Šv. Antanas Paduvietis

Šventė minima Birželio 13 d.

Vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas.

Gimė 1195 m. Lisabonoje, turtingoje šeimoje, būdamas 15 metų įstojo į šv. Augustino vienuolyną, ten gavo gerą išsilavinimą. Vėliau tapo elgetaujančiu pranciškonu, nes norėjo skelbti Evangeliją musulmonams Maroke. Tačiau liga jį privertė pasilikti Italijoje. Buvo susitikęs ir bendravo su šv.Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju.

Dailės kūriniuose šv. Antanas vaizduojamas jaunas, su rudu pranciškonų abitu, išskusta tonzūra. Šv. Antanas dar gyvas būdamas garsėjo stebuklais, jo gyvenimas apipintas daugeliu legendų, kurios ir sudaro vaizduojamų siužetų pagrindą.

Pasak legendos, kartą, kai šv. Antanas meldėsi savo kambaryje, jam pasirodžiusi švč.Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šventasis vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų, kartais Kūdikėlis sėdi ant knygos, padėtos ant stalo ar altorėlio, arba Kūdikėlį, sėdintį ant knygos, šv.Antanas laiko glėbyje.

Kitą kartą, kai eretikai Riminio mieste atsisakė klausyti jo pamokslų (arba, kai pamokslo metu ištuštėjo bažnyčia), jis nuėjo prie upės kranto ir pamokslavo žuvims, o šios išlindusios iš vandens klausėsi.

Vienas eretikas Tulūzoje pasakė Antanui, kad tol nepatikėsiąs, jog duona virsta Kristaus Kūnu, kol jo asilas neatsiklaups prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Po keleto dienų, kai Antanas praėjo pro šalį nešdamas mirštančiam žmogui Ostiją, asilas suklupo ant kelių.

Kartą, per šykštuolio laidotuves, šventasis sakė pamokslą remdamasis Evangelija pagal Luką: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12,34). Kai šykštuolio įpėdiniai šventojo akivaizdoje atidarė brangenybių dėžutę, joje rado mirusiojo širdį.

Vienas jaunuolis, ištiktas pykčio priepuolio įspyrė savo motinai. Vėliau dėl to, sąžinės graužiamas, nusipjovė koją, bet šv. Antanas ją prigydė.

Jaunas vienuolis pavogė knygą iš Brivo vienuolyno, kurį įkūrė šv. Antanas. Bėgdamas per upę jis pamatė pabaisą, liepusią grąžinti knygą. Galbūt dėl to šv. Antanui meldžiamasi norint susigrąžinti prarastus daiktus.

Aukas, kurias žmonės sunešdavo, jis išdalindavo vargšams, todėl šios aukos vadinamos šv.Antano duona.

Per šv. Antano šventę birželio mėnesį buvo tradicija rengti turgų, kurio metu pardavinėdavo paršelius. Kiaulės motyvas šio šventojo gyvenime yra susijęs su kitu šventuoju – Antanu iš Egipto.

Individualūs šventojo atributai yra Kūdikėlis Jėzus, liepsnojanti širdis arba liepsna, laikoma rankoje (liepsnojanti širdis yra ir šv. Augustino, kurio ordinui šv. Antanas priklausė jaunystėje, atributas), Biblija, žydintis ar žaliuojantis kryžius arba krucifiksas, monstrancija, lelija (simbolizuoja jo gyvenimo tyrumą).

Šv. Antano devizas – Homo igit consutu atque nudat questo ubi est („bet kai žmogus miršta, jis yra bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, kur jis tada? Job 14,10).

Šv. Antanas yra Paduvos miesto, moterų, sužadėtinių globėjas, gelbsti nuo drugio, maro ir kitų ligų. Jo pagalbos šaukiamasi ką nors pametus.

Šv. Antanas Paduvietis mirė 1231 m. Verčelyje arba Paduvoje. 1232 m. paskelbtas šventuoju. 1263 m. jo garbei Paduvoje virš kapo pastatyta bažnyčia, kurioje yra krištolinis relikvijorius, jame saugomos šventojo relikvijos, tarp jų ir liežuvis, šv. Antano iškalbingumo simbolis.

Daugiau apie Antaną Paduvietį.

Malda

Šventasis Antanai, Kretingos miesto linksmybe ir turte, garsus savo darbais ir stebuklais!
Tau Dievo duotąja galia traukiasi ligos, mirtis ir piktosios dvasios,
keliasi mirusieji, krenta priespaudos pančiai, atsiranda pamesti daiktai,
nuliūdusieji atgauna linksmybę.

Meldžiu tave, pažvelk į mano rūpestį ir išprašyk Aukščiausiojo pagalbos
visuose kūno ir sielos reikaluose, kad dar labiau mylėčiau Dievą,
kuriam tu taip ištikimai tarnavai, gyvendamas žemėje,
o sulaukęs mirties, kartu su tavimi ir visais šventaisiais garbinčiau
Jį danguje per amžius. Amen.

Į viršų...