Forumas

Jau daugiau nei pusė šimtmečio gyvenu Sūduvos krašte. Čia prabėgo mano brandžiausi gyvenimo metai, užaugo šeima ir nenumaldomai artėja saulėlydis.

Bet aš žemaitis – turiu savo gimtąją žemę. Nebėra tėviškės sodybos, artimųjų, išmirė kaimynai – amžininkai, bet protėvių dvasia dar šaukia parvykti – paklaidžioti vaikystės ir jaunystės užžėlusiais takais.

Stengiuosi kasmet birželio mėnesį parvykti, kai mūsų Pakutuvėnų bažnyčioje vyksta parapijos globėjo Šv. Antano atlaidai. Susirenka giminės, suvažiuoja daugiau žmonių. Tikiesi sutikti kokį „anų laikų“ pažįstamą.

Liepos mėnesį Aleksandrave lankėsi kraštietis kraštotyrininkas Anicetas Stonkus su žmona dailininke Ona Milda Stonkuviene. Atvykimo tikslas buvo susitikti su Maliauskių giminės palikuonimis, kuriems priklauso ir pats A. Stonkus. (Liepos 25d. vyko šios giminės susitikimas.)

„Ateivis, kiek metų begyventų Žemaitijoje, žemaičiu netaps. Juo reikia užgimti. Žemaitis, atitrūkęs nuo savo gimtųjų vietų, kaip medis su pažeistomis šaknimis. Laikas nuo laiko jis turi sugrįžti, pavaikščioti tomis vietomis, kur vaikystės pėdos pirmą kartą pajuto gimtosios žemės jėgą, pabraidžioti vaikystės vandenyje, atsigaivinti jaunystės laukų, lankų, miškų kvapais ir vėjais.“ Taip mąsto žemaitis iš Marijampolės Anicetas Stonkus, didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Suvalkijos „tremtyje“.

Anicetas Stonkus gimė ir užaugo Plungės rajone, Pakutuvėnų kaime, labai gražioje vietoje ant Minijos kranto, stambių ūkininkų šeimoje. Jį mokę Smetonos laikų pedagogai įskiepijo meilę gimtinei, krašto istorijai. Dėl to dabar, būdamas garbaus amžiaus, yra plačios erudicijos žmogus. A. Stonkus nepaprastai daug įdėjo darbo ir pastangų renkant kraštotyrinę medžiagą apie Plungės kraštą, Gondingą, gimtuosius Pakutuvėnus, Aleksandravą ir kitus aplinkinius kaimus. Keletą metų Vilniaus centriniame archyve iš metrikų knygų rinko duomenis apie gimtojo krašto gyventojus nuo 1795 iki 1915 metų. Jo iniciatyva, padedant vietinei entuziastei mokytojai Veronikai Simutienei, Aleksandrave buvo įkurtas krašto muziejus žemaitišku pavadinimu „Mėjga“, kad būtų kur eksponuoti surinktą ir vis dar renkamą kraštotyrinę medžiagą apie čia gyvenusius žmones, jų papročius, buitį.

Iš savo tėvelių paveldėjęs žemaitiškai tiesmuką humoro jausmą, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, Aniutas Stonkus sukūrė pluoštą eilėraščių, daugiausiai žemaitiška tarme, parašė eiliuotą kroniką „Kaimas prie Minijos“, prisiminimų ciklą „Aukso žiedai“, „Mes buvome pirmieji“, „Kelionė per pasaulį“ ir kitus. Jo kūrinių susikaupė tiek, kad pilnai pakaktų knygai išleisti.

Aleksandravo bibliotekoje eksponuojami A. Stonkaus kūrybos ir kraštotyros darbai. O jo žmona dailininkė Ona Milda Stonkuvienė - Montvilaitė, vyro paprašyta, viešnagėn atvyko vežina aštuoniais savo nutapytais paveikslais, kuriuos padovanojo Aleksandravo bendruomenei, ir kurie šiuo metu papuošė biblioteką. Ponia Milda savo pomėgiais labai panaši į vyrą. Susitikimo su bibliotekos lankytojais metu pristatė 2009 metais išleistą istorinių tyrinėjimų knygą „Montvilai. Gentys nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios“. Knygą bibliotekai autorė padovanojo su tokiu užrašu tituliniame lape: „Dovana Žemaičiams iš Sūduvos krašto“.

KELIONĖ
Išvykstame anksti ryte. Pravažiuojame Sūduvos – Zanavykų krašto lygumas, tiltą per upių tėvą – Nemuną. Mes jau Žemaitijoje.

Už Jurbarko sukome link Tauragės, iš čia link Kvėdarnos. Graži ta Žemaitija. Kalvos, gojeliai, pievos, daug naujų sodybų, nuostabiai jaukus Pagramančio miestelis. Bet akys laukuose pasigenda gausių galvijų bandų, nesimato kaimuose apdainuotų juodbėrių žirgų. Prie sodybų traktoriai, kombainai. Pirmas sustojimas Kvėdarna. Girdėjome, kad čia kas trečiame name gyvena Montvilai. Turime keletą adresų. Į vieną užsukome. Milda veža savo parašytą knygą „Montvilai. Gentys nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios“. Susipažįstame, įteikiame kelis egzempliorius, vieną prašome pristatyti į miestelio biblioteką (pristatė). Rietavas. Įvažiavus – kavinė „Terasa“. Sustojome užkąsti. Paprašiau „ką nors žemaitiško“. Pasiūlo „cėbolynės“. „Cėbolynė so silkės kramė ė bojliems“. Rūgštoka, bet žemaitiška, o ir pinigas užmokėtas. Išsrebiu. Pasisotinę tęsiame kelionę. Važiuojame garsiuoju Žemaitijos keliu: „nu Rėjtava, par Mėžoikius į Kolius“.

Kulių nesiekiame, sukome link Plungės, Vieštovienai. Didysis Mingelos ąžuolas. Prie jo į sodybą, kadaise atitekėjo už Ant. Mingėlos, mano tėvelio vyriausioji sesuo Antanina. Iš Vieštovienų kaimo devynioliktojo amžiaus viduryje į Pakutuvėnus žentu pas Stonius atėjo mano senelis.

Nesuskaičiuosi, kiek šitas senuolis per savo gyvenimą matė Stonkų ir Stonkienių.
Dabar ir mudu

Toliau iš „Plungės kelio“ sukome į kairę ir tuoj prie pirmos sodybos į dešinę. Čia, likusi našle ir ištekėjusi už Augustino Narkaus, palikusi ūkį Pakutuvėnuose vyriausiam sūnui Antanui (mano tėveliui), Mardosų kaime sodybą nusipirko močiutė Emilija.

Su Paulinos Narkutės-Jucienės ir Jaroslavos Narkutės-Laurinavičienės šeimomis prie senosios sodybos

Dar kiek pasisukiojame kaimo keliais ir už kalnelio pasirodo kryžius ir Pakutuvėnų bažnyčia.
Čia, senosiose kaimo kapinėse palaidoti mano tėvai, brolis, kaimynai.
Atliekame pareigą: pasimeldžiame, pasodiname gėlių, uždegame ugneles.
Vykstame toliau. Važiuojame keliu per mano gimtąjį kaimą. Žvalgausi pro langą, o krūtinėje kažkoks sunkumas. Nuotaika tokia pat, kaip 2003-siais metais, rašant „Kaimą prie Minijos“ –
„... Ir jeigu vieškeliu į vakarus keliausi,
Nerasi pakely senų sodybų –
Nečiulba soduos paukščiai.
Tik kaimo pakrašty, kitam gale
Keli viensėdžiai liko...
Negausias Kristaus aveles
Patronai dviese gano.

Du užsieniečiai:
Pranciškus Asižietis,
Iš Paduvos Antanas.“

Aleksandravas. Čia prieš daugelį metų, pradžios mokykloje, mielieji mokytojai man nutiesė pirmą siaurą takelį į ilgą, platų mokslo ir pažinimo vieškelį. Visada liksiu jiems dėkingas.
Čia kultūros centre jau laukia gerb. mokytoja Veronika, bibliotekos vedėja Virginija, kaimo bendruomenės atstovai. Perduodame lauktuves, užsimezga pokalbis. Bibliotekoje iš muziejaus „Mėjga“ mano fondo ekspozicija. Čia sukabiname mano žmonos tapytus paveikslus, vedėjai įteikiame jos parašytą knygą „Montvilai. Gentys nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios".
Pasikalbame, pasivaišiname ir išsiskirstome.
Rytoj Maliauskų genties Forumas.

Prie dovanotų paveikslų ir Aniceto Stonkaus fondo ekspozicijos

Jau nuo ryto jaučiamas pagyvėjimas Aleksandravo – Pakutuvėnų vieškelyje. Ratuoti Maliauskų genties ainiai renkasi į Forumą. Pirmiausia sustoja prie kapinių – pagerbti išėjusių.

Iš Čikagos su dukra Gražina atvykusi Bronelė Stonkutė – Maleckienė prie tėvų paminklo

Šv. Mišios už Maliauskų gentį, gyvuosius ir mirusius

Po pamaldų susirinkusieji pajuto palengvėjimą ir nuotaikingai paplojo

Amerikietė B. Stonkutė su forumo iniciatorėmis Jasinskaitėmis

Naujai užveistame Pakutuvėnų ąžuolyne pasodiname savo genties (Maliauskų) medį

Mamos nuotrauką, darytą 1944 m. per Aurelijos Stonkutės vestuves profesorei – pianistei Dalei Balsytei - Jusinienei perduoda Anicetas

Į forumą su svarbiais dokumentais atvyko kunigaikščio Oginskio įgaliotinis

Šitos obelys sodintos 1939 m., gyvos liudininkės Stonkų sodybos tragedijos

Viskas pradingo – ant lauko pliko brolis ir sesė čia susitiko

Gilią praeitį prisimena tik senuolis ąžuolas. Iš jo semiamės galios Stonkų jauniausias sūnus Anicetas ir anūkė Gražina, atvykusi iš Čikagos

Prie senojo Ąžuolo. Sesuo ir brolis, viena pusseserė, keturi pusbroliai

Pakutuvėnų gražuolė „Miglė“, klausydama viešnių iš Amerikos komplimentų, kukliai nuleido galvutę

Giminės Kretingoje po sesės Aurelijos vieno mėnesio mirties paminėjimo

Pusbroliai: Antanas Šakinis, Gražina Sviatek, bajorė Danutė – Monika Butkevičiūtė – Baltutienė iš Australijos. Grįžusi atsiėmė tėvų žemę Žlibinų seniūnijos Smilgių kaime...vertėsi ekologiniu ūkininkavimu, Juozas Šakinis, Pranas Stonkus

Baigėsi Forumo albumas,
Renginyje dalyvavo:
Sąrašas 1 paruoštas Laimutės – Kristinos Grigaitienės.
Sąrašas 2 paruoštas Aniceto Stonkaus.

Laimutė Kristina Grigaitienė, pensininkė
Steponas Grigaitis, pensininkas
Silvija Pumpurs, pedagogė
Arvydas Grigaitis, vet. gydytojas
Rasa Grigaitytė, bibliotekininkė
Kristina Grigaitytė, moksleivė
Julija Grigaitytė, moksleivė
Simonas Geleževičius, inžinierius (naujom tech.)
Jonas Pumpurs, moksleivis
Irena Rekašienė, pedagogė
Antanas Rekašius, inžinierius
Živilė Antropikienė, direktorė „Medūzos“
Raimondas Antropikas, sportininkas
Laurynas Antropikas, moksleivis (Lietuvos jaunių čempionas)
Danguolė Fagel, ekonomistė
Edmundas Jasinskas, agronomas
Edmundas (Edmunds) Jasinskas, agronomas
Virginija Urnikienė, pedagogė
Viktoras Jasinskas, inžinierius
Snaigūnė Jasinskienė, gydytoja
Kotryna Jasinskaitė, moksleivė
Inga Urbonienė, gydytoja
Tomas Urbonas, karininkas
Rapolas Urbonas, vaikas
Dalia Balsytė, pianistė – profesorė
Alvydas Jusevičius, gydytojas, profesorius
Indrė Baikštytė, pianistė
Eglė Jucevičiūtė, studentė (dailės akademija)
Birutė Kubilienė, pedagogė
Vita Vaineikienė, pedagogė
Rima Skirgailienė, pedagogė
Eugenijus Skirgaila, pedagogas
Rūta Martinkienė, pensininkė
Violeta Slušnienė, medikė
Arnoldas Slušnys, pedagogas
Edgardas Slušnys, moksleivis(Lietuvos badm. čempionas)
Ieva Slušnytė, moksleivė
Algis Vaineikis, dailininkas – restauratorius

Kęstutis Varpiotas, gimnazijos direktorius
Varpiotienė, pedagogė
Karolis Verpiotas, pedagogas
Ramunė, prokurorė

Iš Emilijos Maliauskaitės – Stonkienės – Narkienės šakos dalyvavo

Bronelė Stonkutė-Maleckienė, pensininkė
Gražina Maleckaitė-Swiatek, dailininkė
Anicetas Stonkus, pensininkas, kraštotyrininkas
Ona Milda Montvilaitė-Stonkuvienė, inžinierė, dailininkė
Vaidotas Stonkus, pramonininkas, inžinierius elektronikas
Jonas Stonkus, ūkininkas
Aurelija Stonkutė-Šmitienė, ekonomistė
J. Šmitas, inžinierius
Raimonda Stonkutė, studentė
Edita Stonkutė, studentė
Sigita Stonkienė, ūkininkė
Pranas Stonkus, inžinierius, geologas
Virg. Stonkienė, šeimininkė
Rūta Stonkutė, studentė
Julija Stonkutė, moksleivė
Bajorė Monika-Danutė Butkevičiūtė-Baltutienė, emeritė
Antanas Šakinis, inžinierius
Šakienė su dukra ir anūke
Juozas Šakinis, inžinierius
Eugenija Stonkienė, pensininkė