![]() |
||||
![]() |
©
Ikonografijos
skriptai, Kretinga, 1999
Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin ofm (čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta) Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis ofm MALDA IŠKELTOMIS RANKOMIS Iškelti rankas,
nukreipti jas delnais į dangų tai ne šiaip sau gestas ar poza,
tai malda. Nuo pat senų senovės iš šio gesto buvo atpažįstamas
prašantis asmuo. Ši poza be žodžių sako: aš prašau ir laukiu, kad
gaučiau. Ji rodo, kad tam asmeniui kažko trūksta. Graikiškai toks
žmogus vadinamas Deomene siela, kuri atsigręžė į
amžinybę, prašo ir šaukiasi išgelbėjimo. Krikščionių pasaulyje iš šios
pozos atpažįstamas Kristus ant kryžiaus. Laikui bėgant vyko žodžio devotus evoliucija, jis ėmė reikšti žmogų ištikimą valstybei ir valdžiai. Tai kilo iš to, kad valstybei ir valdžiai atstovavo imperatorius, o imperatorius Romoje buvo tolygus Dievui, taigi ištikimybė valdžiai tolygi ištikimybei Dievui. Pakeltų rankų
magiška, antgamtinė savybė tai simbolis, atbaidantis blogį apotropaico.
Gali būti ne tik apotropainis gestas, bet ir apotropainė spalva. Netgi
uždegus šventintą žvakę norint, kad ji atitolintų blogį, daromas
apotropainis gestas. Iškeltos rankos apotropainė savybė buvo žinoma
įvairiose civilizacijose dar jų istorijos pradžioje. Tuščia ranka
iškelta į viršų yra visiškas pasitikėjimas dievybe.
Artimuosiuose rytuose taip pat buvo gerai žinomas ritualinis rankų iškėlimo gestas. Egipto kultūroje rankos buvo keliamos į dievybę saulę, dievą Ra. Todėl net IV a. Egipto krikščionys atsiskyrėliai melsdavosi kiaurą naktį dykumoje iškėlę rankas. Ir tik tuo momentu, kai saulės spinduliai paliesdavo pirštų galiukus, jie pabaigdavo maldą. Taigi, Egipto vienuoliai paėmė gesto simbolį ir jį perkeitė. Saulė simbolizavo Kristų, kurio sulaukę vienuoliai galėjo pailsėti. Finikiečių pasaulyje aukščiausia dievybė Tanit turėjo labai ypatingą gestą delnais į viršų arba delnais į save, arba delnais priešais save atgręžtais į išorę. Prieš Romos imperijos
atsiradimą daugelis tautų dievybei aukodavo statulėles vaizduojančias
asmenį besikreipiantį į dievybę. Priešais dievybės statulą žmogus
pastatydavo mažą savo atvaizdą, kurio viena ranka laiko kokią nors
dovaną dievybei ar tiesiog tuščia iškelta į dievybę. Statulėlė
melsdavosi, o žmogus eidavo sau. Parprastai šios statulėlės tikslas
buvo išprašyti kažkokių materialinių gėrybių. Kadangi tuose kraštuose
maža vandens, tai dažniausiai buvo prašoma lietaus. Graikų, romėnų pasaulis. Lotyniškai iškeltų rankų simbolis vadinamas adlocutio ad locutio, kad galėtum pasikalbėti. Šis gestas buvo naudojamas filosofų ir išminčių. Reiškė pasikalbėkim. Iš lotyniško pavadinimo kilo dar du žodžiai: orare, oratio. Iš orare kilo lotyniškasis oremus melskimės, o oratio reiškia kalbėjimą, pamokslavimą. Senovės rašytojai taip pat minėjo iškeltų rankų gestą ir jo simboliką. Ovidijus aprašo, kad iškelta ranka reiškia prašymą, maldą. Virgilijus Eneidos veikale pasakoja, kad Simeonas, išdavęs trojiečius, jautėsi labai bjauriai ir iškėlęs rankas prašė atleidimo. Ciceronui tai buvo vienas iš būdų priartėti prie dievų. Romos pasaulyje iškeltos rankos gestas buvo labai populiarus monetų kalbyboje. Jose šis gestas reiškė pietą. Pieta tapo devotus sinonimu. Ši figūra ant pinigų nereiškė konkretaus asmens, bet ištikimybę dievams apskritai. Gimusi krikščionybė atrado ir perėmė turtingą simbolių istoriją. Gestų ir kitų išraiškų kalba nuo pat pradžių buvo labai svarbi kreipiantis į Dievą. Antikos kultūroje buvo daug tokių figūrų ir vaizdinių, tačiau pirmosiose ikonografiniuose paveiksluose krikščionių pasaulyje antikos sukauptas turtas greitai nuskurdo, liko mažai figūrų ir scenų tik esminiai dalykai. Pirmojoje
krikščioniškojo meno epochoje pagrindiniais elementais liko tik gestai
perimti iš filosofų ir išminčių. Juos pritaikydavo krikščioniškiems
personažams. Šiuo laikotarpiu randami pagrindiniai gestai: kalbantysis
ištiesęs vieną ranką, o kitoje laiko lazdą (lazda išskirtinumo
ženklas); ranka, pakelta į viršų parėmusi smakrą (reiškia mąstantį
žmogų). Ankstyvojoje krikščionybėje jau randame susimąsčiusio žmogaus
simbolį. Bet krikščionims jis reiškė ateities (nelabai užgarantuotos),
o ne praeities apmąstymą. Katakombose tokia poza pavaizduotas Petras,
kai Jėzus jam išpranašauja, jog Petras jį išduos; Adomą su Ieva po
nuodėmės; Jėzaus gimimo ikonoje taip rankas laiko Marija ir Juozapas;
Izaokas, ruošiamas aukai; o kiek vėlesniais laikais šį gestą randame
Marijos ikonose Marija, kuri apie ateitį galvojo su nerimu (ji ant
rankų laikydama kūdikėlį, gestu rodo, jog nujaučia skausmingą ateitį). Kalbėjome apie iškeltą į viršų ranką, apie parėmusią smakrą ranką, dabar apie ištiestą ranką ir delną nukreiptą ne į viršų, bet žemyn. Tai rodymas reiškiantis kaltinimą, laiminimą, gydymą, krikšto malonę. Svarbiausias rankų gestas yra devotium išraiškoje. Šis gestas Romos laikų kultūroje reiškė žmogų, kuris gerai atlieka savo pareigas tėvams, vaikams, tautai, imperatoriui ir Dievui. Taigi, šis ženklas turi daug reikšmių. Krikščioniškame pasaulyje tai jau visai natūralus gestas kalbantis su Dievu. Jis atrandamas dar tada, kai krikščionybė buvo labai žydiška ir pagoniška. Senajame Testamente jį randame žydų religijoje: Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas (Iš 17,11). Pakelkime savo rankas ir širdis į Dievą danguje (Rd 3,41). Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą (Iz 65,2). Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką (Ps 141,2). Naujajame Testamente: Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos (1 Tim 2,8). Šie
gestai iškalti ant krikščionių kapų atsirado II
a. pab. III a. prad. Tokiu būdu vaizduodavo Senojo Testamento herojus
(pav. trys jaunikaičiai ugnyje, Danielius su liūtais, Nojus arkoje,
neteisingai apkaltinta Zuzana besišaukianti Dievo pagalbos). Šiose
Senojo Testamento figūrose iškeltų rankų gestas rodo, kad išgelbėjimas
jau įvyko. Laikui bėgant iš konkrečių istorinių herojų krikščionybės menas suformavo bendrinę figūrą reiškiančią maldą krikščionį, kuriam ji prasideda nuo krikšto, tęsiasi per gyvenimą ir eina į amžinybę (niekada nenuleidžia rankų). Šis gestas yra aprašytas daugelio Bažnyčios tėvų raštuose kaip maldos išraiškos forma. Visas žmogus pasitempęs, kyla į Dievą, taip pat krikščionis pakeldamas rankas maldai tampa panašus į Kristų ant kryžiaus. Apie IV a. šis gestas
buvo pritaikytas Marijos ikonai: besimeldžianti, pieta arba rankas
laikanti prieš save delnais į priekį. |
|||
![]() |
![]() |
![]() |
||
© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė | ||||