Nepaprastai įdomūs yra Stanislowo Žukowskio (g. 1913 m.) laiškai, rašyti iš Lenkijos.

Juos išverčiau į lietuvių kalbą ir čia pateikiu įdomiausias ištraukas. Savo pastabas arba originalų lenkišką tekstą įrašau [...] skliausteliuose:

„... Ketverius metus mokiausi Jeruzalės mokykloje, kuri buvo ponios Czekalskos mediniame name (einant 100 m į rytus gatve nuo naujos mokyklos. Mokykla buvo pastatyta apie 1938 m., kai aš jau buvau Niepokalanowe). Ponia Czekalska buvo tretininkų vyresnioji, Lenkijos patriotė, mokytoja, kuri sugebėjo auklėti ne tik vaikus, bet ir vaikų, kuriuos mokė, tėvus. Dėkingas esu tam auklėjimui, nes kai įstojau pas brolius pranciškonus sutikau tokį patį gyvenimo būdą kaip ir tėvų namuose. Tas pats buvo ir pas brolius saleziečius. Mama išmokė pamaldumo ir darbštumo. Šeimoje, kurioje augau, tėvas savo globon ir darbams paėmė sūnus Witoldą ir Franciszką. Mama išauklėjo sūnus Wladislową, Stanislową ir Janą. Meldžiuosi už savo Tėvus, jų gerą auklėjimą. Jų dėka esu tas kas esu ir noriu išlikti iki galo lenku-kataliku. Brangiausi man yra Dievas ir Tėvynė.“ 2007 12 08 d.

„... prisimenu jaunystės laikus po I-ojo pasaulinio karo, kai nebuvo degtukų, liepsną įžiebdavo suduodami plieną į titnagą, o pasišviesdavo balana atskelta nuo malkos. Reikėjo anksti keltis ir į Vilnių nešti bidoną pieno į Tilto gatvę (šalia Žaliojo tilto), ten parduoti supirktuvėje  ir pirkti druskos, degtukų, žibalo lempai.

Šaligatviai buvo mediniai iš lentų kaip ant grindų. Po lietaus buvo slidu. Namų stogai kaime dengti šiaudais. Rudenį šienaudavo pjautuvu, vėliau pjovė dalgiu, maldavo spragilu. Augino karves, arklius, avis, kiaules. Kiekviename mane buvo tėvas, mama, 5-7 vaikai. Buvo triukšminga ir linksma. Vakarėliuose  buvo šokiai ir dainos. Dainavo merginos, vaikinai kiekvienas taip pat mokėjo po kelias dešimtis liaudiškų bei religinių dainų...“ 2007 04 27

„Kaimuose daugiausia buvo daugiavaikės šeimos, tačiau pasitaikydavo ir šeimų neturinčių vaikų, kurios iš daugiavaikių paimdavo sūnų auklėjimui, vėliau – įvaikinimui. Po globėjų mirties įvaikis perimdavo visą ūkį, kuriame dirbo ir augo. Piotro ir Zofijos Žukowskių sūnus Piotras buvo atiduotas įvaikinti į Riešės kaimą. Juo įtėviai labai džiaugėsi, tačiau tuo metu kaime visi vaikai sirgo skarlatina, kuria užsikrėtė ir Piotras. Jis labai karščiavo, prisigėrė šalto vandens, susirgo difteritu ir jo jau nebeįmanoma buvo išgelbėti. Auklėtojai nuvežė „Piotrusia“ (Petriuką) į šeimą, kur juo buvo rūpinamasi, pakviestas kunigas ir jis iškeliavo pas Viešpatį. Tuomet motina apsisprendė: „niekuomet nuosavo vaiko neatiduosiu į svetimas rankas auklėti“. 2007 12 08 d.

„Tėvas nuo pat mažens pratino prie darbo. Mama norėjo brolį Witold'ą išmokslinti, o tėvas – turėti sau pagalbininką darbuose, todėl motinos padedamas jis kartais pabėgdavo į Jeruzalėje prie bažnyčios esančią mokyklą. Karo metu dirbao padėdamas tėvams išmaitinti šeimą, kurią tuo metu sudarė 9 žmonės. Žmonės tino ir mirė iš bado, nes vokiečiai viską atimdavo. Eidavo pėsčiomis 50-75 km. į Lietuvos gilumą, pirko grūdus ir nešdavo ant pečių, mama – 25 kg., tėvas – 50. Eidavo miškais, šunkeliais, nes keliuose budėjo vokiečiai, kurie viską atimdavo. Kai pavargę laimingai sugrįždavo į savo kaimą, grūdus džiovino didelėse krosnyse, malė girnomis, kepė duoną, kurios dalį suvalgydavo, o dalį nešdavo į bado marinamą Vilnių parduoti ir po savaitės ar kelių vėl eidavo duonos. Niekas mūsų šeimoje nemirė iš bado.“ 2007 12 08 d.

„Brolis Jan mokėsi labai gerai Vilniaus Mokytojų seminarijoje. Baigdamas mokslus susirgo. Ligonių kasa Vilniuje jį gydė nuo gripo, o jis sirgo tuberkulioze. Kai sužinojau, kad Ligonių kasa blogai gydo, nuvežiau brolį į Lietuvių kliniką Vilniuje. Gydytojas lietuvis ištyrė, peršvietė plaučius ir paskelbė nuosprendį: „Serga tuberkulioze – jo neįmanoma išgelbėti, po 3 mėnesių mirs“. Po šių žodžių kabinetas man ėmė suktis akyse, gydytojas pasiūlė atsisėsti.

Po kurio laiko, kai atsigavau, paklausiau: „Tik vienas Dievas suteikia gyvenimą ir mirtį, iš kur ponas gydytojas žino, kad ligonis mirs?“

Gydytojas pagalvojęs atsakė: „Mes gydytojai turime praktikos, pažiūrėjau į plaučius nuotraukoje ir kai pamačiau, kad per 3 ligos mėnesius tuberkuliozė apėmė pusę plaučių, žinau, kad dar per 3 apims visu plaučius ir joks gydymas čia nepadės“. Po 3 mėnesių gydymo ligoninėje, aprūpintas šv.Sakramentu jis mirė. Jei gyventų... mokytų vaikus Baltarusijoje (kur gavo paskyrimą) ir žūtų nuo UPA rankų, o dabar galėjo gerai pasirušti mirčiai, ir yra palaidotas Kalvarijų kapinėse kaip „Sodalis Marianus“. Šalia palaidotas mano brolis Wladislowas ir mano mama Zofija. Amžiną jiems atilsį.“ 2007 12 08 d.

„... Nuo mažens sirgau plaučių liga – trūko oro, dusau, jokie vaistai nepadėjo. Susirūpinusi mama pasiėmė mane kartu apeiti Kalvarijos Kalnus. Ji man pasakė: „Čia tiek žmonių ateina melsti sveikatos ir gauna – prašyk Viešpaties Jėzaus, kad tave pagydytų“. Apėjom kalnus ir aš prašiau Dievo: „Viešpatie Jėzau, mama sakė, kad prašyčiau tavęs sveikatos. Jei nori, tai pagydyk mane iš tos ligos, kad būčiau sveikas kaip kiti berniukai“. Ir liga su metais praėjo. Nereikėjo gydytojų, vaistų. Sunkus darbas, paprastas kaimiškas maistas, mažai laiko poilsiui – tai davė sveikatos.

Tarnyba armijoje, vienuolynas Niepokalanove ir po to 20 metų bolševikų okupacijos ir dabar 40 metų darbo saleziečių vienuolyne praplaukė taip greitai, tarsi tai būtų vakar. Už visa tai tebūna garbė Tėvui, Sūnui ir šv.Dvasiai.

Šiandien, kas mane mato, galvoja – ligotas senelis. Vaikštau lėtai, pasiremdamas lazda. Žiūri į mane su pasigailėjimu ir užuojauta, noriai užleidžia vietą bažnyčios suole o jaunimas klausia ar gali man padėti. Stengiuosi būti savarankiškas, bet jei reikia, prašau pagalbos ir ją gaunu. Pripratau prie skausmo bei kentėjimų ir dėkoju Dievui už viską.

Kasmet atlikdavau piligriminę kelionę traukiniu į Kalvariją Zebrzydovska prie Krokuvos ir pėsčiomis ėjau 6 km kalnus. Pernai neturėjau galimybės apeiti kalnus. Vyresnysis mašina nuvežė mane į Kalvariją, kur galėjau melstis prieš stebuklingą Dievo Motinos paveikslą.

Traukiniu važiavau į Čęstochova, o po ti iš stoties taksi į Jasna Gora prie Lenkijos Karalienės sosto, kad dėkočiau už gautas malones, atgailaučiau už nuodėmes, melsčiau palaiminimo saleziečių vienuolijai, pažįstamiems, artimiems, geradariams, melsti, kad Lenkija nepražūtų toje bedieviškoje Unijoje ir katalikų bažnyčia išeitų nugalėtoja...“ 2005 01 30 d.

„Tėvas mirė 1936 m. gruodžio 18 d. Tuo metu tarnavau armijoje. Į laidotuves grįžau atostogų ir iš karto turėjau grįžti atgal į karinę tarnybą Postavuose, Baltarusijoje į 23 ulonų pulką. Grįžus iš kariuomenės po 2 metų, sunku buvo atrasti tėvo kapą, nes atsirado daug naujų kapų [laidojo ant kalvos netoli Kalvarijos bažnyčios].“  1963 10 24 d.

„... Po sunkios operacijos 1992 m. pamažu grįžau į įprastą būseną. Nuolat geriu vaistus, kad palaikyčiau širdį ir negrįžtų  liga. Kas kelis mėnesius turiu gydytojų apžiūrą. Pradėjau 83-ius gyvenimo metus ir galima sakyti, kad esu senas, tačiau jaučiuosi gerai ir dirbu kiek leidžia mano jėgos.

Susirgęs išėjau iš naktinio sargo darbo (16 val. per parą). Dabar dirbu laiškanešiu. Aptarnauju parapijos mokyklą, kunigų vienuolyno namus, seserų saleziečių namus, dar rūpinuosi virtuve ir namų ūkiu.

1938 m. dirbau kaimo laiškanešiu Rudnėje w/Wila tarp lietuvių ir šį darbą palikau įstodamas į vienuolyną Niepokalanove t.Maksimilijano Kolbės pašauktas. Dabar vėl dirbu laiškanešiu po 55 metų, bet kitame ordine – pas saleziečius.

Iš tiesų verta buvo eiti į pranciškonų vienuolyną 1938 m., ir verta buvo įstoti į saleziečius 1959 m. Gyvenimo nesugadinau. Ir už tai Deo Gratis.

Lenkijoje man buvo leista išgyventi džiaugsmą kai lenkų kardinolą Wojtylą išrinko popiežiumi, kurį ne kartą mačiau Krokuvoje, kai dirbau zakristijonu saleziečių bažnyčioje ir Osvencime, kur jis atvykdavo kelis kartus per metus...“ 1995 04 05 d.

„... Siunčiu liūdną žinią, kad mirė šventos atminties kunigas Tadeuš Hoppe, kuris buvo klebonu Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje 1949-1954 m. Jis egzaminavo ir suteikė Pirmąją Komuniją pirmai vaikų grupei, kurią kaip mokėjau, taip paruošiau. Man kun. Hoppe buvo didvyriu, kuris savo gyvenimą pašventė žmonių sielų labui – Vilniaus žemės kaimiečiams. Tai buvo sunkūs stalinistinio režimo, kolektyvizacijos ir trėmimo į Sibirą laikai. Laikai, kai vaikams buvo draudžiama eiti į bažnyčią, mokytis Religijos. Kalbėti apie Dievą galėjo tik motina savo vaikui ir niekas daugiau. Kunigas Zavadski (mūsų tolimas giminaitis) už tai, kad mokė vaikus bažnyčioje, buvo ištremtas pas „baltąsias meškas“ į Sibirą už Poliarinio rato į volframo kasyklas Magadane ir sugrįžo po Stalino mirties...“ 2003 11 13 d.

„... Rašau apie savo gyvenimą Osvencimo vienuolyne jaunimo tarpe, kur buvau nukreiptas 1979 m. Į Osvencimą važiavau su nerimu dėl laukiančių sunkumų su dabartiniu jaunimu internate kaip naktinis sargas ir visa atsakomybė – ant mano galvos. Prašiau Dievo pagalbos bei Marijos globos ir man sekėsi. 23 metai – komendantas, o vėliau 13 metų – laiškanešys, aptarnaujantis saleziečių vienuolyną ir internatą Osvencime.

Šiandien, kai jau trūksta jėgų ir sveikatos darbui, likau bedarbis. Esu atleistas nuo visų fizinių darbų. Dabar man visi noriai padeda, užleidžia vietą bažnyčios suole. O mano parapijoje Kalvarijoje suole niekada nesėdėjau, klūpėjau ant abiejų kelių ant šaltų akmeninių grindų. Šalčių metu po keliais pasidėdavau pirštines. Kokie tai buvo laimingi laikai laisvoje tėvynėje savo ūkyje su broliais ir tėvais, tačiau bolševikai viską sunaikino kai krito caras.

Savo likimo nekeikiu. Dievas davė, Dievas paėmė. Tebūna Jo šventa valia. Nieko man netrūksta <...>. Turiu net du gydytojus, kurių vienas pažadėjo, kad gyvensiu net 100 metų...“ 2006 12 10 d.

„... Aš nebijau tų „liustracijų“. Su komunistais nebendravau. Visada priešinausi tai santvarkai. Sovietų Sąjungoje nesiprašiau priimamas į kolūkį, nėjau balsuoti, mokiau vaikus religijos už ką grėsė tremtis į Sibirą, o išvykus į Lenkiją užsispyriau ir neišvažiavau iš Krokuvos. Negavau dokumentų, sėdėjau be jų, gavau piniginę baudą. Išsiunčiau skundą vyr. inspektoriui aprašydamas kaip su manimi elgiamasi. Tuomet patarė kreiptis į miliciją dėl dokumentų. Ten davė popierių, tušinuką ir liepė rašyti liudijimą, kad pats nesikreipiau dėl dokumentų. Sukėliau triukšmą ir nerašiau. Pasakiau, kad 1939 m. ir 1944 m. buvau reikalingas, o dabar esu prastas pilietis negaunantis leidimo gyventi Krokuvoje ir Varšuvoje. Jei esu nereikalingas, tai tegu išsiunčia mane į Sąjungą. Matydami, kad prieš užsispyrimą nėra vaistų, kitą dieną man davė dokumentus ir leidimą gyventi Krokuvoje. Kitą dieną išsirašiau iš Krokuvos ir išvykau į Čenstachavą pas naujuosius saleziečius...“ 2007 01 15

„... Šv. Dvasios domininkonų bažnyčioje Vilniuje buvo Mielaširdingojo Jėzaus paveikslas. Lietuviai paveikslą pasiėmė, kas su juo toliau?.. Kur jis dabar yra?
Kai buvau jaunas, mačiau tą paveikslą pakabintą Aušros Vartų Dievo motinos koplyčioje. Tuo metu kitoje Vilniaus pusėje buvojo šv.Faustina Kovalska, gali būti, kad su ja susitikau Aušros Vartuose prie to paveikslo.

Dėkoju Dievui, kad man davė malonę pažinti didžius šventuosius: kunigą kardinolą Vojtylą, kunigą Vyšinskį, tėvą Makslimilijaną Kolbę ir jo penkis brolius iš Niepokalanovo nukankintus Osvencime. Kai 1939 m. atėjo karas ir po vokiečių bombomis teko bėgti iš Niepokalanovo į Vilniaus pusę, išsiskiriant tėvas Maksimilijanas kvietė ištverti pašaukime ir pasibaigus karui kiekvienas galės  sugrįžti į Niepokalanovą.

Į Niepokalanovą negalėjau grįžti, bet jau 37 metus esu arčiausiai tėvo Maksimilijano Osvencime, kur šventojo Maksimilijano Kolbės pelenus vėjas pasėjo Osvencimo žemėje, kur buvo jo bado kamera ir krematoriumas.“ 2007 05 10 d.

„Bukiškių dvaras iki 1863 m. priklausė Radvilams. Po 1863 m. sukilimo Bukiškės buvo atimtos iš Radvilų ir atiduotos rusų generolui Bazyranui, kuris čia pastatė cerkvę, kad Bukiškėse katalikus atverstų į provoslavų tikėjimą. Tuoj po I-ojo pasaulinio karo, kai Vilnius priklausė Lenkijai, Kalvarijose susirinko tikintieji lenkai katalikai tartis, kad Bukiškių cerkvė būtų atiduota katalikams kaip Kalvarijų parapijos koplyčia-filija, kur sekmadieniais ir švenčių dienomis būtų aukojamos šv.Mišios apylinkių gyventojams. Tai buvo laikai, kai bažnyčios, paverstos cerkvėmis, vėl buvo grąžinamos katalikams. Tačiau sukilo teisininkai – kas pastatė, tam ir priklauso. Cerkvę Bukiškėse pastatė rusas-provoslavas ir jos negalima perdaryti į bažnyčią. Nesutiko ir Vilniaus provoslavai atiduoti cerkvę: „tegu stovi tuščia“. Taip ir stovėjo 100 metų.“ 2007 12 08 d.

„Laišką su jubiliejiniais 95 metų sveikinimais gavau gimtadienio dieną. Iš visos širdies dėkoju už tai, kad atsimenate ir mielus žodžius.
Mano gyvenimą teka be didesnių pokyčių. Sergu, gydausi nuo širdies ligų ir reumatizmo, kuris primena apie save po rankų ir kojų lūžių, ypač keičiantis orams.
Tačiau džiaugiuosi, kad jau pusė žiemos praėjo. Grabnyčios – pusė žiemos [lenk. patarlė]. Neužilgo atskris varnėnai ir atneš pavasarį. Kad taip iki pavasario, o po to – džiaugsmo laikas [lenk. patarlė]. Bet dar reikės išlaukti Didįjį pasninką [lenk. Gavėnią], bet jis nėra sunkus. Seniau tai buvo tikras pasninkas – be mėsos visą mėnesį. Linų aliejus, rauginti kopūstai, bulvės, svogūnai ir sunkus fizinis darbas – ir žmonės buvo sveiki, nereikėjo gydytojų, nedarbingumo lapelių.
Šiandien kiekvienas nori, kad jam už dyką būtų mokami pinigai, kitaip streikuos. Žmonės išprotėjo, ar ką? Ko pasiekė! Žemdirbys atsisako dirbti žemę, nes jam neapsimoka. Leidžia apaugti mišku, o valdžia moka išmokas, už tai, kad nesėjo javų! Streikuoja gydytojai, auklėtojai, mokytojai ir pasieniečiai, ir milicija, ir kariuomenė... Kiekvienas – tik duok! Rėkia, o jei ne, tai griaus, naikins...
Tikriausiai taip pasenau, kad nespėju su laiko poreikiais ir šiandien negaliu suprasti to, kas kitiems yra normalu. Bet geriau liksiu toks, kokiu mane tėvai išauklėjo.
Kai buvau mažas berniukas, ganydamas gyvulius turėjau klausyti vyresnių, stipresnių už mane vaikų; tais pats buvo mokykloje.
Galų gale pasakiau – pakaks, reikia gyventi savo protu. Neplaukti pasroviui kaip negyva žuvis. Reikia plaukti prieš srovę!
Kai kiti kūrė šeimas, aš įstojau į vienuolyną. Kai Hitleris ir Stalinas milijonams savo pavaldinių lipė eiti į karo frontus, aš neklausiau nei vieno, nei kito, nors už tai grėsė mirties bausmė. Tačiau kai vokiečiai užėmė Vilnių, ėjau savanoriu, kad padėčiau išlaisvinti Vilnių nuo hitlerininkų, nesižvalgydamas ar dar kas nors su manimi eis.
Kai prasidėjo kolektyvizacija, ištisi kaimai ėjo į „kolchozus“, aš nėjau. Kai kiti bandė praturtėti plėšdami žydų paliktus namus bei krautuves, aš stengiausi padėti vargšams, alkstantiems. Ne laikas turtėti, kai kiti alksta, miršta iš bado.
Kai kiti išsižadėdavo Tikėjimo, stojo į komunas, aš ėmiau vaikus ir suaugusius mokyti katekizmo nesibaimindamas gresiančios tremties į Sibirą. Dievas mane globojo ir apsaugojo nuo visų nelaimių.
Po karo išsiėmiau kelioninius dokumentus ir galėjau legaliai išvykti į Lenkiją. Kai tiek daug vienuolių kandidatų atkrito ar mirė aš gyvenu ir dirbu vienoje vietoje Osvencime, kur 4 milijonai žmonių žuvo už Tikėjimą ir Patriotizmą.
Prabėgo jaunystės metai, praėjo vyresnis amžius, ir atėjo senatvės bei negalių metai. Ar verta buvo eiti prieš srovę? Ar plaukti su banga kaip visi? Verta, verta ir kitą kartą jei galima būtų pradėti gyvenimą iš naujo, verta eiti prieš srovę!
Lenkijai ir lenkams atėjo didelių išbandymų laikas. Ar jie liks ištikimi Dievui ir Tėvynei, ar neišsižadės savo Tikėjimo. Ar seks bedieviškais ateistiniais Vakarais, kur nėra Dievo, niekas nesilaiko dešimties Dievo įsakymų. Tikra Sodoma ir Gomora.
Tačiau teisųjį Lotą angelas jėga išvedė iš Sodomos ir Gomoros, kad nežūtų su nusidėjėliais, išves ir mus jei liksime ištikimi Dievui ir Tėvynei.
Apie savo dabartį galiu parašyti tik tiek: sulaukęs 95 metų jau fiziškai esu silpnas, tačiau stengiuosi apsitarnauti pats ir niekam nebūti našta. Pasiremdamas lazda vaikštai į koplyčią, į bažnyčią, į valgyklą, o jei negaliu, tai klierikai maistą atneša į kambarį. Kambarys didelis su ventraliniu šildymu, dar priedo turiu krosnelę kūrenamą alyva. Nei bado, nei šalčio nepatiriu.“ 2008 01 31

Į viršų...

„Atsakau į Jūsų klausimus:

Ši Jeruzalės mokyklos nuotrauka yra 1930 metų. Iš matymo prisimenu visus, tačiau pavardės jau išbluko atminty ir negaliu prisiminti kas kaip vadinosi.
Mokyklą nr.31 Jeruzalėje pabaigiau  1929 m., o mokykla nr.31 Stanislawa Jachowicza vardu pavadinta 1930 m. Aš tuo metu jau priklausiau Katalikiškai vyriškojo jaunimo draugijai (KSM –Katolickie stowarzyszenie mlodzieży męnskiej) Vilniaus Kalvarijose, kur buvau išrinktas bibliotekininku, vėliau – sekretoriumi. Dirbau su užsidegimu ir pasišventimu išduodamas bibliotekoje knygas. Dirbau savanoriškai, negaudamas už tai nė grašiaus.

Wladislowo Žukowskio kariuomenės dokumentai yra iš tų laikų, kai jis tarnavo priešlėktuvinėje artilerijoje, kuri buvo „Porubankėje“ [na Porubanku] į pietus nuo Vilniaus.
Mano visi broliai tarnavo armijoje. Witoldas – Torunėje sunkiojoje artilerijoje, Francišėk – lauko artilerijoje – lengvojoje, Gardine. Aš tarnavau kavalerijoje ir vadinausi ulonu [ulan], o baigęs karininkų mokyklą [szkola podoficerska] – kapralas-ryšininkas [kapral lącznosciowiec telefoniczną].
Kas tarnavo artilerijoje, vadinosi Kanonier [kanonierius]. Kas buvo pėstininku, vadinosi „piechurem“.
Kas kur tarnavo, tokią turėjo vietovės priklausomybę [pszynadleznosc macierzysta], todėl Witoldo vietovė buvo Torun, Franciško – Grodno, mano – Postawy (miestelis bolševikų pasieny Lenkijos rytuose).
Wladislovo gimimo vieta pažymėjime nurodyta klaidingai. Turi būti parašyta: gimimo vieta –Zadvorancų kaimas, Vilniaus-Trakų pavietas [powiat].

Kas kada pirmas apsigyveno Zadvorancuose, kada prasidėjo šio kaimo istorija – nežinau. Pirmiausia čia gyveno Czirko ir Žukowski šeimos.

Laikais, kai visi buvo verčiamo provoslavais tereikėjo, kad kaimo vyresnysis [sałtys], pasirašytų ir visi kaimo gyventojai buvo laikomi provoslavais. Zadvorancų vyresieji nepasirašė. Buvo kalinami visą savaitę, maitinami sūdyta silke neduodant vandens, tačiau viską ištvėrė ir kaimo tikėjimą išsaugojo. Vėliau atvyko rusų generolas Bazyranow, pastatė cerkvę ir norėjo visus atversti, bet nespėjo, nes atėjo Lenkija ir Jos dėka gavau išsilavinimą, darbą savo ūkyje, religinius ir patriotinius įsitikinimus ir kai atėjo išbandymų laikas išlaikiau savo gyvenimo egzaminus kaip pridera.

Pasikeitė laikai, pasikeitė žmonės. Pasenau ir negaliu suprasti daugelio dalykų, kurie dabar vyksta. Seniau Lenkija – mylima Tėvynė, už kurią jauni vyrai atiduodavo gyvenimą, mirdavo kankinių mirtimi... O dabar? Balsuoja, kad nenori laisvos Lenkijos, nori į Europos sąjungą, jaunimas meta viską ir išvyksta į Vakarus...

Negaila man palikti šį pasaulį. Išeisiu kaip lenkas-katalikas. Ištikimas iki galo Dievui ir Tėvynei.“ 2008 03 25

Stanislowas Žukowskis mirė 2009 metų balandžio 23 dieną.
Palaidotas Osvencimo Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo parapijos kapinėse.

Apie Stanislową Žukowskį rašo:

Į viršų...