Rusų ikona, ~ 1800 m.

        Apaštalo Jono Teologo minėjimas Rusų bažnyčioje švenčiamas du kartus metuose: spalio 9 d. ir gegužės 21 dieną.

        Evangelija – „Geroji Naujiena“ – pagrindinė krikščionių knyga, bylojanti apie įsikūnijusį Dievą, apie  žmonėms Jo atneštą išgelbėjimą. Pirmaisiais naujojo amžiaus šimtmečiais atsirado daugybė kūrinių bylojančių apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, tačiau pamažu buvo atrinktos, ir Dievo įkvėptomis Bažnyčios pripažintos, tik keturios knygos, kurios ir sudaro Evangeliją: Evangelija pagal Matą, Evangelija pagal Morkų, Evangelija pagal Luką ir Evangelija pagal Joną. Kiti liudijimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, buvo priimami tik kaip daugiau ar mažiau patikimi apokrifai, iš kurių galime pasitikslinti kai kurias detales, papildančias Evangelijų tiesą.

        Žinoma, kad nuo senų laikų didelio dėmesio susilaukė ir patys evangelistai – žmonės „patyrę tiesą“, regėję tiesą apie Dievą ir perteikę ją žmonėms. Informaciją apie evangelistus galime rasti ir pačioje Evangelijoje, „Apaštalų darbuose“. Buvo renkami, užrašomi ir atskiri pasakojimai apie jų gyvenimus. Šiuo pagrindu sudaryti evangelistų portretai, kuriuos per amžius išsaugojo krikščioniškasis pasaulis.

        Jonas – ketvirtasis evangelistas, Zebediejaus ir Salomėjos sūnus, vyresnysis Jokūbo brolis. Gimęs ir augęs Betanijoje, buvo žveju, tačiau greitai pasitraukė į dykumą pas Joną Krikštytoją, kuris nurodė būsimam evangelistui Jėzų, kaip Mesiją. Pats Jėzus jį pakvietė tarnystei (Mt 4,21; Mk 16,19; Lk 5,10; Jn 1,35-40), Jonas tapo Jo mylimu mokiniu  (Jn 13,23). Kartu su kitais mokiniais – Jokūbu ir Petru – buvo Jėzaus Atsimainymo (Mt 17,1-13; Mk 9,2-13; Lk 9,28-36) ir Jairo dukters prikėlimo (Mk 5,21-43, Lk 40,51) liudytoju, dalyvavo paskutinėje Jėzaus maldoje Getsemanės sode (Mt 26,37; Mk 14,33), buvo įsūnytas Mergelės Marijos, kuria rūpinosi iki pat jos mirties (Jn 19,25-27). Sekminių dieną gavęs Šventosios Dvasios patepimą, jis skelbė Kristaus mokymą, bet iki Marijos užmigimo nesitraukė iš Betanijos. Vėliau apsigyveno Mažojoje Azijoje, Efeze. Imperatoriaus Domiciano buvo išsiųstas į Patmo salą, kur gavo apreiškimą apie pasaulio ateitį, aprašytą „Apreiškimo (Apokalipsės)“ knygoje, kuri taip pat įeina į Naujojo Testamento turinį.

       Jonas nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė sulaukęs 113 metų. Pasak legendos, Evangeliją jis rašė labai senyvame amžiuje paprašytas savo mokinių papildyti kitas tris Evangelijas. Jis išsirinko kitus Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus: jei ankstesni trys Evangelistai kalbėjo išimtinai apie Jėzaus gyvenimą Galilėjoje, tai Jonas byloja apie Jo gyvenimą Judėjoje ir Jeruzalėje, apie Jėzaus ginčus su rašto aiškintojais ir fariziejais tiesos bei šventyklos temomis. Labiau paslaptinga ir pati ketvirtosios Evangelijos kalba, daug dėmesio skirta Dievo Sūnaus įsikūnijimui. Plačiau, nei kitose Evangelijose čia pateikiamos Jėzaus kalbos, kreipimasis į mokinius, Jo kvietimais meilei kaip išgelbėjimo keliui. Legenda tvirtina, kad senukas Jonas, kontempliuodamas tiesą, diktavo Evangelijos tekstus savo mokiniui Prochorui.

       Pirmųjų krikščionybės laikų menas išsaugojo evangelistų bruožus. Bizantiškame ir senosios Rusijos mene juos vaizdavo būtent rašančius evangelinius tekstus ir dažniausiai visus keturis kartu, nors yra ir kiekvieno atskirai evangelisto atvaizdų. Šiems atvaizdams buvo skiriama ypatinga pagarba, dėl to jie turėjo ir savo vietą šventykloje. Juos vaizduodavo ant taip vadinamų „burių“ – keturiuose skliautuose, palaikančiuose kupolą, kuriame vaizduojamas Kristus Visatos Valdovas. Išganytojo atvaizdą tarsi palaiko, neša tie, kurie bylojo apie Jį pasauliui. Vėlesniais amžiais keturis evangelistus, rašančius Evangelijas, dažnai vaizdavo Karališkuose vartuose – pagrindiniame įėjime į altoriaus teritoriją – cerkvės šventų švenčiausią vietą.

Apaštalas Jonas buvo vienas iš nedaugelio Jėzaus – Dieviškos Išminties žemiškojo gyvenimo liudytojų ir likusį savo gyvenimą paaukojo šios Išminties tarnystei. Neatsitiktinai jį vadina Teologu. Kiti du žymūs teologai šv. Gregorijus Nazianzietis (miręs 389 m.) ir šv. Simeonas Naujasis Teologas (miręs 1021 m.) tik vėliau gavo šį titulą. Jie tarnavo išminčiai, per kurią žmonėms atskleidė Dieviškąjį Apreiškimą.

Naujojo Testamento kanonai Jonui priskiria ketvirtąją Evangeliją, tris apaštalinius laiškus ir Apreiškimo knygą. Pirmieji Jo Evangelijos žodžiai yra: „Pradžioje buvo Žodis, ir tas Žodis buvo pas Dievą“ (Jn 1,1-5). Šis tekstas ir yra užrašytas Jono Teologo ikonos knygoje. Šie žodžiai yra pagrindiniai, kuriais galima pažinti Kristų, kaip Dievo Sūnų, buvusį nuo amžių, kaip Žodį – Išmintį.

        Dešinėje, ant apaštalo peties vaizduojamas angelas, kuris jam šnabžda Evangelijos žodžius. Ikonografai taip išreiškia, kad biblinio teksto autorius yra pats Dievas, nes Bažnyčiai bibliniai tekstai yra paties Dievo įkvėpti. Dažnai šis angelas tapatinamas su Šv. Dvasia – Evangelijos įkvėpėja – ir ant kai kurių ikonų virš angelo yra užrašas „Šv. Dvasia“.

        Aštuonkampės žvaigždės formos angelo nimbas (aureolė) ikonografijoje išreiškia Išmintį ir jos tarnus. Aštuonkampę žvaigždę sudaro dviejų spalvų rombai: raudonas ir žydras, simbolizuojantys Išminties viešpatavimą visam pasauliui: sukurtajam (raudona) ir nesukurtajam (žydra spalva).

       Ikonoje Jono kairėje vaizduojamas erelis – evangelisto Jono simbolis. Graikiškai tetramorfo = tetra + morfo (keturi + formose), t.y. dieviškasis Apreiškimas vaizduojamas keturiomis formomis: jaučio, liūto, erelio ir žmogus (angelo). Pranašai Ezekielis ir Danielius regėjimuose matė šiuos keturis gyvūnus dangaus šlovėje. „Jų veidai buvo tokie: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą“ (Ez 1,10). Bažnyčios tėvas Irenėjus iš Liono (miręs 220 metais) terminu tertamorfo pavadino keturis evangelistus (Matas – angelas, Jonas – erelis, Morkus – liūtas, Lukas – jautis).

Ikonoje vaizduojamas apaštalas Jonas Teologas (kartu su savo broliu Jokūbu), iš Jėzaus gavęs pravardę „Boanerges“, t.y. „Griaustinio vaikai“. Jono vardas „Griaustinio vaikai“ yra kildinamas iš to, kad jis skelbė dangaus ugnį, kuri yra išgryninanti ūmi, stipri jėga. Viešpačiui angelai yra tarnai – žinios nešėjai, kartais vaizduojami su ugnelėmis rankose: „Vėjus imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais“ (Ps 103,4).

        Ikonos vardas yra „Šv. Jonas teologas tyloje“. Evangelistas vaizduojamas dešine ranka prisidengęs lūpas. Tai simbolizuoja tylą, kontempliaciją. Tuo parodoma, kad Evangelija, prieš tapdama žodžiu buvo tyla, kad Dievo Apreiškimas yra paslaptis, slėpinys, prie kurio gali prieiti tik žmogus su tyra širdimi: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8). Bažnyčios Tradicijoje apaštalas yra tas, kuris tarnauja slėpinyje, Dieviškoje dalyje ir tame, kas pasauliui atsitiks ateityje. Anot apaštalo Pauliaus, Bažnyčia skelbia paslaptingą Dievišką Išmintį, kuri liko paslėpta.

        Priešais tokią ikoną žodžiai nieko negali išreikšti. Lieka adoruojanti tyla. Kontempliacija kontempliuojančio ir To, kuris yra kontempliuojamas: visa tampa viena. Ikonoje galima išvysti kaip persikeičia žmogaus veidas. Jono žvilgsnis nukreiptas į paslaptį kontempliatyviame regėjime „veidas į veidą“, tiesos spindėjime. Apaštalo burna smulki, geometriška, sučiaupta tyloje, meditacijoje. Kakta aukšta, raukšlės simbolizuoja išmintį.

Mylimasis Kristaus Dievo apaštale, paskubėk padėti bejėgiams žmonėms.
Tas, kuris tau leido ilsėtis ant Jo krūtinės, tave išklausys.
Ir tu, o teologe, prašyk, kad išsisklaidytų pagoniški debesys,
prašyk mums taikos ir begalinio gailestingumo. Amen.