|
© Aloyzas Stonkus. Sugrįžimai (prisiminimai).
Vilnius: Gairės 2008, p. 73-95
Aloyzas Stonkus 1946-1949 m. dirbo Pakutuvėnų bažnyčios zakristijonu Zakristijonauju
Prelatas Povilas Pukys, prieš pat karą baigė statyti didingą bažnyčią Plungėje, vokiečių okupacijos metais ėmėsi už savo pinigus statyti bažnytėlę Pakutuvėnų kaimo žmonėms. Statybos darbais rūpinosi kunigas Vladas Šlevas, o bažnytėlę keturiasdešimt trečiaisiais statyti baigė mano jau minėtas Juozas Olšauskas ją pašventino Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Apie tą bažnytėlę rašau todėl, kad buvau paskirtas jon zakristijonauti. Tai, beje, buvo jau pokario metais. Man tada buvo penkiolika metų. Aš nuo mažens buvau bažnyčios žmogus. Kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią. Kai tik įstengiau pasiekti altorių, pradėjau patarnauti mišioms. To nesudėtingo darbo mokė mane ilgametis Plungės bažnyčios zakristijonas Juozapas Monstvilas, kurio ūkis buvo netoli mūsų kitoje Babrungo pusėje. Beje, Juozapas Monstvilas profesorės Jadvygos Monstvilaitės tėvas.
Pakutuvėnų bažnytėlę Povilas Pukys pavadino paminklu 1941 metų tremtiniams, parapija pradėjo garsėti švento Antano atlaidais, bet štai suimtas jos klebonas Juozas Olšauskas, nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Vėl viską reikėjo pradėti iš naujo. Klebonu buvo paskirtas Kruopių bažnyčios kunigas Jonas Daunoras, o prelatas Povilas Pukys pasiūlė man būti zakristijonu. Buvau ne tiktai Pakutuvėnų bažnyčios zakristijonas, bet klebonijos ūkvedys, nes klebonija turėjo šešis hektarus žemės, dvi karves, arklį ir daug visokiausių naminių paukščių. Visa tai bažnyčiai dovanojo ūkininkė Justina Stopaitė, ant kurios dovanotos žemės išaugo ir pati bažnytėlė. Justina Stopaitė dovanojo bažnyčiai ir dviejų galų gyvenamąjį namą, kurio du kambarius pasiliko sau pati fundatorė, o keturis atidavė klebonijai. Klebonijai priklausė ir ūkiniai pastatai lauko virtuvė, paukštidė, svirnas grūdams, mėsai ir pakinktams laikyti ir dvi kamaros, kuriose miegodavo samdiniai, senas tvartas, kuriame laisvai galėjo sutilpti apie dvidešimt galvijų. Į tokį ūkį atėjau aš penkiolikos metų zakristijonas. Klebonijos artimiausias kaimynas Stanislovas Grigalauskas davė arklį su didžiuliu vežimu perkraustyti į Pakutuvėnus kleboną. Kartu su juo iš Kruopių atvažiavo ir vargonininkas Antanas Jablonskis su žmonele. Juos po savo stogu priglaudė Stanislovas Grigalauskas. Aš apsigyvenau svirne kamaroje. Kambarys buvo be langų. Taigi tamsus. Durų kampe žiojėjo specialiai išpjauta skylė katinui įlįsti, bet pro ją galėjo landžioti ir žiurkės. Grindyse ir duryse didžiuliai plyšiai, pro kuriuos galėjai kaišioti pirštus. Svirnas stovėjo ne ant pamatų, o ant palaidų akmenų. Tarp jų vaikštinėjo skersvėjai, o žiemą sniegas. Vasarą buvo gerai vėsoka, o žiemą net patalai prie burnos prišaldavo, o jei už durų siautėjo pūga į kambarį pripustydavo sniego. Aš jį kas rytą sušluoju ir išnešu lauk. Man jis visai nereikalingas. Tokia buvo mano, kaipo zakristijono, buveinė, tokia buvo mano, kaip zakristijono, pilkoji kasdienybė. Ji atsirado vėliau, o dabar reikėjo sutvarkyti bažnyčią, kad būtų galima joje laikyti pamaldas. Altorius atsivežėme iš senosios Plungės bažnyčios naujajai jie netiko, užtat tiko Pakutuvėnams. Vienas zakristijonas nieko nepadarys reikėjo pagalbininkų, ir jų, žinoma, atsirado. Kaimas laukė bažnyčios, nes iki Plungės iš Pakutuvėnų gana solidus kelio galas. Daug padėjo ūkininkai Grigalauskai. Jų buvo trys, ir kiekvienas turėjo savo pravardę. Vienas Grigalauskas buvo voverinis, antras pievinis, o trečiasis tiesiog Stanislovas. Kad Stanislovas, tai aišku, kodėl šitokiu vardu buvo tėvų pakrikštytas, bet kodėl pievinis ir kodėl voverinis ilgai nesusigaudžiau, bet pats nutuokiau voverinis todėl, kad giraitėje prie jo ūkio buvo daugybė voverių, o pievinis nes turėjo daug pievų. Mano pagalbininkais buvo stambūs ūkininkai. Tarp jų Rupeika, Stropus, Valužiai, našlė Stropienė. Šią dorą moterį labai gerbė mano klebonas po mišių, prisimenu, ji būdavo pakviečiama į kleboniją pietų, o per kalėdonę ji surengdavo mums, kalėdotojams, pabaigtuvių vakarienę. Rusai juos išvežė į Sibirą, nors prieš valdžią jie nėjo tik turėjo daug žemės, palaikė bažnyčią, o tokie bolševikams buvo it krislas akyse. Tokių Lietuvoje turėjo nebūti. Jie nepritapo prie ubagų luomo. Bažnyčia buvo pavadinta šventojo Antano vardu. Taigi globojo ją šventasis Antanas. Taigi birželio tryliktą Pakutuvėnuose būdavo gražūs atlaidai. Susirinkdavo į bažnytėlę ne tiktai vietiniai parapijonys, bet suvažiuodavo labai daug tikinčiųjų ir kunigų iš kitų parapijų. Vieni melstis, kiti susitikti su giminėmis, pažįstamais, draugais. Atlaidams iš anksto ruošdavomės moterėlės pina vainikus, šeimininkės kerta galvas žąsims ar vištoms, kepa pyragus ir sausainiukus, aš aplink bažnyčią pjaunu suvešėjusią žolę. Vienam per atlaidus buvo sunku suktis į pagalbą pasikviesdavau iš Plungės savo mokytoją Julių Ramanauską ir kitus kolegas iš kaimyninių parapijų jie atvažiuodavo į atlaidus kartu su savo klebonais. Mišias laikydavo visi kunigai prie atskirų altorių. Kaimo vaikai patarnaudavo mišioms. Entuziastų netrūkdavo kiekvienas kunigas patarnautojui plačiai atverdavo savo piniginę. Buvo garbės reikalas kuo daugiau klapčiukui duoti pinigų prie tokio kunigo daugiau verždavos patarnautojų. Po atlaidų ir visų apeigų šeimininkės klebonijoje paruošdavo gardžius pietus. Mes su šeimininkėmis valgydavome virtuvėje, o klebonas su svečiais, aišku, svetainėje. Su mumis valgydavo ir į svečius atvykusių klebonų vežikai ir zakristijonai. Tokia buvo tvarka nekišk nosies į viršaičio bliūdą. Klebonijoje dirbo dvi šeimininkės vyriausioji buvo Uršulė, aukštaitė nuo Utenos, o kita vietinė, vardu Zosė. Ji dirbo visus ūkio darbus melžė karves, sėjo pasodą, ravėjo daržus, padėjo nuiminėti derlių, lesino paukščius, šėrė kiaules. Žodžiu, buvo darbininkė. Pagrindinės klebono pajamos buvo iš krikštynų, vestuvių, laidotuvių ir kalėdojimų. Kiekvienos parapijos klebonas, o didelėse parapijose ir jo padėjėjai, taigi vikarai, prieš Kalėdas turėjo aplankyti ir pašventinti kiekvieną parapijos sodybą ir jos gyventojus. Išvažiuodavome kalėdoti dviem vežimais. Juos atsiųsdavo iš to kaimo, kurį buvo numatyta aplankyti. Viename vežime paprastai sėdėdavo klebonas, antrame vargonininkas ir zakristijonas. Kalėdojimo diena kaime būdavo šventė. Visi apsišluodavo trobas, beržine vanta ištrindavo grindis, susitvarkydavo kambarius ir svečius įsileisdavo į vidų ne per virtuvę, o iš lauko per prieangį tiesiai į gerąjį kambarį, kaip žemaičiai vadindavo svetainę. Įėję į kambarį, sugiedodavome šventą Kalėdų giesmę Sveikas, Kristau, gimusis. Klebonas pradeda, prie jo prisijungia vargonininkas, o jei balsą turi, tai ir zakristijonas. Kunigas pašlakstydavo švęstu vandeniu kambarį ir jo gyventojus, palaimindavo juos, suklaupusius. Vaikai paprastai bijodavo, kad kunigas nepaklaustų poterių moka ar ne? Kunigai vaikams duodavo šventus paveiksliukus. Tai pirma kalėdojimo dalis. Antroji dalis ūkinė. Šeimininkai jau iš anksto būdavo paruošę dovanas visiems trims bažnyčios tarnams klebonui, vargonininkui ir zakristijonui. Kiekvienam atskirai pagal rangą. Aišku, kunigui duodavo daugiausia, o mudviem su vargonininku mažiau. Ką duodavo? Ką turėdavo. Dažniausiai grūdų, vilnų, siūlų, paukščių, svogūnų, o kas turėjo ir pinigų. Man, pačiam jauniausiam, mergaitės dar padovanodavo pirštines ar kojines, o kartais ir tas, ir anas. Ir kojines, ir pirštines paprastai būdavo numezgusios pačios. Pirštines dažniausiai pirštuotas ne kumštines, taigi išeigines, išmargintas tautiškais raštais, jomis galėdavai pasididžiuoti prieš kitus bendraamžius. Kiek per dieną surinkdavome tų žemiškųjų gėrybių, be kurių ir klebonas negali gyventi? Įvairiai. Per visą kalėdojimą vienais metais esu surinkęs vos ne keturias tonas grūdų, apie 10 kg vilnų ir svogūnų, gavęs ne vieną porą pirštinių ir kojinių. Taigi nei sėji, nei pjauni, o kuli iš peties kaip geriausias ūkininkas. Visą tą turtą nuveždavau mamai, o pinigus dėjausi į spintelę juodai dienai ar būsimam gyvenimui. Vakarop pas turtingesnį ūkininką būdavo paruošti iškilmingi pietūs, kurie paprastai užsitęsdavo iki vėlumos. Kalbos prie stalo būdavo labai žemiškos ir opios apie tai, kas labiausiai skauda šeimininkui. Grįždavome namo vėlai vakare. Aš per kalėdojimus buvau atsakingas ir už klebono dovanas. Daug bėdų turėdavau su paukščiais, nes beveik kiekviena šeimininkė dovanodavo klebonui arba gaidį, arba vištą, o neretai žąsį ar antį. Gyvus paukščius Paprastai sukišdavau į maišus, o kai viename maiše susirenka daug, tai pritrūksta oro, ir jie ima dvėsti. Sykį, radęs pusę maišo dvėselienų, išmečiau lauk negi veši klebono gaspadinei pastipusią vištą ar padvėsusį gaidį, nors ir labai gražų dar gausi per sprandą, kad išsaugojai... Po kalėdojimų paukštidėje prisirinkdavo keli šimtai visokiausių paukščių žąsų, ančių, vištų, gaidžių ir net kalakutų. Negi tokią galybę maitinsi per žiemą? Kapodavom tiems nabagams galvas, šeimininkės juos marinuodavo, sūdydavo, o mes išsūdytus rūkydavome. Buvo didelis skanumėlis rūkyta paukštiena. Taigi maitinomės gerai, tik žiemą miegoti skylėtoje it rėtis kamaroje buvo šalta. Baisiausi man buvo du momentai kaip greičiau pašauti po šaltais patalais ir kaip rytą iš po jų išlįsti, kai matai kampe sniego kupetas, o toje vietoje apie patalus, kur naktį buvo prisiglaudusi burna, kūpso šalto ledo kauburėlis. Bet viską atpirkdavo malonūs darbeliai. Zakristijonas turėjo ne tiktai žvakeles bažnyčioje degioti, bet ir visai parapijai prikepti paplotėlių, taigi kalėdaičių, ir išnešioti juos po sodybas. Darbas buvo nelengvas. Kepdavau ant plytos po vieną. Kartais pridegdavo. Tokius tekdavo išmesti lauk, nes koks gi šventasis, jei prisvilęs. Sveikuosius kiekvieną atskirai apkarpydavau ir paduodavau klebonui pašventinti. Tada jau buvo galima leistis į malonią kelionę po parapiją. Buvau jaunas, eiklus, tad kelionė vienas malonumas. Po rytinių mišių užsidedu kuprinę su kalėdaičiais ir žingsniuoju po kaimus. Žmonės maloniai priimdavo, pašnekindavo, teiraudavos paskutinių naujienų, pavaišindavo ir, kas be ko, dar duodavo pinigėlių. Kas daugiau, kas mažiau. Ne tas svarbu. Svarbu iš arčiau susipažinti su parapijiečiais, kokie jie žmonės, kuo jie domisi, kas jiems rūpi, kas jiems skauda ir kas teikia malonumą. Įdomu buvo bendrauti su jaunais žmonėmis, kurių vis daugiau ir daugiau tais sunkiais metais ateidavo į bažnyčią žinia, pokaris, naktimis žiauriai šaudėsi, degė namai ir atskiros sodybos, jaunimas ieškojo teisybės, savojo kelio tuose sudėtinguose gyvenimo vingiuose vieni ėjo į miškus, kiti į stribus, taigi sluoksniavosi. Norėjosi, kad neitų niekur, dirbtų žemę ir lyg niekur nieko ramiau sau gyventų. Bet kokia galėjo būti ramybė, jei aplinkui šaudėsi nori nenori, o imi glaustis ar prie vienų, ar kitų, katrie tau atrodė stipresni. Taigi laikai. Apie juos užeidavo kalba kiekvienoje troboje. Pagrindinis kaimo žmogaus galvosopis kada ateis amerikonai, kada paskelbs karą rusams, kada Klaipėdoje ar Šventojoje išsilaipins anglai su prancūzais ir Abisinijos negrais. Bažnyčią gyveno tokį pat gyvenimą, kaip ir anuometis kaimas. Ji buvo kaimo bažnyčia. Vasarą po sekmadienio pamaldų prie Minijos, į gražų josios slėnį, ateidavo vietos muzikantai ir imdavo tampyti armonikas. Išgirdęs muziką čia tuntais patraukdavo jaunimėlis, ir prasidėdavo visokie žaidimai ir šokiai. Tai buvo vienintelė vieta Pakutuvėnuose, kur jaunimas galėjo susitikti, gražiai pabendrauti, susipažinti. Tuose šokiuose prie Minijos būdavo labai linksma. Apie jokias muštynes niekas nežinojo. Jaunimas mokėjo gražiai linksmintis. To buvo išmokę iš tėvų. Vėliau, daug vėliau, išgirdę muziką, iš miškų išlįsdavo partizanai. Jie paprastai pasirodydavo šokiams baigiantis, ir imdavo daryti savo tvarką pirmai pažinčiai paleidžia į orą kelias automato serijas, paskui sutrenkia vieną kitą polkutę ar pasiutpolkę, atsirenka iš šokančiųjų būrio kai kuriuos jaunuolius, ir juos išsiveda. Daugiau jų nebematydavau nei šokiuose, nei bažnyčioje, nei kur kitur. Vienus rasdavo nušautus pamiškėje, kiti išnykdavo be žymės nebuvo ko ir laidoti. Žinia apie išsivestuosius iš šokių, žinoma, pasiekė stribus ir apskritai valdžią į šokius pradėjo ateidinėti stribai. Slėnyje prie Minijos darėsi neramu ir nesaugu. O gyventi reikėjo. Jaunimui reikėjo duonos, dainų ir Pažinčių. Toks gyvenimas, ir jis nebus kitoks. Ir nebuvo. Kiekvienas dirbom savo darbą, ir laimėjo tas, kuris buvo protingesnis ir išmintingesnis. Prieš Grabnyčines parapijiečiai sunešė į zakristiją mažiausiai kokį šimtą kilogramų vaško prašė padaryti iš jo žvakių. Jų reikėjo laidotuvėms, o jų smarkiai padaugėjo kas mirdavo sava mirtimi, taigi ligai užpuolus ar iš senatvės, kas būdavo naktį nušautas. Tai daugiausia naujakuriai. Juos šaudė ištisomis šeimomis. O aš liejau žvakes. Žmonėms ir bažnyčiai. Žvakių liejimas sudėtingas ir nespėrus darbas. Sudedi vašką į didelį puodą, jį kaitini, kol vaškas suskystėja. Iš lininių siūlų pagal pasidarai knatus. Juos sukabinu ant specialaus metalinio žiedo su kabliukais. Tarp knatų turi būti atitinkamas atstumas. Paskui nukeli puodą su verdančiu vašku, po žiedu padedi indą, tada puodeliu iš puodynės semi karštą vašką ir, sukdamas žiedą, pili ant knatų. Ausdamas vaškas kimba prie knato, kol pasidaro norimo storio žvakė. Viršuje žvakė paprastai pasidaro plonesnė, nes karštesnis vaškas greičiau nuteka į apačią. Tada žvakes apipjaustai, blogas vėl perlydai. Taip išliedavau šimtus žvakių ir išdalindavau žmonėms. Už darbą žmonės atsidėkodavo. Taigi buvau darbštus ir veiklus zakristijonas ne tiktai degiojau bažnytėlėje žvakes. Keturiasdešimt septintaisiais Kartenoje man išdavė pirmąjį pasą. Toj vietoj, kur įrašydavo užsiėmimą, buvo du žodžiai kulto tarnas. Kad zakristijonas nerašė. Rašė kulto tarnas.
Surikau: Kas? Naktimis į mano kamarą paprastai niekas nelindo visus kitos dienos darbus aptardavome pas šeimininkes virtuvėje. Savi, atsakė. Atsklendžiu skląstį, durys atsidarė, ir į kamarą įžengia rusiška palapinsiauste apsisiautęs vyras. Jo rankoje automatas. Kas? Pamaniau stribas. Ko tam ponui ar draugui prireikė varganoje zakristijono buveinėje? Toks buvo antras klausimas, kurio neištariau. Kamaroje buvo tamsu, lempos neturėjau tik vaškine žvakę. Nekviestasis svečias durų neuždarė kieme šmėžavo daugiau ginkluotų siluetų. Aš nejuokais išsigandau. Čia dabar kas? Svečias mane nuramino ir atsisėdo šalia ant lovos. Nepažįsti? Nepažįstu. Stasio Lužio neprisimeni? Dievuliau mano brangus, kur neprisiminsi! Dažnai pagalvodavau, kaip tam nabagui baigėsi nušovė jį tą ankstyvą rytą prie Minijos, ar ne? Pasirodo, gyvas ir sveikas. Užsidegiau vaškinę žvakę, taigi savo lietą grabnyčinę lyg prie numirėlio. Paskui sugraibiau po lova butelį naminukės ir atkimšau išgėrėme susitikimo proga po stiklinaitę ir užkandome obuoliais kitokios užkandos kamaroje neturėjau. Žodis po žodžio Stasys papasakojo, kas nutiko tą ankstyvą rytą prie Minijos. Jį, vienmarškinį, rusų kareiviai nusivarė už tvarto ir metė ant galvos palapinsiaustę užmes ir suriš tarsi maišą, taigi supakuos kad nepabėgtų. Jis pamanė - užmes ir sušaudys vietoje. Kaip daug ką buvo šitaip sušaudę. Tik todėl kareiviai jį apstoję kietu žiedu, nepalikdami nė mažiausio tarpelio. Laukt, kol tave nudės, ar bandyt pasprukti? Bet kaip ištrūkti iš tokio žiedo? O karininkas tarsi žaidžia su juo. Lyg mėgautųsi savo jėga ir pranašumu. Taigi meta ant jo palapinsiaustę, o jis ją sviedžia atgalios nesiduoda supakuojamas. Taip keletą kartų. Karininkas įsiunta. Jo rankoje pistoletas. Jis žingsnis po žingsnio grėsmingai eina į jį. Vienoje rankoje palapinsiaustę, kitoje pistoletas. Dabar jau tikrai šaus, pamanė, ir nieko nelaukdamas trenkė per pistoletą, o pats pro kareivių tarpą į daržinę. O daržinė už kokių penkių metrų. Niurkt pro atlapas duris ir jau viduje. Kai kareiviai atsipeikėjo, šauti jau negalėjo aplinkui buvo savi. Jie pasileido iš paskos į daržinę, pildami iš automatų, o jis iš daržinaitės pro durikes nėrė į tvartą, o iš jo pasileido į laukus. Kareiviai sutriko. Jie pamatė, kaip iš tvarto išbėgo žmogus, betgi jųjų suimtasis įlėkė į daržinę, o ne į tvartą. Pagalvojo kažkoks kitas kaimietis, išsigandęs šaudymo, skuodžia laukais. Ir visi sukurnėjo į daržinę paskui Stasį. O to ir pėdos daržinėje jau buvo ataušusios jis, pro šonines dureles iš daržinės nėręs į tvartą, jau skuodė per kiemą į Minijos lankas. Kol kareiviai susigaudę, kas įvyko, Stasys jau buvo toli. Buvo ankstyvas apyaušris, nuo Minijos kilo rūkas. Stasys bėgo ir krito, bėgo ir krito, o kareiviai be paliovos šaudė į jį. Kulkos švilpė pro ausis. Slėnis, kuriuo jis bėgo, buvo žemėjantis į Minijos pusę, o iki upės dar buvo apie pusė kilometro. Bet upę jis laimingai pasiekė. Anoje upės pusėje jį pasitiko grupė partizanų. Stasys laimingai perbrido Miniją, o kareiviai nežinojo vietovės, svarbiausia kurioje vietoje Minija perbrendama. Tad aklai puolė į vandenį it akis išdegę, o ten vandens virš kaklo, o nuo aukšto kranto į juos tratina kulkosvaidis. Jis darė, ką norėjo ir kaip norėjo. Daug kareivių žuvo nuo jo kulkų, kito kranto nepasiekę, ir jų lavonai plaukė Minija žemyn. Kulkos neaplenkė ir Stasio anot jo, buvęs sušaudytas kaip rėtis. Šešiolikoje vietų kulkos mane kliudė, sakėsi. Bet va gyvas. O jų visą mašiną negyvų išvežė į Plungę. Pakutuvėnų krašte tais laikais partizanų buvo devynios galybės, nes aplinkui vien miškai ir miškai, vietomis neįžengiami pelkynai. Tad slapstytis buvo kur. Stasiui Lūžiui partizanai vietoje aprišo žaizdeles, o paskui jis buvo gerų chirurgų operuotas gydėsi apie tris mėnesius. Ir ligoninėje, ir pas gerus žmones. Po gero pusmečio jis tapo partizanų grupės vadu ir daug bėdų pridarė vietiniams partiniams ir tarybiniams darbuotojams. Stasys Lužys valdė tuos kraštus iki pat penkiasdešimt Pirmųjų metų. Gal ką ir nekaltą nušovė ar padegė. Nežinau. Man jis buvo ankstyvos jaunystės draugas, sutiktas gyvenimo kelyje. Jis šventai tikėjo, kad amerikonas išvaduos Lietuvą ir ji grįš į savo kelią. Bet joks amerikonas Lietuvos neskubėjo vaduoti ir niekada nevaduos Amerika turi savo interesus ir tik juos gina. Todėl mudu vėsioje mano kamaroje tyliai gėrėme naminę ir kalbėjomės apie gyvenimą, kuris buvo ir kuris gal bus, o gal ir nebus. Stasys sakė, kad bus, užsidegęs tvirtino, kad negali būti, kad nebūtų. Ir it kačiuką glostė automato buožę. Jis tikėjo ateitimi. Savo ir automato. Bet ateities jiedu abudu nebeturėjo. Jis jau buvo paženklintas mirties ženklu. Atsisveikindami apsikabinome kaip broliai. Stasys išėjo į savo mišką, o aš toliau dirbau savo darbą degiojau bažnyčioje žvakeles ir tvarkiau klebonijos ūkį. Ir šen, ir ten nebuvo lengva. Ypač sunku būdavo prieš šv. Velykas daug visokiausių apeigų, įvairiausių šventinimų vandens, ugnies, ir vieno, ir kito parapijiečiai turėdavo parsinešti į namus, kad visus metus po jų stogu būtų šventoji ugnelė. Visos maldos buvo lotynų kalba. Kunigas skaito iš knygos, o aš turiu jam atsakinėti atmintinai. Irgi lotyniškai. Vakarais šventųjų knygų žodžius išmokdavau, o rytą, žiūrėk, jau ir pamiršęs. Tad kalu iš naujo. Kartais net nežinodamas, ką tie nepaprasti žodžiai reiškia. Lotynų kalba man buvo Dievo kalba.
Bažnyčios tada mokėjo valstybei labai didelius mokesčius. Už ką nežinau. Bažnyčioje darydavome specialias rinkliavas pasakydavome žmonėms iš anksto, kad tokį ir tokį sekmadienį bus renkami pinigai bažnyčiai išlaikyti. Žmonės pinigų tam negailėjo, nes bažnyčia buvo vienintelė jų paguoda valdžia jie nepasitikėjo, nes ji, anot jų pačių, buvo jau ne iš Dievo, o iš paties velnio. Surinktus pinigus reikėjo nuvežti į Kretingos banką. Autobusų tada nebuvo, lengvųjų automobilių irgi, retas kuris turėjo dviratį. Tarp tokių buvau ir aš Pakutuvėnų zakristijonas. Važiuoti su pinigais į Kretingą buvo pavesta man negi važiuos klebonas? Tad anksti rytą pasibalnodavau klebonijos žirgą, pinigus sudėliodavau apie kojų blauzdas, ant jų užsitraukdavau apatines kelnes, o tik ant jų viršutines ir išjodavau į ilgą kelią. Nuo Pakutuvėnų iki Kretingos buvo apie keturiasdešimt kilometrų. Svarbiausia būdavo laimingai prajoti pelkėtas Dyburių pievas, o paskui panašias pelkėtas Ilgąsias pievas už Kartenos. Manęs klausdavo, ar nebijau vienas leistis į tokią tolimą kelionę su tokiais dideliais pinigais ant blauzdų- Visada atsakydavau, kad nebijau, nors kartais drebėdavau iš baimės kaip epušės lapas. Juk man tada buvo tik šešiolika metų. Išjodavau trečią ketvirtą valandą ryte, kai kaimuose ir pamiškėse virte virdavo audringas to meto politinis ir ūkinis gyvenimas. Ne vienam tokiu vėlyvu, o gal ankstyvu metu miškiniai yra pastoję kelią ir nukelnėję. Man šitaip nėra atsitikę. Kretingos banke atsidurdavau prieš pat darbo pradžią ir stodavau į eilę. Laukti reikėdavo ilgai, nes eilutė judėjo į priekį labai sunkiai. Mokesčius mokėjo ne tiktai bažnyčios, bet ir ūkininkai. Jų mokesčiai irgi buvo dideli. Kai kurių ir už didelius didesni. Tai tų, kurie buvo numatyti išbuožinti. Tie mokesčiai ir vadinosi buožiniais siekė iki trisdešimties ir daugiau tūkstančių rublių. Kai nebeturi iš ko mokėti, tokio ūkininko turtą aprašo už skolas valstybei ir ūkininko šeimą su visais vaikais išvaro iš ūkio, o išvarytą dažniausiai išveža į Sibirą kaip liaudies priešą, kuris negerbia valstybės net nemoka jai mokesčių. Todėl išbuožintieji paprastai bėgdavo į Kaliningradą arba Rygą ir ten įsitvirtindavo. Prisimenu nelabai turtingą ūkininką Meškauską, kursai gyveno Pakutuvėnuose prie pat Minijos. Tarpukario metais jis materialiai šelpė pogrindinę komunistų partiją, o keturiasdešimt septintaisiais buvo išvežtas į Sibirą. Jo kažkodėl niekas negailėjo. Taip jam ir reikia, sakė. Bet tai buvo daug vėliau, o aš tuo tarpu stovėjau banke prie kasos, laukdamas, kada galėsiu sumokėti valstybei bažnytinius mokesčius. Atidavęs pinigus vėlų vakarą grįždavau namo. Šitaip kiekvieną ketvirtį. Bažnytiniai mokesčiai kas metai didėjo. Valdžia be jokio gailesčio ir sąžinės graužimo tuštino tikinčiųjų kišenes. Tokia buvo politika. O juk turėjome mokėti kitokius mokesčius už žemę, už gyvulius, už sodo medelius. Be to, valstybei reikėjo atiduoti natūra grūdų, pieno, kiaušinių pyliavas. Kas nebeturi ko duoti, tą teisė. Pirmą sykį tokiam nabagui uždėdavo piniginę baudą, o jei ir po to jis nepraturtėjo paprasčiausiai sodino į kalėjimą arba be teismo trėmė į Sibirą. Toks buvo gyvenimas, kurį aš tada gyvenau. Šitaip į Lietuvą ėjo socializmas. Geri buvo tik naujakuriai ir tie, kurie pritarė tokiam socializmui. Taigi savi. Lietuva buvo perskelta pusiau į savų ir nesavų Lietuvą. Gal pirmą kartą. Paskui tų kartų buvo daugiau. Iki pat šiol ji šitaip skaldoma. Į savų ir nesavų Lietuvą. Bet grįžkime į anuos metus, kai man buvo penkiolika. Mano surinktas vilnas mama suverpė, nudažė ir išaudė apie trisdešimt metrų vilnonio žalsvo audinio. Iš jo aš pasisiuvau du kostiumus, dvejas galifė kelnes į aulinius, kuriuos man pasiuvo kaimo batsiuvys, aptraukiau tuo mamos išaustu mileliu senus kailiniukus, ir jie atrodė kaip nauji. O už pinigus, kuriuos dėjau į spintelę, nusipirkau dviratį žinoma, ne naują, vokišką, jau mačiusį karą, taigi palamdytą karo keliuose. Taigi ko aš ne kavalierius. Taigi išaugo į vyrus Stonkaus vaikas. Vieną rytą sėdau ant dviračio ir iš Pakutuvėnų išvažiavau į Prūsalius. Ties Stončiaus sodyba išlindau iš miško ir pamačiau, kad keliu traukia virtinė vežimų, o juose ir senutės, ir senukai, ir visai mažutėliai vaikeliai, ir pečiuiti vyrai. Čia dabar kas? Traukia į Lietuvą čigonai? Bet vežimai visai ne čigoniški. Ir staiga supratau Lietuvą veža į Sibirą! Staigiai apsisukau vietoje ir minu atgal į jokius Prūsalius man jau nebereikia skrendu į savo Pakutuvėnus. Bet stribai pamatė mane ir nusprendė, kad aš esu arba miškinis, arba pabėgęs iš Sibiro tremtinys. Pasivijo, trinktelėjo šautuvo buože per kuprą, užmetė kelis kartus kumščiu per sprandą, taigi prilupo, atėmė dviratį ir įmetė į vežimą lyg pelų maišą. Pasakiau, kas esu, kad važiuoju iš Pakutuvėnų į Prūsalius, kur gyvena mano mama.
Taip besišaudydami žodžiais privažiavome mano Prūselius. Taigi dardame per kaimą. Žmonės pažino mane. radėjo prašyti stribų, kad paleistų, nes aš ne koks nors bandiūga ar patilčių plėšikas, kurį reiktų į Sibirą vežti, o mažažemės našlės Stonkienės vaikas. Kažkas pasakė mamai, kad jos Aloyzą veža į Sibirą. Ji išbėgo iš trobos ir atsiklaupė ant vieškelio vos nebučiuoja stribams kojų. Tie lyg nepažįsta mamos ir manęs, nors yra mūsų kaimynai. Bet jie jau ne kaimynai jie jau valdžia. Jie turi rodyti savo jėgą. O mama klūpo vidur vieškelio ir šluostosi delnu ašaras. Pagaliau stribai susisarmatijo, ištraukė mane iš vežimo, spyrė kerziniu batu į užpakalį ir suriko: Kad daugiau nebėgtum! O tai ne tik į Sibirą išvešim, bet ir į kalėjimą pasodinsim... Tokie galingi jie buvo kaip ir tie ūkininkaičiai, kurie Prūsalių kalnelyje šaudė Plungės žydus. Lietuvis moka būti galingas. Taigi vos neatsidūriau Sibire. Kas tada Pakutuvėnų bažnytėlėje būtų degiojęs žvakeles. Bet ir aš jas degiojau neilgai. Keturiasdešimt aštuntaisiais, nebeįstengus sumokėti bažnytinių mokesčių, bažnytėlę uždarė, ir visi išskirstėme kas kur. |
|||||
