© „Ikonografijos skriptai“, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

Papildyta interneto informacija.

SPALVOS

Ikonografijos technika atkeliauja iš senovės. Ji naudojama dėl to, kad yra patikrinta laiko.

XV–XVI a. gimė tapyba aliejiniais dažais. Tačiau laikui bėgant toks paveikslas suskeldėja ir nutrupa. Ikonografija pasirenka techniką, kuri atlaikytų amžius, kaip ir tikėjimas yra amžinas.

Ikonografijai spalvos gaunamos maišant spalvinius pigmentus su jungiamąja medžiaga (kiaušinio trynio emulsija). Spalvoti pigmentai yra augalinės, gyvulinės, mineralinės, rečiau sintetinės kilmės spalvoti milteliai.

Natūralios žemės spalvos. Jos turi labai daug atspalvių, yra pusiau skaidrios, labai atsparios laiko atžvilgiu (nesikeičia) ir gali būti maišomos su įvairiais tirpikliais (aliejumi, kiaušiniu, natūraliais ir sintetiniais sakais). Tai yra mineralinės medžiagos randamos gamtoje: druskos, rūgštys, sulfatai. Jos yra įvairiame gylyje po žeme. Susidarė tam tikrų erų laikotarpiu dėl to skiriasi atspalviais. Jas iškasa, išplauna, sumala, o kai kurias kepa. Parduodamos dulkių ar miltelių pavidalu. Žemės spalvų rūgštingumas yra 3,5–6 PH (beveik neutralus), tai garantuoja, kad spalvos yra stabilios ir laikui bėgant nesikeičia.

Spalvotos žemės vadinamos ochra. Yra ochra rossi-sinobi iš kurios kyla techninis freskų piešinio vardas – sinobija.

Organinės (laccati) spalvos. Tai organiniai pigmentai. Jų vienų naudoti negalima, nes laikui bėgant visiškai pasikeičia, irsta. Labai sunkiai tirpsta vandenyje. Tačiau chemiškai apdorojant šios organinės spalvos molekulės pritvirtinamos prie mineralinės medžiagos. Tuomet jos įgauna stabilumo laiko atžvilgiu, jas galima maišyti su įvairiais tirpikliais. Cheminio apdorojimo dėka organinės spalvos yra kuo įvairiausių atspalvių. Jos netoksinės ir nenuodingos, pakankamai skaidrios ir labai puikiai tinka veliatūrai/lesiruotei. Atsparios saulės spinduliams, bet lyginant su žemės spalvomis kiek pablunka.
Norint jas paruošti pirmiausia reikia ištirpinti keliuose lašuose vandens ir tik tada pilti kiaušinio emulsiją.

Oksidiniai dažai. Geležies oksidai. Atlaiko šviesos pakitimus, rūgštis, kalcį ir temperatūros kaitą. Gali būti oksidinės spalvos sujungtos su tam tikromis rūgštimis, įgavusios kitą spalvą. Tai visos rūšys cadmio, smeraldo. Yra oksidų maišytų su švinu, – labai sunkios svoriu medžiagos. Jos mažai naudojamos, nes nuodingos.

Sintetiniai oksidai. Geležies oksido spalvos išgautos sintetiniu būdu.

Randame ir grynus pigmentus, pav. švino minijus (labai sunki svoriu medžiaga ir labai toksinė). Iš jo pavadinimo atsirado žodis miniatiūra, nes šią spalvą naudojo apipavidalinant pergamento lapus.

Mineraliniai pigmentai. Jų pagrindas yra mineralai gaunami oksiduojant metalus. Jas galima išgauti ir natūraliai. Pav. žalia malachito spalva išgaunama susmulkinus malachito gabaliukus, juos išplovus ir išdžiovinus. Mėlynoji specialaculės/lazurito spalva senovėje buvo gaunama iš Badachstano Irane. Lazurito akmens gabaliukus sudėdavo į tvirtą medžiagą ir plakdavo kūju, kol visiškai susmulkindavo. Paskui šildydavo maišydami su sakais, vašku ir aliejumi. Įberdavo dar sodos karbonado (potašo). Maišant pigmentas išsigrynindavo ir iškildavo į paviršių, o šiukšlės nusėsdavo. Šios dvi spalvos atrodo labai gražiai nes yra švarios. Naudojamos tik veliatūrai/lesiruotei, nes švyti. Ypač lazurito, nes jame yra mažučių spindinčių aukso dulkelių.

Dažai, kurių pagrindas yra gyviai. Karminas randamas centrinėje Amerikoje, tai balti vabaliukai atrodantys kaip miltai ant gėlės. Juos verda rūgštingose druskose, džiovina, sumala ir gauna gražiai raudoną spalvą.

Vynuogių juoda ­– yra vynmedžio šakelės sudegintos ir karštos sumestos į šaltą vandenį. Taip gaunama juoda spalva.

Baltos spalvos: yra dvi pagrindinės – zinco ir titano, – tačiau jos labai skirtingos. Titanas aklinai uždengia visas kitas spalvas, o cinkas labai skaidrus. Titanu daromos griežtos, aiškios linijos, o cinkas praskaidrina maišomas spalvas ir yra naudojamas veliatūrai.

Titano spalvos. Titano pagrindas yra kobaltas, titanas ir cadmis. Šias spalvas taip pat galima tirpinti visose skysčiuose, maišyti su visomis spalvomis. Puikiai išsilaiko bėgant laikui. Spalva yra sodri ir visiškai uždengianti visas kitas.

Švino balti dažai reaguodami su kalciu juoduoja. Pavyzdys: Giotto freska Asyžiaus šv.Pranciškaus bazilikoje

Baltą spalvą, galima pasidaryti namie: pakabinti varinę plokštelę, o apačioje pastatyti indelį su actu ir viską apvožti maišu. Nuo acto garų ant vario susidarys oksidas. Tačiau ši spalva yra neilgaamžė ir nuodinga.

Švino balta. Klaidinga ją naudoti freskoms, nes reaguodama su kalciu ji juoduoja. Tačiau, neturint pakaitalo, ji buvo plačiai naudojama. Buvo vadinama biaca. Yra labai nuodinga.

Švino baltos spalvos gamyba senovėje, citata iš manualų: „šviną sukapoti plačiais gabalėliais, į puodą įpilti acto ir virš jo pakabinti švino plokšteles. Labai gerai uždengti. Kad užsikonservuotų, apdėti šviežiu mėšlu (nes jis yra šiltas). Tame mėšle laikyti 10–15 dienų. Apgaravusias plokšteles daužyti į marmurą, kad nubyrėtų oksidai. Juos sumalti ir sudėti į indelį. Palikti lauke, kad išdžiūtų.“

Balta švino spalva gryna ir maišyta su kitomis buvo viena labiausiai naudojamų ikonografijoje paskutiniams blikams. Cheminė formulė 2PbCO3xPb(OH)2.

Dabar naudojama bianco titano spalva, kuri išrasta tik XX a. Tai titano oksidas. Ji iš karto nukonkuravo švino oksidą, nes yra netoksiška ir visiškai neskaidri. Būtent ji labai puikiai tinka freskoms ir kt.

ŽYDRA – dangaus spalva, savo begaline gelme yra tikėjimo kelio simbolis.

MĖLYNA – paslaptinga, jūros, vandenyno spalva. Vanduo – sąlyga egzistuoti gyvybei, todėl tai yra žmogiškumo spalva. Naudojama Jėzaus apsiaustui ir Mergelės drabužiams, nes išreiškia jų žmogišką prigimtį.

RAUDONA – labai aktyvi spalva; panaši į kraują ir gali simbolizuoti gyvenimą, meilę, o taip pat karą; naudojama Jėzaus tunikai, nes išreiškia dievišką prigimtį, Mergelės apsiaustui, nes ji buvo apgaubta dieviškumo, kankinių drabužiams ir Serafinams. Purpurinė raudona yra karališka ir kunigiška. Raudona drobė ant pastatų, reiškia, kad veiksmas vyksta Dievo namuose, arba Dievo akivaizdoje, su Jo pagalba. Ikonose nevaizduojamos uždaros patalpos ar buitis. Norint išreikšti tai, kas vyko viduje, naudojama architektūrinė pastato struktūra su drobe viršuje. Raudona juostelė, rėminanti visą ikoną, reiškia, kad visa, kas pavaizduota yra dieviškoje plotmėje. (Plačiau – raudoni pigmentai).

ŽALIA – augalų karalystės spalva, jaunystės bei atsinaujinimo simbolis; tai pranašų, Jono Krikštytojo, Šventosios Dvasios (naujo gyvenimo šaltinis) spalva. (Plačiau – žali pigmentai).

GELTONA – šviesiausia spalva, reiškia tiesą. (Plačiau – geltoni pigmentai).

ORANŽINĖ – paprastai kaip pagrindas dedama draperijose, kur bus dengiamas auksas, arba spalvos, atrodančios kaip auksas.

RUDA – žemės bei nuolankumo spalva; sumaišyta su ochra yra perkeistos žemės spalva.

BALTA ir JUODA – reiškia tiesos vienybę bei jos atmetimą. Juoda yra užgimimo grotos, Lozoriaus kapo, nužengimo į pragarus, pragaro spalva. Balta yra tyro ir spindinčio Kristaus Atsimainymo bei nužengimo į pragarus drabužio spalva. Šios dvi spalvos nuroso šviesos buvimą ir trūkumą. (Plačiau – juodi pigmentai, bei balti pigmentai).

AUKSAS – daugiau negu spalva, reiškia dieviškumą, nes nesikeičia – nerūdija, yra ilgaamžis. Šviečia savo paties spalva (neatspindi). Jei auksas dedamas ikonų fone, jis pavaizduotus asmenis iškelia iš laiko ir vietos erdvės, patalpina į dievišką erdvę. Žiūrinčiam atrodo, kad ikona pati šviečia. Kai kuriais atvejais auksą gali pakeisti raudona spalva, nes ji taip pat simbolizuoja dieviškumą.

ŠVIESA – apie ją daug kalbama Liturgijoje (Velykos, Krikštas). Visa ikona turi būti šviesa (ne vien asmenys ar scenos). Tie, kurie pavaizduoti ikonose jau turi savyje Prisikėlusio Kristaus šviesą, jau yra šviesoje. Jie nėra apšviesti, bet patys yra šviesos šaltiniais. Šviesa yra jų viduje. Ikonose nėra išorinio šviesos šaltinio. Jis yra atvaizdo viduje - Taboro kalno šviesa. Visa, kas pavaizduota ikonoje, juda link skleidžiančiojo šviesą. Šviesa turi pabrėžti judesius einančius iš ikonos link žiūrinčiojo į ją. Šviesos šaltinis yra veidas, nes jis yra dėmesio centras, o veido centras yra žvilgsnis, kuris žiūri į mus, kontempliuoja mus ir visą dievišką erdvę, visą kūriniją (yra kelios išimtys: “Neverk, Motina”, “Marijos užmigimo”. Šių dviejų ikonų dėmesio centras yra veidai užmerktomis akimis). Svarbu, kad tarp ikonos ir žiūrinčiojo į ją būtų žvilgsniais išreikštas dialogas.

Spalvos yra tarpusavy susijusios: kiekviena jų tam tikru būdu gimininga kitai spalvai, ją papildo kartu sudaro vieningą darną, sukuria pastovumo įspūdį ir ramybės jausmą. Vienų kitas palaikančių spalvų poros yra: geltona – violetinė; geltona, oranžinė – mėlyna, violetinė; oranžinė – mėlyna; oranžinė, raudona – mėlyna, žalia; raudona – žalia; raudona, violetinė – geltona, žalia.

Tačiau ikonografijoje spalvų simbolikos negalima aiškinti pavieniui. Jų reikšmė gali keistis priklausomai nuo šalimais esančių spalvų, nuo vaizduojamo objekto. Ikonos spalvų simbolika skaitoma žvelgiant į visumą.