© С. В. Алексеева "Зримая истина"
Šaltinis: Православная книга России
iš rusų kalbos vertė Jolanta Klietkutė

Ankstesnėms kartoms, gimusioms ir augusioms provoslaviškoje (krikščioniškoje) aplinkoje, ikonos kalba buvo suprantama, nes ši kalba suvokiama tik išmanantiems Šventąjį Raštą, liturgiją bei dalyvaujantiems šv. Mišiose. Šių dienų žmogui, ypač tik neseniai susipažinusiam su krikščionybe, ikonos kalbą suprasti daug sudėtingiau.

Sunkumų sukelia ir tai, kad nuo XVIII amžiaus kanoninė ikona pamažu buvo išstumta „akademinės“ tapybos, - t.y. paveikslų religine tema.

Savaime kyla klausimas: kas yra ikona ir kas yra paveikslas? Ar įmanomas dvasinis atgimimas kontempliuojant meninį paveikslą ar tai įmanoma tik maldingame buvime priešais ikoną?

Meninių paveikslų šalininkai dažnai klausia: šiandieniniame pasaulyje vaizdinė estetinė aplinka visiškai kitokia nei senaisiais ikonografijos laikais, tad kam būtina laikytis kanoninių vaizdavimo būdų? Jie pakankamai keisti žiūrint iš realistinio vaizdavimo taško: neteisingos figūrų proporcijos, iškreiptas medžiagos faktūros perteikimas, negalioja linijinės perspektyvos principai.

Ar šie faktai nepasitarnaus ginant primityvią nuomonę, kad senieji ikonografai neturėjo elementarių piešinio įgūdžių ir žinių? Ir šiuo atveju ar ne geriau bažnyčiose turėti teisingai nupieštus paveikslus?
Į šiuos klausimus galima atsakyti išanalizavus ikonos ir paveikslo palyginimą, nagrinėjant išorinius – stiliaus ir vidinius – liturginius skirtumus.

Pirmiausia – vidiniai skirtumai.
Paveikslas (taip įvardijant ne tik pasaulietinius kūrinius, bet ir tapybą dvasine tematika) yra meninis kūrinys, sukurtas dailininko meninės vaizduotės, perteikiantis jo asmeninę pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra gi priklauso nuo objektyvių priežasčių: istorinės situacijos, politinės sistemos, nuo dailininko asmenybės charakterio tipo, jo gyvenimo būdo. Visi žymūs menininkai mokėjo jausti tai, kas jaudina jų amžininkus ir, perfiltruodami per save epochos „nervą“, įamžindavo drobėje savo laikmečio sukoncentruotą meninį paveikslą.

Ikona – Dievo apreiškimas, išsakytas linijų ir spalvų kalba, suteikta visai Bažnyčiai ir atskiram žmogui. Ikonografo pasaulėžiūra – Bažnyčios pasaulėžiūra. Ikona – ne laike, ji vaizduoja Dievo laiką mūsų pasaulyje.

Ikonoje, kaip ir paveiksle, vyksta apibendrinimas pagal aiškiai suprantamą principą – visuma pavaizduojama per asmenį. Bet paveiksle asmuo turi išskirtinai asmeninies, unikalias savybes. Todėl paveikslui būdina ryškiai išreikštas autoriaus individualumas.

Ikonografo autorystė dažnai sąmoningai slepiama, nes ikona – bažnytinis kūrinys; ikonografija ne saviraiška, o tarnavimas ir asketinis darbas. Jeigu pabaigtame paveiksle dailininkas pasirašo, tai reiškia ne tik autorystę, bet ir atsakomybę už paveikslo turinį, tai ikonoje įrašomas vardas to, kieno veidas yra pavaizduotas ikonos lentoje. Ontologine prasme čia apsijungia vardas ir atvaizdas.

Paveikslas turi būti emocionalus, nes menas – aplinkinio pasaulio pažinimo ir atvaizdavimo per jausmus forma. Paveikslas priklauso dvasiniam pasauliui.

Ikonografo teptukas bejausmis: asmeninėms emocijoms čia ne vieta. Ikona Bažnyčios liturginiame gyvenime kaip ir psalmisto skaitymo maniera – sąmoningai apribota nuo bet kokių emocijų; empatija ištartiems žodžiams ir ikonografinių simbolių suvokimas vyksta dvasiniame lygmenyje.

Paveikslas – būdas bendrauti su autoriumi, su jo idėjomis ir pergyvenimais, kurie gali būti tiek išskirtinai individualūs, tiek atspindėti bendrą socialinę laikyseną.

Ikona – būdas bendrauti su Dievu ir Jo šventaisiais.

Prieš pradedant stilistinį ikonos ir paveikslo palyginimą, reikia pasakyti, kad krikščioniškų šventųjų paveikslų vaizduojamoji kalba vystėsi etapais ir vidinė – sakralinė, bei išorinė – vaizdinė-emocinė sinergija besiformuojanti šimtmečiais įgavo išbaigtą išraišką savo su taisyklėmis ir ikonografinio kanono reikalavimais. Ikona – ne šventojo Rašto ar Bažnyčios istorijos iliustracija, ne šventojo portretas, nors į pažintinę ir šviečiamąją šventųjų paveikslų funkciją Bažnyčia visada atsižvelgė. Ikona krikščioniui pasitarnauja kaip tarpininkė tarp pasaulio apčiuopiamo jausmais ir pasaulio neprieinamo paprastam suvokimui, pasaulio, kuris pažįstamas tik tikėjimu. Kitaip sakant – ikonos misija atskleisti prarastą grožį ir nepanašumą pasaulio, kurie buvo iki pirmosios nuodėmės ir skelbti apie būsimąjį perkeistą pasaulį. Kanonas, kaip griežtai reglamentuotas šio nepanašumo perteikimo būdas, neleidžia ikonai nusileisti iki pasaulietinio meno lygio.

Kadangi dabar aptarsime specifiką, reikia sutarti, kad sąvoka „ikona“ reikš ne tik ikonas, bet ir sieninę tapybą, o sąvoka „paveikslas“ – kūrinius atliktus realistinio vaizduojamojo meno, t.y. tokiu vaizdavimo būdu, kuris susiklostė Atgimimo epochoje Italijoje.

Pirmasis skirtumas. Ikonai būdingas pabrėžtinai sąlyginis vaizdavimas.

Vaizduojamas ne tiek pats daiktas, kiek jo idėja; viskas pajungta vidinės prasmės atskleidimui. Iš čia ir „deformavimas“, prailgintos figūrų proporcijos – idėja perkeisto kūno, gyvenančio Dievo plotmėje. Ikonoje nėra kūniškumo jėgos, kurią galime išvysti kad ir Rubenso kūriniuose.

Kaip pavyzdį galime palyginti bet kurią kanoniškai nutapytą Dievo Motinos ikoną ir Leonardo Da Vinčio „Madoną Benua“ („Madona su gėlele“) iš Ermitažo kolekcijos. Pirmuoju atveju žmogus stovi priešais Dievo Motinos atvaizdą, kuri yra sudievinta ir pašlovinta aukščiau angelų, antruoju – regi tik žemišką mielą akiai jauną moterį su kūdikiu, nors kai kurie ikonografiniai elementai yra ir šiame paveiksle, pav. nimbai (aureolės).

Dievo Motinos ikona „Odigitrija“ (kairėje) ir Leonardo Da Vinčio paveikslas „Madona Benua“ (dešinėje)

Galima stebėti kaip vaizduojami drabužiai kanoninėse ikonose: vietoje minkštų, lanksčių audinių klosčių linijų – grubūs, grafiniai lūžiai, kurie savitai kontrastuoja su švelnia veidų tapyba. Tačiau klosčių linijos ne chaotiškos, jos harmonizuoja su visa ikonos kompozicija. Taip pateikiant atvaizdą pabrėžiama žmogaus pašventimo/išskyrimo iš jį supančių fizinių daiktų idėja.

Klosčių tapymo pavyzdys ikonoje (kairėje) ir paveiksle (dešinėje)

Leonidas Akelsandrovičius Uspenskis sakė: „šventumo savybė yra ta, kad jis pašventina visa tai, prie ko prisiliečia. Tai yra būsimojo perkeisto pasaulio pradžia“.

Kitas pavyzdys. Kalnų vaizdavimas ikonose. Tai ne žydros Rericho viršukalnės – ikonose tai dvasinio kilimo simboliai, kilimo į asmeninį ir Vienatinį Dievą. Todėl kalneliai ikonose turi pakopas – savotiškus stilizuotus laiptelius, kurių dėka kalnas įgauna laiptų prasmę.

Kalnų tapymo pavyzdys ikonoje (kairėje) ir paveiksle (dešinėje)

Antrasis ikonos ir paveikslo stiliaus skirtumas – erdvės vaizdavimo principas.

Paveikslas tapomas tiesioginės perspektyvos principu. Kas tai yra, galima paaiškinti įsivaizduojant geležinkelio bėgius. Žuoliai susibėga į vieną tašką horizonto linijoje.

Ikonai būdinga atvirkštinė perspektyva, kur linijų susijungimo taškas yra ne atvaizdo gilumoje, o stovinčiame priešais ikoną žmoguje – mintis, kad Dieviškasis pasaulis išsilieja į mūsų žemišką pasaulį. Ikonoje paralelios linijos ne susieina, o atvirkščiai – išsiskiria erdvėje. Tačiau ir pačios erdvės ikonoje nėra. Priekinis ir galinis planai ikonoje simbolizuoja ne perspektyvą, o prasmingumą.

Kairėje - mums įprasta tiesioginė perspektyva, dešinėje - ikonografinė, atvirkštinė, perspektyva

Ikonoje tolimesni daiktai ne pridengti tarsi migla (kaip tai vaizduojama realistiniuose paveiksluose), o įtraukti į atvaizdą kaip pirmojo plano daiktai. Žinoma, būtina paminėti, kad ikonografinis kanonas nėra griežta standartų sistema (ГОСТ), ikonos negalima paversti brėžiniu. Ikonografas turi tam tikras galimybes keisti nustatytą pavyzdį, priklausomai nuo to, kokį liturginį aspektą jis nori pabrėžti būtent toje ikonoje. Todėl ikonose kartais galima išvysti elementų, nutapytų ties atvirkštine, tiek ir tiesiogine perspektyva.
Trečiasis skirtumas. Ikonoje nėra išorinio šviesos šaltinio.

(bus daugiau...)