Ikonografijos skriptai
Jėzaus ikona
Švenčių ikonos
Dievo Motinos ikonos
Angelai
Šventieji
  Šventoji šeima
  Jonas Krikštytojas
  Ap.Jonas tyloje
  Marija Magdalietė
  Laurynas
  Pranciškus Asyžietis
  Antanas Paduvietis
Jolantos tapytos
Nuorodos



Šv. Laurynas

Diakonas kankinys.
Minimas rugpjūčio 10 d.


Lot.: Laurentius; it.: Lorenzo; pranc: Laurent diacre, Laurens, Lorens, Lorint; isp.: Lorenzo; port.: Lourenco; angį.: Lavvrence, Laurence, Laurie; vok.: Laurentius, Lorenz; šved.: Lars; lenk.: Wawrzyniec; rus.: Lavrentij.

Rugpjūčio naktį dangų vagojančios krintančios žvaigždės vadinamos šv. Lauryno ašaromis.

Gimė II a. pabaigoje arba III a. pradžioje netoli Huescos, Ispanijoje. Išgarsėjo stebuklingais išgydymais ir nuolankumu – sekė Kristumi plaudamas persekiojamos krikščionių bendruomenės Romoje narių kojas. Nuo IV a. vienas labiausiai gerbiamų šventųjų.

Laurynas buvo jaunas diakonas. Jis rinko iš krikščionių aukas ir šelpė vargšus. Susipažino su Sikstu II, šis jį pasikvietė į Romą ir skyrė vienu iš septynių arkidiakonų (257-258). Kai Sikstas II buvo pasmerktas mirti, šv. Laurynas norėjo mirti drauge, bet popiežius, nuspėjęs Lauryno likimą, paliepė jam per tris dienas išdalinti bažnyčios turtą – brangius indus ir pinigus, kurie buvo jo, kaip diakono, žinioje. Vos Laurynas spėjo taip padaryti, atvyko Romos prefektas ir įsakė atiduoti turtą. Apsuptas minios vargšų ir invalidų, Laurynas parodė visą būrį nuskriaustųjų ir tarė: „Štai Bažnyčios turtai“. Už tokį įžūlumą buvo įmestas į kalėjimą.

258 m. rugpjūčio 10 dieną buvo kankinamas. Jo kankinystė žmonėms padarė didžiulį įspūdį ir virto legenda. Popiežius Damazas mini botagus, budelius, liepsnas, kaitrias žarijas. Pagal tradiciją teigiama, kad jis buvo paguldytas ant grotų virš žarijų, dalyvaujant imperatoriui Decijui. Kankinamas taip pasakė imperatoriui: „Tu apskrudinai mano vieną šoną, dabar apversk mane ant kito, kad galėtum valgyti gerai iškeptą“. Šie žodžiai lotyniškai „As-sasti unam partem, gira et altam et manduce“ dažnai įrašomi vaizduojant jo kankinimą. Viena teorija aiškina tokį neįprastą kankinimo būdą raštininko, perrašinėjusio kankinimo istoriją, padaryta klaida: vietoje „passus esi“ – „Jis kentėjo“ buvo įrašyta „assus est“ – „jis buvo iškeptas“.

Įkalinimo metu šv. Lauryno parodyta kantrybė sukrėtė kalėjimo sargą Ipolitą, kad pastarasis tapo krikščioniu ir vėliau buvo nukankintas.

Šv. Laurynas lyginamas su šv. Steponu; jo vardas figūruoja seniausiuose kankinių sąrašuose. Jo kūnas buvo slapta palaidotas kapinėse Tiburo kelyje, o vėliau pats imperatorius Konstantinas liepė papuošti jo kapą.

Legendoje pasakojama, kad kas penktadienį jis nusileidžia iš dangaus į skaistyklą ir pasiima iš jos į dangų vieną sielą.

Pasakojama, kad praėjus keturiems šimtams metų po šventojo mirties, jo kapas Romoje buvo atidarytas – norėta ten palaidoti šv. Steponą. Tuomet šv. Laurynas pasislinkęs, kad būtų vietos naujam kūnui.

Kaip diakonas, jis prižiūrėjo bažnyčios maldaknyges ir biblijas, todėl globoja bibliotekininkus, bibliofilus ir knygų pardavėjus; o kad rūpinosi keleiviais, tapo užeigos namų ir viešbučių savininkų globėju. Kadangi išdalijo Bažnyčios turtus vargšams, yra skurdo palaužtųjų globėjas. Kadangi buvo kankinamas ant žarijų, globoja tuos, kurie rizikuoja nudegti: gaisrininkus, angliadegius, kepėjus, virėjus, stiklo pūtėjus ir drabužių lygintojus, kurie anksčiau lygindavo lygintuvais, pripildytais žarijų. Sicilijoje ant nudegimų pridedamas jo paveikslėlis. Jo meldžiama apsaugoti nuo gaisrų, nudegimų ir strėnų gėlos, nes ji panaši į deginimą, taip pat nuo skaistyklos ugnies. Prancūzijoje jo prašoma padėti nuo egzemos, ten vadinamos „šv. Lauryno ugnimi“.

Paveiksluose šv. Lauryno scenos labai įvairios. Jis beveik visada vaizduojamas jaunas, ispaniškų bruožų, diakono drabužiais. Pagrindinis jo atributas yra grotos, ant kurių buvo kankinamas. Kartais šventasis laiko indą ar skrynelę su pinigais, piniginę, smilkytuvą, kankinių palmės šakelę, Bibliją arba procesinį kryžių, kuriuos jam, kaip diakonui, priklausė nešti.

 

Šaltiniai:

Ramonienė Dalia. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997
Lanzi Fernando ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius: Alma Littera, 2005


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė