|
|
 |
Šeimos genealogijos schema giminės medis
Savotiška genealogijos kūrybos viršūnė genealoginiai, arba kilmės,
giminės medžiai, kurie glaustai ir labai vaizdžiai atspindėjo giminės
istoriją, jos veiklą. Europoje jų atsirado XVI a. Pirmieji
genealoginiai medžiai Lietuvoje pasirodė XVII a. pradžioje, bet
labiausiai paplito XVIII a. Tada kiekvienas, net smulkiausias bajoras
siekė namuose pasikabinti savo garbingą genealoginį medį. Tai
dažniausiai buvo spalvoti piešiniai popieriuje, rečiau pergamente arba
audinyje. Diduomenei genealoginius medžius piešė žymiausi ano meto
dailininkai tada atsirado puikių vario raižinių, pasirodė jų atskirais
lakštais. Nemaža tokių genealoginių medžių yra vertingi dailės
kūriniai, juose užfiksuota daug epochinės reikšmės ikonografijos
vertybių, svarbių materialinei ir dvasinei kultūrai pažinti.
Paprastai
genealoginiams medžiams vaizduoti dailininkai pasirinkdavo ąžuolą arba
palmę. Ant jų, iš apačios į viršų, būdavo išdėstomi kartomis visi
žinomi giminės pradininko palikuonys, nurodomi to asmens svarbiausi
genealoginiai duomenys: vardas, titulas, pareigos, gyvenimo metai,
vedybos ir t.t. Visa tai įrašoma baltus skydus arba apskritimus. Dažnai
genealoginiai medžiai pagražinami asmenų herbais, portretais. Giminės
pradininko ir tiesioginio jo įpėdinio vyriausio sūnaus skydai arba
apskritimai piešiami ant medžio kamieno, o kitų, jaunesniųjų sūnų ir
dukterų emblemos ant medžio šakų. Šio principo laikėsi kartų kartos.
Taip ant medžio kamieno išdėstoma svarbiausių įpėdinių linija pagal
vyriausiąjį sūnų, o ant šakų jaunesniosios giminės atžalos. Kuo sūnus
jaunesnis, tuo jo skydas labiau nutolęs nuo kamieno. Šitaip nupiešto
genealoginio medžio papėdėje randame giminės pradininką, o jo viršūnėje
dar gyvus giminės atstovus, tarp kurių vienas ir yra to medžio
savininkas. Po genealoginiu medžiu dažnai galima rasti kovinių vėliavų,
ginklų, valdžios ženklų ir kitų atributų, šlovinančių žygdarbius ir
nuveiktą darbą tėvynės naudai. Kartais medžio papėdėje vaizduojamas
tartum pailsėti nuo darbų atsigulęs šarvuotas giminės pradininkas.
Paprastas aprašymas dažnai būna sudėtingas, labai ilgas, varginantis ir
net nuobodus. Todėl giminių ir šeimų genealogijų sudarinėtojai šalia
giminės aprašymo turėtų pateikti ir grafiškai pavaizduotus visų giminės
ir šeimos narių ryšius.
Pirmiausia
reikėtų pradėti nuo to, kad genealoginį medį galima sudaryti dvejopai:
1) pradėti nuo palikuonio ir artėti prie protėvių;
2) pradėti nuo seniausio žinomo protėvio ir eiti prie palikuonių.
Šiandien populiaresnis yra pirmasis būdas, kai tyrėjas pradeda nuo
savęs ir mėgina atsekti kuo daugiau protėvių.
Dabar ir panagrinėkime genealoginio medžio Aš ir
mano protėviai (einant nuo palikuonio prie protėvių)
grafinio pavaizdavimo būdus. Tų būdų yra net penki.
Pirmasis genealoginis
medis, kurio apatinėje dalyje, ant kamieno, vaizduojamas šeimos
istorijos tyrėjas. Kiek aukščiau iš medžio kamieno išauga didelės Šakos
tyrėjo motinos ir tėvo, o iš pastarųjų auga dar po dvi ir t.t. Ant
visų šių šakų pasirinktinai braižomi langeliai, kvadratai, apskritimai
arba elipsės. Juose įrašomas žmogaus vardas, o moteriškojoje linijoje
ir mergautinė pavardė. Įrašomos taip pat ir šių žmonių gyvenimo datos.
Jei yra vietos, galima užrašyti ir gimimo, gyvenimo bei mirties vietą.
Bet geriausia medžio šakų per daug neapkrauti informacija, nes tai tik
pagalbinė priemonė suprasti šeimos istoriją. Visa žinoma informacija
surašoma arba šeimos istorijos sąsiuvinyje, arba asmens kortelėse.
Antrasis būdas
genealoginis medis, tačiau tyrėjas ne tik užrašo savo protėvių vardus,
bet ir užklijuoja jų nuotraukas.
Trečiasis
būdas skirtas mėgstantiems piešti ir turintiems lakią
vaizduotę. Jame reikia ne tik parašyti protėvių vardus, bet vaizdžiai
pavaizduoti ir jų profesijas arba gyvenimo būdą.
Ketvirtasis
būdas apskritiminė lentelė. Viduriniajame rate yra
tyrėjas, antrajame (padalytame pusiau) tyrėjo tėvai, trečiajame
(padalytame į keturias dalis) seneliai ir t.t.
Penktasis
būdas genealoginis medis, arba kitaip piramidė. Čia jungtis
taip kartų galima vaizduoti ir paprastomis linijomis, ir kvadratais, ir
apskritimais, ir elipsėmis. Šis būdas yra vienas
paprasčiausių.
Visiems
šiems būdams yra būdingas protėvių numeravimas. Pirmąjį numerį gauna
tyrėjas, antrąjį tyrėjo tėvas, o trečiąjį tyrėjo motina. Toks
numeravimas išlieka ir kitiems protėviams. Vyriškoji linija visada turi
gauti porinį skaičių (2, 4, 6, 8, 10...), o moteriškoji neporinį (3, 5,
7, 9, 11...). Ši numeracija ypač padeda lengvai orientuotis asmens
kortelėse ar asmens istorijos sąsiuvinyje, kur šalia vardo taip pat yra
rašomas ir eiles numeris.
Jūs
galite pasirinkti ir kitą genealoginio medžio Mano
protėviai ir aš vaizdavimo būdą, kai einama nuo protėvių
palikuonio link. Šis būdas turi trūkumų ir privalumų. Trūkumas yra tas,
kad ištiriama tik vienos gimines istorija, o ne visos šeimos, o
privalumas vienos gimines istoriją galima ištirti gana plačiai. Čia
pakliūna net tolimiausi giminės. Tad ši sistema gera, jei norima
visiškai atskleisti savo tėvo, motinos ar net senelių giminės istorijas.
Čia
taip pat yra būdingas palikuonių numeravimas. Visi vaikai išdėstomi
pagal eilę, iš kairės į dešinę, pagal jų amžių, nuo vyriausio iki
jauniausio. Kartu visi jie gauna savo eilės numerį.
Iš visų čia jau aprašytų šeimos istorijos vaizdavimo būdų, galima
sudaryti ir dar vieną gana sudėtingą, bet daug plačiau atskleidžiančią
visos šeimos istoriją, schemą. Ji gali būti vaizduojama arba
genealoginiu medžiu, arba grafinių būdu. Ji būtų panaši į anksčiau
aprašytąją 5-ąją schemą piramidę, tik čia tyrėjas šalia savo tėvų
išdėsto ir jų brolius bei seseris pagal gimimą. Tą patį darome su
seneliais ir t.t. Šis būdas yra gana sudėtingas, nes reikalauja daug
vietos. Tokiu pat principu piešiamas ir genealoginis medis, irgi
reikalaujantis daug vietos.
Medžiuose galima skirtingomis spalvomis išskiri vyrus, turinčius vaikų
ir neturinčius, ištekėjusias moteris ir ne, gyvus ir mirusius ir kita.
Taip pat kaip ir spalvomis skirtumus galima išskirti formomis.
Nusistovėję formų simboliai: kvadratinė forma (arba aštriais kampais)
vyrams žymėti, apvali forma ( arba suapvalintais kampais) moterims.
Giminės medis niekada nebus baigtinis kūrinys. Tai gyvas organizmas,
kuris plečiasi ir lapoja kartu su laiku, su naujai gimstančiais
palikuonimis.
Genealoginė
kartoteka
Norint
aprašyti savo šeimos istoriją, neužtenka vien nupaišyti ar nubraižyti
genealogini medį. Genealoginis medis tik padeda vaizdžiai perteikti
giminystės ryšius tarp atskirų asmenų. Čia dažniausiai pateikiamas tik
asmens vardas ir gyvenimo metai. Tam, kad apie vieną ar kitą asmenį
galima būtų sužinoti daugiau, yra pildoma asmens genealoginė kortelė,
rašomas šeimos istorijos segtuvas.
Genealoginė
kortelė naudinga tuo, kad joje glaustai surašomi visi tiriamojo asmens
gyvenimo faktai ir bruožai. Todėl genealoginė kortelė labiau praverčia
istorikams, tiriantiems vieno ar kito asmens bei šeimos istoriją.
Genealoginėje
kortelėje turi būti užfiksuoti tokie dalykai:
Pavardė
Vardas
Nr.
1.
Gimimo data ir vieta
2.
Mirimo data ir vieta
3.
Sūnus, duktė (motinos ir tėvo vardas, pavarde)
4.
Vedęs (ką, kada, kur), ištekėjusi (už ko, kada, kur)
5.
Žmona, vyras duktė, sūnus (kieno)
6. Mirė
ar išsiskyrė (kada, kur)
7. Vėl
vedė (ką, kada, kur), ištekėjo (už ko, kada, kur)
8.
Kartojamas punktas Nr. 5
9.
Tautybė
10.
Fiziniai duomenys
11.
Mirties priežastis
12.
Religija: krikštytas, palaidotas (kada, kur)
13.
Politiniai įsitikinimai
14.
Išsilavinimas
15.
Tarnybinė padėtis
16.
Titulai ir apdovanojimai
17.
Finansinė padėtis
18.
Vaikai
19.
Palaidojimo vieta
Šaltiniai
ir kita informacija apie asmenį.
Paprastas
šeimos istorijos tyrėjas užrašo net tokius asmens gyvenimo faktus,
kurie nepažįstantiems šio asmens atrodytų visai neįdomūs ir nesvarbūs.
Šeimos istorijos segtuvą pravartu suskirstyti į dalis pagal gimines ir
tose dalyse aprašyti kiekvieną žinomą tos giminės atstovą. Šeimos
istoriją aprašyti galima ir pagal genealoginėje schemoje naudojamus
asmenų eilės numerius.
Štai pavyzdys, kaip sudaromas šeimos istorijos segtuvas: abiejų
viršelių vidinėse pusėse braižoma lentelė, kurioje eilės tvarka iš
kairės į dešinę išdėstomos tokios grafos: 1) eilės numeris, 2)
giminystė (pvz., mama, močiutė-mamos mama ir t.t.), 3) vardas, pavardė
ir moters mergautinė pavardė, 4) gimimo data (pilna), 5) mirimo data
(pilna), 6) gyvenimo metai, 7) gimimo vieta, 8) gyvenamoji vieta, 9)
išsilavinimas, 10) profesija-užimtumas, 11) vaikų skaičius, 12) būdingi
bruožai (ūgis, svoris, veido, akių spalva, plaukai), 13) vaikų vardai
ir datos, biografija, svarbiausi gyvenimo faktai. Užpildžius lentelės
galvutę segamų lapų viršutinė dalis nukerpama, kad lentelės galvutės
nereikėtų kiekvieną kartą braižyti ir pildyti iš naujo.
Lentelę
pildyti, kaip jau minėta, galima dviem būdais: arba pagal eiles
numerius, arba pagal gimines.
Rašant šeimos istoriją bet kuriuo iš šių būdų eilės numeris vis tiek
rašomas. Be visų tiesioginių protėvių, į šeimos istoriją surašomi ir
netiesioginiai, tai būtų tėvų, senelių, prosenelių ir t.t. broliai ir
seserys bei jų vaikai. Vieno ar kito asmens broliai ir seserys gauna to
asmens numerį bei arabišką savo eilės numerį pagal amžių. Vyriausias
(pirmasis vaikas) gauna 1-ąjį, antrasis 2-ąjį numerį ir t.t. Jų
vaikams prie jau esamo eilės numerio dar prirašomos pirmosios abėcėlės
raidės, išdėstomos vėlgi pagal jų amžių.
Grafoje
Būdingi bruožai nebūtinai nurodyti tikslų asmens ūgį. Pakanka
parašyti didelis, mažas, vidutinis. Tas pat tinka ir kitiems
būdingiems bruožams. Paskutinė 13-oji grafa yra pildoma, užbrėžus
brūkšnį po jau užpildytomis visomis ankstesnėmis grafomis. Joje
surašomi visi aprašomo asmens vaikai, plati biografija ir svarbiausi
gyvenimo faktai. Ją galima dar labiau praplėsti: įrašyti ne tik kuo
žmogus vertėsi, bet ir kokiais talentais buvo apdovanotas, kokiomis
ligomis sirgo, kokios spalvos buvo jo akys, plaukai.
Eil.
Nr. |
Giminystė |
Vardas
Pavardė
(mergautinė) |
Gimimo data
(pilna) |
Mirimo
data
(pilna) |
Gyvenimo
metai |
Gimimo
vieta |
Gyvenimo
vieta |
Išsilavinimas |
Profesija
Užimtumas |
Vaikų
skaičius |
Kiti
būdingi bruožai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Vaikai,
jų vardai, gyvenimo metai,
asmens biografija, svarbiausi jo gyvenimo faktai
Aš
pati pildau kiek kitokią kartotekos lentelę:

Visą surinktą informaciją surašykite pažymėdami kur kada ir ką radote.
Tai labai svarbu dirbant su knygomis archyvuose ar internete. Knygos,
mikrofilmai, skaitmeniniai dokumentai turi savo žymėjimus, būtinai
reikia susirašyti: dokumento pavadinimą, metus, fondą, puslapį. Kitaip
neišvengsite painiavos.
Besidomintys
istorija, gali susipažinti su trumpa
genealogijos istorija.
Šaltiniai:
- Eduardas Remecas. Šeimos
istorija mokykloje. Vilnius: Gimtasis žodis, 1998
- Informacija iš interneto
straipsnių.
|