|
|
|
Čenstachavos Dievo Motinos ikona
Juodoji Madona
Ikonos
šventė kovo 6/9 d.
Apie šią ikoną sukurta labai daug legendų. Sakoma, kad jia yra
tapyta
paties evangelisto Luko ant Šventosios Šeimos pietų stalo lentos.
Ikoną IV a. imperatorienė Elena atgabeno iš Jeruzalės į
Konstantinopolį, kur ji buvo 500 metų. Vėliau pervežta į
Galiciją. Vežant arkliai sustojo Belcos miesteliu ir nenorėjo pajudėti
iš vietos. Nutarta, kad Marija išsirinko šią vietą savo ikonai.
XIII
a., kai totoriai viską naikindami įsiveržė į Rusiją ir artėjo prie
Belcos, kunigaikštis Vladimiras paėmė šią ikoną ir
įmūrijo mieto
sienoje. Mūšio metu viena totorių strėlė pataikė į atvaizdą ir perbrėžė
Marijai veidą. Iš sužeistos vietos ėmė tekėti kraujas. Šio
stebuklo metu totorius apgaubė
nežinia iš kur atsiradęs debesis ir kariai panikoje išsilakstė. Taip
buvo apsaugotas miestas. Randas ikonoje liko visam laikui, jis vaizduojamas
ir kopijose.
XIV a. pab. kunigaikštis Vladislovas nutarė ant Jasna Gura kalno
pastatyti vienuolyną, kuriuo rūpintis pavedė seserims paulietėms. Ikona
ten buvo atvežta 1382 m. rugsėjo 7 d. ir iš karto pagerbta ne tik
katalikų, bet ir ortodoksų. 1655 ir 1657 metais ikona stebuklingai
išgelbėjo vienuolyną nuo švedų sunaikinimo.
1813 m. caras Aleksandras užsisakė ikonos kopiją ir atvežė ją į Kazanės
miesto soborą. Kituose slavų kraštuose ši ikona nelabai žinoma.
Čenstachavos Dievo Motinos ikona yra Odigitrijos tipo. Vaikutis sėdi
ant kairės Marijos rankos veidu
kiek pasisukęs į motiną, bet žiūri į mus. Dešine ranka laimina dviem
pirštais, o kairėje laiko užverstą knygą. Marijos apsiaustas yra
melsvai žalsvas ir padengtas auksinių gėlių ornamentu. Tai rodo, kad ji
yra tapyta vakariečių, o ne Bizantijos.
Juodąja Madona imta vadinti dėl to, kad prie jos keliavo labai daug
piligrimų ir visi priešais paveikslą degino žvakes. Laikui bėgant
paveikslas aprūko storu suodžių sluoksniu ir pajuodo.
|