Klietkų-Danielių
giminė:

Aprašas

Genealoginis medis
Pavardės
Vietovardžiai

Žukowski-Jurewicz
giminė:

Aprašas
Genealoginis medis
Pavardės
Vietovardžiai
Namai
Laiškai

Giminių medis

Jolantos:
Prisiminimai
Fotografija/Ikonos

Susidomėjusiems genealogija
Apie giminės medį
Programos
Pakutuvėnų šeimos
Nuorodos




Šeimos genealogijos schema – giminės medis


Savotiška genealogijos kūrybos viršūnė – genealoginiai, arba kilmės, giminės medžiai, kurie glaustai ir labai vaizdžiai atspindėjo giminės istoriją, jos veiklą. Europoje jų atsirado XVI a. Pirmieji genealoginiai medžiai Lietuvoje pasirodė XVII a. pradžioje, bet labiausiai paplito XVIII a. Tada kiekvienas, net smulkiausias bajoras siekė namuose pasikabinti savo garbingą genealoginį medį. Tai dažniausiai buvo spalvoti piešiniai popieriuje, rečiau pergamente arba audinyje. Diduomenei genealoginius medžius piešė žymiausi ano meto dailininkai tada atsirado puikių vario raižinių, pasirodė jų atskirais lakštais. Nemaža tokių genealoginių medžių yra vertingi dailės kūriniai, juose užfiksuota daug epochinės reikšmės ikonografijos vertybių, svarbių materialinei ir dvasinei kultūrai pažinti.

Paprastai genealoginiams medžiams vaizduoti dailininkai pasirinkdavo ąžuolą arba palmę. Ant jų, iš apačios į viršų, būdavo išdėstomi kartomis visi žinomi giminės pradininko palikuonys, nurodomi to asmens svarbiausi genealoginiai duomenys: vardas, titulas, pareigos, gyvenimo metai, vedybos ir t.t. Visa tai įrašoma baltus skydus arba apskritimus. Dažnai genealoginiai medžiai pagražinami asmenų herbais, portretais. Giminės pradininko ir tiesioginio jo įpėdinio – vyriausio sūnaus – skydai arba apskritimai piešiami ant medžio kamieno, o kitų, jaunesniųjų sūnų ir dukterų emblemos – ant medžio šakų. Šio principo laikėsi kartų kartos. Taip ant medžio kamieno išdėstoma svarbiausių įpėdinių linija pagal vyriausiąjį sūnų, o ant šakų – jaunesniosios giminės atžalos. Kuo sūnus jaunesnis, tuo jo skydas labiau nutolęs nuo kamieno. Šitaip nupiešto genealoginio medžio papėdėje randame giminės pradininką, o jo viršūnėje – dar gyvus giminės atstovus, tarp kurių vienas ir yra to medžio savininkas. Po genealoginiu medžiu dažnai galima rasti kovinių vėliavų, ginklų, valdžios ženklų ir kitų atributų, šlovinančių žygdarbius ir nuveiktą darbą tėvynės naudai. Kartais medžio papėdėje vaizduojamas tartum pailsėti nuo darbų atsigulęs šarvuotas giminės pradininkas.

Paprastas aprašymas dažnai būna sudėtingas, labai ilgas, varginantis ir net nuobodus. Todėl giminių ir šeimų genealogijų sudarinėtojai šalia giminės aprašymo turėtų pateikti ir grafiškai pavaizduotus visų giminės ir šeimos narių ryšius.

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad genealoginį medį galima sudaryti dvejopai:
1) pradėti nuo palikuonio ir artėti prie protėvių;
2) pradėti nuo seniausio žinomo protėvio ir eiti prie palikuonių. Šiandien populiaresnis yra pirmasis būdas, kai tyrėjas pradeda nuo savęs ir mėgina atsekti kuo daugiau protėvių.

Dabar ir panagrinėkime genealoginio medžio „Aš ir mano protėviai“ (einant nuo palikuonio prie protėvių) grafinio pavaizdavimo būdus. Tų būdų yra net penki.

Pirmasis – genealoginis medis, kurio apatinėje dalyje, ant kamieno, vaizduojamas šeimos istorijos tyrėjas. Kiek aukščiau iš medžio kamieno išauga didelės Šakos – tyrėjo motinos ir tėvo, o iš pastarųjų auga dar po dvi ir t.t. Ant visų šių šakų pasirinktinai braižomi langeliai, kvadratai, apskritimai arba elipsės. Juose įrašomas žmogaus vardas, o moteriškojoje linijoje ir mergautinė pavardė. Įrašomos taip pat ir šių žmonių gyvenimo datos. Jei yra vietos, galima užrašyti ir gimimo, gyvenimo bei mirties vietą. Bet geriausia medžio šakų per daug neapkrauti informacija, nes tai tik pagalbinė priemonė suprasti šeimos istoriją. Visa žinoma informacija surašoma arba šeimos istorijos sąsiuvinyje, arba asmens kortelėse.

Antrasis būdas – genealoginis medis, tačiau tyrėjas ne tik užrašo savo protėvių vardus, bet ir užklijuoja jų nuotraukas.

Trečiasis būdas skirtas mėgstantiems piešti ir turintiems lakią vaizduotę. Jame reikia ne tik parašyti protėvių vardus, bet vaizdžiai pavaizduoti ir jų profesijas arba gyvenimo būdą.

Ketvirtasis būdas – apskritiminė lentelė. Viduriniajame rate yra tyrėjas, antrajame (padalytame pusiau) – tyrėjo tėvai, trečiajame (padalytame į keturias dalis) – seneliai ir t.t.

Penktasis būdas – genealoginis medis, arba kitaip – piramidė. Čia jungtis taip kartų galima vaizduoti ir paprastomis linijomis, ir kvadratais, ir apskritimais, ir elipsėmis. Šis būdas yra vienas paprasčiausių.
 

Apskritiminė lentelėVisiems šiems būdams yra būdingas protėvių numeravimas. Pirmąjį numerį gauna tyrėjas, antrąjį – tyrėjo tėvas, o trečiąjį – tyrėjo motina. Toks numeravimas išlieka ir kitiems protėviams. Vyriškoji linija visada turi gauti porinį skaičių (2, 4, 6, 8, 10...), o moteriškoji neporinį (3, 5, 7, 9, 11...). Ši numeracija ypač padeda lengvai orientuotis asmens kortelėse ar asmens istorijos sąsiuvinyje, kur šalia vardo taip pat yra rašomas ir eiles numeris.

Piramidė. Tudorų giminės medis

Jūs galite pasirinkti ir kitą genealoginio medžio „Mano protėviai ir aš“ vaizdavimo būdą, kai einama nuo protėvių palikuonio link. Šis būdas turi trūkumų ir privalumų. Trūkumas yra tas, kad ištiriama tik vienos gimines istorija, o ne visos šeimos, o privalumas – vienos gimines istoriją galima ištirti gana plačiai. Čia pakliūna net tolimiausi giminės. Tad ši sistema gera, jei norima visiškai atskleisti savo tėvo, motinos ar net senelių giminės istorijas.

Čia taip pat yra būdingas palikuonių numeravimas. Visi vaikai išdėstomi pagal eilę, iš kairės į dešinę, pagal jų amžių, nuo vyriausio iki jauniausio. Kartu visi jie gauna savo eilės numerį.

Iš visų čia jau aprašytų šeimos istorijos vaizdavimo būdų, galima sudaryti ir dar vieną gana sudėtingą, bet daug plačiau atskleidžiančią visos šeimos istoriją, schemą. Ji gali būti vaizduojama arba genealoginiu medžiu, arba grafinių būdu. Ji būtų panaši į anksčiau aprašytąją 5-ąją schemą – piramidę, tik čia tyrėjas šalia savo tėvų išdėsto ir jų brolius bei seseris pagal gimimą. Tą patį darome su seneliais ir t.t. Šis būdas yra gana sudėtingas, nes reikalauja daug vietos. Tokiu pat principu piešiamas ir genealoginis medis, irgi reikalaujantis daug vietos.

Medžiuose galima skirtingomis spalvomis išskiri vyrus, turinčius vaikų ir neturinčius, ištekėjusias moteris ir ne, gyvus ir mirusius ir kita. Taip pat kaip ir spalvomis skirtumus galima išskirti formomis. Nusistovėję formų simboliai: kvadratinė forma (arba aštriais kampais) vyrams žymėti, apvali forma ( arba suapvalintais kampais) – moterims.

Giminės medis niekada nebus baigtinis kūrinys. Tai gyvas organizmas, kuris plečiasi ir lapoja kartu su laiku, su naujai gimstančiais palikuonimis.

Genealoginė kartoteka

Norint aprašyti savo šeimos istoriją, neužtenka vien nupaišyti ar nubraižyti genealogini medį. Genealoginis medis tik padeda vaizdžiai perteikti giminystės ryšius tarp atskirų asmenų. Čia dažniausiai pateikiamas tik asmens vardas ir gyvenimo metai. Tam, kad apie vieną ar kitą asmenį galima būtų sužinoti daugiau, yra pildoma asmens genealoginė kortelė, rašomas šeimos istorijos segtuvas.

Genealoginė kortelė naudinga tuo, kad joje glaustai surašomi visi tiriamojo asmens gyvenimo faktai ir bruožai. Todėl genealoginė kortelė labiau praverčia istorikams, tiriantiems vieno ar kito asmens bei šeimos istoriją.

Genealoginėje kortelėje turi būti užfiksuoti tokie dalykai:

Pavardė    Vardas    Nr.
1. Gimimo data ir vieta
2. Mirimo data ir vieta
3. Sūnus, duktė (motinos ir tėvo vardas, pavarde)
4. Vedęs (ką, kada, kur), ištekėjusi (už ko, kada, kur)
5. Žmona, vyras – duktė, sūnus (kieno)
6. Mirė ar išsiskyrė (kada, kur)
7. Vėl vedė (ką, kada, kur), ištekėjo (už ko, kada, kur)
8. Kartojamas punktas Nr. 5
9. Tautybė
10. Fiziniai duomenys
11. Mirties priežastis
12. Religija: krikštytas, palaidotas (kada, kur)
13. Politiniai įsitikinimai
14. Išsilavinimas
15. Tarnybinė padėtis
16. Titulai ir apdovanojimai
17. Finansinė padėtis
18. Vaikai
19. Palaidojimo vieta
Šaltiniai ir kita informacija apie asmenį.

Paprastas šeimos istorijos tyrėjas užrašo net tokius asmens gyvenimo faktus, kurie nepažįstantiems šio asmens atrodytų visai neįdomūs ir nesvarbūs. Šeimos istorijos segtuvą pravartu suskirstyti į dalis pagal gimines ir tose dalyse aprašyti kiekvieną žinomą tos giminės atstovą. Šeimos istoriją aprašyti galima ir pagal genealoginėje schemoje naudojamus asmenų eilės numerius.
 
Štai pavyzdys, kaip sudaromas šeimos istorijos segtuvas: abiejų viršelių vidinėse pusėse braižoma lentelė, kurioje eilės tvarka iš kairės į dešinę išdėstomos tokios grafos: 1) eilės numeris, 2) giminystė (pvz., mama, močiutė-mamos mama ir t.t.), 3) vardas, pavardė ir moters mergautinė pavardė, 4) gimimo data (pilna), 5) mirimo data (pilna), 6) gyvenimo metai, 7) gimimo vieta, 8) gyvenamoji vieta, 9) išsilavinimas, 10) profesija-užimtumas, 11) vaikų skaičius, 12) būdingi bruožai (ūgis, svoris, veido, akių spalva, plaukai), 13) vaikų vardai ir datos, biografija, svarbiausi gyvenimo faktai. Užpildžius lentelės galvutę segamų lapų viršutinė dalis nukerpama, kad lentelės galvutės nereikėtų kiekvieną kartą braižyti ir pildyti iš naujo.

Lentelę pildyti, kaip jau minėta, galima dviem būdais: arba pagal eiles numerius, arba pagal gimines.
Rašant šeimos istoriją bet kuriuo iš šių būdų eilės numeris vis tiek rašomas. Be visų tiesioginių protėvių, į šeimos istoriją surašomi ir netiesioginiai, tai būtų tėvų, senelių, prosenelių ir t.t. broliai ir seserys bei jų vaikai. Vieno ar kito asmens broliai ir seserys gauna to asmens numerį bei arabišką savo eilės numerį pagal amžių. Vyriausias (pirmasis vaikas) gauna 1-ąjį, antrasis – 2-ąjį numerį ir t.t. Jų vaikams prie jau esamo eilės numerio dar prirašomos pirmosios abėcėlės raidės, išdėstomos vėlgi pagal jų amžių.

Grafoje „Būdingi bruožai“ nebūtinai nurodyti tikslų asmens ūgį. Pakanka parašyti – didelis, mažas, vidutinis. Tas pat tinka ir kitiems būdingiems bruožams. Paskutinė 13-oji grafa yra pildoma, užbrėžus brūkšnį po jau užpildytomis visomis ankstesnėmis grafomis. Joje surašomi visi aprašomo asmens vaikai, plati biografija ir svarbiausi gyvenimo faktai. Ją galima dar labiau praplėsti: įrašyti ne tik kuo žmogus vertėsi, bet ir kokiais talentais buvo apdovanotas, kokiomis ligomis sirgo, kokios spalvos buvo jo akys, plaukai.

Eil.
Nr.
Giminystė Vardas
Pavardė
(mergautinė)
Gimimo data
(pilna)
Mirimo
data
(pilna)
Gyvenimo
metai
Gimimo
vieta
Gyvenimo
vieta
Išsilavinimas Profesija
Užimtumas
Vaikų
skaičius
Kiti
būdingi bruožai

Vaikai, jų vardai, gyvenimo metai,
asmens biografija, svarbiausi jo gyvenimo faktai

Aš pati pildau kiek kitokią kartotekos lentelę:


Visą surinktą informaciją surašykite pažymėdami kur kada ir ką radote. Tai labai svarbu dirbant su knygomis archyvuose ar internete. Knygos, mikrofilmai, skaitmeniniai dokumentai turi savo žymėjimus, būtinai reikia susirašyti: dokumento pavadinimą, metus, fondą, puslapį. Kitaip neišvengsite painiavos.

Besidomintys istorija, gali susipažinti su trumpa genealogijos istorija.

Šaltiniai:

  • Eduardas Remecas. Šeimos istorija mokykloje. Vilnius: Gimtasis žodis, 1998
  • Informacija iš interneto straipsnių.

© 2011-01-29, Jolanta Klietkutė