© “Ikonografijos skriptai”, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm
(čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta)
Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm

PAGRINDINIAI SIMBOLIAI BAŽNYČIOS MENE

Perspektyva    Aureolė/nimbas    Karūna/vainikas    Rūbai   Užrašai   Gestai    Mistiniai gyvūnai

Perspektyva

Ikonografijos perspektyva yra visai kitokia, nei natūrali optinė perspektyva, kur visos linijos subėga į horizonte esantį tašką.

Ikonos perspektyva yra atvirkštinė, nes tolimasis taškas (horizontas) nėra už objekto (kaip tai yra normaliai), bet yra prieš objektą (t.y. tai esi tu, kuris žiūri). Visi vaizdai sueina ne į vidų, bet į išorę – sueina į tave. Tu esi ikonos horizontas.

Kairėje - mums įprasta perspektyva, dešinėje - ikonografinė perspektyva

Pavyzdys, paaiškinantis atvirkštinę perspektyvą: žiūrėti į geležinkelio bėgius sueinančius tolumoje ir pabandyti tą vaizdą apversti, kad bėgiai sueitų į tave.

Teologiškai pagrindinis, pirmasis asmuo yra tas, kuris yra ikonoje ir žiūri į tave, o tu esi – antrasis, į kurį sueidami daiktai mažėja. Kuo toliau nuo tavęs yra daiktas, tuo jis didesnis. Todėl tiek knyga, tiek architektūra iš pirmo žvilgsnio atrodo labai keistai.

Ikonografijoje egzistuoja dar viena perspektyva – asmens dydis pagal svarbą. Jei asmuo vaizduojamas mažiukas, nereiškia, kad jis yra toli – tiesiog jis nėra toks svarbus.

Kiekvienas daiktas ikonoje turi savo atskirą, nepriklausomą perspektyvos tašką. Kiekvienas daiktas į tave žiūri asmeniškai. Kiekvienas yra svarbus atskirai. Ne tu žiūri į ikoną, bet ikona žiūri į tave.

Aureolė, nimbas

Paauksuotas lankas aplink žmogaus galvą ikonoje liudija apie vaizduojamo asmens dalyvavimą dieviškame gyvenime. Nuo žmogaus eina šviesa kaip spinduliai nuo saulės ir jie niekur nenutrūksta, sklaidosi visur. Stilizuojant buvo imtas vaizduoti auksinis diskas aplink šventojo galvą (dabar išliko ikonose). Viduramžiais jau ir disko nebeliko, o tik plona linija – nimbas.

Šviesa aplink galvą vadinama dviem terminais aureola ir nimbo. Ji gali būti ne tik aplik galvą, bet apimti visą kūną. Aureola kilo iš lotyniškojo aura. Šio žodžio etimologija nėra aiški. Greičiausiai atėjo iš dviejų šaknų aer ir aurum (viena iš versijų sako, kad galėjo kilti iš hebrajiško žodžio šaknies or – šviesa).

Aura – lot. vėjas arba dvelkimas, kurį pajuto Elijas ieškodamas Dievo. Aura dar reiškia malonų kvapą. Dar gali reikšti spindesį. Vėlyvųjų Romos laikų rašytojų žodžiai aura/aureola reiškė moteriškas savybes. Žodis galėjo kilti iš lot. bendraties aureolus – moneta, kurios rūšys vadindavosi aureolus arba nimbus (kalbama apie auksinę, labai brangią monetą).

Žodis nimbus asocijuojasi su audra su debesimis ir žaibais, griaustiniais. Jis nukelia į Krikšto debesies reikšmę ar debesį, kuris nusileido per Kristaus atsimainymą.

Indijoje ir Irane jau 1000 m. pr. Kr. buvo dievybių, aplink kurių galvas pavaizduota šviesa. Tokia pat aura yra virš Budos statulos, vaizduojama Persijos karaliams. Greičiausiai šį vaizdavimo būdą iš Persijos perėmė romėnai imdami ir savo imperatorius vaizduoti su auromis (tai patvirtina ir archeologiniai kasinėjimai).

Graikijoje aurą randame virš Apolo ir Dionizijaus dievų. II a. Kalisto katakombose atrandame pavaizduotas aureoles aplink Kristaus, Marijos ir angelų galvas. Nuo IV a. net avinėlis ir mistiniai gyvūnai vaizduojami su auromis.

Mozaikos fragmentas iš Popiežiaus Jono VII (705-707 m.) oratorijos Vatikane (Gotte Vaticane). Bizantinė įtaka

Giotto, „Šv.Pranciškus“ freska Asyžiaus šv.Pranciškaus bazilikoje. Šv.Pranciškus vaizduojamas su viršugalvyje išskusta tonzūra

V-VI a. aureolė tampa natūraliu dalyku vaizduojant visus šventuosius ir angelus. Netgi apvali tonzūra išskusta ant galvų buvo žmogaus pasišventusio Dievui simbolis – tam tikra aureolė.

Aureolė ne visada apvali. Kvadrato formos ji yra tuomet, kai vaizduojama žmogui dar gyvam esant. Vatikano grotose yra mozaika, kur žmogus pavaizduotas su kvadratine aureole, tai reiškia, kad jis buvo gyvas kuriant šią mozaiką (žemiškoji bažnyčia yra kubo formos, o dangiškoji – apskritimo, tai ir nimbai taip pat).

Karūna, vainikas

Graikų kalboje stephanos – nuoroda į kažką apibrėžto, aptverto. Lotyniškas atitikmuo yra corna – vainikas, akadų kalba carnu, turi bendro su hebrajišku žodžiu cornus – ragas. Visi žodžiai nusako kažką lenkto, linkusio į apvalumą. Hebrajiškos šaknies vainikas reiškia jėgą ir valdžią. Vainikuojant žmogų norima pasakyti, kad to žmogaus valia ir valdžia atėjo iš aukštybių. Apvali vainiko forma yra nuoroda į tobulumą, amžinybę.

Vainikai turėjo gyvybės reikšmę, nes buvo daromi iš gyvų gėlių ar lapų. Naudojami buvo lauro lapai, nes visuomet yra žali ir net sudžiūvę negelsta. Lauro lapais vainikuodavo nugalėtojus ir studentus užbaigusius mokslus. Iš čia kyla terminai laureatas ir bakalauras (baki yra laurų uogytės, taigi – vainikas iš uogų ir lapų).

Romos istorikas Tacitas aprašo, kad žydai švęsdami vieną garsiausių savo švenčių – Tabernakulių (derliaus nuėmimo) šventę, vaikščiodavo užsidėję žalius lapų ir gėlių vainikus. Jie būdavo pinami iš egeros (vijoklis ir iš jo lengva padaryti vainiką) lapų. Mirtos, palmės, gluosnio ir kedrų šakelių puokštė, vadinama Lulab, buvo šios šventės simbolis. Puokštė ir vainikas dažnai vaizduojami ir ant žydų sarkofagų.

Tuo tarpu ant žydų krikščionių sarkofagų esantis vainikas reiškė seno žmogaus mirtį ir naujo žmogaus gimimą per krikštą. Pirmiesiems krikščionims vainikas reiškė mirtį, Prisikėlimą ir išaukštinimą, Kristaus buvimą.

Pagonių tradicijoje vainikai iš žalių ar metalinių paauksuotų lapų buvo įteikiami sportininkams rungtynių nugalėtojams. Kankiniai krikščionybėje buvo vadinami athlete Cristi. Kankinių vainikai buvo vadinami corona marytrum – liudytojų vainikas. „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes - nevystantį“ (1 Kor 9,24-25). „Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką“ (1 Pt 5,4).

Asirų ir Egipto pasaulyje, o ypač Persų imperijos laikais jau buvo naudojamos diademos ir tiaros. Jas nešiojo didikai (diademas dažniausiai nešiojo moterys). Tai buvo švento karališkumo simbolis. (Daugiau apie šį laikotarpį anlgų kalba galite skaityti čia...)

Romos imperijoje po Konstantino edikto (313 m.) diademas imta nešioti kaip karališkumo simbolį, nes krikščionybė tapo valstybės religija, o imperatorius tapo švento karališkumo atstovu.

Jei rožių vainikas reiškia džiaugsmą, tai erškėtrožių/erškėčių – per skausmą ėjimą į didelį džiaugsmą.

1099 m. kryžiuočiai atkariavę iš musulmonų Jeruzalę sakė, kad čia negalima sukurti karalystės, nes nė vienas žmogus negalės užsidėti aukso karūnos po to, kai Kristus buvo vainikuotas erškėčiais.

Ankstyvaisiais viduramžiais (VI-VII a.) diadema ima vystytis. Ji inkrustuojama brangakmeniais, auga į viršų. Iš lankelio formos tapo apvalia aplink visą galvą.

Toliau ant karūnos atsirado lankas viršuje jungiantis dvi puses kaip tiltu jungiančiu Dievo ir liaudies valią imperatoriaus asmenyje. Šiame laikotarpyje gimė žodis pontifikas – pontika, tiltas. Taigi, šventasis Tėvas yra tiltas jungiantis Dievo ir žmonių valią, jos atstovas.

Po kurio laiko atsirado dar vienas lankas kryžmai. Tai reiškė, kad imperatoriaus galia ir valdžia ateina iš Dievo, nes virš galvos yra kryžius.

Iki pat Vatikano II susirinkimo popiežiai nešiojo tiarą su triguba karūna, kuri reiškė, kad popiežius turi visas pasaulio galias: laiko, dvasinę ir valstybinę.

Jan van Eyck, „Gento altoriaus paveikslas“, 1432 m.

Rūbai

Rūbai ikonose yra tipiški romėnų laikų apdarai. Tunika, kurią vilki Jėzus, turi dvi auksines juostas, vadinamas clavus (dažniausiai matomas tik vienas clavus‘as, nes antrąjį dengia apsiaustas). 

Klasikinėje Antikoje tunika dėvėjo tik imperatorius. Vėliau Romos imperijoje visi svarbūs asmenys ėmė rengtis tokiomis tunikomis. O jei dar asmuo prie tunikos turėjo ir apsiaustą, tai reiškė, kad jis yra labai galingas ir turtingas. Ikonose tuniką su clavus’ais vilki tik Jėzus, jis turi ir apsiaustą.

Kūdikėlis vilki šviesiai mėlyna tunika, papuoštą clavus‘u – auksine juosta kuri rodo, kad šis kūdikis yra valdovas, pasaulio viešpats, turintis galią visai kūrinijai. Jėzaus apsiaustas išaustas aukso siūlais. Tai jo karališkoji dievystė. Mėlyni ir auksiniai – raudoni rūbai rodo, kad Jame yra dvi prigimtys: žmogiškoji ir Dieviškoji. Kūdikis rankoje laiko ritinį – tai gyvenimo knyga, nes pats Jėzus yra Žodis.

Marija apsivilkusi tunika (be clavus’ų) ir apsigobusi moterišku omoforion‘u – ilgu apsiaustu gaubiančiu galvą ir pečius. Jis yra raudonos spalvos – Dievo malonė ir pilnatvė apgaubusi Mariją. Šio moterų apsiausto krašteliai visuomet ornamentuoti, su kutais. To laikotarpio moterys plaukus po apsiaustu apgaubdavo skarele. Mėlyna tunika išreiškia žmogiškumą. Moterų tunika visuomet surišta virve, kai tuo tarpu vyrų – visuomet palaida (jei reikdavo, jie susijuosdavo apsiaustu).

Trys kryžiai, kaip žvaigždės ant Marijos apsiausto galvos ir pečių rodo, kad Marija priklauso Kristui. Taip pat tai ženklina, kad ji išliko tokia pat iki Kristaus gimimo, Jam gimus ir Jam įžengus į Dangų (šios žvaigždės simbolizuoja ir Trejybę). Įprastai žvaigždės būna ant abiejų pečių, bet labai senose ikonose yra randama ant vieno peties ir ant šlaunies, arba ant abiejų šlaunų. Vėliau nusistovėjo tradicija vaizduoti žvaigždes tik ant apsiausto pečių ir kaktos. Jos yra kryžiaus formos. Pirmosios krikščionių bendruomenės turėjo savo sutartinius ženklus: moterys – kryžiaus formos seges, kurias puošdavo ornamentai, kad nežinantis nė neįtartų, jog tai yra kryžius. Žvaigždžių ant Marijos apsiausto yra labai daug variantų, bet jų pagrindas visuomet yra kryžius.

Antikos laikotarpio
moterų rūbai:

1. Kepuraitė (arba skarelė, apimanti plaukus)
2. Apsiaustas (Omophorion)
3. Rankovių papuošimai
4. Tunika
5. Apavas

vyrų rūbai:

1. Tunika (Chiton)
2. Auksinė juosta (Clavus)
3. Apsiaustas (Chimation)

Į viršų...

Užrašai

Aureolėje:

Tik Jėzaus aureolė viduje turi kryžių su graikišku įrašu OwN. „O“ yra artikelis asmeniui, „N“ – stilizuota alfa ir „w“ – stilizuota omega.
Išėjimo knygos 3,14 kalbama, kad Dievas yra tas, kuris yra visados (pirmasis ir paskutinysis, pradžia ir pabaiga). Tai vienintelis kartas, kai Dievas save įvardija. Tai net ne vardas, o tai ką Jis sako apie save. Šis vardas ir yra užrašomas ant Kristaus aureolės, nes Jėzus sako, kad „kas mato mane – mato Tėvą“ (Jn 14,9). Raidžių nuoseklumas aureolėje didelės reikšmės neturi.

Knygoje:

Atverstoje Kristaus knygoje būna įrašyti žodžiai. Per visą ikonografijos laikotarpį yra nusistovėję tekstai, kurie gali būti rašomi bet kokia kalba, svarbu, kad žmogus, žiūrintis į ikoną, suprastų, kas parašyta. Kai sunku apsispręsti dėl kalbos – geriau rašyti graikiškai, nes šia kalba rašytas Naujasis Testamentas (dėl to hebrajų ir rusų kalbos nelabai tinka).

Tekste dažniausiai vaizduojami Jėzaus žodžiai apie save patį arba kas nors labai svarbaus iš Naujojo Testamento:

• Jn 8,12 Aš – pasaulio šviesa, kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.
• Jn 10, 9 Aš – avių vartai, kas eis per mane – bus išgelbėtas, ir įeis, ir išeis, ir ganyklą sau ras.
• Jn 7, 24 Neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai.
• Jn 13,34 Štai aš jums duodu naują įsakymą, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip kad aš jus mylėjau.
• Jn 6,35 Aš esu gyvenimo duona, kas ateis pas mane – niekuomet nebealks.
• Jn 14,6 Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
• Mt 7,1 Neteiskite ir nebūsite teisiami.
• Mt 11,28 Ateikite pas mane visi vargstantys ir ieškantys teisybės.
• Mt 25,34 Ateikite mano Tėvo palaimintieji, ir paveldėkite karalystę.

Jėzaus vardas

 – tai pilnas Jėzaus vardo tekstas didžiosiomis raidėmis.

 – sutrumpinimas mažosiomis raidėmis. Trumpinimui imama tik pirma ir paskutinė raidė, o pavingiavimas viršuje reiškia, kad tai yra sutrumpintas vardas.

Marijos, kaip ir šventųjų vardų užrašymas yra nusistovėjęs ir nekeičiamas:

Dievo Motina – Motina  –   Dievo – .

Į viršų...

2. Kvietimas dialogui arba pats dialogas - du truputį palenkti pirštai. Toks angelo gestas reiškia, kad jis netyli, bet kalba Marijai.

Mistiniai gyvūnai

Gr. tetramorfo – tetra + morfo, keturi + formose, t.y. dieviškasis Apreiškimas randamas keturformiame vaizdavime: jautis, liūtas, erelis ir žmogus (angelas). Ezekielis ir Danielius regėjimuose matė šiuos keturis gyvūnus dangaus šlovėje. “Jų veidai buvo tokie: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą” (Ez 1,10). Bažnyčios tėvas Irenėjus iš Liono (miręs 220 metais) terminu tertamorfo pavadino keturis evangelistus (Matas – angelas, Jonas – erelis, Morkus – liūtas, Lukas – jautis).