Nuo vaikystės geriausiai prisimenu Zadvorancų kaimo (Vilniaus raj.) trobą, kiemą, sodą, daržus su bulvėmis ir braškių „plantacijas“. Vienais metais prie durų esančioje medinėje pašto dėžutėje perėjo paukščiai. Per bulviakasį smagu būdavo atsigulti į vagą ir iškėlus galvą mėtytis bulvėmis. Sode su broliu trešnėse įsirengdavome „štabą“ (kiekvienas tupėdavome savo medyje). Čia sėdėdama labai greitai „prarijau“ knygą „Princas ir elgeta“. Įsivaizduoju, koks buvo knygos viršelis, kai aš ją nuolat visur tampiausi po medžius. O knyga buvo skolinta iš draugės. Kai grąžinau, ta draugė man daugiau knygų nebeskolino. Ir aš ilgai negalėjau suprasti kodėl.

Kiemo šone stovėjo vonia pilna vandens. Tuo saulėje įšilusiu vandeniu vakare laistydavo daržus. Vonios sienelės buvo apaugusios žaliais maurais. Kartais mama ją švariai iššveisdavo, prileisdavo vandens ir abu su broliu (katrais dar ir su pussesere Elyte) maudydavomės.

Takelis nuo tvarto palei daržą (kažkada buvusi alyvų alėja) buvo pats paslaptingiausias (nes apaugęs didele žole, per kurią buvo baugu bristi) ir vedė į „pasaulio kraštą“. Išbridus juo pro krūmų ribą išnirdavo platūs platūs tarsi jūra laukai, kurių viduryje augo ąžuolas. Apimdavo toks jausmas kaip laivo jūreivio po ilgų klajonių horizonte išvydusio žemę.

Paslaptinga ir apleista vasarinė virtuvė, tėvo garažas – viduje visada vėsus ir drėgnas buvo kiek baugūs. Šalia garažo esančio rūsio vidus nedomino (nemanau, kad kada esu buvus jame), tačiau labiausiai traukė jo stogas, kuris buvo nupiltas smala ir įšilęs saulėje maloniai kaitindavo. Mėgdavau ant jo gulėti, skaityti ar žiūrėti į debesis. Labai patikdavo ant jo užlipti nuolaidžiu kaip čiuožykla stogu. Čiuožti žemyn patikdavo dar labiau.

Troba visada kvepėjo sausu medžiu. Močiutė ar mama kūrendavo krosnį, ant jos gamino valgyti. Turėjo ir dujinę viryklėlę, kuri stovėjo ant stalo, o dujos eidavo iš mažiuko balionėlio taip pat stovinčio ant stalo šalimais.

Didžiajame kambaryje kabėjo senas veidrodis, ant spintelės palei sieną stovėjo labai senas televizorius, kuris niekada nenorėjo rodyti... nekalbu jau apie kokybišką, bent jau apytikrį vaizdą. Mažame kambariuke už sienos prie lango stovėjo labai aukšta močiutės lova.

Paslaptingiausia vieta buvo „aukštas“, t.y. pastogė. Joje buvo daug šieno miegoti svečiams bei senos skrynios ir lagaminai su nebenaudojamais daiktais. Ten prieblandoje parleidau begalo daug laiko tyrinėdama visą turtą. Radau daug laiškų su pašto ženklais vaizduojančiais A.Hitlerio portretą (gaila, kad tuomet visai nedomino jų turinys), senų popierių, apvalių butelių, įtalpintų į pintą krepšį su rankena, lagaminuose – daugybė atvirukų iš įvairiausių miestų. Čia kasmet katė atsivesdavo kačiukų, kurie visuomet išaugdavo laukinukai.

Kačiukus gaudyti teko man. Mama viršuje pastatydavo pintinę su atidengtu dangčiu, prie kurio buvo pririšta virvė ir nuleista žemyn. Kai pamatydavau, kad smalsus kačiukas įlindo į pintinę, trukteldavau virvutę ir pintinė užsidarydavo.

Vis bandydavau kokį kačiuką pagauti ir prisijaukinti. Būdavau nuolat subraižytomis rankomis. Vis dėlto radau būdą: į buteliuką nuo vaistų pripyliau pieno, užmoviau čiulptuką (nukirpau guminės pirštinės pirštą, jame pradūriau skylutę) ir, ilgai ilgai sėdėjau ant aukšto, kol kačiukai įsidrąsinę priėjo arčiau ir ėmė uostyti buteliuką su pienu. Neprisimenu kokiu būdu, bet pavyko vieną kačiuką pamaitinti iš to buteliuko ir parsinešti jį rankose žemyn. Pamenu, kad močiutė baisiausiai nustebo išvydusi laukinį kačiuką mano rankose. Greičiausiai tai jis vėliau apsigyveno troboje. Buvo visas juodas. Močiutė jį vadino „Mužyn“ (juodaodis).

Prisimenu, kaip su broliu eidavome pieno per laukus pas kaimynus Jurkevičius. Dažnai ten užsižaisdavome.  Jurkevičienė kepdavo skanius blynus, kurie mus labai masino. Kartą tėtis grįžo labai supykęs ir išbarė, kad einame valgyti pas kaimynus, o ne namie. Tuomet likau nesupratusi už ką mus išbarė.

Tėtis iš darbo grįždavo motociklu „Jawa“. Su broliu išgirdę tolumoje motociklo burzgimą, bėgdavome kas pirmas pasitiks, nes tą paveždavo pasodintą „ant bako“ iki namų.

Kaimynė Petrova namie neturėjo vandentiekio, šulinys tikriausiai buvo nešvarus, tad vandenį nešiojosi iš mūsų. Ateidavo su kibirais, pakabintais ant naščių, kuriuos nešė ant pečių. Pas močiutę prie kriauklės visuomet stovėjo metalinis puodelis, kurio dugne buvo įspaustas hitlerinis erelis. Močiutė pasakojo, kad karo metu iš lėktuvų mėtė kareiviams maisto davinius. Ji vieną ir rado laukuose. Iš ten ir tas puodelis.

Toliau už Petrovos gyveno mano „draugė“ (vyresnė gerais 10 metų) Tenia. Tuomet ji buvo geriausia mano draugė. Nors mano krikštatėviai turėjo taip pat daug už mane vyresnę dukterį Laimą, vis dėlto jos nelabai pamenu.

Už sodo gyveno mano krikštatėviai Laima ir Albinas Dumčiai. Mano atminty jie liko kaip labai apsišvietę (namai kupini knygų), gryni aukštaičiai. Jų kalba labai skyrėsi lietuviškumu nuo aplinkinių lenkuojančių kaimynų.

Dažniausiai sapnuoju kelią nuo plento iki močiutės trobos (apie 2 km). Vieną kartą mama mane Vilniuje įsodino į autobusą, paprašė vairuotojo, kad primintų man išlipti Bukiškyje I ir leido pačiai nueiti iki močiutės trobos. Tai buvo fantastiškiausia kelionė! Prisimenu, kad tada mane labiausiai sužavėjo paukščių choras. Dar nebuvau girdėjusi taip daug paukščių čiulbant vienu metu. Labai norėjau prie jų prisijungti. Krepšyje turėjau varpelį ir juo paskambinau. Maniau, kad turėtų gražiai skambėti kartu su paukščiais. Ir koks buvo mano nustebimas, kai čiulbėjimas iš karto liovėsi. Tyla net spengė... Kelias mašinų išvagotas, nelygus, kartais jame telkšodavo didelės balos, eidavo pro slyvučių sodus. Pakelėje augo gudobelių krūmas (kurio uogų rudenį privalu būdavo paragauti). Nuo kelio į močiutės trobą vedė takelis, į kurį sukti reikėjo pamačius pakelėje didelį ąžuolą.

Takelis ėjo per laukus, kurie būdavo dažniausiai apsėjami kviečiais. Vienais metais juose augo kukurūzai, o pabaigoje slyvučių sodas ėmė plėstis, augti, laukai buvo apsodinti obelimis. Ir staiga šioje sodo užspaustoje teritorijoje nebeliko vietos gyventojams. Sodybas nutarta numelioruoti, trobas nugriauti, o gyventojus perkelti į tirščiau apgyventas teritorijas.

Prisiminimai apie Zadvorancus su nuotraukomis --> ČIA <--

Taip mes atsidūrėme Avižieniuose (Vilniaus raj.), kur tėtis pats pastatė dviejų aukštų namą. Atsimenu, kad nešiojau į antrą aukštą plytas. Su broliu viršuje buvome pasidalinę kambarius (abu labai norėjome kambario su balkonu, tačiau aš nusileidau, nes kitas kambarys buvo didesnis). Man taip patiko mano „kambarys“, kuris buvo visai neįrengtas, tad iš plytų susidėliojau „lovą“ ir miegodavau joje.

Pamenu, kad kas vasarą tekdavo krauti „į kūgį“ malkas, kurias supjaudavo tėtis. Labiausiai nenorimas, bet būtinas darbas buvo ravėti daržus. Vis dairydavausi į dangų ar nesiruošia lyti, tuomet galėčiau eiti namo. Nors kartais užsisvajodavau ir nepastebėdavau, kaip vaga baigdavosi. Pykdavau, kad mama dirba greičiau ir visada mane aplenkia. Tas pats būdavo ir einant uogauti į mišką. Mama labai greitai pririnkdavo pilną kibirėlį mėlynių, kai manasis dar būdavo pustuštis. Nors rinkau aš daugiau į pilvą, negu į tą kibirėlį. Rudenį eidavome grybauti, o didžiausia kelionė būdavo į toli esantį mišką rinkti spanguolių.

Sunkiausias darbas – braškių rinkimas (kažkuriais metais jas berinkdama persivalgiau ir gerus 15 metų į braškes net pažiūrėti nenorėjau), kurio negali atidėti rytdienai, nes rytoj jau bus naujai prinokusių. Užtat labai smagu buvo su mama važiuoti į turgų jų pardavinėti. Parduodamas uogas pildavome į iš popieriaus (kartais ir iš laikraščio) susuktus piltuvėlius.

Iš tiesų, Avižieniai iš vaikystės ir paauglystės šiltų prisiminimų nesukelia. Prisimenu, kaip kaimynai vyrai susirinkę juokaudavo, kad mūsų gatvę reikia pavadinti „dar po vieną“... Kažkaip tas faktas nutrina kitus prisiminimus.

Brolių gatvė, Vilnius

Kai man sukako dveji metai, apsigyvenome bendrabutyje Brolių gatvėje. Netoliese ėjo geležinkelis ir dažnai girdėdavome pravažiuojančius traukinius. Mūsų šeima talpinosi viename kambarėlyje. Šalimais gyveno kaimynai, kurie augino panašaus amžiaus vaikus: Ingą ir Vytuką. Šio bendrabučio prisiminimai labai blankūs. Prisimenu, kad buvo labai daug vaikų. Visi lakstėme bendru koridoriumi, užsukdavome į visus kambarius, kaip į savo namus. Dienos bėgo nepastebimai greitai.

Labai norėjau sesutės ar broliuko, o mama sakė, kad vaikutis bus mažas, nemokės vaikščioti, verks ir negalės su manimi žaisti. Tai prisimenu, o po to atminty išlikęs broliukas, jau žengiantis pirmus žingsnius ir dėdė Vytas atvažiavęs jo fotografuoti. Jo kūdikystė prasmego kažkur atminty. Jaučiausi labai didelė, kai kartą mama paprašė pasaugoti broliuką vežimėlyje, o pati trumpam kažkur nuėjo.

Bausmių neprisimenu, išskyrus vieną, kai žiemą su vaikais čiuožinėjome nuo kalno šalia geležinkelio ir taip užsižaidėme, kad visai pamiršome apie namus. Kai kažkieno tėvai mus rado ir liepė bėgti namo, grįžusi gavau lupti. Už lango jau buvo labai tamsu. Tada stovėjau kampe ir verkiau, kad nežinia už ką mane nubaudė. Dabar tai suprantu kiek nerimo turėjo būti...

Kartą su Inga koridoriuje radome pamirštus degtukus... Užsimanėme jais pažaisti. Uždegiau vieną ir kyštelėjau prie draugės suknelės, o ta užsiliepsnojo. Gerai, kad jos tėvai buvo netoliese ir užgesino. Išsigandau baisiausiai. Verkiau ne tiek dėl to, kad mane barė, o dėl to, kad buvo baisu nuo to kas įvyko. Net Ingos tėvai atėjo raminti ir atnešė saldainių.

Lankiau darželį „Pasakėlė“, iš kurio visiškai nieko neprisimenu. Tik keli momentai: kartą su auklėtoja buvome lauke ir aš užsižaidusi nepastebėjau kaip visi vaikai baigė žaidimus ir grįžo į grupę. Pasijutusi viena, patraukiau namų linkui. Kažkokia moteris mane sustabdė išklausinėjo kur einu ir grąžino darželį. Dar kažkada vasarą darželyje švenčiau savo gimtadienį ir pati nešiau didelį ir baisiai sunkų maišą saldainių. Kitas prisiminimas – tai išleistuvės, dainavome „mano mylimas darželi, nepamiršiu aš tavęs“... O vis dėlto pamiršau...

Viršuliškių gatvė, Vilnius

Kai man sukako 7 metai (1979 metais), tėvai gavo naują butą Viršuliškių gatvėje (31-16). Mokykla (45-ta vidurinė) buvo visai netoliese (matėsi pro langą). Vienoje klasėje su manimi mokėsi mergaitė Rūta, kuri gyveno tame pačiame name, trečiame aukšte. Mes gyvenome ketvirtame aukšte. Viename suole su ja prasėdėjome iki 8-tos klasės.
Kieme vaikų jau buvo mažiau negu Brolių gatvės bendrabutyje, bet žaidimų netrūkdavo. Labai patiko lakstyti gaudynių (vasarą su „ablivalkėmis“ – laistytis vandeniu) dvylikaaukščio namo laiptais aukšyn-žemyn.

Savotiškai rinkausi savo būsimą profesiją. Labai traukė istorija, archeologija. Bibliotekoje buvau perskaičiusi visas P.Tarasenkos knygas šia tema. Tam reikėjo baigti 11 klasių ir studijuoti universitete. Tačiau aš kažkodėl buvau įsitikinusi, kad mūsų šeima neturi pakankamai pinigų, kad galėčiau sau leisti dar gerus septynerius metus dykinėti studijuodama. Todėl nutariau baigusi aštuonias klases eiti mokytis kokios specialybės. Profesinių mokyklų („profkių“) autoritetas visai neviliojo, o technikumų siūlomos profesijos nedomino. Draugė Rūta tvirtai žinojo, kad ji nori studijuoti prekybą ir būti prekių žinove. Man pasiūlė mokytis dirbti kompiuteriais. Šis pasiūlymas man taip pat atrodė labai svetimas. 1986 metais, kompiuteris buvo vos ne tas pats kaip kosminė raketa. Tad pasiklioviau atsitiktinumu, pasiėmiau leidinuką „Kur mokytis“, užsimerkiau, atsiverčiau bet kurį puslapį ir bedžiau pirštu. Atsimerkus pamačiau, kad pataikiau į Vilniaus elektromechanikos technikumo programavimo greitaeigėmis matematinėmis mašinomis specialybę (PS-86A grupė). Taigi, buvo nuspręsta kur mokysiuos. Iki pat šiandien šio pasirinkimo nesigailiu. Darbas man labai „prie širdies“.

Džiaugiuosi, kad pataikiau mokytis būtent tuomet, o ne vėliau. Teko susipažinti su kompiuterių „protėviais“: programuojamais kalkuliatoriais ir kompiuteriais, kurių procesorius užėmė didelę salę (atrodė kaip daugybė šaldytuvų), o centre stovėjo vienas monitorius, valdantis visą šią laidų ir „šaldytuvų“ raizgalynę. Jo darbo rezultatas buvo didžiausia krūva perfokortų (kartoninių kortelių su spausdintuvu tam tikra tvarka išbadytomis skylutėmis). Perfokortas reikėjo labai saugoti, kad jos nepažirtų, nes pačiam sudėti ta pačia tvarka neįmanoma. Tektų visą darbą atlikti kompiuteriu iš naujo. Apie internetą  Lietuvoje tuomet dar nė kalbos nebuvo.

Studijuojant antrame kurse atsirado taip vadinami „robotronai“, kompiuteriai jau panašūs į dabartinius PC. Monitoriai buvo ryškiai žalios spalvos ir neturėjo grafikos. Vietoje perfokortų išorinę atmintį sudarė lankstūs magnetiniai diskai „disketės“. Jos kainavo nemažai, tad mes įsigudrindavome panaudoti abi jos puses, t.y. viena pusė buvo darbinė iš gamyklos, o nugarėlėje skriestuvu atsargiai apibrėždavome skylutę lazeriui ir ją iškirpdavome žirklėmis. Gaudavosi dvipusis diskas su dviguba atminties talpa. Visame technikume tebuvo kokie 4-5 robotronai ir jų pakako! Mokėmės teorijos, o maniakų, kurie tai norėtų išbandyti praktikoje, buvo vos keli. Trečiame kurse norinčių padirbėti atsirado daugiau, tad teko sudaryti savaitinį sąrašą kas kokiomis valandomis dirba kompiuteriais.

Studijų laikais grupėje susibūrė neišskiriama trijulė: Polia (aš), Nepolia (Aušra), UKV (Jurga). Mūsų pomėgiai buvo labai panašūs, kartu kūrėme programas ir kitokias nesąmones. Trečio kurso pabaigoje, mus visas tris, technikumo vadovybė išsiuntė praktikai į VDR (Vokietijos demokratinę respubliką). Tikėjomės išmokti daugiau programavimo gudrybių, o pakliuvome į Eisenach – miestelį kalnuose, kurio priemiestyje teko dirbti neįgaliesiems ir emigrantams pritaikytoje gamykloje. Apie kompiuterius čia nebuvo nė kalbos, gaminome signalines lempas policijos automobiliams: cinkavome laidelius, surinkinėjome detales, pakavome gatavą produkciją... Užtat laisvalaikiu apvažiavome didelę dalį Vokietijos, matėme kaip ardoma griūva Berlyno siena.

Studijų laikais mūsų trejetukas įsitraukė į aktyvią Sąjūdžio veiklą, platino „Atgimimo“ laikraštį, dalyvavo mitinguose, piketuose, piešė plakatus, organizavo Sąjūdžio grupelę ir jos susirinkimus. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausio įvykio, kai 1988 metų pavasarį visos trys susitarėme susitikti prie Katedros. Dvi atėjome, o trečios nebuvo. Žiūrim, kažkokie žmonės būriuojasi, privažiavo daugybė milicijos bei kariškų mašinų, visi apsiginklavę iki dantų, su plastikiniais skydais, šalmais liemenėmis ir t.t. Keli prieina prie mūsų, pareiškia, kad trauktumės, o mes aiškiname, kad laukiame draugės ir ji mūsų neras... Vienu žodžiu visai neplanuotai sudalyvavome pirmajame mitinge, matėme kaip kariai susidoroja su nepaklūstančiais, ir dar gerai, kad pačios negavome į kaulus. Bet jau pasakoti ilgai turėjome apie ką. Užvirė pyktis dėl tokios neteisybės – juk beginklius žmones vaikė – tad ir įsitraukėme į Atgimimo veiklą.

Ketvirtajame kurse pasikeitė technikumo pavadinimas į Vilniaus elektronikos. Kompiuterinėje atsirado vienas tikras personalinis kompiuteris (PC) pilku monitoriumi (nespalvotas).

Mano diplominio darbo pavadinimas „Elektroninės aparatūros parametrų patikimumo skaičiavimo programa“, įvertinta 5 (penkių balų sistema).
Technikumo išleistuves visu kursu atšventėme „Lokio“ restorane, vėliau keliavome į Gedimino kalną pasižiūrėti į žvaigždes. Prieš išsiskirstydami susitarėme, kad reikia organizuoti kurso susitikimus. Pirmasis susitikimas įvyko po 15 metų (2005 metų gegužės 20 dieną). Susitikę pasijutome taip, tarsi tų 15 metų ir nebuvo. Visi tokie patys...

Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo parapija Žvėryne,
„Banzai“

Vaikystėje močiutė vesdavosi kartu į Mišias. Bet tada dar nieko nesupratau kas vyksta, tik būdavo šalta sėdėti dideliame mediniame suole ir baugu kai močiutė kažkur nueidavo ir mane palikdavo vieną. Dabar žinau, kad ji eidavo Komunijos, o tuomet man būdavo baisu likti vienai.

Pirmosios Komunijos priėjau 1982 metų liepos 4 dieną Skaudvilės bažnyčioje. Prisimenu, kad dar gerokai prieš tai mama su kažkuo kalbėjo apie tikėjimą ir paklausė ar aš norėčiau eiti Pirmosios Komunijos. Pasakiau, kad nenoriu. Mama nutarė, kad reikia kuo greičiau leisti mokytis, nes po to visai nebenorėsiu. Tad vasarą mane atvežė pas didelę močiutę (mamos mamą vadinome maža bobute, o tėčio mamą – didele bobute) ir tetą Ireną į Skaudvilę. Pirmą kartą likau be tėvų svetimuose namuose ilgam laikui. Tenai kartu su pussesere Žydra kasdien keliaudavome į bažnyčią pas kunigą mokytis tikėjimo tiesų. Tas mokymasis labiau priminė varžybas kas greičiau ir geriau – aš ar Žydra – išmoksime maldas ir užduotis. Net ir šventės dieną buvau nusiminusi, kad Žydros balta suknelė daug puošnesnė ir gražesnė negu mano. Pirmosios išpažinties ėjau labai pakilia nuotaika ir labai džiaugiausi jos priėjusi. Atbėgau ir atsisėdau į suolą priešais močiutę. Atsisukusi norėjau su ja pasidalinti įspūdžiais, o močiutė pasakė, kad jeigu sėdėsiu nusisukusi nuo altoriaus, tai Dievulis adata įdurs man į nugarą. Labai išsigandau.

Tokia tad buvo mano pažintis su tikėjimu. Pusseserės Nijolė ir Daiva pasakodavo, kad Aušros vartuose eidavo į procesijas, apsirengdavo gražiais rūbais ir po to gaudavo saldainių. Mane tai tik stebino. Neprisimenu ar po Pirmosios Komunijos dažnai ėjau į Mišias. Tikriausiai kažkiek ėjau. Nuo 1983 metų rašiau dienoraščius, tačiau juose apie bažnyčios lankymą neradau nieko. Tiktai 1988 metų pavasarį atsiranda įrašai, kad pirmąjį mėnesio sekmadienį ėjau į adoracijas. Kaip ten atsiradau tiksliai neprisimenu. Greičiausiai per Velykas į procesiją iš bažnyčios minios mane pakvietė kuri mergina ar Verutė. O po to, susipažinusi su bažnyčios jaunimėliu, ėmiau lankytis pirmaisiais mėnesio sekmadieniais, vėliau – dar dažniau.

Pirmasis ryškus prisiminimas iš bažnyčios, tai kelionė į Kauną rugpjūčio 7 dieną (mano gimimo dieną) susitikti su ateitininkų Polikaičių grupe iš JAV. Tai buvo pirmoji kelionė su bažnyčios jaunimu. Tuomet mūsų grupelė ir gavo „Boston“ pavadinimą. Tiesiog amerikiečiai mus išskyrė iš lietuviukų ir paklausė ar mes ne iš Bostono, nes labiau nei kiti šypsomės ir juokiamės. 

Fotografija

Kai su mama ir broliu lankėmės Ukrainoje Čerkasuose, dėdė Slavikas mane išmokė daryti nuotraukas, ryškinti juostas, ruošti ryškalus, fiksažą ir t.t. – vienu žodžiu, visų nuotraukų gamybos pagrindų. Sugrįžus foto didintuvą man padovanojo pusseserė Mira. Tuomet fotojuostos kainavo kelias kapeikas, tad fotografavau netaupydama ir ilgiausias valandas praleisdavau vonioje ryškindama juostas bei darydama nuotraukas.

Nuotraukų „pleškinimo“ rekordas – 22 juostelės (po 36 kadrus) per 2 savaites Girulių stovykloje. Atsivežusi bakelį ir chemikalų, juostas stovykloje ir ryškinau.

Su fotoaparatu nesiskyriau niekada ir niekur. Tai – gyvenimo būdas. Apsigyvenus Kretingoje 1993 metais į „Špitolę“ atėjo brolis pranciškonas Audrius Šarka. Jis išvykdamas noviciatui į Ameriką, nutarė išdalinti savo „turtą“ ir „Špitolėn“ atnešė dėžę su savo daiktais. Joje buvo ir senutėlis fotoaparatas „Zenit B“, kuris, žinoma, atiteko man. Juo fotografavau iki 2007 m. pavasario, kai susitaupiusi dovanotų pinigų (taupymas truko 2 metus) įsigijau skaitmeninį „FujiFilm FinePix S9500“. Zenitas labai ištikimai man tarnavo, juo darytos nuotraukos buvo tikrai įspūdingos, tačiau fotoaparatas susidėvėjo galutinai ir teko jį išleisti į „užtarnautą poilsį“.

Nebaigiau jokių fotografijos paslapčių mokslų ir nemanau, kad mane galima būtų vadinti profesionale. Fotografija tapo mano gyvenimo būdu. Visos nuotraukos yra „čia ir dabar“. Galiu tūkstančius kartų eiti pro tą pačią vietą, kol tūkstantis pirmąjį – pamatysiu kažką nepaprasta. Tas praregėjimas trunka akimirką ir daugiau nebepasikartoja. Tereikia laiku ir vietoje nuspausti fotoaparato mygtuką.

Gamtoje ir gyvenime yra begalės pasakiškų vaizdų, todėl nėra nė vienos mano nuotraukos surežisuotos ar „patobulintos“ kompiuterine grafika. Gražiausi dalykai yra tikri.

Pirmąją fotografijų parodą „Tuomet tik suprasit mane, kai apsinakvosit lauke“ (2001 m.) įkvėpė Pakutuvėnų gamta, o paskatino ir finansiškai įgyvendino brolis Gediminas ofm. Jei ne jis, net nebūčiau drįsusi galvoti apie personalinę parodą. Ji buvo eksponuojama Bažnyčios koridoriuje. Negalėjau patikėti, kad tai mano darbai įrėminti atrodo taip solidžiai.

2000 m. dalyvavau LUWER organizuotoje parodoje Televizijos bokšte. Radau reklamą žurnale ir nutariau pabandyti. Pakutuvėnų tematika organizatoriams labai patiko, tad gavau „Parodos Majoro“ titulą už egzotiškas Lietuvos nuotraukas. Organizatorius Liudas Verbliugevičius primygtinai siūlė organizuoti ir personalinę parodą. Kelerius metus dar nedrįsau apie ją net galvoti, tačiau Kretingos „Skaitmeninės fotografijos salono“ savininkas Kazys Vasys (pas jį nuotraukas darau nuo 1993 metų, tad esame seni pažįstami) taip pat ėmė įkalbinėti parodai, surado rėmėjų. Taip 2005 m. gimė paroda „Tai, kas tikra“, kuri keliavo ne tik po Kretingą, bet ir po Lietuvą.

Girulių stovykla

Įvykis, radikaliai pakeitęs mano gyvenimą, požiūrį į patį gyvenimą, žmones ir tikėjimą, buvo stovykla Giruliuose.

Nors ir dažnai ėjau į bažnyčią, tikėjau ir gilinausi į tai kuo tikime, tačiau vis dėlto svarbiausia buvo kelionės ir draugai o ne Jėzus. Ir štai, kartą vasaros pradžioje į Žvėryno bažnyčią atėjo Aušra ir atnešė šūsnį kvietimų liepos mėnesį dvi savaites praleisti Giruliuose stovykloje „Žuvėdra“. Pasakojo, kad jai užsukus į Katedrą, priėjo kažkoks vyras su sijonu ir padavė jai šiuos kvietimus. Pakvietė su draugais atvykti į stovyklą.

Gyvenant Vilniuje, jūra atrodė kaip tolima ir nepasiekiama svajonė. Jūra mus tie kvietimai ir papirko. Visa kita, kas juose buvo rašoma mums buvo nesuvokiama. Prisimenu, kaip Aušros brolis Rimas perskaitęs pasakė: „Ar išprotėjote, paskaitykit, juk ištisą dieną reikės melstis!!!!“ Tačiau su „Banzai“ tuo metu ruošėme fotoscenarijų Foje dainai ir mums labai reikėjo jūros ir kopų vaizdų. Tad nutarėme, kad į maldas juk nebūtina eiti. Svarbu, kad maitins ir turėsime kur nakvoti.

Taigi, įpusėjus vasarai, naktiniu traukiniu atvykome iki Girulių. 6 val. ryto buvome patys pirmieji atvykėliai, net organizatorių dar nebuvo. Pirmiausia patraukėme prie jūros, o sugrįžę radome jau besikuriančius stovyklos vadovus.

Jaukiai įsikūrėme stovyklos namuke. Pirmąsias dienas praleidome prie jūros ir nedalyvavome niekur. Vėliau ėmė lyti, tad teko dalyvauti renginiuose ir buvome priblokšti: giesmės, pritariant gitaroms, plojimai, rankų kėlimas, malda kalbomis ir t.t. Pirma mintis – beprotnamis, vėliau, kad pakliuvome pas „Tikėjimo žodį“ (protestantus), kuris Vilniuje buvo pagarsėjęs radikalumu, išsišokimais ir negražiais pasisakymais apie katalikus. Jau norėjome krautis daiktus ir važiuoti namo, tačiau mus tarsi kas sustabdė. Stengėmės kuo daugiau sužinoti pas ką pakliuvome: kalbėjomės su visais, klausinėjome, žiūrėjome, stebėjome. Nežinau kaip kitiems, bet kuo toliau, tuo labiau tai ką mačiau mano širdį lenkė tų žmonių pusėn. Stovykla ir maistas buvo apskaičiuoti 200 žmonių, o atvyko 600. Mačiau kaip organizatoriai be miego (naktimis saugojo teritoriją nuo pašalinių, tildė nemiegančius, slaugė apsirgusius, klausė nesibaigiančių asmeninių išsipasakojimų) „reguliavo eismą“ valgykloje. Labiausiai pribloškė tai, kad vadovai nesėdo patys pirmieji prie stalų (kaip priklausytų daugiausiai dirbantiems), o žiūrėjo, kad visi stovyklautojai būtų pamaitinti, dažnai patys likdami be nieko, eidavo per valgyklą „prašydami išmaldos“ – kas ką paaukos iš savo lėkštės. Šių žmonių elgesys, gyvenimas ne dėl savęs, mane stulbino. Pamažu vėrėsi prasmė to, kas vyko stovykloje, dėl ko ji buvo organizuota.

Pirmoji savaitė, kurią vedė prancūzai svečiai, prabėgo nepastebėta, tačiau brolio Gedimino paskaitos apvertė viso gyvenimo vertybes aukštyn kojomis. Vardan ko aš gyvenu? Ko ieškau? Jeigu Jėzaus nėra gyvenimo centre – gyvenimas juda ne taip, kaip norėtųsi - juda pro šalį. Tik Jėzus gali viską harmoningai sudėlioti į vietas. Tačiau reikia visiško pasitikėjimo Juo. Savaime atkrito daugybė neesminių dalykų, kurie kažkada atrodė tokie svarbūs.

Stovyklos kulminacija – Rositos krikštas jūroje. Leidosi saulė, minia jaunimo užplūdo visą pakrantę, o krikšto metu vandenyje ėmė šokinėti žuvys.

Pasibaigus stovyklai, su „Banzai“ užsukome į Klaipėdą kur vyko Foje koncertas. Jų muzika radikaliai skyrėsi nuo šlovinimo giesmių. Pirmą kartą gyvenime kilo klausimas „vardan ko jie kuria?“

Kretinga, „Špitolė“, Institutas

Ikonos

Tapyti ikonas pradėjau gyvendama Pakutuvėnuose. 1995 m. vasarą vyko ikonografijos stovykla, kurią vedė pranciškonas brolis Karlo Bertagnin iš Italijos. Man be galo patiko tos ikonos, bet buvau įsitikinusi, kad nemoku piešti. Stovykloje padėdavau gaminti valgį, o kai visi susėsdavo prie stalo, eidavau į piešimų balkoną bažnyčioje, žiūrėdavau į ikonas.

Tačiau 1998 m. žiemą, kai Pakutuvėnai buvo visiškai užpustyti, stebėjau kaip užsispyrusiai ir su kokiu įkvėpimu Darius pilname žmonių konteineryje tapo ikoną, supratau, kad viduje kažkas verda. Širdyje jau nuo br.Karlo stovyklos nešiojausi Dievo Motinos atvaizdą, tad  radusi kažkieno paliktus aliejinius dažus, susiieškojau medinę lentelę ir ėmiau tapyti. Tuomet šildoma buvo tik vienintelė konteinerių virtuvėlė (5-6 vietų), kurioje nuolat būriavosi žmonės, tad dirbau ledinėje bažnyčioje. Viską pamiršusi, sustodavau tik tada, kai nuo šalčio sugrubdavo pirštai. Savo pirmos ikonos „Koršunės Dievo Motinos“ nuotrauką nusiunčiau broliams Karlui ir Pauliui į Italiją, sulaukiau be galo džiugios dovanos – dažų ir lentutės ikonai tapyti.

Vėliau mokausi ikonografijos stovykloje Kaune.

Tapant kartais atrodo, kad ne aš piešiu, o kažkas kitas ranką vedžioja. Kai ikona „atsimerkia“ – suvokiu, kad tai ne aš, o ji žiūri į mane. Ji nėra mano kūrinys, o atskiras asmuo.

Vieta, į kurią norėčiau grįžti... Tai – praeitis. Beveik šešeri gyvenimo metai (1996-2000 ir vasaros 2001-2002 m., vėlesnės vasaros – tik šeimų stovyklos) „pūstynėje“ – Pakutuvėnuose.

„Kur daugiau rasi tokią misteriją, kur tyla įgauna apčiuopiamą pavidalą, kur aidi net alsavimas; vakare, degant žvakei, skaitomos pasakos; kur negali atitraukti žvilgsnio nuo gamtos, o ne nuo televizoriaus; kur ožkytės miega tau ant kelių, o katė ir šuo tampa tarsi šeimos nariais; kur laikas skaičiuojamas ne valandomis, o varpo dūžiais ir maldomis; kur žmonės turi savo pasaulį, savo rankų darbą ir begalinį pasitikėjimą Viešpačiu“, - šias mintis parašiau dienoraštyje, pirmą kartą apsilankiusi Pakutuvėnuose.

Čia buvo sukurtos gražiausios mano nuotraukos, čia kilo noras tapyti ikonas, čia suvokiau, kad galiu turėti klausą ir giedoti psalmes. Čia pamažu keitėsi mano gyvenimas. Nors Pakutuvėnai nelabai noriai mane priėmė, užsispyriau. Pusmetį (nuo ankstyvo pavasario iki pirmojo sniego) gyvenau skautų statytame indėniškame vigvame esančiame nuošaliau nuo bažnyčios ir žmonių lankomų vietų. Tai buvo puiki vieta būti vienam ir mąstyti, mąstyti, mąstyti... Tuo pačiu – priverstinis reikalas rūpintis buitimi. Maitinomės visi kartu konteineriuose gamintu maistu. Laukuose šalia konteinerių stovėjo ilgas ilgas stalas, prie kurio tilpo apie 30 žmonių.

Tačiau vigvamas stovėjo miškelyje, dauboje šalia upelio, jame buvo gan drėgna. Kasdien reikėjo vaikščioti per mišką, rinkti sausuolius ir kūrenti, kūrenti, kūrenti centre esantį ugniakurą, kad būtų sausa ir šilta. Vakarais, basomis per rasą parėjus iš bažnyčios, kojos būdavo sustirusios iš šalčio. Ugniakuras užgesęs. Įstatydavau pėdas į šiltus pelenus. Sušilus kojas, pakuri ugniakurą, ir miegoti – į miegmaišį ant iš apvalių rąstų sudėto gulto.

Rudeniop vigvamą ėmė lankyti kažkoks didelis paukštis. Ryte nubudus matydavau kaip jis stovi prie įėjimo ir palenkęs galvą smalsiai žvelgia vidun. Tačiau greitai prasidėjo šalčiai ir teko kraustytis gyventi į bažnyčios zakristiją. Bažnyčia buvo nekūrenama, tad dažnai rytais rasdavau prie grindų prišalusius batus, į kuriuos pelytės prinešdavo gilių ir kaštonų.

Daugelis bažnyčioje apsinakvojusių svečių sako, kad joje vaidenasi. Peliukų žingsniai laiptais naktį aidi labai garsiai ir atrodo, kad kažkas eina. O jei dar tas peliukas velka kaštoną, kurį netyčia pameta ir tas nurieda... Žmonių baimės akys didelės.

Tai buvo vadinamieji „pustelninkų laikai“. Tuomet čia apsistodavo ieškantys gyvenimo prasmės ir Dievo žmonės. Vasaromis vykdavo rekolekcijos, seminarai, stovyklos. Rūpinausi atvykstančiųjų maitinimu, nakvyne, išklausydavau juos, taip pat rūpinausi materialine bendruomenės padėtimi.

Vieną žiemą uraganas „Anatolijus“ buvo nuplėšęs Pakutuvėnų bažnyčios stogą, į vidų snigo ir lijo. Parašiau paraišką Nyderlandų fondui prašydama pinigų stogo perdengimui. Juos skyrė. Džiaugiuosi, kad bažnyčia turi naują stogą. Tai buvo pirmas žingsnis remontui.

Vėliau Edmundo Jasinsko jaunesniojo vadovaujama Kretingos firma „Edija“ įrengė pakabinamas lubas, antrą aukštą, naujai perdažė sienas. Dar vėliau – antra mano paraiška Nyderlandų fondui su prašymu pakeisti langus bažnyčioje. Vėl gavome pinigų šiam reikalui.

1996 metais dirbau Aleksandravo pagrindinėje mokykloje tikybos mokytoja. Du kartus per savaitę keliaudavau 7 km iki mokyklos. Už darbą gaudavau 73 litus per mėnesį, už kuriuos iš karto parduotuvėje pripirkdavome kruopų ir kitokių maisto atsargų. Daugiau tais metais mūsų bendruomenės niekas nefinansavo. O pamaitinti vasarą tekdavo kasdien iki 20 žmonių, žiemą 5-9 žmones. Ir kažkaip mums užtekdavo! Kai ką paaukodavo kaimynai, kai ką atsinešdavo atvykstantieji, kai ką brolis Gediminas atveždavo iš vienuolyno valgyklos. Kartais būdavo likę tik miltų ir vandens. Iš tų laikų išlikęs „firminis patiekalas“ – lavašas, kuris kepamas ant plikos keptuvės atstoja ir duoną, ir blyną.

Žiemą dažnai kelius užpustydavo taip, kad nė viena mašina negalėdavo pravažiuoti, žmonės eidami klimpo iki pažastų. Mus pasiekti įmanoma buvo tik slidėmis. Tad kartais gyvendavome kaip tikri atsiskyrėliai.

Pakeleivinga mašina keliu Palanga-Šiauliai gan greitai atvyksti iki Aleksandravo kaimo. Toliau – 7 km pėsčiomis žvyrkeliu, vingiuojančiu tuščiais laukais, tik kur ne kur nutūpusios pavienės sodybos bei kolhozinių fermų griuvėsiai. Kai nuvargsti ir atrodo, kad kelias jau niekada nesibaigs, staiga nuo vienos kalvos atsiveria didingas vaizdas: kiek akys aprėpia plyti laukai, miškai, tolumoje žvilga upės juosta, o vidury išnyra bažnytėlės bokštas. Priartėjus pasitinka gyvenamas konteinerių kompleksas, tolėliau senutėlės kapinės, su pajuodusia, lietaus nuskalbta koplytėle.

Išlindus iš kapinaičių atsiduri priešais bažnyčią. Žinau, kad jos niekada nerasiu tuščios. Čia nuolat kažkas meldžiasi, medituoja, ilsisi ar susėdę šventoriuje šnekučiuojasi. Nuo bažnyčios per tiltelį vinguriuoja siaurutis takelis, vedantis pro nesenai įrengtą amfiteatrą į išdidžiai pievoje atsiveriantį naujutėlį tvartelį Betliejų. Šalimais įsispraudęs mažutis molinukas – iš molio drėbta trobelė. Ją pasistatydino šią vietą atradę broliai pranciškonai. Tai Pakutuvėnų atgimimo simbolis. Kitoje tvartelio pusėje šviežiai iškastas tvenkinys, už jo pieva su bitynu... Toliau prasideda miškai, apžėlę negyvenamų apleistų sodybų pamatai.

Viskas lyg ir suminėta, tačiau kiek paslaptingų koplytėlių dar slepiasi miškuose, kaip keistai ir paslaptingai šviečia trys kryžiai ant plikos kalvos, kaip dar mįslingiau atrodo Kristaus kapo koplyčios rūsys, išraustas vidury dirbamų laukų...Visa 50 ha bendruomenės teritorija apjuosta Kryžiaus kelio stočių žiedu. Jau yra kelios koplytėlės, įrengtos taip, kad atvykęs galėtum kelioms dienoms apsistoti, atrasti ramybę, apmąstyti savo gyvenimo prasmę.

Čia atvykau 1995 m. žiemą, prieš pat Kalėdas. Sniego beveik nebuvo, o aplink liepsnojo didžiuliai drėgnų lapų laužai. Gal dėl to man Pakutuvėnai brangiausi žiemą, o ypač įsimintinos Kalėdos. Prisimenu tik du kartus per metus – Kalėdoms ir Velykoms – baltutėle staltiese užtiestą stalą, dvylika patiekalų ant jo bei didelį kalną tuščių lėkščių, nes niekuomet nežinodavome, kiek vakarieniaus žmonių.

Jie čia ateidavo netikėtai, kiekvienas su savo gyvenimo patirtim, žaizdomis ir rūpesčiais. Žiemą pusnys dažnai siekdavo pažastis, tad kiekvienas atklydėlis būdavo kiaurai peršlapęs. Jo šlapi rūbai būdavo padžiaunami virš ugnies, kojos apaunamos šiltomis kojinėmis, o jis pats pasodinamas ant gulto, kuo arčiau krosnies. Tik tuomet paklausdavome vardo, iš kur atvyko, ko ieško... O dažniausiai ir klausti nereikėdavo: atsigavęs žmogus ir pats imdavo kalbėti...

Padengę stalą, keliaudavome į bažnyčią vakarinei maldai. Elektros nebuvo, brevijoriaus lapus pasišviesdavome žvakėmis. Po maldos išeidavome į naktį, o dangus būdavo taip arti, jog rodės žvaigždes ranka nuraškytum. Pavalgę Kūčių vakarienę brisdavome per pusnis lankyti vienkiemiuose išsimėčiusių kaimynų. Grįždavome jau gerokai po vidurnakčio, pavargę, bet nepaprastai laimingi. Kiekvienas nuo krosnies pasiimdavome įkaitintą akmenį, susivyniodavome jį į rankšluostį ir tipendavome miegoti: merginos į mūrinį bažnyčios bokštą, vaikinai – į medinę kapinių koplyčią. Akmenį pakišdavome po patalais ir taip šiltai miegodavome iki pat ryto. Miegamų patalpų niekas nešildė. Vienintelė vieta, kur buvo krosnis („buržuikė“, į kurią kas kelios valandos reikėjo įmesti malkų, kad neatšaltų), - konteinerių kompleksas (čia buvo 4 vietų gyvenamas būstas). Jį palikdavome vėliausiai atkakusiems ir labiausiai sužvarbusiems sveteliams.
Kanalizacijos neturėjome, tad prausėmės lauke iš gręžinio tekančiu vandeniu.

Nežinia, iš kur žmonės sužinodavo apie Pakutuvėnus, bet kasdien po keletą užsukdavo. Ateidavo išsikalbėti, išsirėkti tyruose (aplink – vien laukai), išsilaižyti savo žaizdų. Kartais pasijusdavau lyg traukinyje: vieni išlipa, kiti įlipa... Tačiau kiekvienas čia atklydęs būdavo nepaprastai brangus. Kiekvieną reikdavo vis iš naujo ir vis kitokiais būdais „prisijaukinti“, kiekvienas vis kitaip „prisijaukindavo“ mus... Ir kiekvienas šią vietą palikdavo su viltimi, kad įmanoma gyventi kitaip.

Suvokiu, kad Pakutuvėnai – tai ne nuolatinio gyvenimo vieta. Tai tik stotelė – startas naujam gyvenimui, kurį kiekvienas turi savitą ir nepakartojamą. Seniai savo vietą Žemėje (o kai kurie jau Danguje) atrado pirmieji Pakutuvėnų „pustelnikai“ (vadinamieji atsiskyrėliai, ir taip mus pavadino aplinkinių vienkiemių gyventojai), senokai jau gyvuoja reabilitacinė bendruomenė. Ir man Pakutuvėnai buvo vieta, pakeitusi gyvenimą. Vieta, į kurią visada noriu sugrįžti.

Įsimylėjau šį kaimą taip, kad surinkau visą (kiek tai buvo įmanoma) jo istoriją – aprašiau kūrimąsi, bažnyčios statybas, netgi čia gyvenusių šeimų istorijas. Tai ir paskatino mane susidomėti savo pačios šeima bei šaknimis.

Sykį iš Plungės atvykusi laikraščio korespondentė paklausė: „Tu čia gyveni, visais rūpiniesi, o apie savo pačios ateitį ar negalvoji?“ Tuo metu tvarkiau bažnyčią prieš Mišias ir atsakiau, tai kas pirmiausia šovė į galvą: „Darau tai, ką manau šiuo metu esant reikalinga, o dėl savo ateities per daug nesijaudinu“. Dabar suprantu, kad tame sakinyje telpa visas mano gyvenimas: esu ČIA IR DABAR.