūs „lazarietūs“.

Moni tėn badė, dorstė, luopė, kol viel iemiau košietė.

 

Iš lieta dėdėle taisiaus, ė baisės bova končės;

Į zelkuoriu ka paveiziejau - sobliuoviau išsėgondės...

 

Atruodė, mona morza kas so drāpaku pašiaušė:

Tik posė nuosės,vėjna ausės, ont kramės juokė plauka...

Bet tou nasėbaigė bieda – dar „amėn“ vyrėškomou!..

Gal nosėtročėjė vaistās, gal tanka ognie žova?

 

Vuonoše nieka nabrašiau - kor dies baidīklė tuokė...

Gal žmuogu kuoki duora ras, tegu gyven ba struoka.

Kol aš rekrūtūs vergavau - abo tievale mėrė.

Ė, sogalvuojau če palauktė, nagrīštė i gimtėnė.

 

Sosėtopiesu, gal, priprasu pri tuos  naujuos natūras.

Vo je napavīks, rēks, tėkriausē, pasiėiškuotė šniūra...

Bet narekiejė. Dėrbt pradiejau – moni dėdvīriu laikė.

Bet, je jau obagu padarė, iš tuo na baisi laimė...

 

Nuognā muoralėška kėntiejau - į vakarus veiziejau;

Į Žemaitėjė sogrīžau, papūtus laisvės viejams.

Bet sava kaime nabovau - bėjuojau sogadintė:

Patėrtas dėjnas cūdaunas - akėmėrkas laimingas...

 

Vo, tēp tatā......

 Į viršų...

II. PASAKUO VUONĖ

 

Kap autā obaga pasmėrdė gīvenėms monėj teka,

Ni torta brongė natoru, ni pėningūm pončekuo.

Vo vėsa omžiu, biegau, dėrbau – švėntuos dėinuos nabova.

Je kuoks nušvėta spindolielis – ožgēsa ė pražova.

 

Gėmiau truobalie, pamėškie – šemīnuo meistra gera.

Someistrvuojė šešės mergas, tik vaikis naišejė.

Pėrmuojė Vuonė - aš bovau, sesės augintė teka,

Nes kuožnās metās gondrus kėta padiedava ont taka.

 

Ni muoksla gera nagavau – baigiau tik septīnmetė.

Jok bornūm daug, ė vėsas rēk ožkėštė,papenietė.

Pradžiuo - brėgaduo, paskiau - kiaulės,vo dar vieliau - mėlžiejė.

Ė tep jaunīstės dėjnas tvartūs nubiega, nuskobiejė...

 

Žėnau, kad bova ė pas moni akėmėrka žavinga;

Kap dongou krintonti žvaigždie - nušvėta ė pradīnga.

Pėrmuojė maeilė, pėrma meilė, kuoki to nalaimīnga....

Dar toukart kaimė jaunūm bova – ė vaikiu, ė mergeliu,

 

Bet, pats miliausis, pruotingiausis - nu Mėnėjės Juonelis

Ons miestė muokies. Pasakuojė, kad konėgeliu būs.

 

Ė tik, atuostuoguoms atejus, vės grīža i nomus.

Vo mūsa taka sosėdūrė ont lėpta par opali.

 

Nasopratau kuo šėrdės vėrp, kas monėj pasidarė?

Žīdruom akīm nusėšīpsuojė, ė paiemė ož ronkas.

Ėlgā, ėlgā palaikė saujuo, kap kuokī dākta brongi.

- A, nailūšem, naikrėsma, a lėipts tas atlaikīs?-

 

Juonelis mon nusėšīpsuojė, veiziedams i akis.

Paskou ėlgā, ėlgā šnekiejuom, paviesie balta berža...

Vo dūšiuo vėskas makalavuos, jausmā ėš kūna veržies.

Natik, kad gražus, ė pruotings – papasakuojė daug kon.

 

Vo aš šīpsuojaus, ė džiaugiaus, kad toru tuoki drauga.

Pavasari, pradžiuo gegožės, bezdē skanē kvepiejė;

I galvas trėnkė anūm smuoks, vo jausmā ūžė viejēs...

Siediejuov vedu po anās, lakštīngala treliava,

 

Juonielis mon paduovanuojė i lūpas bočki sāva...

Apsivīniuojė mona ronkas aplīnk brongiausė kakla... 

Gormuona gīsluos konkoliava – moni padarė akla...

Dongus ė pragars sosėmaišė, vo kuojės sosėpīnė...

 

A, kas žėnuojė, kap pasėbaigs mūs meilė pėrmotėnė.?

Kap audra jūruo, kad nurīmst,vedoms aistra nusluoba;

Pradiejuom viel ramiau kviepout, i galvas grīža pruotas.

Aš nagalu beparsakīt, kas diejuos anuo dūšiuo, -

 

Tik tīle, tīle sodejava: - „kap konėgeliu būsu?“

- Gal, geriau būk vetrėnaru - nuoriejau aš pagoustė.

 

- Kon pasakīsu Muotošelē ? - vo ašaras ont skroustu...

Bet, nabgaliejuom... Sosėtėkuom po bezdēs daugiau kartu -

Kāp atsėspėrsi, je krūtėnie iš meilės šėrdės vartuos?

 

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ 

 

Paskou nalaimės prasėdiejė – Dėjvalis pakaruojė...

Juonielis laidarie paslīda, ė nusėlaužė kuojė...

Vo kol sogėjė, sostėpriejė, dar muokslūs atsėlėka.

Ė, paiemė anon tarnautė kareiviu bolševīka.

 

Nusėmėniau, dėdle kriuokiau, - jok meilė pėrmotėnė;

Par vėsa nakti išlaikiau prispaudos pri krūtėnės.

Paskou laiškielis atkeliava iš rītū nu Baikala;

Kor gėmė, tėn dabar pas rūsa kariuomėnie tarnāva.

 

Apie tarnība sava rašė, kad nuognā pasiėlga,

Paveiksla mōna tonkē māta – bodiedams ė par mėjga.

Paskou gavau žėnelė trūmpa, kad īšvežė i kara; -

Kažkas mon vėdoriūs nutrūka, kažkas tėn pasėdarė...

Dar vėjna nuojauta natrokus ilīnda mon i galva,

Kad nabvėjna bavakštau aš, ė nabvėjna bavalgau...

Žėnelės laukiau ištėsā, meldiau Marėja Švėnta,

Kad tik nažūtu ons karė, kad tiktā išgīvėntu.

 

Sakītum sodegė ognie - ons ba žėniuos pradīnga...

Pražova vėsas mona vėltis, ė mergėškuosės guodas,

Vo, po šėrdim nauji gīvībė jau savo teisė ruodė...

Sūnātis gėmė,viel šėjk tėjk pasėdariau laimīnga.

 

Bet dėdle sūnki laimė bova,vėskuo išgėrstė teka;

Lėižovēs moni buobas čaižė skaudiau nago vuotegās.

So oudėga ni vėjna karvė tep skaude naožvuožė,

Kāp mona „brongiūm“ sosiedieliu išpasakuotė žuodē:

 

- „Vuonošė vāka paperiejė, - aisiausė palestovė“;

Tīliejau. Monėj „merguos vāks“ vėsu brongiausis bova.

Ė varda - Petris, išrinkau, kap akmėni aš kėjta.

Tik nažėnuojau,ar soras tarp žmuoniūm sāva vėita.

 

Augintė dėdlē sūnkē bova, - nasīki teka kriuoktė.

Tik laimė, kad anon mīliejė buočelis, kėtas ciuocės.

Ė, rūpesti toriejau dėdi, kap ožaugīntė Žmuogū,

Kad napavėrstu vagėmi, galvažodiu, pėjuoku.

 

Pradiejė vakštiuotė, biegiuotė, atruodė - narond vėitas.

Ė,vėsa laika kap medielis aukštīn i saulė stėipies.

Igoda, kartu so buočeliu, iš medė išrontytė:

Žvierelius,velnius, krīželius ė kėtuokius dalīkus.

 

So muokslās varga natoriejė, pabaigė vėdorėnė.

Bet keities laikā - kėtas madas - kuo nusitvert nabžėna.

I aukštus muokslus naišledau – nabova kapėtala.

Pats ožsėdėrbtė sogalvuojės – Euruopuon išvažiava.

 

Vėsuokiūm darbūm anām teka - nabruokėjė nikuokė;

Ė bliūdus pluovė, ougas rīnka, ė sėinas maliavuojė.

Kāp pasėėlgst, par šventė kuokė, parlek ont trūmpa tarpa;

Apsėkabėn, pabočiou, ė kīmb i sava darba.

 

Meistarnie pas buočeli sava tor rōsta ōžoulėni.

Tėn tāša ronta ė skaptou. Kas išēs – nieks nažėna.

Ni napajūnti, jau apėntās: - „sodėiv, mamīte“ – saka.

Paplūst viel nerėmu šėrdis, vo ašaruomis akīs.

 

Po galva joudas mīntīs sokas - gal išvarīt ėš pruota: -

Tievielis Azėjuo pradīnga, - sūnus prapols Euruopuo...

  

    III   E P Ė L U O G S

 

Senuo suodībvėitie, koriuo pavasarēs dar bezdē žīd,

Daug svetiūm iš vėsor šėndėina sosėrīnka.

Če pastatīs, pašvėntīns atmėnėma krīžiu

Kaimou, katram nablėka ni juokiuos suodības.

 

Na uragana, audras nunešė, nanupūtė ė vieje.

Sodegėna suodības „saulė Stālina“ ė „Lēnina idiejės“.

Ėlgā plošiejė meistrus Petris pri ōžoula kamiena -

Skaptāva, rontė, tašė, kalė, ė vėsa dūšė diejė.

 

Jau krīžius stuov kap žvakė; - pašvėntėna vienuolis.

Aplīnk svetē sostuojė, če meldies ė gėiduojė.

Vo nu patiuōs vėršūnės i anus žvelgė Krėstus;

Į ōžoula kamiena paskiau Juo žvėlgsnis krėta:

 

Ont švėnta medi kūna kāltu ožrašīta -

Tautuos Istuorėjė. Če bova Vītauts, Mažvīda Knīnga,

So nagėniems baudžiauninkā, sokėliele so dalgēs.

I sava raštus Sėmuons Daukonts žvelgė.

 

Pri kalvarāta motošelė vakaliou raidės ruoda.

Veiziejė sosijaudėnė, natardamė ni žuodė:

 

I gīvolėnius vaguonus tautuos, biegius i Sėbėra,

Partizanus, parkrėtusius ont kronta griuovė;

Vo, kaima truoba paskotėnė „staliniecus“ griuovė.

 

Pri susėrinkusiu vėsū ejė žmuogus palėngva;

Pėlka baretė, žėla barzda, akėne tomsė borna dėngė.

Priejės, atsistuojė šalėp meistra, ėlga žvelgė i krīžiū

Kažkon galvuodams atsėdosa, i meistra atsėgrīža.

 

Nadrose paiemė ož ronkas, ė sosėtėka akīs,

Nulėnkės galva dūsle: - „AČIŪ, SŪNAU,“ - pasākė.....

 

Eilės išgoldė Stonkus Ancis.

Marijāmpuolė, 2010 -12-13

Į viršų...

Į viršų...


© 2011-11-05, Jolanta Klietkutė | 15polia@gmail.com