Lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis

1181-1226 (minimas spalio 4 d.).

Pranciškus Asyžietis – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs pranciškonų, šv.Klaros seserų bei Pranciškonų pasauliečių (tretininkų) ordinus; Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos ir prekybininkų globėjas.

Labiausiai žinomas kaip Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino įkūrėjas.

Vaikystė ir jaunystė

Šv. Pranciškus gimė Asyžiuje, turtingo audinių pirklio Pietro Bernardonės šeimoje, kilusioje iš Provanso. Kristaus Gimimo garbei motina gimdė pirmame namų aukšte įrengtame tvartelyje, vėliau tapusiame kulto vieta. Vienas maldininkas, pamatęs kūdikį, išpranašavo, kad šis tapsiąs šventuoju. Kadangi tėvo nebuvo namie, motina šv. Jono Krikštytojo garbei pakrikštijo berniuką Jonu. Grįžęs namo tėvas pavadino sūnų dar ir Pranciškumi (ital. – mažasis prancūziukas), mat dažnai keliaudavo su reikalais į Prancūziją.

Jaunystėje Pranciškus, kaip ir tėvas, buvo išsilavinęs ir sumanus pirklys. Jis mėgo linksmą gyvenimą, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose. Per kovas su Perudžos miestu pateko į nelaisvę ir išbuvo įkalintas visus metus. Grįžęs ilgai sirgo. Pasveikęs ėmė svajoti apie riterio šlovę ir stojo savanoriu į kariuomenę, bet sapne buvo pakviestas „sekti paskui valdovą, o ne paskui tarną“. Tada grįžo į Asyžių, nutraukė ryšius su senais puotų bendrais, atsidėjo maldai, šelpė vargšus ir nukeliavo į Romą prie Šv.Petro kapo.

Atsivertimas

1205 m. meldžiantis šv. Damijono bažnytėlėje, į jį tris kartus prabilo nukryžiuotasis Kristus: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai“. Jaunikaitis apsigyveno prie šios bažnytėlės ir ją atstatė už tėvo pinigus. Savaime suprantama, tėvas buvo nepatenkintas.

1206 m. Asyžiaus vyskupo Gvido II (1204-1228) akivaizdoje Pranciškus viešai nusimetė drabužius, atsisakė tėvo turtų ir paskyrė save Dievui: „iki šiol Petrą Bernardonę vadinau tėvu, o nuo dabar turėsiu tik vieną tėvą, į kurį galėsiu kreiptis: Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

Jis gyveno vienas, savo rankomis ir surinktomis aukomis atnaujino San Pietro alla Spina bažnyčią (dabar jos nebėra) ir vadinamąją Porciunkulę.

1208 m. vasario 24 d., klausydamasis Evangelijos žodžių, kur Jėzus siunčia į pasaulį apaštalus, suprato, kad jo pašaukimas – visko atsisakyti, nuolankiai atsiduoti Dievui, keliauti per pasaulį ir pamokslauti. Jis nusivilko atsiskyrėlio apdarą, nusijuosė odinį diržą, nusiavė sandalus ir padėjo į šalį lazdą. Pasisiuvęs šiurkštų kryžiaus pavidalo drabužį su gobtuvu, kokius nešiojo Umbrijos kaimiečiai, susijuosė virve ir ėmė nuoširdžiai, paprastais ir suprantamais žodžiais pamokslauti. Radosi ir sekėjų. Pranciškus, pabrėždamas nusižeminimą ir tarnavimą visiems žmonėms, pavadino juos Mažesniaisiais broliais. Po metų, brolių skaičiui išaugus iki dvylikos, popiežius Inocentas III patvirtino pirmąją Mažesniųjų brolių regulą. Netrukus Pranciškus buvo įšventintas diakonu, bet iš nusižeminimo kunigauti nenorėjo. Nuo tol jis visiškai atsidėjo savo veiklai ir visur susilaukė daug sekėjų.

Mažesnysis brolis ir apaštalas

1216 m. Pranciškus paties Kristaus prašė suteikti visuotinius atlaidus žmonėms, rugpjūčio 2 d. aplankysiantiems švč.Mergelei skirtą Porciunkulės bažnytėlę (vėliau virš jos buvo pastatyta Santa Maria degli Angeli bazilika). Atlaidus patvirtino popiežius Honorijus III, tuo metu buvęs Perudžoje.

Įkūręs su Klara seserų klariečių vienuoliją, Pranciškus iškeliavo į Šventąją Žemę ieškoti kankinystės. Jis buvo pirmasis Ordino įkūrėjas, įtraukęs į savo Įstatus misijas į kitus kraštus. 1219 m. sakė pamokslą sultonui Al Malikui al Kamiliui. Grįžęs sudarė savo ordino struktūrą: dvylika provincijų iki pat Palestinos ir Maroko, kur 1220 m. buvo nukankinti pirmieji pranciškonai; atgabentus į Koimbrą jų kūnus matė būsimasis šventasis Antanas.

1223 m. popiežiaus Honorijaus III patvirtintos pranciškonų Regulos esmė yra „elgtis pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šv.Evangeliją, klausyti vyresniųjų, neturėti jokio turto, gyventi skaistybėje“. Pranciškus suprato, kad reikia atnaujinti pernelyg sustabarėjusią Bažnyčią ir siekė to visomis išgalėmis. Pranciškus mylėjo Bažnyčią ir jai buvo visiškai ištikimas; jis niekada nepretendavo jos teisti, kaltinti ir pradėti ją reformuo­ti, nepaisant, kad joje vyravo krizės ir nuosmukiai. Per savo tikėjimo pavyzdį ir visišką laisvę privedė prie tobulo neturto; jis pats buvo gyva Bažnyčios reforma, Evangelijos pamoka.

1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą, pasirodydamas esąs ir praeities saugotojas, ir sykiu novatorius. Nors ir rizikuodamas, jis ryžosi atidaryti teologijos mokyklą Bolonijoje (1223-1224). Pirmasis jos lektorius buvo šv. Antanas, kurį Pranciškus pagarbiai vadino „mano vyskupas“.

Stigmos ir mirtis

Nuo 1224 m. Pranciškus gyveno atsiskyręs. Kartą Vernos kalne, medituojant ir pasninkaujant prieš šv.Mykolo Arkangelo šventę, jam pasirodė Nukryžiuotasis sparnuoto serafimo pavidalu ir paženklino jį stigmomis. Tai atsitiko Kryžiaus Išaukštinimo dieną – 1224 m. rugsėjo 14. Tai buvo pirmas krikščionybės istorijoje stebuklas, kai žmogus pažymimas Kristaus žaizdomis.

1225 m. pradžioje Pranciškus sukūrė „Saulės giesmę“. Po metų padiktavo vienuoliams testamentą. Išsekintas kepenų, kasos ir akių ligų, beveik aklas, jis paprašė nunešti jį į Porciunkulės bažnyčią ir padėti ant plikų grindų. Pranciškus mirė giedant psalmę „Voce mea“ (Ps.141) 1226 m. spalio 3 d.

Pranciškaus kultas paplitęs visose krikščioniškose šalyse. Dėl neturto pamėgimo žmonės meiliai praminė jį „Asyžiaus elgetėle“.

1939 m. birželio 18 d. popiežius Pijus XII paskelbė Pranciškų Italijos globėju. Jis globoja Umbriją, daug miestų ir jo vardu pasivadinusį Sanfranciską JAV. 1952 m. popiežius Pijus XII šv.Pranciškų Asyžietį paskyrė italų pirklių globėju. Kaip audinių pirklio sūnus, globoja kilimų audėjus ir pirklius, drabužių puošmenų: juostelių, spurgų dirbėjus, audėjus. Jo prašoma apsaugoti nuo skurdo, galvos skausmo ir maro.

Pranciškaus atvaizdai mene

Jį mylėjo net nekrikščionys ir netikintieji; jis buvo įkvėpimo šaltinis poetams, kaip Dantei, ir menininkams, kaip Cimabue ir Giotto. Jis buvo charakterizuotas kaip „tikras krikščionis po Kristaus, beturtis žmogus, kuris praturtino pasaulį“.

Šventieji – tai Kristaus ikonos, atvaizdai. Šventasis Pranciškus (vardas užrašytas lotyniškomis raidėmis) turi tuos pačius bruožus, kaip ir Kristaus atvaizdas.

Jo rankose ir šone ypatingos Kristaus žymės – stigmos (dažnai su trykštančiais spinduliais), kuriomis buvo paženklintas La Vernos kalne.

Ikonografijoje vaizduojami kai kurie jo gyvenimo epizodai – pamokslas paukščiams, vilko sutramdymas, stigmų gavimas.

Atvaizduose jis dėvi kryžiaus formos, rusvai pilką (žemės, nusižeminimo spalva) ašutinę, sujuostą virve su trimis mazgais, primenančiais neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus. Rankoje laiko Evangelijų knygą – šventojo gyvenimo regulą.

Kiti atributai – Nukryžiuotasis, kuriam iš žaizdų trykšta spinduliai, prijaukintas vilkas, paukščiai.

Šventas Pranciškau, išmelsk mums nusižeminimo ir meilės Dievui ir broliams. Amen.

šv. Pranciškaus gyvenimas ir veikla

Šią šv. Pranciškaus gyvenimo chronologiją parengė Omer Englebert ir Raphael Brown leidinyje „Saint Francis of Assisi: A Biography“, 2-as angliškas leidimas (Chicago, 1965, p. 347-458).

Šaltiniai:

Lanzi Fernando ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai – Alma Littera, 2005

Ramanauskas B. O.F.M. Aš savo dalį atlikau. – Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė, 1893.

Šventojo Pranciškaus žiedeliai (1993). – Vilnius: Taura

Į viršų...