Ikonografijos skriptai
Jėzaus ikona
Švenčių ikonos
Dievo Motinos ikonos
   Aušros vartų
   Chersono/Kaspero
   Čenstachavos
   Igorio
   Ivero
   Konevskaja
   Neišsenkanti taurė
   Meilingoji
   Užmigimas
Angelai
Šventieji
Jolantos tapytos
Nuorodos



Čenstachavos Dievo Motinos ikona
Juodoji Madona
 

Ikonos šventė kovo 6/9 d.

Apie šią ikoną sukurta labai daug legendų. Sakoma, kad jia yra tapyta paties evangelisto Luko ant Šventosios Šeimos pietų stalo lentos.

Ikoną IV a. imperatorienė Elena atgabeno iš Jeruzalės į Konstantinopolį, kur ji buvo 500 metų. Vėliau pervežta į Galiciją. Vežant arkliai sustojo Belcos miesteliu ir nenorėjo pajudėti iš vietos. Nutarta, kad Marija išsirinko šią vietą savo ikonai.

XIII a., kai totoriai viską naikindami įsiveržė į Rusiją ir artėjo prie Belcos, kunigaikštis Vladimiras paėmė šią ikoną ir įmūrijo mieto sienoje. Mūšio metu viena totorių strėlė pataikė į atvaizdą ir perbrėžė Marijai veidą. Iš sužeistos vietos ėmė tekėti kraujas. Šio stebuklo metu totorius apgaubė nežinia iš kur atsiradęs debesis ir kariai panikoje išsilakstė. Taip buvo apsaugotas miestas. Randas ikonoje liko visam laikui, jis vaizduojamas ir kopijose.

XIV a. pab. kunigaikštis Vladislovas nutarė ant Jasna Gura kalno pastatyti vienuolyną, kuriuo rūpintis pavedė seserims paulietėms. Ikona ten buvo atvežta 1382 m. rugsėjo 7 d. ir iš karto pagerbta ne tik katalikų, bet ir ortodoksų. 1655 ir 1657 metais ikona stebuklingai išgelbėjo vienuolyną nuo švedų sunaikinimo.

1813 m. caras Aleksandras užsisakė ikonos kopiją ir atvežė ją į Kazanės miesto soborą. Kituose slavų kraštuose ši ikona nelabai žinoma.

Čenstachavos Dievo Motinos ikona yra Odigitrijos tipo. Vaikutis sėdi ant kairės Marijos rankos veidu kiek pasisukęs į motiną, bet žiūri į mus. Dešine ranka laimina dviem pirštais, o kairėje laiko užverstą knygą. Marijos apsiaustas yra melsvai žalsvas ir padengtas auksinių gėlių ornamentu. Tai rodo, kad ji yra tapyta vakariečių, o ne Bizantijos.

Juodąja Madona imta vadinti dėl to, kad prie jos keliavo labai daug piligrimų ir visi priešais paveikslą degino žvakes. Laikui bėgant paveikslas aprūko storu suodžių sluoksniu ir pajuodo.


© 2008-04-01, Jolanta Klietkutė