Jolanta Klietkutė

| Ikonos |

| Nuotraukos |

| Straipsniai |

| Rankdarbiai |

© Jolanta Klietkutė, 1994 m.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia
(Sėlių g. 14, Vilnius)

"1907 m. Vilniaus miesto savivaldybė bažnyčios statymui paskiria sklypą. 1911 m., vadovaujant tuometiniam Vilniaus šv. Rapolo parapijos klebonui kun. Jonui Adamowiez, pradėti statybos darbai. Bažnyčia Romos kryžiaus pavidalo, 50 m. ilgio, 32 m. pločio ir 23 m. aukščio. Iki 1914 m. buvo pastatytos plytų bažnyčios sienos ir bokštai sulig sienų aukščio. Bažnyčios stogas buvo padengtas skarda, o nebaigti bokštai - lentomis. Dėl pirmojo pasaulinio karo tolimesni statybos darbai buvo nutraukti.

1923 m. prie šios bažnyčios buvo įkurta savistovi parapija (erekcijos dekretas 1924.1.12 d. Nr.108). Parapijai priklauso Vilniaus miesto Žvėryno rajonas ir kaimai Šilėnų bei Sudervės link. Kai kurių kaimų nuotolis siekia 10 klm.

Pirmuoju šios parapijos klebonu buvo paskirtas kun. Anicetas Butkiewicz, klebonavęs čia iki 1935 m. Jo klebonavimo metu buvo išmūryti bažnyčios lubų skliautai, ištinkuotas ir išbaltintas bažnyčios vidus, įstatyti visi langai ir durys, sudėtos provizorinės bažnyčios grindys, padaryta sakykla, įsteigtos parapijinės kapinės, padirbdintas didysis ir keturi šoniniai altoriai, pastatyta nedidelė klebonija ir prie bažnyčios parapijinis liaudies namas.

Po kunigo Butkevičiaus laikinai parapiją administravo kun. Bachurzevvski. 1936 m. šios parapijos klebonu paskiriamas kun. Leopoldas Chomski. Jis klebonavo iki 1949 m. Žymesnių darbų bažnyčioje per tuos 13 jo čia buvimo metų nebuvo padaryta.

Lietuvių kalba pamaldos šioje bažnyčioje buvo įvestas J.E. arkiv. M. Reinio įsakymu 1942 m.
Po kun. L. Chomskio laikinai administratoriaus pareito kun. Jonas Kozak. Nuo 1949 m. iki 1955 m. parapijos administratoriumi buvo kun, Justinas Saulius. Šiuo laikotarpiu bažnyčios šventorius buvo aptvartas medine tvora, išsilaikiusia iki 1966 m.

Nuo 1955 m. iki 1961 m. parapiją administravo kun.Vladas Jašukas. Šiuo metu buvo išbaltintas bažnyčios vidus, padažytas bažnyčios stogas, nupirkti seni nedideli vargonai, bet nesustatyti ir nebaigtų bažnyčios bokštų stogas padengtas skarda.

1964-1966 metais įsigyta du nauji arnotai, padaryta į bokštą geležiniai laiptai, į chorą laiptų geležiniai ramsčiai, išasfaltuota nuo gatvės į bažnyčią platus takas, pakeistas bažnyčios elektros laidų tinklas ir šventorius aptvertas nauja tvora." (išrašas iš Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvo dokumentų)

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios projektas (bažnyčios archyvo kopija)

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios istoriją pradėjau Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvo dokumentu trumpai supažindinančiu su šios bažnyčios praeitimi. Deja, kad ir kaip keista, bet nei kurijoje, nei pačioje bažnyčioje nėra išlikę jokių dokumentų ar konkrečių istorinių duomenų apie šią, nelabai seną, bažnyčią. Čia pateikta medžaga bus nelabai tiksli chronologiškai, nes daugiausiai informacijos suteikė patys parapijiečiai, kurie labai myli savo
bažnyčią ir nuoširdžiai stengėsi pagelbėti prisiminimais.

1911 m. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapija nebuvo tokia didelė gyventojų skaičiumi, kaip dabar. Tuo metu jai priklausė Vilniaus miesto dalis vadinama Saltoniškės (dabartinis Žvėryno raj.) į šiaurės vakarus nuo miesto centro, Neries pakrantėje. Pagrindinę priemiesčio dalį sudarė Studentų ir Ukmergės gatvės, taip pat Saltoniškių apylinkės su daugeliu didesnių bei mažesnių kaimų.

Saltoniškių žemė žinoma nuo XVI a. Priklausė Radvilams, kurie ją valdė iki XIX a. vidurio. Lenkijos valdymo metais čia pristatyta privačių namų. Plečiantis miestui augo ir

Fatimos Marijos koplyčia bažnyčios portalo kairėje

Nukryžiuotojo koplyčia bažnyčios portalo dešinėje

Saltoniškės - iškilo nemaža naujų namų, įkurtos stambesnės įmonės, iškilo Pedagoginio instituto pastatų grupė. Parapijos teritorijoje buvo statomi nauji mikrorajonai. Šiandien jai priklauso Karoliniškės, dalis Viršuliškių, Justiniškės, Lazdynai... Šiuo metu parapija gyventojų skaičiumi yra bene didžiausia Vilniuje. Trūkstant kunigų, ją aptarnauti nelengva. Iškilo būtinybė turėti naują bažnyčią. Viršuliškėse įsteigta nauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardo parapija. Žvėryno parapijos ribose bus statoma ir dar viena bažnyčia.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia pradėta statyti 1911 m. Jos statybą pradėjo Šv.Rapolo parapijos klebonas kun. J.Adamavičius, tačiau I pasaulinis karas darbus nutraukė. Po karo darbai vėl buvo tęsiami. 1923 m. įkurta parapija; dalis Šv.Rapolo parapijos priskirta prie Saltoniškių. 1925 m. dar nebaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Bažnyčią aptarnavo kun. A.Butkevičius. Tačiau statyba nebuvo baigta - turėjo būti pastatyti aukštesni bokštai.

Ši šviesių plytų netinkuota bažnyčia nepriklauso Vilniaus architektūriniams šedevrams. Tai yra provincinis eklektinis pastatas. Fasadą sudaro plati centrinė siena su apskritu langu - rozete ir su aklinų arkučių frizu trikampio frontone. Du šoniniai bokštai neiškyla aukščiau už frontoną. Fasadinėje sienoje yra trejos durys. Trijų navų erdvė yra aukšta. Tą įspūdį pabrėžia daugybė siaurų kaneliūrų sienose ir pilioruose. Presbiterija gerai apšviesta penkiais siaurais langais. Didysis altorius yra koplytėlės pavidalo, o jo fone matomi architektūriniai Vilniaus bažnyčių ir bokštų siluetai.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje yra nemaža pažymėtinų religinio meno bei kulto dalykų. XVIII-XIX a. paveikslai (atkeliavę čia iš šv.Jokūbo bažnyčios, kuri buvo uždaryta tarybų valdžios metais): "Švč.M.Marija su Kūdikiu", "Šv.Juozapas", "Šv.Mykolas arkangelas", "Šv.Rožė Limietė", "Marija Rožančinė", "Šv.Domininkas", "Šv.Jokūbas", "Šventasis su baltu abitu"; įdomus XIX a. metalinis-emalinis padėklas knygoms, cininės žvakidės ir kt.

Parapija buvo didelė ir 1939 m. turėjo 9652 parapijiečius. Tada jos administratorium buvo kun. Leopoldas Chomskis. Čia dirbo ir lietuvis kun. Nikodemas Vaišutis.

Parapijos ribose ir dabar gyvena įvairių tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, rusai ir kiti, išpažįstantys įvairius tikėjimus: katalikų, stačiatikių, sentikių ir kitus. Lietuviškos pamaldos bažnyčioje įvestos II pasaulinio karo metu. 1941 m. apylinkės lietuviai prašė pamaldų su lietuviškais giedojimais ir pamokslu, tačiau atsirado trukdymų. Taigi, 1942 m. gegužės mėn. įvyko lietuvių surašymas, kurio metu įregistruota 2800 lietuvių. Bažnyčios vikaru paskirtas lietuvis kun. Babilius.

1955 metų pradžioje tuometinis klebonas Konstantinas Gajauskas perdavė bažnyčios administravimą kun. Vladui Jošukui. Tų pačių metų duomenimis Svč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijai priklausė apie 6000 tikinčiųjų.

Pokario metais bažnyčia suremontuota iš vidaus. Klebonui V.Jašukui uždengus nebaigtus statyti bažnyčios bokštus ir ištinkavus bažnyčios vidų, 1956 m. ją konsekravo Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius.

Centrinė nava

Centrinis altorius

Centrinio altoriaus mensa

Procesija (matomas šv.Pranciškaus paveikslo fragmentas)

1961 spalio mėn. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonu tampa kun. Juozas Poškus, 1968 m. rugsėjo mėn. - kun. Liudvikas Povilionis, 1968 m. lapkričio mėn. - kun. Jonas Balčiūnas.

1969 m. gruodžio 31 d. čia dirbti ateina kun. Stasys Lidys - ilgametis parapijos klebonas, daugiausia triūso ir jėgų paaukojęs materialios ir dvasinės bažnyčios statybai.

Tikėdamas, kad bažnyčios aplinka turi padėti atėjusiam žmogui atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės ir padėti pasirengti susitikimui su Dievu, naujasis klebonas ėmė tvarkyti bažnyčią: perdengė stogą, įvedė vandentiekį, įrengė šildymą, kanalizaciją. Bažnyčios langų senus medinius rėmus, pakeitė naujais metaliniais. Vėl iškirsti keturi kryžminėse bažnyčios navose buvę kažkada užmūryti langai. Bažnyčios fasade išmūrytos dvi koplyčios: Fatimos Marijos ir Kristaus Kryžiaus, o šoninėse bažnyčios sienose - po vieną. Bažnyčioje buvo naujai įvesta elektros instaliacija. Įrengti garsiakalbiai, paslėpti sienose, pilioriuose po tinku, perduodantys ir stiprinantys garsą. Aukštai bažnyčios sienas puošia Svč.M.Marijos rožančiaus penkiolikos paslapčių nedidelės freskos.

Į bažnyčios langus sudėti vitražai, pagaminti pagal klebono St.Lidžio projektą ir nurodymus. Presbiterijoje penki vitražai: trys jų vaizduoja Švč.Mergelę Mariją, Viešpatį Jėzų su kryžiumi ir Šv.Juozapą su kūdikiu. Du - Sandoros skrynią ir Marijos karūną. Kryžminių navų langai vaizduoja palaimintąjį Arkivyskupą Jurgį Matulaitį - kairiojoje navoje ir Šv. Kazimierą - dešiniojoje. Vitražas virš vargonų vaizduoja Šv.Ceciliją, bažnytinės muzikos globėją.

Bažnyčioje nebuvo vargonų. Klebonas St.Lidys nupirko nedidelius elektrinius vargonus ir tuoj pradėjo ruoštis didelių vargonų statybai. Pats padarė vargonų projektą, prižiūrėjo meistrų darbą, jiems patarinėjo, ir po kurio laiko po Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios skliautais nuaidėjo pirmieji naujų, kabančių (pritvirtintų prie sienų) galingų vargonų balsai.

Taip pat klebonui suprojektavus, jam vadovaujant, prižiūrint ir patariant pradedamas statyti unikalus Lietuvoje Didysis bažnyčios altorius. Pagamintos atskiros altoriaus dalys: meniška ąžuolinė, paauksuota mensa ir toks pat tabernakulis, "Paskutinė Vakarienė" (dvylikos apaštalų figūros), Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios koplyčia ir Švč.Trejybė (skulptūros).

Labai įdomiai išreikšta "Paskutinė Vakarienė": čia nėra stalo ir Kristaus tarp apaštalų. Stalas - altoriaus mensa, o Kristus - Celebrantas. Deja, altorius liko nebaigtas, nepastatyta viršutinė dalis.

Kryžminėse navose pastatyti du ąžuoliniai liaudiško stiliaus altoriai. Padaryta nauja, daili ąžuolinė sakykla ir 120 lengvų, dailių, ąžuolinių suolų. Šie altoriai pašvęsti Aušros Vartų Marijos bei Šv.Pranciškaus Asyžiečio garbei (kairiojoje navoje) ir Čenstachavos Dievo Motinos bei Šv.Antano garbei (dešiniojoje navoje).

Taip pat stebina keturios nepaprastai gražios ir didelės meninės vertės baroko stiliaus klausyklos. Tai gabių meistrų rankų darbas.

Bažnyčios vidui, altoriams papuošti, įsigytos keturios didelės skulptūros: Kristaus Karaliaus, Šv.Juozapo, Šv.Pranciškaus Asyžiečio ir Šv.Antano Paduviečio. Ir dar dvi: Šv.Joakimo ir Šv.Onos - Švč. Marijos tėvų.

Pirmosios Komunijos šventė. Vaikai su kunigu I.Paberžiu

Pirmosios Komunijos šventė. Vaikai su kunigu St.Lidžiu
(iš kairės į dešinę matomos Šv.Antano, šv.Onos, šv.Joakimo ir šv.Pranciškaus skulptūros)


Šv.Pranciškaus paveikslas Baroko stiliaus medinė klausykla

Sutvarkytos pagalbinės bažnyčios patalpos. Jose įrengta dirbtuvė bei technika įvairiems metalo ir medžio darbams dirbti. Čia meistras dirbo bažnyčiai reikalingą inventorių iš medžio (altorius, suolus, sakyklą ir kt.) ir iš metalo (pav., sietynus).

Labiausiai vaikus džiugindavo ir daugiausiai žmonių (ne vien tikinčiųjų) pritraukdavo labai įspūdingas "Betliejus" su prakartėle, įvairiomis žmonių ir gyvulių figūromis, muzikos garsais, gyvais paukšteliais ir kitomis įvairenybėmis.

Klebonas Stasys Lidys buvo suradęs talentingą skulptorių Eduardą Podberiozkiną, kuris darė Didžiojo altoriaus, angelų, Glogotos (kieme) skulptūras.

Buvo atgauta kadaise valstybės nusavinta bažnyčios šventoriaus dalis. Klebono rūpesčiu jį aptvėrė gražia metaline ant akmeninio pamato tvora, pastatydino jame didelį ąžuolinį tautinį kryžių. Šventoriuje pastatytas ąžuolinis koplytstulpis Švč.M.Marijos garbei. Įrengti tvenkiniai: vienas didesnis su fontanėliu ir du mažesni. Aplink bažnyčią - cementinis takas, suolai. Šventorių supa dideli žaliuojantys medžiai, labai įdomus ir įvairus krūmai. Čia dažnai apsilanko studentai, susėdę ant suolelių mokosi, skaito, ilsisi.

Nors bažnyčios aplinka, jos grožis, patogumas yra svarbūs dalykai, kuriems klebonas skyrė daug dėmesio, laiko ir jėgų, tačiau pagrindinis rūpestis buvo ir lieka - dvasinis parapijiečių gyvenimas. Todėl ir atlaidams bei rekolekcijoms kviesdavosi geriausius Lietuvos pamokslininkus (kunigus V.Jalinską, T.S.Dobrovolskį, T.J.Zubrų ir kt.). Pamaldų tvarka buvo išspręsta lietuvių ir lenkų taikaus sugyvenimo dvasia.

Be kun. St.Lidžio, prie bažnyčios 1983 m. rezidavo arkivyskupijos kancleris kun. Jonas Deksnys, 1974 m. - altaristas kun. Romualdas Blažys, nuo 1975 m. - altaristas kun. Ignas Paberžis.

1970 metų suvestinėse pažymėtos labiausiai parapijiečių lankomos šventės: Švč.Jėzaus širdies (birželio 1 d.), Šv.Antano (birželio 13 d.), Švč. Marijos širdies (rugpjūčio 22 d.) ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio (spalio 4 d.).

Didžioji savaitė prieš Velykas, adoracija prie šoninio altoriaus

1990 lapkričio mėn. kun. St.Lidys bažnyčios administravimą perdavė kun. Algimantui Keinai.
1994 sausio mėn. į Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią dirbti atėjo dabartinis jos klebonas - kun. Stasys Puidokas.

Bažnyčią gausiai lanko žmonės. O juk ji neturi jokios istorinės vertės, nėra sulaukusi kelių šimtmečių amžiaus ar didžius tautos žmones regėjusi. Tačiau per paskutiniuosius keletą dešimtmečių metų ji tarsi atgimė iš naujo: buvo "prikeltas" ir atnaujintas pats pastatas, tačiau svarbiausia, kad susibūrė tvirta parapija. Čia dirbančių žmonių atsidavimas, šiluma ir meilė pritraukė jaunimą, susibūrė kelios grupelės, parapijoje yra katalikiškas vaikų darželis, kuriame veikia meno mokykla kviečianti ir moksleivius.

Paveikslas "Švč.Marija su kūdikiu"

Pamėgo šią bažnyčią ir turistai. 1984 m. joje lankėsi JAV Generalinis konsulas Čarlz Tomas Magi. Lankėsi Švedijos, Suomijos, Ganos ir kitų šalių korespondentai, televizija. Užsieniečiai šią bažnyčią giria, kai kas sako, kad gražiausia Vilniuje esanti.

Literatūra:

1. Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvo medžiaga

2. Bronius Kviklys. "Lietuvos Bažnyčios 5 tomas, Vilniaus Arkivyskupija 1 dalis", Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, Chicago, Illinois 1985.

3. Kun. Ignas Paberžis "Gyvenimas ne sau", leidykla Diemedis, Vilnius 1994

4. Dalia Jazukevičiūtė "Vienkiemis, kur gimsta dievai", "Respublika", 1992 m. sausio 18 d., psl.7

5. Irena Tiškutė "Malda sutaikė žmones", "Vakarinės Naujienos", 1990 m. rugpjūčio 3 d., Nr.165-166, psl.5.

6. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios dokumentai

7. Parapijiečių žodiniai atsiminimai

Kalėdų Betliejaus fragmentas

Šventoriuje statomas ąžuolinis koplytstulpis

Šv.Jacko skulptūra

Baseinėlis šventoriuje

Nuotraukos iš bažnyčios archyvo.

Į viršų...