Minima liepos 22 d.

Lot.: Magdalena; it.: Maddalena; pranc: Magdelaine, Magdeieine, Madelon; isp.: Magdalena; angl.: Magdalene; vok.: Magdalena, Magda.

Atgailaujanti nusidėjėlė, išteisinta dėl meilės Jėzui, Jėzaus Kristaus sekėja ir pagalbininkė. Manoma, jog kilusi iš Magdalos miesto Palestinoje. Popiežius Grigalius Didysis tapatino tris moteris, apie kurias kalbama Šventajame Rašte: Lozoriaus seserį, t.y. tą moterį, kuri, Lozoriui prisikėlus iš mirusių, įėjo į menę, kur buvo vakarieniaujama, ir ištepė brangiu aliejumi Jėzui kojas (Jn 12, 1-8; Mt 26, 6-12; Mk 14, 3-9) ir susilaukė Judo Iskarijoto priekaištų; išvaduotą iš septynių demonų atgailaujančią nusidėjėlę (Lk 8, 2; Mk 16, 9), kuri atsivertusi sekė paskui Jėzų kartu su jo Motina iki pat kryžiaus (Mt 27,55-56; Mk 15,40-41; Lk 23, 49; Jn 19,25), su kitomis moterimis ėjo prie jo kapo ir rado tuščią o vėliau pirmoji pamatė jį ir atpažino tarp mokinių (Jn 20,1-28); neįvardytą nusidėjėlę, kuri per vakarienę Betanijoje brangiu aliejumi sutepė Jėzui kojas (Lk 7,36-50) ir nušluostė jas savo plaukais. Dabar istorikai linkę manyti buvus tris skirtingas moteris.

Ar buvo Lozoriaus ir Mortos sesuo ar nebuvo, ji yra garbinama kartu su jais; tai, kad ji stovėjo prie kryžiaus, ją susiejo su Kristaus krauju, kurį ji supylusi į taurę, kuri legendose apie karalių Artūrą vadinama Šventuoju Graliu. Bažnyčios minima kaip išlaisvinta iš septynių demonų, ji ėjo paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamatė Išganytoją ir paskelbė mokiniams, kad Jis prisikėlė. Ši labai turtinga ir malonumams pasidavusi moteris atsivertė ir tarnavo Kristui. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė, ir ji palaikė Jį sodininku. Kai atpažinusi ištiesė į Jį rankas, Jis ištarė garsiuosius žodžius „Nelaikyk manęs!“ (Jn 20, 16). Evangelijose daugiau žinių apie ją nėra, o gyvenimo aprašymų yra keletas variantų. Jos kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje.

Dėl to, kad tepė Jėzų kvapiaisiais aliejais, Magdalietė tapo kvepalų ir pirštinių gamintojų globėja (viduramžiais pirštinės būdavo iškvėpinamos – tai galantiškumo požymis); kadangi jos aliejaus indelis priminė ąsotį arba kvepalų buteliuką, ji globoja vandens pardavėjus ir vaistininkus, o kad plaukais šluostė Jėzui kojas, tapo moterų kirpėjų, šukų pardavėjų ir pedikiūrininkų globėja. Ji palaikė Jėzų sodininku, tad globoja sodininkus. Prancūzijoje ji – vilnų karšėjų globėja (žodžių žaismas: Madeleine i amas de kine (Magdalena / „vilnų krūva“).

Kadangi pati buvo išvaduota iš demonų ir nuodėmės, Magdalietė – kalinių globėja, ir šie, atgavę laisvę, kaip votus aukodavo jai savo grandines.

Žmogus, kuriam ilgai nepraeina karščiavimas, turi apsilankyti šv. Viktoro abatijoje Marselyje ir padėti galvą ant akmens, atstojusio jai pagalvę grotoje.

Tačiau dažniausiai ji laikoma atgailaujančių merginų ir moterų globėja.

Krikščionių dailėje viduramžiais susiformavęs atgailaujančios nusidėjėlės įvaizdis, aktualizuotas kontrreformacijos metu, siekiant paskleisti sakramentų garbinimo idėją. Krikščionybės Tradicija Mariją Magdalietę tapatina su neįvardyta moterimi, kvapiaisiais tepalais patepusia Kristaus kojas (Lk 7, 36-38), evangelistas Jonas – su Mortos ir Lozoriaus iš Betanijos seserimi Marija ir su ta moterimi, iš kurios Kristus išvaręs septynis demonus. Taip pat sakoma, kad Marija buvo šv. Jono apaštalo nuotaka vestuvėse Kanoje. Rytų Bažnyčia šias tris moteris laiko skirtingomis asmenybėmis.

Magdalietės paveikslų yra daug ir įvairių: vieni remiasi evangelijomis, kiti susiję su įvairiomis legendomis, bet visuomet ji vaizduojama jauna, graži, ilgais plaukais. Siužetai, neturintys evangelinio pagrindo, susiję su jos gyvenimu prieš įtikint Kristų. Tuomet ji vilki puošniais drabužiais, pasidabinusi brangakmeniais. Dažnai būna su Morta, kuri priekaištauja jai už tuštybę, arba vaizduojama atsižadanti visų pasaulio tuštybių. Mortos, o kartais ir paties Kristaus akivaizdoje ji nusivelka prabangų apsiaustą nusiima papuošalus, o apversta su pabirusiomis brangenybėmis dėžutė numesta po kojų. Kaip atgailaujanti nusidėjėlė vaizduojama vilkinti paprastu apsiaustu arba nuoga, prisidengusi ilgais vilnijančiais plaukais. Ji skaito, medituoja ar pakėlusi ašarų pilnas akis danguje regi jai pasirodžiusius angelus. Fone paprastai matyti olos, kur, pasak legendos, ji vėliau gyvenusi, anga. Krucifiksas, kaukolė, ąsotėlis ar indelis su kvapiaisiais tepalais, kartais rimbas ir erškėčių vainikas yra svarbiausi jos atributai.

Paveiksluose vaizduojami įvairūs Magdalietės gyvenimo epizodai: ją matome prieš atsivertimą ir atsivertimo metu prabangiai apsirengusią ir susijaudinusią; matome palaidais plaukais šluostančią Jėzui kojas; matome po kryžiumi, palaikančią Švč. Mergelę Mariją arba su kitomis apraudančią Jėzų; matome su pamaldžiomis moterimis nešančią kvapiuosius tepalus į kapą ir tiesiančią ranką į Jėzų, dažnai apsirengusį kaip sodininkas, nes tokiu pavidalu jis pasirodė jai Velykų rytą; matome atgailaujančią, išsekusią bet vis tiek gražią ant nuogų pečių pasklidusiais plaukais, arba, rečiau, paskutinį kartą priimančią Švč. Sakramentą Dažnai šiuose jos gyvenimo epizoduose ir visada, kai ji vaizduojama viena, pagrindinis jos atributas yra tepalo indelis – taurė arba medinis puodelis su dangteliu – tai užuomina apie kvapųjį aliejų nardą, išpiltą Jėzui ant kojų, apie mirą, skirtą jo kūnui įtrinti kape, ir apie Jėzaus kraują, kurį ji surinko po kryžiumi ir išsaugojo. Šv. Marija Magdalietė dažnai vaizduojama kelio į Kalvariją, nukryžiavimo, ėmimo nuo kryžiaus, apraudojimo ir laidojimo siužetuose, liūdinti prie Kristaus kojų.

Vaizduojama ir daug jos gyvenimo epizodų, iš kurių dažniausi yra šie:

Į viršų...