Klietkų-Danielių
giminė:

Aprašas

Pavardės
Vietovardžiai

Žukowski-Jurewicz
giminė:

Aprašas
Pavardės
Vietovardžiai
Namai
Laiškai

Giminės medis

Jolantos:
Prisiminimai
Fotografija/Ikonos

Susidomėjusiems genealogija
Apie giminės medį
Programos
Pakutuvėnų šeimos
Nuorodos






Ar pamenate?

Jei buvote vaikas kaip ir aš 1970-ais, 80-ais ar 90-ais metais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate? Kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.

Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! Mergaitės, o jūs atsimenat žaidimą – gumytę? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežinojo šio žaidimo taisyklių!
 
O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi!

Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!

O nuostabus mamos išvedžiojimas: „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana“?!

Arba ši stebuklinga močiutės frazė: „Tik stiklainius grąžinkit!“

Šaldytuvą ZIL atsimenat, su tookia rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli mūsų močiučių šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli... vaistai!

Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – neužsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!“

Būdavo – namuose dūmai, bute aitrus kvapas. Ką jūs įsivaizduojat? Gaisras? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Medinė lentelė kurioje išdeginamas ornamentas. Milijonai vaikų degindavo mamoms lentutes-atvirutes kovo 8 proga: „Mamyte, sveikinu Tave Moters dienos proga...“

Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų... Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas – arkliukas... Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas ant tualeto durų... Televizorius „Rubin“ – imi reples ir bim-bim-bim, stebėtina, bet vaizdas atsiranda... Glaudės su inkariuku... Atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! Kur tau čia septyni pasaulio stebuklai!

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimėliui... Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.

Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!

O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo juodaodis, o be to nepilnametis! Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje....

Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai...

Ar pamenat?..

Vaikystėje mes automobiliais važinėjome be saugos diržų ir saugos pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos durys neužsidarydavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės prie kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu...

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių. O pirmą kartą besileisdami nuo kalno, prisimindavom, kad pamiršome pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus, mes išspręsdavome šią problemą.

Mes išeidavome iš namų rytais ir žaisdavom visą dieną, o grįždavom tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobiliųjų telefonų nebuvo!

Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, mokydamiesi nekreipti į jas dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.
 
Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165-ių palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobiliųjų telefonų, interneto... Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu dumdavome į artimiausius namus; juk vaizdo gruotuvų taip pat nebuvo!

Užtat mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą, kvadratą... Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog pabelsdavome į duris. Atmenat? Be išankstinio skambučio!

Mes sugalvodavom žaidimų su pagaliais ir konservų dėžutėmis. Mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, o kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo! Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet ne visi pakliuvo į komandą. Nepatekusieji išmoko pakelti nusivylimą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų!

Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti tarnybos kariuomenėje. Tuomet tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn.Tačiau ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.

Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, patys atsakėme už savo veiksmus, ir mes kažkaip išmokom visu tuo naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki to laiko, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus ar bulvių traškučius... Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui...


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė