Šv. Kalėdų ikona susiformavo VI-VII amžiuje Bizantijoje, remiantis Šventuoju Raštu bei Bažnyčios tradicija. Įvairūs epizodai, susieti su Jėzaus gimimu, vaizduojami vienu metu, mat ikonoje neegzistuoja laikas. Joje šalimais gali būti ir ėdžios su Kūdikiu, ir indas, kuriame jis maudomas. Dieve nėra laiko ir erdvės – viskas yra dabar, Dievo šviesoje.

Ši ikona skelbia Evangelijos žinią, papildytą Tradicijos detalėmis, apie mūsų Išganytojo Įsikūnijimą – atspindi Prakartėlę. Kai kuriose Kristaus gimimo ikonose yra daug detalių, kitose – mažiau.
Piešinyje parodyti 8 pagrindiniai elementai.

(1) Ikonos centras – Jėzaus gimimas iš Mergelės Marijos. Jėzus suvystytas vystyklais, tačiau aureolėje jau yra kryžiaus ženklas. Kūdikis žvelgia susugusio žmogaus žvilgsniu, tai nuoroda į Jo dieviškąją prigimtį. Jis yra ėdžiose, t.y. pamina savo Dievišką garbę ir ateina ten, kur žmogus gali jį rasti. Dievo Motina vaizduojama didesnė nei kiti veikėjai, nes ikonose veikėjo dydis kitų atžvilgiu parodo jo svarbumą. Jos apsiausto kaktą ir pečius puošia trys kryžiai (kurie dėl ornamentų gausos kartais atrodo kaip žvaigždės), nurodantys jos skaistumą prieš Jėzui gimstant, gimimo metu ir gimus, tai taip pat ir gyvenimas, pažymėtas Sūnaus kančios ženklu. Marija yra pusiau gulomis purpuro patale, žvelgianti ne į naujagimį Sūnų, bet meilės ir užuojautos žvilgsniu į savo sužadėtinį šv. Juozapą įžvelgdama jo kančią ir sumišimą. Tuo žvilgsniu parodoma Dievo Motinos tarnystė kaip žmonijos užtarėjos ir jos skausmų guodėjos.
Juozapas (7) vaizduojamas kairiajame apatiniame kampe, šalimais stovi Šėtonas, apsimetęs senu piemeniu. Juozapo laikysena yra abejojanti, jis kamuojamas vidinių prieštaravimų, nes jam vis dar nesuvokiama Įsikūnijimo paslaptis. Ikonos apačioje, šalia Juozapo, vaizduojama Jesės (Išajo) kelmo atžala, simbolizuoja pažadus, duotus Abraomui ir jo palikuonims: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. <...> Tą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga. Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio, išlikusio nuo Asirijos ir Egipto, Patro, Kušo, Etiopijos, Elamo, Šinaro, Hamato ir jūros salų. Jis duos ženklą tautoms, surinks Izraelio tremtinius. Judo išblaškytuosius sutelks iš keturių pasaulio šalių.“ (Iz 11, 1-12) Išajis yra Dovydo tėvas; o po Babilonijos tremties Dovydo dinastija liks tik kelmas, iš kurio ataugs nauja atžala – Mesijinis Karalius.
Už ėdžių yra tamsi ola (3), ėdžios neįprastos – kapo formos, ir kūdikėlis apvyniotas drobulėmis, tarsi įkapėmis, tai nuoroda į tą akimirką, kai Jėzus bus nuimtas nuo kryžiaus, įvyniotas į drobulę ir paguldytas oloje iškaltame kapo rūsyje. Įsikūnijimas ir Prisikėlimas yra ne vienas šalia kito, bet du to paties tikėjimo į Jėzų Kristų neatsiejami esminiai momentai. Galvijų ėdžios Bažnyčios tėvams tapo altoriaus simboliu, ant kurio guli duona – pats Kristus. Tad ši ikona – pirmasis Eucharistijos priminimas.
Ola juoda, lyg įėjimas į žemės gelmes: „žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų“ (Apr 12, 16). Šiuo įvaizdžiu pranašaujama pergalė prieš tamsos jėgas.
Oloje yra jautis ir asilas, nepaminėti evangelijų, tačiau vaizduojami visose Jėzaus gimimo scenose pagal pranašo Izaijo žodžius: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 3). Bažnyčios tėvai Izaijo knygoje įžvelgė, jog jautis išreiškia judaizmo, o asilas – pagonybės simbolius, t.y. pagal ano meto sampratą – visą žmoniją, kuriai reikalingas Išganytojas. Kristus juos suvienija savo gimimu – padaro viena.
(2) Virš centrinės kompozicijos, pačiame ikonos centre matome atsivėrusį dangų ir iš jo besileidžiančią žvaigždę. Ji ateina iš Tėvo Šventojoje Dvasioje. Yra daug filosofinių traktatų apie tai, kad žmogus gimsta po tam tikra žvaigžde, kuriai paklūsta likimas. O Jėzui gimus įsižiebė nauja žvaigždė, kuriai kelią nulėmė Jis. Taip, anot Ignoto Antiochiečio, buvo sugriauta visa astrologija. Ši žvaigždė atvedė Išminčius (6) pas Sūnų (apie išminčius išsamiau Aplankymo ikonoje).
(4) Gimimo ikonoje vaizduojami trys angelai: šlovinantys Dievą, rodantys išminčiams žvaigždės kryptį ir skelbiantys piemenims Gerąją naujieną apie Viešpaties gimimą. Du iš jų laiko rankoje piligrimo lazdą, pasiuntinybės žemėje simbolį.
Tas faktas, kad žydų – išriktosios tautos atstovai – piemenys (5) ir pagonys išminčiai buvo tarp pirmųjų pagarbinusių mūsų Viešpatį, rodo šio didžio įvykio visuotinumą, skirtą visos žmonijos išganymui.
Paskutinė ikonos detalė – Viešpaties maudymo scena (8) – elementas, kuris sukėlė tam tikrą prieštarą. Kai kuriose vienuolynų ir bažnyčių freskose ši scena buvo sąmoningai sunaikinta ir pakeista krūmais bei piemenimis. Vyravo nuomonė, kad ši scena žemina Kristų, kuris gimė stebuklingu būdu iš skaisčios mergelės ir jo maudyti nereikėjo. Tačiau Jokūbo proevangelijoje (rašytoje II a. Egipte) rašoma, kad viena moteris, vardu Salomė, atėjusi pagelbėti Marijai, nuprausė naujagimį. Šis epizodas ikonose išliko parodydamas Jėzaus žmogiškumą. Jėzus prisiima kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

Galiausiai sujungiame visas dalis ir matome Gimimo ikoną. Visa kūrinija yra mūsų Viešpaties Gimimo vietoje: dangus (žvaigždės ir angelai), žemės (kalnai, augalai ir gyvūnai) ir, ypač, žmonija, atstovaujama žydų, pagonių ir Naujosios Ievos. Visa kompozicija byloja atstatytą rojaus ramybę, kuri yra Įsikūnijimo tikslas.

Dievas yra konkretus ir jo meilė tokia konkreti, jog jis įžengia į istoriją, tampa žmogumi, kad pajustų ką reiškia gyventi sukurtame pasaulyje, kad priimtų skausmingą kančios kelią ligi mirties.
Kalėdų naktis tiesiogiai susijusi su Didžiąja Velykų naktimi, kai Atpirkimas įvyksta mirusio ir prisikėlusio Viešpaties garbingos aukos dėka. Kristus, paguldytas žemės gelmėse, lyg pašventina žemės įsčias, priimančias naują, iki tol nebūtą gyvybę.

Šaltiniai:

• 2012/12/24 Brolis Ramūnas Mizgiris OFM apie šv. Kalėdų ikoną. www.bernardinai.tv
• 2012/12/21 20:00 val. Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo Tarnybos laida. Apie ikoną, jos prasmę ir ryšį su šv. Kalėdomis pasakoja ikonografė Anastasija Šopagienė ir br. Paulius Vaineikis OFM. Marijos radijas