Dievo gailestingumo paveikslas
„Jėzau, pasitikiu Tavimi“

Dievo Gailestingumo šventė švenčiama pirmąjį sekmadienį po Velykų (per Atvelykį).

Gailestingojo Jėzaus paveikslą pagal vienuolės Faustinos Kowalskos (Kovalskos) regėjimus ir jai nuolat prižiūrint 1934 metais nutapė vilnietis dailininkas Eugeniusz Kazimierowski (Eugeniušas Kazimerovskis): iš Jėzaus širdies sklinda raudonos ir baltos spalvos spinduliai, po paveikslu lenkų kalba parašyta „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Tai nėra ikona, tai – paveikslas. Tačiau jis turi savo istoriją, mums yra gerai žinomas bei artimas.

Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartų koplyčioje, Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. 

Tridienio pamaldose dalyvavusi ses. Faustina savo dienoraštyje rašė mačiusi, kaip Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodęs lyg gyvas, iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklidę tolyn...

Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. va­sario 22 d. Plocke, vėlia – keletą kartų Vilniuje. Jėzus apsireiškė taip, kaip pagal ses. Faustinos pasakojimus nutapytas dailininko Kazimirovskio paveiksle. Sujuosta balta tunika vilkįs Išganytojas pakėlęs dešinę ranką laimina žmones, žemės keleivius, lyg tardamas: „Ramybė jums“, – šį Jėzaus pasveikinimą girdime Atvelykio sekmadienio Žodžio liturgijoje. Tą dieną Bažnyčioje skaitoma Evangelija pagal Joną pasakoja apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą Paskutinės Vakarienės kambaryje ir įsteigtą Atgailos sakramentą. Kraujo ir vandens spinduliai, trykštantys iš pervertos Jėzaus Širdies (paveiksle ją pridengia Šviesos pluoštai), žaizdos ant delnų ir pėdų primena Didžiojo Penktadienio įvykius. Dievo Gailestingumo paveikslas susieja du Evangelinius įvykius, kurie ypač akivaizdžiai liudija gailestingąją Dievo meilę žmogui.

Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia kaip begalinės gailestingumo malonės, kurias Jis išlieja savo mylimiems žmonėms, trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę. Krikšto ir Atgailos sakramentai sielą apvalo, Eucharistija ją labiausiai gaivina. Šie spinduliai byloja apie Sakramentus ir visas Šventosios Dvasios malones, kurių biblinis simbolis yra vanduo, o Kristaus Kraujas ženklina Naująją Dievo sudarytą Sandorą su žmogumi.

Ses. Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, kuris primintų, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, o šis sekmadienis tapti Gailestingumo švente.

Tiems, kurie gerbs šį paveikslą, Jėzus žadėjo pasisekimą krikščioniško tobulėjimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių, kurių žmonės prašys. Šį paveikslą gerbianti siela nežus, – kalbėjo Jis ses. Faustinai. – Ne iš dažų ir tapybos grožio kyla šio atvaizdo didybė, bet iš Mano malonės, – guodė Išganytojas seserį, raudančią, kad paveikslas ne toks gražus kaip jos regėjimas. Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.

Paveikslas liudija didį Dievo gailestingumą, visiškai apsireiškusį Velykų slėpinyje. Pats Jėzus ses. Faustinai priminė, kad Jo gailestingumas žmogui kelia savus reikalavimus – be veiklios artimo meilės nedaug tepadės net pats stipriausias tikėjimas. Todėl Jis primygtinai ragino Faustiną melstis už nusidėjėlius. „Šaukis mano gailestingumo nusidėjėliams, aš trokštu juos išgelbėti. Kai tu atgailaudama ir tikėdama kalbėsi šią maldą už nusidėjėlį, aš jam suteiksiu atsivertimo malonę“. Štai toji malda: „O Kraujau ir Vandenie, kurs ištryškai iš Jėzaus Širdies kaip gailestingumo mums versmė, pasitikiu Tavimi“.

Vilniuje ses. Faustina sutiko keletą kartų regėjimuose matytą seserų nuodėmklausį kun. Mykolą Sopočką. Šis universiteto teologijos profesorius tapo jos dvasios tėvu ir padėjo imtis patikėtos misijos – skelbti Viešpaties gailestingumą. „Tai mano ištikimas tarnas, jis tau padės vykdyti mano valią žemėje“, – drąsino Faustiną Jėzus. Kun. M. Sopočka paragino ses. Faustiną rašyti dienoraštį, geriausiai atskleidžiantį, kokią žinią Viešpats nori perduoti žmonėms.

Iš Aušros Vartų paveikslas pateko į šv. Mykolo bažnyčią, o šeštajame dešimtmetyje atsidūrė Baltarusijoje, netoli Gardino esančioje Naujosios Rūdos bažnytėlėje.

Kai vietos valdžia šią bažnyčią uždarė, išgabeno visą jos inventorių, paveikslas per stebuklą liko nepaliestas. Apleistoje šventovėje kabėti ilgus metus paveikslui buvo nesaugu, todėl 1986 metais kunigai slapčia Dievo Gailestingumo atvaizdą pargabeno į Vilnių Domininkonų gatvę ir patikėjo saugoti lenkiškai Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčiai. Joje tuo metu vyko remontas, todėl šoniniame altoriuje atsiradęs naujas paveikslas nesukėlė valdžios įtarimų.

2004 metais nutarta paveikslą perkelti į toje pačioje gatvėje šalimais (per kelis namus) esančią Dievo gailestingusmo (buvusią švč.Trejybės) bažnytėlę. Pasak kardinolo A.J.Bačkio, buvusi Švenčiausiosios Trejybės bažnytėlė skiriama būtent šiam istoriniam paveikslui pagerbti. Savo sprendimą perkelti paveikslą kardinolas aiškino nenoru, kad paveikslas liktų apribotas vienos parapijos bendruomenės, „bet turėtų atskirą vietą, į kurią galėtų ateiti pasimelsti visų tautų tikintieji“. Šiam kardinolo sprendimui neprieštaravo tuometinis popiežius Jonas Paulius II.

2004 m. antrojo Velykų sekmadienio popietę Vilniaus senamiestyje iškilmingai konsekruota Dieviškojo gailestingumo šventovė - buvusi Švenčiausiosios Trejybės bažnytėlė. Restauruotą ir žolynais papuoštą Dieviškojo gailestingumo šventovę atšventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Iškilmių proga pilnutėlėje bažnyčioje kardinolas pasakė pamokslą lietuvių ir lenkų kalbomis, pabrėždamas Dieviškojo gailestingumo prasmę naikinant skirtumus tarp tautų ir tikėjimų. Bažnyčios atšventinimo iškilmėse dalyvavo ir vyskupas Juozapas Tunaitis.

  
Dievo gailestingumo bažnytėlė 2007 m. vsasrą.
Foto: Jolanta Klietkutė