|   Ikonos   |
|   Nuotraukos   |
|   Straipsniai   |
|   Rankdarbiai   |
|   Genealogija   |
|   Internetiniai sprendimai   |
|   Vizdo įrašai   |
|   Nuorodos   |



Jolanta Klietkutė, 2004 m.

Penkios dienos Sicilijoje

Italija - tai šalis, kurioje gali pasivyti arba pralenkti laiką: jei Italijoje svaigsti nuo kaštonų žydėjimo ir palydi paskutinius jų žiedlapius, grįžus į Lietuvą, gali vėl žavėtis sprogstančiais kaštonų pumpurais... Jei Lietuvoje atsisveikini su vasara ir grožiesi gelstančiais lapais, Italijoje gali dar įmerkti kojas į šiltą Adrijos jūrą... Šiaurės Italija kažkuo panaši į Lietuvą – gal klimato sąlygomis, gal gamta, žmonių paprastumu, tuo tarpu pietinė – egzotiška, kontrastinga, kaskart vis labiau stebinanti, nepakartojama...

Tačiau vieta, į kurią norėčiau sugrįžti, kurią dažnai sapnuoju naktimis, nors po kelionės jau praėjo ne vieneri metai – tai Sicilija. Tos pačios pamiltos Italijos, piečiausias taškas.

Sicilijos žemė prasideda nuo Mesinos sąsiaurio, kuris gąsdino Homero „Odisėjos“ herojų. Čia, dviejų jūrų susiliejimo vietoje, srovės sudarė sūkurį – Charbidę, - kuris trukdė saugiai perplaukti. Šioje vietoje susilieja dvi jūros (Viduržemio ir Jonijos). Viena jų yra aukščiau, kita – žemiau, taigi susiliejant susidaro sūkuriai labai pavojingi praplaukiantiems laivams. Šioje vietoje pastebimas labai keistas gamtos reiškinys „Fata Morgana“, kai horizonte esantys objektai, pvz., salos, uolos, laivai, ledkalniai atrodo ilgesni ir pakilę virš žemės paviršiaus, lyg „pasakų pilys“.

Tik iškėlus koją iš kelto labai aiškiai suvoki, kad čia jau nebe Italija, čia – Sicilija. Žmonės labiau panašūs ne į europiečius, o į šiaurės afrikiečius. Sakoma, kad siciliečių venomis teka kur kas mažiau italų kraujo, nei finikiečių, graikų, arabų, normandų, ispanų ar prancūzų. Istorijos suformuotas mišinys – egzotinis, pikantiškas ir karšto kraujo – sukūrė atskirą tautą.

Sicilijos žemę trypė kone pusė civilizuoto antikos pasaulio. Užkariautojai ateidavo ir pasitraukdavo, palikdami gilius ir įvairius kultūrinius pėdsakus. Todėl atsirado keisti mišiniai beveik visose salos gyvenimo srityse. Tai paveikė kalbą, papročius, kulinarijos meną ir ypač akivaizdžiai – salos architektūrą. Tas įvairių kultūrų mišinys yra stulbinantis ir kaskart naujai nustebinantis. Tikriausiai todėl, Sicilija tokia egzotiška ir joje dera, rodos, visiškai tarpusavyje nesuderinami dalykai: užburiančio grožio gamta ir turistų poreikiams pritaikyti paplūdimiai, viešbučiai, kavinės; Kristaus Visatos Valdovo mozaika, ir čia pat kolonos su Rytų stiliaus skulptūromis; mergelės Marijos mozaika virš centrinių Palermo bažnyčios durų, o šalimai ant kolonos iškaltas Korano puslapis; visur pilna zujančių turistų ir prekeivių, tačiau kiekviename miestelyje gali atrasti erdvės visiškai vienatvei ir spengiančiai tylai… Viskas dera tarpusavyje...

Dar kelte vadovo suteiktas „instruktažas“ nugąsdino. Sužinojome, kad atvykome į žemę, kurioje nėra jokių taisyklių, panašiai kaip Dantės „Pragare“, kur ant įėjimo užrašyta „Įeidamas čia – palik visas viltis“. Policijos atstovai čia nuolat dėvi neperšaunamas liemenes, o apie kelių eismo taisykles prisimena tik turistai.

Kalbos apie nusikalstamumą, pasirodė ne iš piršto laužtos. Palerme, ramiai sau geriant kavą lauko užeigoje, teko stebėti, kaip labai dailiai apsirengę vyrukai, dar dailiau įrėmė barmenui į šoną ginklą ir reikalavo pinigų. Finalo, deja, neteko matyti, nes mes vien tik žvilgsniu buvome išprašyti laukan. Čia pat matėme, kaip prekiautojo atvirukais striukė staiga atsidūrė kažkokio bebėgančio vaikino rankose. Prekiautojas, metęs atvirukus, pasivijo bėglį, gerokai nusuko jam ausis ir atėmęs striukę, ramiai grįžo į savo darbo vietą. Paprasta, kaip pats gyvenimas.

Vis dėlto vėliau patyrėme, kad žmonės čia labai linksmi ir draugiški. Nesvarbu, kad išskyrus savo kalbą, daugiau nieko nesupranta, vis vien stveria tave už rankos ir kalba, pasakoja, aiškina… Po kurio laiko, vien žvilgsniu ir gestais visai neblogai galima susikalbėti.

Miesteliai, tarsi kregždžių lizdai pakibę kalnų papėdėje... Palermas vėlai naktį nuo aukšto kalno atsiveriantis žiburių jūra. Tai miestas, atspindintis visa, ką mes kažkada buvome skaitę ar girdėję apie šį kraštą: kontrastų, saulės ir netvarkos sostinė. Turistų lankomos vietos nuostabios ir spindinčios, mažiau lankomi rajonai – dulkini, prasti (net labai), bet žmonės žavintys nuoširdumu.

CEFALU

Šio pirmojo Sicilijoje aplankyto miestuko vaizdas mus pribloškė savo paprastumu, o kartu ir nepaprasta didybe: nenusakomo grožio pakrantės mieste su puikiais paplūdimiais bei milžiniška uola, ant kurios kadaise stovėjo Dianos šventykla, ir viena puikiausių normandų katedrų Sicilijoje.

  

1131 m. Rodžerio II pradėtą statyti Duomo bažnyčią buvo planuota padaryti Sicilijos religiniu centru. Nors šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, pastato grožis nepranokstamas. Žavingos mozaikos (1148), tarp kurių yra milžiniškas Kristaus Pantokratoriaus atvaizdas apsidėje, kelia pasigėrėjimą ir dažnai laikomos grynai bizantiniais meno kūriniais Sicilijos dirvoje. Šiame miestelyje (kaip vėliau paaiškėjo ir visame krašte) ima derėti, rodos, visiškai tarpusavyje nesuderinami dalykai: užburiančio grožio gamta ir turistų poreikiams pritaikyti paplūdimiai, viešbučiai, kavinės; Kristaus Pantokratoriaus mozaika, ir toje pat bažnyčioje kolonos su Rytų stiliaus skulptūromis… Viskas dera tarpusavyje…

Čia gavome susipažinti ir su indiškos figos kaktusu bei jo vaisiais. Lietuvaičiai, sužinoję, kad vaisiai yra valgomi ir labai skanūs, žinoma, tuojau puolė jų skinti. Tačiau nemaloniai nukentėjo: visas vaisių paviršius nusagstytas nematomais labai aštriais dygliukais. Dar ilgai perštėjo rankas, lyg jomis būtų minkę stiklo vatą. O nuskintieji vaisia, deja, pasirodė esą nevalgomi: ar dar neprinokę, ar juos specialiai reikia ruošti, taip ir nesužinojome, tačiau Palermo turguje vis dėlto gavome paragauti tikrų, labai skanių figos vaisių.

PALERMAS

Nakvynei apsistojome vienuolyne aukštai ant kalno, nuo kurio atsivėrė Palermas – Sicilijos sostinė, kuri mums atsivėrė kaip žiburių jūra. Tai miestas, atspindintis visa, ką mes kažkada buvome skaitę ar girdėję apie šį kraštą: kontrastų, saulės ir netvarkos (ne pačia blogąja prasme) sostinė. Turistų lankomos vietos nuostabios ir spindinčios (beje, ir kainos čia grynai „turistinės“), mažiau lankomi rajonai – dulkini, prasti (net labai), bet žmonės žavintys nuoširdumu.

Palermas glaudžiasi ant Monte Pellegrino šlaito, o iš rytų pusės kyla Monte Alfano. Jį supa natūralus amfiteatras, vadinamas Conca d’Oro (Aukso kriaukle). Apylinkės labai gražios, o miestas, kuriame susipina rytietiški bei europietiški motyvai, neturi sau lygių, nors žmonės čia verčiasi gana sunkiai. Egzotiniam Palermui žavesio suteikia neprilygstama visoje Sicilijoje architektūra. Čia gausu arabų, normandų, baroko ir Art Nouveau stilių pavyzdžių.

San Giovanni degli Eremiti supasaulietinta normandiška bažnyčia (1132-1148) buvo pastatyta ant mečetės žemių. Jos svogūniniai kupolai, kampinės arkos ir filigraniniai langai rodo islamo architektūros įtaką. Ši bažnyčia nustebino savo paprastumu: viduje nėra visiškai nieko! Tuščios sienos, nė vieno papuošimo ar ornamento. Vien plytos ir Rytų stiliaus koridoriukai bei kupolai.
Už bažnyčios ir mečetės yra apgriuvusi XIII a. vienuolyno galerija, supanti gražų sodą. Jos svogūniniai kupolai yra indiškos figos formos bei spalvos, taigi, mums priminė neseniai gautą skaudžią patirtį - dygius vaisius.

Duomo – katedra, kurioje 1184 m. įsikūrė Palermo arkivyskupas. Katedros architektūroje susipynė ne vienas stilius. Eksterjere pastebima gotikos stiliaus raida XIII-XIV a. Pietinis priebažnytinis (1453) – Katalonijos stiliaus šedevras, o apsidės gale pro dekoratyvų islamišką šydą galima įžvelgti tvirtą normandišką darbą. Viduje palaidoti Sicilijos karaliai. Lobyne saugoma imperatoriškoji Konstancijos Aragonietės diadema, kuri XVIII a. buvo išimta iš imperatorės kapo. Tikriausia ši bažnyčia labiausiai atspindi Sicilijos kultūrų mišinį: virš centrinių durų kabo mergelės Marijos mozaika, o ant šalimais esančios kolonos iškaltas Korano puslapis. Tačiau šios bažnyčios vidus nesukėlė jokio įspūdžio – eilinė katedra, kaip Lietuvoje, tik kiek didesnė.

  

Vucciria – Palermo turgus. Niekur kitur Palerme arabiška praeitis nėra tokia akivaizdi, kaip viduramžiniame kasbos stiliaus turguje, kuris glaudžiasi apgriuvusiame Loggia rajone, žemiau via Roma gatvės. Kadaise amatininkų mėgtoje vietoje šurmuliuoja prekiautojai, pirkėjai ir kišenvagiai. Aplinkinės alėjos vadinamos įvairių amatų pavadinimais – sidabrakalių, dažytojų, raktų gamintojų.

Judriame turguje, didžiausiame Palerme, siūlomos tradicinės prekės – nuo kasdienių reikmenų iki visokio šlamšto, be to, šviežios daržovės, žuvys ir vaisiai. Visos parduodamos žuvys (nuo ryklių iki aštuonkojų) guli tiesiai ant prekystalių nubarstytų storu ledukų, sniego sluoksniu. Ledas tirpsta, varva upeliais gatvėmis ir šaligatviais, kvapas ne itin malonus, o jau musių… Ir nė vienas pirkėjas nesuka nosies, varto siūlomas prekes, derasi. Normalus turgaus gyvenimas: viską galima vartyti, ragauti ir, svarbiausia, - derėtis.

Įdomu buvo tarp prekiautojų sutikti mūsų kaimynus lenkus su tuo pačiu prekių asortimentu, kaip ir Lietuvoje.

Po pietų, miestas tarsi išmirė – Siesta, laikas, kai gatvėse gali pamatyti tik turistus. Tai tvankios ir saulėčiausios valandos, kuomet užsidaro viskas: kavinės, krautuvės ir net lankytinos vietos.

O vakarop, nuo kokios 16 valandos – vėl viskas atgyja ir grįžta į pradinį gyvenimo ritmą.

 

AGRIGENTO

Dabartinis Agrigento miestas užima svarbaus senovės graikų miesto Akraganto vietą. Legenda pasakoja, kad jį įkūrė Dedalas. Miestas garsėjo prabangiu gyvenimu ir galybe varžėsi su Sirakūzais.  Šiandien tai eilinis, niekuo neišsiskiriantis miestukas. Bet į Agrigento vis vien plūsta turistai aplankyti archeologinės zonos, vadinamojo Šventyklų slėnio (Valle dei Templi) išdėstyto ant žemo kalvagūbrio į pietus nuo Agrigento, laikomo vienu įspūdingiausių senovės graikų pastatų kompleksų už Graikijos ribų. Jo dorėninės šventyklos, datuojamos V a.pr.Kr., buvo apgriautos per Kartaginiečių antpuolį 406 m. pr.Kr.

Hefaisto šventykla – be poros nebaigtų tebestovinčių kolonų, iš šios šventyklos (~430 m. pr.Kr.) liko labai nedaug. Ji dar vadinama Vulkano šventykla.

Chtoninių dievybių šventovė – prie šių šventyklėlių buvo garbinamos gamtos jėgos.
Dzeuso Olimpiečio šventykla – tai didžiausia visų laikų dorėninė šventykla, pradėta statyti ~480 m.pr.Kr. Užpuolus kartaginiečiams, ji taip ir liko nepabaigta ir šiandien stovi apgriuvusi. Pastate buvo milžiniškų figūrų, vadinamų atlantais.

Santarvės šventykla – gražiai išsilaikiusi (~430 m.pr.Kr.) IV a. buvo paversta krikščionių bažnyčia ir taip buvo apsaugota nuo sugriovimo.

Junonos šventykla – apie 450 m.pr.Kr. pastatytoje šventykloje iki šiol išliko sveikų kolonų.

 


Žinoma, kad visa tai europiečio akimis žiūrint yra nepaprastas grožis, stebuklas vidury dykumos. Tačiau man, žiūrint į tuos griuvėsius, kažkodėl pasidarė labai graudu. Jeigu staiga prisikeltų anų laikų žmogus ir pamatytų tas krūvas nuolaužų, rūpestingai aptvertas tvorele ir minias žioplinėjančių turistų… Visada bandau mintyse atkurti tai, kas turėjo būti realiai, o ne griuvėsiuose. Senovės romėnai būtų tuos griuvėsius valę ir statę naujas šventyklas. Bet tie laikai jau praėjo – dievybės mirė, o šventyklos tapo nebereikalingos. Kam jas beatstatinėti? Kai kur matėsi gabalai primūryti iš šiuolaikinių plytų. Dar liūdnesnis vaizdelis.

  

Šį regioną verta atvykti pirmą-antrą vasario savaitę kai vyksra Sagra delle Mandorle in Fiore – metinė migdolų žydėjimo šventė šiame regione.


ENNA

Ant neprieinamos stačios uolos, virš derlingų žemių, kuriose kadaise žaidė mitologinė Demetros duktė Persefonė, stovi aukščiausiai esantis Sicilijos miestas. Nuo pat įkūrimo į jį godžiai žvelgdavo užpuolikai. Ennoje buvo Demetros (derlingumo deivės) kulto vieta.

Enna - aukščiausiai iškilęs Sicilijos miestas, kartais vadinamas „Sicilijos bamba“. Deja, šiame miestelyje teko tik pernakvoti ir rytą išgerti kavos nedidelėje kavinukėje.

PIAZZA ARMERINA

Šis aktyvus, kunkuliuojantis provincijos miestas, pusiau barokinis. Rugpjūtį daug lankytojų privilioja Palio dei Normanini šventė, bet dažniausiai į Piazza Armerina važiuojama pasigrožėti IV a. mozaikomis esančiomis Villa Romana del Casale viloje, už 5 km. į pietvakarius nuo miesto.

Manoma, kad ši milžiniška, kadaise prabangi vila su viešosiomis salėmis, privačiomis patalpomis ir vidiniais kiemais 286-305 m. priklausė kartu su Dioklecianu valdžiusiam imperatoriui Maksimilianui. Jo sūnus ir įpėdinis Maksencijus, matyt, toliau puošė vilą, kol po jo mirties 312 m. ją perėmė Konstantinas. Nors nedaug kas iš pastato beliko, ant grindų tebėra puikiausios senovės Romos mozaikos. Medžioklės, mitologinės, namų scenos ir egzotiniai peizažai pasižymi neįtikėtinai tikroviškomis detalėmis.

SIRAKŪZAI

Sirakūzai buvo svarbiausias ir galingiausias graikų miestas V-III a.pr.Kr. ir, anot romėnų konsulo Cicerono, pats gražiausias. Miestas turėjo didžiausią galią iki 211 m.pr.Kr., kai pralaimėjo romėnams mūšyje, per kurį žuvo ir garsiausias jo gyventojas matematikas Archimedas.

San Giovani katakombos – požeminis nekropolis esantis šalia to paties vardo bažnyčios, kurią 1693 m. sugriovė žemės drebėjimas, o VI a. buvo atstatyta normandų bazilika.

Turėjome progos palyginti gan netoliese vieną nuo kito esančius Graikų teatrą ir Romėnų amfiteatrą.
 Graikų teatras – vienas didžiausių ir svarbiausių antikos statinių – iškirstas Temenite uoloje V a.pr.Kr. šis teatras buvo tapęs Sirakūzų širdimi, naudojamas tradicinių tragedijų ir komedijų statymui, o taip pat – tautos susirinkimams.

Romėnų amfiteatras – tai didžiausias tokio tipo statinys Sicilijoje, statytas I a.pr.Kr. Buvo grandiozinių proporcijų ir iškirstas giliai uoloje. Jo elipsės formos išplanavimas, o taip pat sutapimas su Koliziejaus konstrukcija leidžia manyti, kad jis buvo naudojamas cirko vaidinimams ir gladiatorių kovoms.

Dirbtinė grota „Dionisijaus ausis“ – taip Kavaradžio pavadino šią grotą, nes savo forma ji primena ausies kriauklę ir už jos akustines savybes. Legenda pasakoja, kad Sirakūzų tironas Dionisijus čia įkalindavo savo priešus, kad galėtų klausytis jų pokalbių.

ETNOS KALNAS

Vieną didžiausių pasaulyje veikiančių ugnikalnių – Etnos kalną – romėnai laikė Vulkano (ugnies dievo) kalve. Aukštis - 3320 m. Specialistai nuolat stebi ugnikalnį, kad galėtų laiku įspėti apie smarkesnius išsiveržimus, kurie anksčiau nuniokojo Kataniją. Iš daugybės jo išsiveržimų (kurių per istoriją priskaičiuojama iki 135) labiausiai skaudus Katanijai buvo 1669 m. Paskutinis išsiveržimas buvo 1983 m.

Labiausiai pribloškė Etnos ugnikalnis, kuris mums atvykus „prakalbo“. Vakare pasigrožėjome, deja, jokio įspūdžio nesudariusiu kalnu, o rytą nustebome pamatę viršukalnėje tamsius dūmus. Nemoku net apsakyti to širdies virpulio, kuris apimdavo kaskart išvydus milžinišką kalną apgaubtą šviesių tolydžio vis tamsėjančių dūmų...  Net siciliečiai stebėjosi: „Labai jau ji ėmė rūstauti“. 2002 m. spalio 28 d. Etna vėl išsiveržė.

Ką gi, kelionė „per 5 dienas aplink Siciliją“ įvyko. Laiko, žinoma, labai mažai, įspūdžių – labai daug, nuotraukų, kaip visuomet, per mažai. Ne viską spėjome aplankyti, ne viską, pamatyti, tuo labiau, kad daugelis turistų lankomų vietų po neseniai vykusių žemės drebėjimų buvo uždarytos.

Džiaugėmės, kad važiavome spalio mėnesį, nes tuo metų laiku temperatūra čia siekia tik kokius 31oC (kai tuo metu mus atakavo mobilios žinutės apie pusnis ir šalčius Lietuvoje), turistų labai nedaug, taigi ramiai ir be grūsties galima stebėti krašto gyvenimą.

Tiesa, informacija besiruošiantiems keliauti į tuos kraštus – bet kurio turistų lankomo objekto bilieto kaina standartinė – 4.5 euro.

Pavyko įmerkti kojas į tris jūras: Tirėnų, Viduržemio ir Jonijos. Tirėnų jūros paplūdimiuose maudymosi sezonas jau ėjo į pabaigą, nors besideginančių ir besimaudančių žmonių dar nemažai. Viduržemio jūra kiek vėsesnė, tad iš kelių barų išėjo smalsuoliai pasižiūrėti į keistuolius lietuvius lendančius maudytis.

Paminėjau tik kelis svarbesnius įspūdžius ir įdomesnius miestus. Sicilijos aprašyti neįmanoma, reikia tik pačiam nuvykti ir pamatyti. Tikiuosi, kad bent nuotraukos atskleis šio krašto kontrastus ir paslaptingą grožį.

O ką pasakoti apie piligrimystę? Piligriminė kelionė vyksta žmogaus viduje. Kojos keliauja per miestus ir miestelius, kūnas kenčia saulę, tvankumą, karštį, vandens stoką, nepatogias marmurines grindis nakvynėje vienuolynuose, akys stebi gražiausius (o kartais ir liūdniausius) vaizdus, atmintis fiksuoja visa, nesirinkdama gera ar bloga… Tačiau kur beeitum, ypač senovės kultūrų palikime, matai žmogaus Dievo ieškojimų išraišką: stulbinančio grožio šventyklų griuvėsiai (net!), didingos katedros, kuklios koplytėlės… Žmogus visais laikais ieškojo savo santykio su Dievu, bandė jį išreikšti. Keliaujant ir visa tai matant, didžiausia kelionė vis dėlto vyksta žmogaus širdyje: kas esu aš? kur einu? ko ieškau?.. Koks mano santykis su Dievu? ar jis iš viso yra manyje?

Piligriminė kelionė – per kūno nuovargį ir akių apsirijimą, kelionė į save. Pati ilgiausia ir sunkiausia kelionė. Atrasti save ir Žmones šalia esančius. Jei to nepavyko - likau tik stebėtoju su krūva nuotraukų, o Didžioji kelionė neįvyko...

Nuotraukos autorės (fotografuota Zenit-B,  juosta Fuji200).

Pridedu mūsų kelionės maršrutą:

Į viršų...

J.Klietkutė 2009 | all rights reserved I 15polia@gmail.com