Ikonografijos skriptai
Jėzaus ikona
Švenčių ikonos
Dievo Motinos ikonos
Angelai
Šventieji
  Šventoji šeima
  Jonas Krikštytojas
  Ap.Jonas tyloje
  Marija Magdalietė
  Laurynas
  Pranciškus Asyžietis
  Antanas Paduvietis
Jolantos tapytos
Nuorodos



Marija Magdalietė

Minima liepos 22 d.


Lot.: Magdalena; it.: Maddalena; pranc: Magdelaine, Magdeieine, Madelon; isp.: Magdalena; angl.: Magdalene; vok.: Magdalena, Magda.


Atgailaujanti nusidėjėlė, išteisinta dėl meilės Jėzui, Jėzaus Kristaus sekėja ir pagalbininkė. Manoma, jog kilusi iš Magdalos miesto Palestinoje. Popiežius Grigalius Didysis tapatino tris moteris, apie kurias kalbama Šventajame Rašte: Lozoriaus seserį, t.y. tą moterį, kuri, Lozoriui prisikėlus iš mirusių, įėjo į menę, kur buvo vakarieniaujama, ir ištepė brangiu aliejumi Jėzui kojas (Jn 12, 1-8; Mt 26, 6-12; Mk 14, 3-9) ir susilaukė Judo Iskarijoto priekaištų; išvaduotą iš septynių demonų atgailaujančią nusidėjėlę (Lk 8, 2; Mk 16, 9), kuri atsivertusi sekė paskui Jėzų kartu su jo Motina iki pat kryžiaus (Mt 27,55-56; Mk 15,40-41; Lk 23, 49; Jn 19,25), su kitomis moterimis ėjo prie jo kapo ir rado tuščią o vėliau pirmoji pamatė jį ir atpažino tarp mokinių (Jn 20,1-28); neįvardytą nusidėjėlę, kuri per vakarienę Betanijoje brangiu aliejumi sutepė Jėzui kojas (Lk 7,36-50) ir nušluostė jas savo plaukais. Dabar istorikai linkę manyti buvus tris skirtingas moteris.


Ar buvo Lozoriaus ir Mortos sesuo ar nebuvo, ji yra garbinama kartu su jais; tai, kad ji stovėjo prie kryžiaus, ją susiejo su Kristaus krauju, kurį ji supylusi į taurę, kuri legendose apie karalių Artūrą vadinama Šventuoju Graliu. Bažnyčios minima kaip išlaisvinta iš septynių demonų, ji ėjo paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamatė Išganytoją ir paskelbė mokiniams, kad Jis prisikėlė. Ši labai turtinga ir malonumams pasidavusi moteris atsivertė ir tarnavo Kristui. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė, ir ji palaikė Jį sodininku. Kai atpažinusi ištiesė į Jį rankas, Jis ištarė garsiuosius žodžius „Nelaikyk manęs!“ (Jn 20, 16). Evangelijose daugiau žinių apie ją nėra, o gyvenimo aprašymų yra keletas variantų. Jos kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje.


Dėl to, kad tepė Jėzų kvapiaisiais aliejais, Magdalietė tapo kvepalų ir pirštinių gamintojų globėja (viduramžiais pirštinės būdavo iškvėpinamos – tai galantiškumo požymis); kadangi jos aliejaus indelis priminė ąsotį arba kvepalų buteliuką, ji globoja vandens pardavėjus ir vaistininkus, o kad plaukais šluostė Jėzui kojas, tapo moterų kirpėjų, šukų pardavėjų ir pedikiūrininkų globėja. Ji palaikė Jėzų sodininku, tad globoja sodininkus. Prancūzijoje ji – vilnų karšėjų globėja (žodžių žaismas: Madeleine i amas de kine (Magdalena / „vilnų krūva“).

Kadangi pati buvo išvaduota iš demonų ir nuodėmės, Magdalietė – kalinių globėja, ir šie, atgavę laisvę, kaip votus aukodavo jai savo grandines.

Žmogus, kuriam ilgai nepraeina karščiavimas, turi apsilankyti šv. Viktoro abatijoje Marselyje ir padėti galvą ant akmens, atstojusio jai pagalvę grotoje.

Tačiau dažniausiai ji laikoma atgailaujančių merginų ir moterų globėja.


Krikščionių dailėje viduramžiais susiformavęs atgailaujančios nusidėjėlės įvaizdis, aktualizuotas kontrreformacijos metu, siekiant paskleisti sakramentų garbinimo idėją. Krikščionybės Tradicija Mariją Magdalietę tapatina su neįvardyta moterimi, kvapiaisiais tepalais patepusia Kristaus kojas (Lk 7, 36-38), evangelistas Jonas – su Mortos ir Lozoriaus iš Betanijos seserimi Marija ir su ta moterimi, iš kurios Kristus išvaręs septynis demonus. Taip pat sakoma, kad Marija buvo šv. Jono apaštalo nuotaka vestuvėse Kanoje. Rytų Bažnyčia šias tris moteris laiko skirtingomis asmenybėmis.


Magdalietės paveikslų yra daug ir įvairių: vieni remiasi evangelijomis, kiti susiję su įvairiomis legendomis, bet visuomet ji vaizduojama jauna, graži, ilgais plaukais. Siužetai, neturintys evangelinio pagrindo, susiję su jos gyvenimu prieš įtikint Kristų. Tuomet ji vilki puošniais drabužiais, pasidabinusi brangakmeniais. Dažnai būna su Morta, kuri priekaištauja jai už tuštybę, arba vaizduojama atsižadanti visų pasaulio tuštybių. Mortos, o kartais ir paties Kristaus akivaizdoje ji nusivelka prabangų apsiaustą nusiima papuošalus, o apversta su pabirusiomis brangenybėmis dėžutė numesta po kojų. Kaip atgailaujanti nusidėjėlė vaizduojama vilkinti paprastu apsiaustu arba nuoga, prisidengusi ilgais vilnijančiais plaukais. Ji skaito, medituoja ar pakėlusi ašarų pilnas akis danguje regi jai pasirodžiusius angelus. Fone paprastai matyti olos, kur, pasak legendos, ji vėliau gyvenusi, anga. Krucifiksas, kaukolė, ąsotėlis ar indelis su kvapiaisiais tepalais, kartais rimbas ir erškėčių vainikas yra svarbiausi jos atributai.


Paveiksluose vaizduojami įvairūs Magdalietės gyvenimo epizodai: ją matome prieš atsivertimą ir atsivertimo metu prabangiai apsirengusią ir susijaudinusią; matome palaidais plaukais šluostančią Jėzui kojas; matome po kryžiumi, palaikančią Švč. Mergelę Mariją arba su kitomis apraudančią Jėzų; matome su pamaldžiomis moterimis nešančią kvapiuosius tepalus į kapą ir tiesiančią ranką į Jėzų, dažnai apsirengusį kaip sodininkas, nes tokiu pavidalu jis pasirodė jai Velykų rytą; matome atgailaujančią, išsekusią bet vis tiek gražią ant nuogų pečių pasklidusiais plaukais, arba, rečiau, paskutinį kartą priimančią Švč. Sakramentą Dažnai šiuose jos gyvenimo epizoduose ir visada, kai ji vaizduojama viena, pagrindinis jos atributas yra tepalo indelis – taurė 
arba medinis puodelis su dangteliu – tai užuomina apie kvapųjį aliejų nardą, išpiltą Jėzui ant kojų, apie mirą, skirtą jo kūnui įtrinti kape, ir apie Jėzaus kraują, kurį ji surinko po kryžiumi ir išsaugojo. Šv. Marija Magdalietė dažnai vaizduojama kelio į Kalvariją, nukryžiavimo, ėmimo nuo kryžiaus, apraudojimo ir laidojimo siužetuose, liūdinti prie Kristaus kojų.

Vaizduojama ir daug jos gyvenimo epizodų, iš kurių dažniausi yra šie:

  1. Vakarienė fariziejaus Simono namuose (Lk7,36—50). „Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu“ (Lk 7, 36—38). Tada Kristus nustebusiems pasakė, kad „jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių“, o moteriškei, kuri tapatinama su Marija Magdalietė, tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ Magdalietė vaizduojama klūpanti prie Kristaus kojų, šluostanti ar tepanti jas kvapiaisiais tepalais. Jėzaus mokinys Judas Iskarijotas, priekaištavęs už tokį brangių tepalų švaistymą, supykęs stovi šalia (Jn 12,4-5). Kartais vaizduojama ir daugiau mokinių.

  2. Jėzus Mortos ir Marijos namuose (Lk 10, 38-42). Kai Jėzus pakviestas svečiavosi Mortos namuose, ji rūpinosi patarnauti svečiui, o jos sesuo Marija „atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių“. Mortai pasiskundus, kad sesuo jai nepadedanti, Jėzus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“ Šiame siužete Kristus dažniausiai vaizduojamas sėdintis už stalo, šalia – atidžiai besiklausanti Marija Magdalietė. Morta su tarnaitėmis užsiėmusi maisto ruošimu. Kartais būna ir jų brolis Lozorius bei keletas mokinių.
  3. „Nelaikyk manęs!“ (Jn 20,14-18). Prisikėlęs Kristus pasirodė Marijai Magdalietei, kai ši raudodama stovėjo prie tuščio jo kapo. Iš pradžių ji palaikė jį sodininku, o atpažintas, jis liepęs nelaikyti jo, o eiti pas mokinius su žinia, kad jis jau prisikėlęs. Šioje scenoje visuomet vaizduojamos tik dvi figūros. Marija Magdalietė dažniausiai klūpo, ištiesusi rankas į Išganytoją o jis gręžiasi nuo jos, pasiruošęs eiti toliau. Kartais rankoje jis laiko kaplį ar kastuvą nes, kaip jau minėta, Magdalietė jį palaikiusi sodininku.

  4. Šv. Marijos Magdalietės kelionė į Marselį. XI a. Prancūzijoje, Provanse, susiformavo graži Marijos Magdalietės legenda, pakartota „Aukso legendoje“. Pasak jos, Marija Magdalietė kaip piligrime keliavusi į Provansą ir ten daugelį metų gyvenusi kaip vienuolė. Manoma, kad pagrindą šiai legendai davė panašus pasakojimas apie Mariją Egiptietę. Surastos relikvijos, kaip manoma, priklausiusios Magdalietei, labai paspartino jos kulto augimą. Po Prisikėlimo Petras patikėjo Magdalietę palaimintajam Maksiminui. Su juo, Lozoriumi, Morta ir daugeliu kitų ji buvo krikščionių persekiotojų įsodinta į laivą be vairininko, kad visi žūtų. Apvaizdos vedamas laivas atplaukė į Marselį, čia visi rado prieglobstį po šventyklos portiku, ir iškart, norėdama atversti stabus garbinančius žmones, Magdalietė pradėjo savo apaštališką veiklą – ji atvertė šio krašto kunigaikštį, ir Lozorius tapo Marselio vyskupu. Tada jie atvyko į Eks an Provansą ir čia Maksiminas buvo pašventintas vyskupu. Paskui Magdalietė pasitraukė į nuošalią vietą, kur be maisto ir drabužių išgyveno trisdešimt metų. Pajutusi besiartinančią mirtį, siuntė žinią vyskupui Maksiminui, ir šis nunešė jai Eucharistiją: šventoji laiminga apsiverkė ir užmigo Viešpatyje. Marijos Magdalietės kūnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas į Vezlay. Iš čia nuo XII amžiaus jos kultas paplito po visą Prancūziją. Vezlay tebestovi didelė Marijos Magdalietės bazilika. Ją lanko maldininkai, nuo jos prasideda jų kelionės į Santjago de Kompostelą. Jos palaikai kartu su Lozoriaus buvo atrasti į šiaurę nuo Tulono (ši vietovė dabar pavadinta St.Maximin). Čia palaikams buvo pastatyta bažnyčia, nors Vezelay taip pat pretendavo į palaikų saugojimą. Kelionė laivu paprastai vaizduota jos vardu pavadintose bažnyčiose.

  5. Šv. Marijos Magdalietės ėmimas į dangų. Pagal kitą tradiciją, Magdalietė, vos atplaukusi į Provansą, iškart ėmė atgailauti ir apsigyveno kaip atsiskyrėlė angelų jai įrengtoje grotoje ant vienišo kalno netoli Sent Bomo. Ant Saint Baumo kalno, dabar tapusio piligrimystės centru, Marija Magdalietė praleidusi apie 30 gyvenimo metų, pasninkaudama ir atgailaudama už nuodėmes, maitindamasi tik dangišku maistu. Septynis kartus per dieną nusileisdavę pas ją angelai ir nuskraidindavę į dangų. Kartą atsiskyrėlis vienuolis pamatęs jos ėmimą į dangų ir grįžęs į Marselį viską papasakojęs žmonėms. Šis siužetas dažnas XV-XVI a. dailėje. Kartais ji vaizduojama nešama angelų, kartais sėdinti debesų soste, apsupta daugybės angelų. Siužetas primena Marijos Egiptietės, angelų nešamos per Jordaną vaizdavimą.

  6. Paskutinė Šv. Marijos Magdalietės Komunija. Pasak legendos, paskutinę Komuniją jai suteikęs angelas kalno oloje arba šv. Maksimas, buvęs jos bendražygis. Marija Magdalietė vaizduojama klūpanti, prilaikoma angelų priešais šv. Maksimą, kuris jai duoda Ostiją.

Šaltiniai:

Ramonienė Dalia. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997
Lanzi Fernando ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius: Alma Littera, 2005

Į viršų...


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė