Palangos cerkvės ikonostazas

Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių bažnyčiose buvo riba, kuri atskirdavo dieviškąją ir žmogiškąją erdves. Seniausiose, ypač bizantinėse bažnyčiose, buvo perskyrimas vadinamas baleustra (mūsų močiučių vadinamas „Dievo stalas“). Tai buvo marmurinė tvorelė su ornamentais ir simboliais. Pilnesnėse atskiriamosiose dalyse būdavo ne tik tvorelė, bet ir kolonos, ant kurių gulėjo sija, o virš jos – kryžius. Ant sijos buvo tvirtinamos votyvinės lempos. Vėliau ant jos ėmė dėti pirmąsias ikonas. Ši struktūra buvo pavadinta „templion“ (gr. templein – išplėšti, atskirti). Lietuviškai tai būtų „išpjauta, apibrėžta ypatingu būdu“. Ši struktūra išliko iki pat ikonoklastų kovų krizės.

Nuo IX iki X a. templion tampa vis sudėtingesnis. Ant sijos atsiranda ne viena, o 2 eilės ikonų, tačiau dar galima matyti tai, kas yra už tvorelės: freskas, ikonas…

Jau XI a. Bizantijoje bažnyčios atskiriamąją struktūrą imta vadinti ikonostasis – vieta, kur statomos ikonos. Šiame amžiuje ikonostazas turi 3 eiles ikonų, kurių eiliškumas nesvarbus. Vienoje eilėje buvo pagrindiniai Bažnyčios šventieji, kitoje – Bažnyčios šventės, o trečioje – Deesis (Deesis gr. permaldavimas, išmeldimas, šaukimasis pagalbos, užtarimo prašymas), kurio pagrindą sudaro Pantokratorius (Kristus Visatos Valdovas), o iš šalių Marija bei Jonas Krikštytojas (dabar galime rasti ir nešiojamų deesis, kuriuose yra tik Pantokratorius, Marija ir Jonas Krikštytojas). Toliau eina kitos ikonos labai tikslia tvarka: centre visada Pantokratorius, iš šalių visada Marija ir Jonas Krikštytojas, toliau Mykolas ir Gabrielius, dar toliau Petras ir Paulius, kiti šventieji pagal svarbą.

XI a. trijų eilių bizantiškasis ikonostazas buvo atneštas į rytus, į Islamo kraštus. Rusijoje jis augo ir plėtėsi, kol XV a. galutinai susiformavo. Dabar ikonostazas turi 5 eiles.

Pirmojoje eilėje yra Senojo Testamento sandora nuo Adomo iki Mozės. Tai Kristaus protėviai – patriarchai, gyvenę prieš Išganymo istoriją. Patriarchai visada vaizduojami laikantys rankose pergamentą, kuriame įrašyti reikšmingiausi jų gyvenimo žodžiai ir įvykiai. Visi patriarchai pasisukę į centrą, kuriame yra Trejybės ikona (arba Abraomo svetingumo ikona).

Antrojoje eilėje yra Senojo Testamento pranašai nuo Mozės iki Jėzaus. Jie taip pat yra pasisukę į centrą ir rankose laiko pergamento ritinius su tekstais bylojančiais apie Įsikūnijimo pranašystes arba tekstais, nusakančiais tą pranašą. Centre vaizduojama Ženklo Marija (Didžioji Panagia – visų šventa). Bažnyčia turi vieną himną sakantį, kad „to, kurio negalėjo aprėpti dangūs, tu, Marija, sugebėjai apglėbti, vadinasi, tu, Marija, esi didesnė už visus dangus“.

Trečiojoje eilėje yra Bažnyčios šventės simbolizuojančios visą Naujojo Testamento (malonės) laikotarpį. Pagrindinių švenčių yra 12 ir jos vadinamos Dodecarton. Centre yra Prisikėlimo ikona „Kristus nužengia į pragarus“, šalia – „Moterys aplanko kapą“ (šios dvi ikonos yra būtinos ir niekada nekeičiamos). Kitos 12 švenčių: 6–ios centre mini Kristaus gyvenimo įvykius (gimimas, aukojimas šventykloje, krikštas, įžengimas į Jeruzalę, atsimainymas, žengimas į dangų); 4–os pasakoja apie Marijos gyvenimą (gimimas, aukojimas šventykloje, apreiškimas, užmigimas); dvi išreiškiančios Bažnyčios paslaptį (Sekminės, Kryžiaus atradimas). Jei lieka vietos ikonostaze, šioje eilėje dar statomos vietinių švenčių ikonos.

Ketvirtojoje eilėje – Deesis. Centre visuomet yra Kristus Pantokratorius, iš šalių Marija ir Jonas Krikštytojas. Marija yra Naujojo Testamento simbolis, o Jonas Krikštytojas – paskutinis iš pranašų – Senojo Testamento simbolis. Deesis yra Bažnyčios maldos išraiška, Senojo ir Naujojo Testamentų malda. Tai reiškia, kad Deesis yra visos žmonijos malda, kad visi šventieji ir arkangelai užtaria mus, žmoniją, Jėzui Kristui.

Penktojoje eilėje yra vietinė tvarka. Centre yra vartai „porta regale“ – karališkieji vartai, tai durys (paveikslėlyje nr.5), kurios veda į dieviškąją erdvę: įėjimo į dangaus karalystę simbolis. Pro šias duris gali įeiti tik kunigas.

Yra du Karališkųjų vartų dekoravimo būdai:

a) viršuje apaštalų paskutinė vakarienė  (paveikslėlyje nr.5c), vaizduojamas Jėzus duodantis apaštalams vyną ir duoną. Viduryje  (paveikslėlyje nr.a) – scena, kurioje angelas apreiškia Marijai, kad ji taps Dievo motina, t.y. tai, apie ką kalbėjo angelas, dabar vyksta ant altoriaus – Įsikūnijimas. Vartų apačioje  (paveikslėlyje nr.5b) – Bažnyčios tėvai Jonas Auksaburnis ir Bazilijus Didysis, nes jie yra pradininkai sukūrę Bažnyčios liturgiją;

b) viduryje gali būti vaizduojama ne apreiškimo Marijai scena, bet keturi evangelistai. Kartais gali būti apreiškimas Marijai vaizduojamas viršuje, žemiau – apaštalų komunija ir jau apačioje keturi evangelistai  (paveikslėlyje nr.5b).

Vartų šonuose: dešinėje Kristaus ikona  (paveikslėlyje – nr.7), kairėje Marijos (paveikslėlyje – nr.8). Gali būti dar dvejos durys  (paveikslėlyje – nr.6) vadinamos šoninėmis arba diakonų durimis, nes pro jas vaikšto diakonai. Už durų dar gali būti ikonų: bažnyčios globėjo (titulo), Jono Krikštytojo ir pan.

Centriniai vartai liturgijos metu atidaromi tris kartus, kai: 1) kunigas išeina skaityti Dievo žodį, 2) duoną ir vyną procesijos būdu neša iš paruošimo vietos ant altoriaus, 3) ateina dalinti žmonėms komuniją. Taip pat būna atidaryti nuo Velyknakčio iki Baltojo sekmadienio, Atvelykio (t.y. visą savaitę). Tačiau paprastiems tikintiesiems už jų eiti negalima.

Toliau, dešinėje pusėje  (paveikslėlyje – nr.10) yra tos cerkvės ikona, o kairėje  (paveikslėlyje – nr.9) gali būti bet kokia ikona.

Ikonostazo viršuje centre visada yra kryžius.

Jei žiūrėsime į presbiterijos planą iš viršaus, matysime, kad ji yra iš trijų kupolų. Centriniai vartai veda į centrinį kupolą, į altoriaus vietą. Kairieji diakonų vartai veda į presbiterijos zoną vadinamą Protezis, t.y. vietą kur paruošiami duona ir vynas. Dešinieji diakonų vartai veda į vietą kur sudėti visi liturginiai reikmenys, rūbai ir pan. (kažkas panašaus į zakristiją).

Ikonostazas tai tarsi siena tarp dangaus ir žemės, tarp laiko ir amžinumo, tarp presbiterijos ir navos. Ikonostazas yra vienijantis elementas dieviškumo ir žmogiškumo, todėl jis yra ir Kristaus simbolis, nes būtent Kristuje susijungia dieviškumas ir žmogiškumas. Net patys Karališkieji vartai yra Kristaus simbolis, nes tai vienintelės durys ir Kristus yra vienintelis per kurį galima iš žmogiškojo pasaulio pereiti į dieviškąjį. Durys kartu ir jungia, ir atskiria. Senovėje vartai turėjo didelę reikšmę. Žmogus į miestą įeidavo pro vartus, pro vartus įeidavo į bažnyčios šventorių, pro didžiąsias duris į bažnyčią ir t.t. iki Karališkųjų vartų.

Ikonostazas yra viena didelė ikona, tarsi suvyniota į ritinį, pritvirtintą ant sijos. Jį išvyniojame nuo viršaus žemyn. Todėl ir ikonostaze įvairiuose lygiuose viskas yra nukreipta į centrą – vertikalią liniją, kuri jungia kryžių su Karališkaisiais vartais. Žemyn nuo kryžiaus eina Trejybės ikona, Ženklo Marijos ikona, Kristaus Prisikėlimo ikona, Pantokratoriaus ikona ir Karališkieji vartai. Ikonostaze yra apmąstoma Dievo dovana, kuri išsivynioja iš švč. Trejybės. Ji buvo laukta patriarchų, išpranašauta pranašų ir išsipildė Įsikūnijime. Įsikūnijusi dovana išsipildė mirtyje ir Prisikėlime (Nužengimo į pragarus ir Pantokratoriaus ikonos). Ši dovana jau išsipildžiusi ir „sukomplektuota“ patenka pas mus ant Eucharistijos stalo Bažnyčios tarnų dėka. Susieję ikonostasą ir Eucharistiją gauname pilnatvę.

Šioje vietoje reikia paminėti ortodoksų teologiją, kurioje nėra adoracijos, nes Kristus nesakė „adoruokite mano kūną“, jis konkrečiai sakė „imkite ir valgykite“. Ortodoksų teologija teigia, kad žiūrėti į Kristų ir mąstyti galime per ikonas, o valgome Duoną ir Vyną. Valgyti ir kontempliuoti galima tada, kai turime ikoną ir Eucharistiją. Tokioje maldoje įvyksta fizinis ir dvasinis susijungimas.

Ikonostazas geriau išreiškia ir paaiškina tai, kas vyksta. Jis pasakoja visą Išganymo istoriją, kuri realizuojama ant altoriaus. Liturgijos metu susijungia dangiškoji ir žemiškoji Bažnyčia.

Architektūra, dvasingumas, liturgija

Sakralinio meno, esančio bažnyčios viduje, tikslas nukelti žmogų į rojaus laikus, todėl bažnyčia turi būti kaip dangus žemėje. Grožis, rojaus spindesys turi pripildyti pastato vidų.

Senųjų amžių kronikoje yra dokumentas pasakojantis apie Rusijos krikštą. Tuomet Vladimiras Didysis siuntė pasiuntinius į visas žinomas krikščioniškas šalis, kad galėtų išsirinkti, kuris ritas Rusijai priimtiniausias. Kai pasiuntiniai sugrįžo iš Bizantijos, pasakojo, kad graikai krikščionys juos nusivedė į bažnyčią dalyvauti liturgijoje. Pasiuntiniai buvo taip sukrėsti to ką matė, kad net negalėjo suvokti ar danguje yra, ar dar žemėje. Tvirtino, kad žemėje daugiau niekur nėra tokio nuostabaus reginio kaip Bizantijos bažnyčioje. Suvokė, kad būtent šioje šventykloje žmogus yra Dievo akivaizdoje. Tuo tarpu pasiuntiniai sugrįžę iš vokiečių pusės, sakė nieko ypatingo tenai neradę. Šis pasakojimas padeda suprasti kaip grožis, nuostaba, menas padeda suvokti dieviškąjį elementą.

Turime žinoti, kad Rytų bažnyčios nėra aukštos, šaunančios į viršų kaip Vakarų gotikinės katedros. Žmogui nereikia šauti į viršų, kadangi Dievas gyvena žmonių tarpe. Todėl Rytų cerkvės neturi smailių bokštų, o turi kupolus, kurių išorinis vaizdas simbolizuoja degančią žvakę, maldos ugningumą ir žmonių siekimą Dievo. Rytų bažnyčios neturi sudėtingų architektūros formų – viskas suvedama į kupolą. Tik tam tikru istorijos laikotarpiu Rytų cerkvės ėmė puoštis ornamentais. Pradžioje jos išorė atrodė paprastai, net vargingai, bet laikui bėgant ir išorė ėmė puoštis. Teologiškai bažnyčia yra tarsi Dievo apsiaustas, po kuriuo esame mes, šis apsiaustas turi būti gražus, spindintis, karališkas. Būtent Rusijoje bažnyčios puošyba pasiekė tokį lygį, kad net vakariečiai stebėjosi. XIX a. aprašymas sako, kad Maskvoje „bažnyčia labiau panaši į saldainių dėžutę, o ne į bažnyčią“.

Šventykloje egzistuoja tiek chronologinė, tiek ir topografinė simbolika. Viršuje matome praeities atmintį ir ateities pranašystę. Vidaus puošimas turi simbolinę reikšmę. Žiūrint nuo kupolo žemyn ir nuo presbiterijos [altoriaus] link durų. Prieangiai bažnyčiose būna niūrūs, tamsūs, nes prieangis simbolizuoja tamsybes, teismą. Toliau yra švęsto vandens indas ar fontanėlis, skitas nusiplauti, apsivalyti. Čia yra katekumenų ir atgailaujančiųjų vieta. Toliau – nava, kurioje susirenka tikintieji. Vieta po kupolu yra labiausiai apšviesta. Kupole matome švytintį Kristaus atvaizdą. Artėdami prie presbiterijos matome sakyklą (amboną, pulpitą) iš kur skaitomas Dievo žodis. Toliau prieiname ikonostazą, už kurio jau nebegalima eiti. Karališkieji vartai – vienintelis kelias vedantis į Šventųjų Šventąją. Visos šventyklos branduolys ir pagrindas yra altorius. Altoriaus svarbai pabrėžti, virš jo yra baldakimas tokios pat formos kaip bažnyčia (kubas ir ovalas) – tarsi šventykla šventykloje. Aplink altorių susirenka tikintieji.

Bažnyčia – kaip nuoroda į Saliamono šventyklą: presbiterija – Šventųjų Šventa, ikonostazas – šventyklos uždanga, altorius – sandoros skrynia, baldakimas – sandoros skrynios dangtis. Ant sandoros skrynios buvo išdrožti serafimai, o cerkvėje yra Ripidion – angelais išraižyti strypai su skambaliukais, kai jie skamba, simbolizuoja angelų giesmes. „Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi atėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje, ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai. Jie buvo panašūs į žmones, bet kiekvienas turėjo keturis veidus ir keturis sparnus“ (Ez 1, 4 ir t.t.). Pranašas matė Dievo sostą ir net šventyklos durų vyriai, sudrebinti Dievo šlovės, leido keistą garsą. Liturgijos skambaliukai yra to garso simbolis. Todėl presbiterijoje yra daug serafimų atvaizdų, yra Aaraono ir Mlechizedeko – pirmųjų kunigų atvaizdai (nuoroda į Senąjį Testamentą).

Vaikščioti krikščionių bažnyčios viduje – tai simboliškai vaikščioti po svarbias vietas Šventojoje žemėje. Šių ženklų ypač daug presbiterijoje, pav.:

• altorius yra Kristaus kapo simbolis;
• altoriaus viršus [plokštė] simbolizuoja plokštę ant kurios buvo paguldytas Kristus;
• altoriaus staltiesė – drobulė, į kurią buvo suvyniotas Kristaus kūnas.

Ortodoksų liturgijoje naudojamos išsiuvinėtos Kristaus atvaizdu staltiesės. Presbiterijos protezis yra Kalvarijos simbolis. Šioje vietoje dažnai būna nupiešta freska ar ikona „Kristaus gimimas“, kuri simbolizuoja, kad nuo pat Kristaus gimimo buvo ruošiamasi tai aukai, kuri įvyks mirtimi ir Prisikėlimu.

Eucharistija yra ženklas, kad Kristus įeidamas į mus tampa vienu iš mūsų. Patena [lėkštelė], ant kurios guli Ostija yra uždengiama kryžmu metaliniu gaubtu, kurio viduje kabo žvaigždutė simbolizuojanti Betliejų; iš viršaus uždengiama medžiaga. Patena tampa ėdžiomis ant kurių guli Kristus. Eucharistinė duona Rytų Bažnyčios tradicijoje yra pjaustoma į daug mažyčių gabalėlių. Didžiausia palikta jos dalis yra vadinama „avinėliu“. Kitas gabaliukas yra skirtas Marijos garbei, dar 9–neri simbolizuoja devynis angelų chorus ir šventuosius, keli gabaliukai skirti mirusiems, o kiti – tikintiesiems. Tai ryšys su Naujuoju Testamentu.

Nuoroda į Dangiškąją Jeruzalę labiausiai atrandama architektūroje. „Ir štai aš išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. <…> ir parodė man šventąjį mestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove.Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.<…> Miestas išdėstytas keturkampiu; jo ilgis ir plotis lygūs. Jis išmatavo miestą ir rado dvylika tūkstančių stadijų. Jo ilgis, plotis ir aukštis lygūs. <…> Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 3–23). Taigi, remiantis Naujosios Jeruzalės aprašymu, bažnyčia statoma tokiu pat būdu, kad ilgis, plotis ir aukštis būtų vienodi. Jos centre yra Avinėlis – altorius. Tame pat skaitinyje aprašoma kaip brangiai buvo išpuošta Jeruzalė. Šiame mieste yra visa Bažnyčia. Ši dangiškoji Jeruzalė randama ikonose, o žemiškąja esame mes, susirinkusieji.

Bizantinis liturgijos ritas, kurį perėmė rusai ir graikų katalikai, prasidėjo graikų liturgijoje ir yra aprašytas Jono Auksaburnio. Graikų liturgija turi tris pagrindines dalis:

1. Proskomidia, kurios metu protezis vietoje paruošiamos duonos ir vyno atnašos.

2. Katekumenų liturgija: giedamos litanijos, himnai ir skaitomas Dievo žodis.

3. Tikinčiųjų (pakrikštytųjų) liturgija, kuri prasideda po didžiojo įžengimo procesijos, kai iš protezis diakonas ar kunigas pro Karališkuosius vartus atneša duoną ir vyną.

Po šių trijų dalių viskas vyksta taip pat kaip ir katalikų liturgijoje: „credo“ [tikėjimo išpažinimas], maldavimai, „Šventas“ [malda arba giesmė], aukojimas, Komunija, palaiminimas. Toliau bučiuojamas kryžius ir dalinama palaiminta (ne Eucharistinė) duona.

Į viršų...